Baltasis triukšmas
(White Noise)

Baltojo triukšmo gaudesys

„Baltasis triukšmas“
„Baltasis triukšmas“

Režisierius ir scenarijaus autorius Noah Baumbach
Operatorius Lol Crawley
Vaidina Adam Driver, Greta Gerwig, Don Cheadle
2022, JAV, D. Britanija, 136 min.
Platintojas „Netflix“


Ankstyvoje jaunystėje režisieriaus Noah Baumbacho perskaitytas žinomo amerikiečių rašytojo Dono DeLillo romanas „Baltasis triukšmas“, parašytas 1985 metais, paliko jam didelį įspūdį. Tada koledžo studentą, matyt, labiau žavėjo kandi autoriaus satyra, nukreipta į vidurinės klasės amerikiečių šeimą, vartotojišką kultūrą.

 

Jau brandaus režisieriaus vėl paimta į rankas knyga pasirodė be galo aktuali. Šį kartą gal labiau distopinėmis fantazijomis, kurios per pandemiją tapo visai realios. Žmonijos sukeltos ir toliau keliamos ekologinės katastrofos – kasdienė aktualija. Konspiracijos teorijos irgi plačiai paplitusios. O mirties baimė, nerimas – karo ir visų kitų kataklizmų akivaizdoje – iš viso didžiausia problema. Tad ir Baumbacho sukurtame filme, romano ekranizacijoje, tarsi prarastas laikmečio pojūtis. Nors tiksliai atkurtas 9-ojo dešimtmečio amerikietiškas gyvenimo būdas, galima pamanyti, kad viskas vyksta čia ir dabar. O jei koks šiandienos gyvenimo atributas, sakykim, kompiuteris ar mobilusis telefonas, nepateko į ekraną, tai tiesiog todėl, kad jo niekam neprireikė.

 

Filmo veiksmas vyksta išgalvotame amerikietiškame universiteto miestelyje, kur gražiai įsikūrusi Džeko Glednio (Adam Driver) šeima – jo žmona Babetė (Greta Gerwig), keturi vaikai, „sudėti“ iš jų ankstesnių santuokų ir vienas bendras. Tipiška šeima, kurios gyvenimą tiek režisierius, tiek romano autorius piešia kiek ironiškomis spalvomis, naudodamas populiariosios kultūros klišes.

 

Džekas – vienas garsiausių Hitlerio tyrinėtojų JAV. Jo įvaizdis dėstant grėsmingas – tamsi mantija ir juodi akiniai, kurie slepia... gėdą, nes garsusis mokslininkas nemoka vokiečių kalbos, nors to reikalauja iš savo studentų. O dar pasaulinė hitlerologų konferencija artėja, kur Džeko dalyvavimas absoliučiai būtinas. Įspūdinga filmo scena, kai vienoje paskaitoje jis sėkmingai prisijungia prie savo kolegos, pasakojančio apie Elvis’į Presley’į. Pasirodo, visai derantys pasakojimai – tiek vieną, tiek kitą istorinę asmenybę seniai „suvirškino“ masinė kultūra, abu tapo tiesiog tam tikrais įvaizdžiais.

 

Džeko žmona Babetė, jogos mokytoja, slapta vartoja niekur nepardavinėjamą, nežinomą preparatą, sukeliantį atminties sutrikimus. Duktė užtiko paslėptus vaistus ir bando nesėkmingai išsiaiškinti. Vaikai apskritai filme daug geriau orientuojasi gyvenime ir gelbėja iš pavojingų, krizinių situacijų. Jie – ta šviesa ir išmintis, kurios suaugusieji jau nebeturi.

 

Pirmoji filmo dalis rodo ramų miestelio gyvenimą, kurio svarbiausia vieta – prekybos centras. „Dvasinio peno“, meditacijos vieta, kur visi susitinka ir bendrauja. Prekybos centras nustumia nerimą ir mintis apie mirtį. Apie tai filmo herojams primena tik traukinių ir automobilių katastrofų per TV žiūrėjimas. Labai gerai, jei nauja avarija įspūdingesnė nei ankstesnioji.

 

Antroje filmo dalyje mirtis priartėja. Tampa daug artimesnė ir grėsmingesnė. Komiška drama virsta katastrofų filmu. Įvykus eismo avarijai, išsiskiria mirtinai pavojingų medžiagų debesis. Nuo jo evakuojasi visas miestelis. Ilgos automobilių eilės kadrai siunčia kinematografinius linkėjimus Godard’o „Savaitgaliui“, kuriame režisierius negailestingai atskleidė vartotojišką visuomenę. O evakuotųjų karantinas, kaukių dėvėjimas – tiesioginės asociacijos su visų mūsų neseniai patirta pandemijos trauma.

 

Trečioje filmo dalyje žiūrovų laukia dar viena žanrinė filmo permaina. Nors gyvenimas grįžta į savo vėžes, vaikai eina į mokyklą, filmas tampa trileriu. Vyksta susišaudymai, liejasi kraujas, kažkas kerštauja, yra neištikimas, diagnozuojamos mirtinos ligos. Jau nebeaišku, ką skauda – sielą ar širdį. Ar viską kartu. „Baltasis triukšmas“ – mirties garsas, ištisas ir nepertraukiamas – garsiausiai sugaudžia šioje filmo dalyje. „Mes visi judame link nebūties“, – pagaliau aiškiai suvokia filmo herojai. Ar gali išgelbėti tikėjimas? Sužeistą Džeką su Babete priglaudusios vokiečių vienuolės išaiškina, kad reikia tikėti, kad kas nors tiki. Kažkas turi atrodyti tikintis.

 

Gal gali išgelbėti mokslo atradimai, paslaptingos tabletės, gydančios nuo mirties baimės? Pasirodo, ir jų veikimas negarantuotas. Ir pardavinėja jas kiek į Hitlerį panašus tipelis.

 

Išaiškėja sena kaip pasaulis tiesa – tik meilė gelbėja. Siurrealistinis „baltasis triukšmas“ gaudžia, bet, nepaisant to, gyvenimas tęsiasi. Didelė mylinti šeima visa kartu, o apsilankymas ir apsipirkimas prekybos centre – tapęs tikru muzikiniu klipu filmo finale – tikrai atitolina nebūtį. O ir šiaip linksmiau pasidaro.