Baltasis lotosas
(The White Lotus)

 

Tokių komentarų girdėjosi ir pasirodžius „Baltajam lotosui“. Net rekomenduojantieji šį reginį tarsi atsiprašinėjo, maždaug – na taip, tai ne apie tikras problemas, bet vis tiek labai įdomu.

 

Dauguma žmonių, kurie skaitys šias eilutes, taip pat nėra tokie turtingi (žinot, kultūra visai ne pelningas reikalas), bet tai serialas būtent apie mūsų problemas. Na, galbūt mums nelabai aktualu baltųjų privilegijuota padėtis tarp kitų rasių, bet net ir čia, pakeitus rasę tam tikru socialiniu statusu, sąlyčio taškų pakanka.

 

Jau pirmame šio serialo sezone režisieriui Mike’ui White’ui pavyksta sukurti nemažai situacijų, kuriose skleidžiasi turtingų žmonių išgyvenamos problemos, vis didėjančios ir didėjančios, kol galų gale sprogsta ir pasidaro ĮVYKIU. Viena iš tų problemų – turtingos mamos turtingas sūnelis gavo kitą kambarį, nei buvo užsakyta. Štai kaip!

 

Kaip klostosi būtent ši linija, kaip ramiai, bet sultingai ji įgauna vis daugiau svorio, yra kino meistriškumo pavyzdys. Režisierius, kaip ir pasakojamos istorijos personažai, iš nieko sugeba sukurti intrigą bei dramą.

 

Pirmame sezone dominuoja smulkios istorijos, kurios serija po serijos lipa kaip vijoklis, įtraukdamos vis daugiau personažų. Čia apstu pokalbių apie tai, kas kam skolingas (plačiąja prasme) ir kas kokias turėjo startines pozicijas, apie tviterio karus už teisybę, kuri iš esmės nebeįmanoma. Paprastai tariant – nors turtingieji yra labai patogioje padėtyje, kartu jų padėtis dviprasmiška. Na, bet nieko tokio.

 

Antrame sezone personažų turtas yra greičiau fonas ir kontekstas. Turtuoliai čia leidžia laiką Italijos viešbutyje. Čia dominuoja ne smulkmenos, o didesnės dramos – neištikimybė, melo pinklės, prostitucija, planai pasiglemžti turtą.

 

Tačiau ir čia pavyksta istorijas lukštenti neskubant, su žmogišku turiniu. Ir sukurti intrigą. Mat ir pirmo, ir antro sezono pradžioje žiūrovai žino, kad kažkas bus nužudytas, tik nežino kas. Mes negalime atsispirti pagundai spėlioti, kuris gi. Ir tas spėliojimas veda mus už rankos per visą istoriją, nes stebėdami, kaip klostosi skirtingų personažų likimai, visuomet esame priversti galvoti – ar jis (ji) ir taps auka, ar jis (ji) ką nors nužudys?

 

Režisierius žongliruoja šiuo mūsų lūkesčiu ir tam tikra prasme sako: nėra žmogaus, kuris negali būti nužudytas. Nėra ir tokio, kuris negali būti žudiku. Perkeltine ar tiesiogine prasme, tai jau priklauso nuo mūsų pasirinkimo.

 

Pilkas žmogus (The Gray Man)

Režisieriai Anthony ir Joe Russo

Vaidina Ryan Gosling, Chris Evans, Ana de Armas, Jessica Henwick, Billy Bob Thornton, Wagner Maura

2022, JAV, 129 min. Netflix

 

Sakoma, kad visos istorijos yra apie meilę arba mirtį (Shakespeare’o atveju – visada kartu). Tačiau istorija negalėjo numanyti, kad atsiras dar vienas neišsemiamas žanras – šnipas sužino kažką bloga apie sistemą ir sistema bando jį sunaikinti, o jis, gelbėdamas savo gyvybę, pirmiausia nori iškelti tiesą ir sugriauti (pakeisti) sistemą. Visa tai tik priežastis tikrajai filmo fabulai – vieną kietą šnipą gainiojasi ir bando nužudyti šimtai, jei ne tūkstančiai, labai panašių gebėjimų veikėjų. Aišku, jiems visiškai nepavyksta. Kulkos tiesiog skrenda pro šalį, vis kažkaip pasiseka, nors jį iškart puola ištisos brigados. Ką ten brigados – armijos gerai apmokytų žudikų. Nė už ką. Kaip „Džone Vike“, „Nobody“ ir dar šimte filmų.

