Dienos likučiai
Režisierius James Ivory
Vaidina Anthony Hopkins, Emma Thompson, John Haycraft, Christopher Reeve 1993, JAV, D. Britanija, 134 min.
Todėl „Dienos likučiai“ yra maloni vakaro išimtis. Jau nuo pradžios aišku, kad tai ne šio dešimtmečio filmas. Kamera lėtai juda kalnais ir kloniais, griežiant styginiams.
Iš lėto priartėjame prie veikėjų – Anthony Hopkinso vaidinamo tarno, namų prižiūrėtojo, vėliau – panelės Kenton (Emma Thompson). Viskas vyksta iš lėto, nors filmas turi daugiau nei vieną liniją – tai ir nuolaidžiavimas naciams, ir gebėjimas nematyti to, kas vyksta prieš akis, ir negebėjimas tiesiog išsakyti savo jausmų, siekis slėpti juos po įpročiais ir reglamentu.
Prisipažinsiu, ne kartą pagavo noras vožtelti tam Stivensui už tai,
kad jis nesugeba išsakyti savo jausmų. Jam netgi lengviau prisipažinti, kad tarnavo naciams simpatizavusiam britui, nei tai, kad jam patinka moteris. Absurdas!
Tačiau šis veikėjas mokėsi iš geriausių pavyzdžių. Perskaičiau, kad ruošdamasis vaidmeniui Hopkinsas bendravo su ilgamečiu Bakingamo rūmų tarnu, kuris pasakė, jog tarno darbas paprastas: kai esi kambaryje, šis turi atrodyti dar tuštesnis.
Tą tuštumą aktorius perteikia taip kukliai ir nuolankiai, kad, regis, išsitrina visa asmenybė. Viskas paslėpta labai giliai, bet nėra statiška. Tik gaila, kad filmas nesuteikia jokio pabaigos malonumo. Viską išdaviau, ką padarysi.
Repeticija
Režisierius Nathan Fielder
Vaidina Nathan Fielder, Journey Baker, Anna Lamadrid
2022, „HBOMax“, TV serialas
Kine, ypač tame, kurį žiūrime namuose, tikrasis atvirumas veik neįmanomas. Festivaliuose esame matę itin (pernelyg) asmeniškų filmų, kuriuose autorius be skrupulų atskleidžia savo išorinį ir vidinį pasaulį – nevengia rodyti savo kūno, meta sau iššūkį būti sąžiningam. Ir visada, beveik visada, tai susiję su tam tikrų ribų peržengimu, o tai (neišvengiamai) susiję su manipuliacija ir, sakykime, nuoširdumo vaizdavimu, o ne tikru nuoširdumu.
„Repeticija“ nėra serialas apie atvirumą. Anaiptol. Tai (atseit arba išties) dokumentika, kurios autorius – Nathanas Fiedleris – siūlo atrinktiems žmonėms paslaugą surepetuoti svarbų gyvenimo įvykį (iki smulkmenų, iki daugybės detalių), kad, įvykus jam iš tikrųjų, būtų lengva jį įveikti. Aišku, viskas filmuojama.
Serialas prasideda kaip eilinis realybės šou ir sufleruoja, kad kiekvienoje naujoje serijoje matysime vis kitą žmogų, kuriam Fiedleris ir didelis HBO biudžetas (leidžiantis, pavyzdžiui, pastatyti kavinės, kurioje tas svarbus įvykis turėtų įvykti, repliką) padeda repetuoti.
Bet po truputį, visai nejučiomis, pagrindiniu ne tik pasakotoju, bet ir objektu tampa pats Fiedleris. Jis įsitraukia į įvykį, jį komentuoja, analizuoja savo jausmus. Nejučia tai tampa apie JĮ, o ne apie realybės šou dalyvius.
Tą patį, tik kur kas švelniau ir ironiškiau, Fiedleris darė ir ankstesniame seriale „Nathan for you“. Ir nors ten tai daroma daugiau iš komedinio šėlsmo ir autoironijos, tam tikra (ir tikra) tiesa jaučiasi.
Šalia šio, pavadinkime, antrojo dugno, kurį gali įžvelgti ir gvildenti tik tokie patyrę intelektualai kaip aš, „Repeticija“ negali nežavėti kūrybiškumu, idėjų ir netikėtų posūkių pliūpsniais. Ir šie atsiranda ne dėl to, kad plėtotųsi veiksmas, o kyla natūraliai, yra motyvuoti ne scenarijaus, o veikėjų (labiausiai paties autoriaus) noru gilintis, pasaulio matymu.
Įtikinėjimas
Režisierė Carrie Cracknell
Vaidina Richard E. Grant, Henry Golding, Ben Bailey Smith, Yolanda Kettle, Dakota Johnson
2022, JAV, 108 min.
Tai filmas, kuriame nieko išties blogo neatsitinka. Ir tai geriausia jo savybė. Žiūrovo nekankina jokie manipuliatyvūs veiksmo viražai ir netenka dėl nieko jaudintis. Manau, kad dėl visko ir taip prisijaudiname iki valiai. „Netflix“ turėtų labiau išnaudoti šią nišą ir vietoj sekcijų, kurios vadinasi Cover Your Ears ar Women who Make Us Laugh, įvesti Relax for 90 minutes Straight with No Worries ar pan. Tik pasiūlymas.