 

Bet ir tai tik priežastis. Tikrasis tikslas – pademonstruoti nuo realybės kuo toliau nutolusius veiksmo filmo triukus. Galima pamanyti, kad „Greiti ir įsiutę“ franšize buvo išsemtos visos kabančių, krentančių, slystančių automobilių scenos, tačiau nieko panašaus. Čia slysta ir traukiniai, jų stogais bėgioja žmonės, o pagrindinis personažas nuo vieno dideliu greičiu judančio objekto ant kito dideliu greičiu judančio objekto šokinėja mitriau nei mergaitės, žaisdamos klases.

 

Visoje šitoje košėje kaip iš šaldiklio ištrauktos uogos beprasmiškai skęsta žvaigždės: gražuolis Ryanas Goslingas, dėl kurio atgyja tokie posakiai kaip „randai vyrą puošia“, „kapitonas Amerika“ Chrisas Evansas, kuris, matyt, norėdamas apsiginti nuo vaidmens, užsiaugino prancūziškus ūsus ir mūvi per trumpas smėlio spalvos kelnes, ir Ana de Armas, kuri, blykstelėjusi „Ištrauktuose peiliuose“, paskui, atrodo, nusifilmavo visuose svarbiausiuose filmuose (įskaitant Bondą) ir pelnė metų žvaigždės titulą IMDB rinkimuose.

 

Jums gali kilti klausimas – kodėl aš, „Kino“ žurnalo autorius, žmogus su įspūdingu išsilavinimu bei vagonais arthauzinio kino, žiūriu ir į savo matytų filmų sąrašus įtraukiu tokius niekalus?

 

Ta proga pasakysiu, jog ilgai svarsčiau, kad vietoj šio filmo reikėtų aptarti naujausią realybės šou „Per karšta, kad atsispirtum“ sezoną. Tačiau jis dar nesibaigė, tad šis malonumas skaitytojų laukia pirmame 2023-iųjų žurnalo numeryje. Nes juk žurnale, linksniuojančiame Tarkovskio ar kurio nors lenkų režisieriaus pavardes, vietos turi atsirasti ir filmui, kuris yra prastas visais parametrais, išskyrus uždirbtus pinigus, žiūrovų reitingus ir atsiliepimus socialiniuose tinkluose.

 

Sugyventiniai (Crashing)

Režisierė Phoebe Waller-Bridge

Vaidina Phoebe Waller-Bridge, Jonathan Bailey, Julie Dray, Louise Ford, Damien Molony, Amit Shah

2016, D. Britanija, TV serialas

 

Žinau, kad „Netflix“ investuoja daug lėšų ir žmogiškųjų bei algoritminių resursų, kad platforma tinkamai panaudotų kiekvieną filmą pristatančią nuotrauką. „Crashing“ patraukė dėmesį todėl, kad iš arti rodė scenaristės, aktorės ir serialų kūrėjos Phoebe Waller-Bridge veidą. Daugiau nieko ir nerodė ta nuotrauka. Tik ją.

 

Vadinasi, šis žmogus (jo veidas) yra svarbiausias ir vienintelis dalykas. Natūralu. Nes viskas, ką ši išradinga menininkė daro, yra iš esmės apie ją ir apie tai, kaip ji daro. Niekaip kitaip. Paprastai tariant – ji turi braižą.