Tai filmas pagal garsiosios Jane Austin romaną (ji taip pat atsakinga už „Protą ir jausmus“ bei „Puikybę ir prietarus“). O tai savaime reiškia, kad moterys čia dėvi plačias suknias, o vyrai visada pasitempę ir pasipuošę nemažiau įspūdingais kostiumais.
Tai taip pat reiškia, kad filmas yra apie meilę ir nieką daugiau. Neišklystant iš kelio, su šilkine ramybe čia nagrinėjami menki ir menkiausi šio jausmo niuansai. Drama čia teka tarp pirštų – švelniai, ramiai, po kruopelę mums atskleidžiama, kaip mažai ir kartu kaip daug reikia, kad meilė, kuri jau dega, pradėtų liepsnoti.
Be to, visada malonu žiūrėti į Dakotą Johnson. Ji vienintelė atrodo žinanti, kad tai filmas, o ne tikrovė. Visi labai įsijautę vaidina, o ji – vaidina tiek, kiek reikia, kitkas lieka truputį ironiška ir truputį supratinga. Maždaug: juk ir jūs, ir aš žinome, kad tai kinas, o ne kažkoks tikrovės veidrodis.
Tai, žinoma, paryškina ir filmo koncepcija – pagrindinė herojė žiūri į kamerą, komentuoja veiksmą, pajuokauja.
Minkštas filmas.
Blondinė
Režisierius Andrew Dominik
Vaidina Ana de Armas, Lily Fisher, Juliane Nicholson
2022, JAV, 167 min.
Planavau rašyti visai kitokią šio filmo apžvalgą, bet apie jį parašė Piktos kino kritikės. Parašė taip, kad negaliu nepadiskutuoti.
Akivaizdu, bet turiu patvirtinti tai raštu, kad jūs, skaitytojai, žinotumėte, ką žinau aš: Aš Esu Vyras. Tiesa, filmą žiūrėjau su žmona (moterimi), o kadangi po peržiūros vyko palyginti išsamus aptarimas, kuriame vienas kitam iš esmės pritarėme, galiu gana drąsiai teigti, kad rašau ne tik iš vyro pozicijos.
Aš (mes) jokių nekrofilinių, išnaudojimo ar moters žeminimo požymių neįžvelgėme. Mums buvo sunku pradžioje, nes filmas atakavo savo poetiškumu, ryškiu, tiesiog deginančiu simbolizmu ir nedviprasmišku atotrūkiu nuo realybės (arba hiperrealistiškumu).
Šiaip nekenčiu tokių filmų: keisti rakursai, tapybiški kadrai, ant isterijos ašmenų balansuojanti vaidyba, teatrališkumas, dramatiški specialieji efektai. Ką ir kalbėti – flash back. Bet Andrew Dominikui meistriškai ir empatiškai (!) pavyko mane (mus) įtraukti į skaudžią bei jaudinančią istoriją.
Režisieriui neįdomu paviršius. Kaip ir filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“, jis žiūri į vidų – ne tik pagrindinio personažo, bet ir laiko, kuriame jis gyveno. „Blondinėje“ jis rodo, ką reiškia būti sekso simboliu Marilyn Monroe laikais. Ką reiškia būti Marilyn Monroe. Ne kas ji yra, o ką reiškia ja būti. Tame laike, apsuptai tų žmonių (vyrų) ir jų akių, jų geismo – reiškiamo taip godžiai ir be jokios atsakomybės!
Sakote – baisu žiūrėti? Be abejo, baisu. Bet juk galime įsivaizduoti, koks buvo Holivudas tais laikais! Dar tik prieš keletą metų siautėjo Harvey Weinsteinas, o mes stebimės, kad aktorių atrankoje koks nors šulas galėjo neatsiklausęs paimti būsimą sekso simbolį? Stebimės, kad tokie dalykai galėjo formuoti žmogų ir jo pažiūras?
Dalis žiūrovų piktinasi, kad filmu ir po mirties dėl vyriško pasitenkinimo išnaudojamas Marilyn Monroe vardas ir įvaizdis. Tikrasis išnaudojimas būtų vėl (dar ir dar kartą) rodyti ją tik besišypsančią ir laimingą, seksualiai, lėtai, lyg tylomis mylėtųsi, dainuojančią „Happy birthday, Mr. President“. Tuomet galėtume sakyti „viskam yra ribos“, nes šitas laikas, šita riba – jau seniai praeityje.
Sakote, Marilyn Monroe čia vaizduojama kaip kvailutė? O kaip ją matė (vis dar mato!) dauguma žiūrovų, vyrų atviromis burnomis ir palapinėmis kelnėse? Taip ją matė (mato) dauguma. Ir Dominikui pavyksta tai parodyti su jėga, kuri priverčia šlykštėtis ne bimbo su peruku, o epocha ir jos primestomis normomis.
Man pasirodė, jog tai filmas apie tą keistą šio pasaulio įprotį naikinti, kas yra gražiausia ir tyriausia, banalinti viską, kas bent pirštų galais bando užčiuopti gelmę. Apie mus, ne apie ją.
Bet galiausiai – visa kino istorija, visi skaitantys apie ją ir žiūrintys jos filmus Marilyn Monroe myli. Andrew Dominikas yra tas, kuris drįso ją užjausti.