 

Jos braižas – tai ji pati. Ji vaidina tai, ką galime vadinti ja, nes jokios kitokios mes, matyt, ir nesame matę. Net vesdama „Saturday Night Life“ ar vaidindama kultiniame savo seriale „Fleabag“, ar kurdama pagrindinį vaidmenį „Sugyventiniuose“ – ji visur vienoda. Greitai kalba, mėgsta žaisti žodžiais, įsivelia į ironijos verpetus, tačiau yra jautri kitų bėdoms, visada demonstruoja žaismingumą ir meilę gyvenimui, be to, gerokai per daug kalba, tarsi tai žino, bet iš esmės nieko dėl to nedaro. Ji yra tokia, kokia yra (baisus posakis), bet tokia, kokia yra, ji įdomi, intriguojanti ir žavinga. Todėl malonu žiūrėti į viską, ką ji daro.

 

Čia matome seną kaip gyvenimas istoriją, kur du geriausi jaunystės draugai niekada nebuvo pora ir neketina ja būti, bet viskas konstruojama taip, kad žiūrovas norėtų ir tikėtųsi, jog jie susieitų, būtų pora. Ir kaip nenorėsi, jei autoriai sukuria santykį, kurio veikiausiai trokšta kiekvienas mūsų.

 

Viskas vyksta taip – į skvotą buvusios ligoninės patalpose kažkur Londone atvyksta Lulu – geriausia Antonio draugė. Antonis jau susižadėjęs, tačiau jo sužadėtinė jaučia ir mato, koks neįtikėtinai atviras ir žavingas geriausių draugų santykis. Ir tai sukuria komiškas, juokingas ir melodramatiškas situacijas. Šią pagrindinę liniją juosia keletas kitų: pabrėžtinai klišinė menininkė (prancūziškas akcentas, nuolat rūko, vardija filosofus) įsimyli seną, nelabai gražų vyrą, jaunuolis supranta esąs gėjus ir t. t.

 

Vieną kartą Holivude (Once Upon a Time in Hollywood)

Režisierius Quentin Tarantino

Vaidina Leonardo DiCaprio, Brad Pitt, Margot Robbie

2019, JAV, 161 min.

Platintojas Lietuvoje UAB „Acme Film“

 

Kai nėra naujų, visada galima žiūrėti senus. Nebūtinai labai senus. 2019 metų „Vieną kartą Holivude“ jau galima vadinti klasika. Kaip, matyt, visus Tarantino filmus. Retrospektyviai pažvelgus į jo karjerą gali pasirodyti, kad beveik visi jo filmai (ne tik dėl meistriškumo, bet ir dėl nostalgiško stiliaus) drąsiai pretenduoja į šį apibūdinimą.

 

Įsijungti šį filmą namuose antrą ar trečią kartą – tikras malonumas. Nes čia nelabai svarbu, žinai tu ar nežinai, kas įvyks. Tarantino yra dvigubas meistras: jis moka formuoti ne tik scenas, dauguma jų veikia tiesiog kaip atskiras filmas, bet ir visą filmą (gali pasirodyti keista, bet daugelis režisierių moka tik viena arba tik kita). Dažnai įsijungiu šį filmą, tiesiog paspaudžiu per vidurį ir pasižiūriu dešimt ar penkiolika minučių. Ir nors niekad negyvenau Amerikoje, juo labiau negyvenau ten 1969 metų sausį ir rugpjūtį, Tarantino mane nukelia į praeitį, sukelia nostalgijos jausmą.

 

Ne, ne tą, kur aš prisimenu savo vaikystę, kai dėdė Rimas atvežė iš Slovakijos aitvarą, ant kurio prisikabina žaisliniai parašiutininkai ir reikia bandyti juos nuleisti sutartoje vietoje. Jis sukuria nostalgiją laikams ir išgyvenimams, kurių neturėjau. Aš ilgiuosi to, kas vadinama kino magija, ilgiuosi laikų, kai nebuvo išmaniųjų telefonų, ilgiuosi laikų, kai laiką leisdavau filmavimo aikštelėje, nors niekada joje neleisdavau laiko. Tarantino kur kas geriau nei „Marvel“ per savo karjerą pavyko sukurti atskirą savo pasaulį. Pasaulį, į kurį norisi sugrįžti.