Bardo
(Bardo, falsa crónica de unas cuantas verdades)

Tibeto budizmo filosofijoje terminą bardo galima suprasti dvejopai, tai – ir tarpinė kūną palikusios sielos būsena tarp mirties ir atgimimo, ir riba tarp bet kurių dviejų būklių – pavyzdžiui, praeities ir dabarties. Jau nuo pirmųjų kadrų, kuriuose stebime virš dykumos sklendžiančio kūno šešėlį, nesunku suprasti, kad šis terminas geriausiai atliepia vidinę filmo veikėjų būklę ir pačią naratyvinę struktūrą: bardo būsenoje įstrigęs filmo pagrindinis veikėjas, jo miręs sūnus, pati Meksika, ir visi, kurie šiapus ir anapus ekrano priversti kartu keliauti per hipnotizuojantį Iñárritu sapną.

„Bardo“ protagonistas – vidutinio amžiaus žurnalistas, dokumentinio kino kūrėjas ir paties Iñárritu alter ego Silverijus Gama (Daniel Giménez Cacho). Jis ką tik tapo pirmuoju meksikiečiu, gavusiu tarptautinį prestižinį apdovanojimą už žurnalistikos etiką, ir po daugiau nei dekados (lygiai tiek metų Iñárritu nieko nefilmavo Meksikoje) iš JAV, kur ir gyvena, sugrįžo aplankyti gimtinės. Gamos sulauktas pripažinimas Meksikoje tampa švente, tačiau jį patį slegia kaltės ir gėdos jausmas. Gama gyvena nuolat jausdamas konfliktą su savo tapatybe, antrame plane atsidūrusia šeima, net savo paties prisiminimais.

Viena svarbiausių „Bardo“ temų susijusi su Gamos tapatybe – jis sau kelia daug skausmingų klausimų apie identitetą. Dalį filmo Gama keliauja per Meksikos istoriją – inscenizuotose scenose susiduriame su tikromis ir fiktyviomis istorijos versijomis, kurių epicentre iškyla užuominos apie ilgametę JAV neigiamą įtaką Meksikai, jos indėlį nuskurdinant šalį ir neregimą, tačiau sunkiai įveikiamą sieną, kuri skiria dvi kaimynes. Pase Gama – meksikietis, tačiau ilgai gyvenęs JAV, joje įsitvirtinęs, jis jaučiasi nebesuprantantis pačios Meksikos. Oro uosto scenoje jis greit įsižeidžia, kai dokumentus tikrinantis pareigūnas pareiškia, kad Gama, būdamas imigrantu, JAV neturi teisės laikyti savo namais. Jis nebenori gyventi Meksikoje, tačiau saugiai leisdamas laiką JAV ir kurdamas filmus jis eksploatuoja socialines, politines, kultūrines Meksikos temas. Tai vienas Gamą lydinčių sąžinės priekaištų: jis leidžia meksikiečiams švęsti jo, kaip jų tautos atstovo, triumfą, nors viduje jau seniai nebelaiko tos valstybės savo namais.

Greta tautinės tapatybės paieškų skleidžiasi ir kita tema – Gamos kaip tėvo, vyro, sūnaus. Gama turi mylinčią šeimą, tačiau artimųjų interesus nuolat aukoja dėl savo paties karjeros. Dalis scenų – buitiniai jo pokalbiai su meksikiete motina, žmona, sūnumi – tampa Gamos atgaila. Šalia įsiterpia ir istorija apie kūdikio praradimą – siurreali ir egzistencialistiška (tik gimęs kūdikis jau nebenori gyventi pasaulyje, kurį išvydo) istorija padeda susitaikyti su šeimos patirta trauma.

Nepaisant temų, „Bardo“ yra komedija, pilna subtilaus humoro. Filme netrūksta nei savikritikos, nei autoironijos – Iñárritu nusiteikęs juoktis ir iš vizualinio krūvio, kuris tenka žiūrovui (operatoriaus Dariuso Khondji filmuotos scenos – didingos, tirštos), ir iš savęs, ir iš rimtumo. Režisierius nevengia užbėgti už akių ir kritikams – dar filmo viduryje buvęs Gamos kolega žurnalistas pasako savo nuomonę apie filmą – jis pretenzingas, pilnas perteklinių scenų, o sapniškumas maskuoja vidutinį scenarijų. Galbūt Iñárritu šia scena iš tiesų norėjo per dantį patraukti kino kritikus, tačiau žurnalisto žodžiai – ironiška – labai tiksliai apibūdinantys filmą, žiūrovo galvoje viską greit sudėlioja į savo vietas (dėl to ir manau, kad Iñárritu, pademonstravęs puikų humoro jausmą, tiesiog nevengia pasijuokti iš didingo autobiografinio epo, leidžiančio atsakyti į sau pačiam kylančius klausimus ir konfrontuoti su savo paties istorija).

Iš tiesų tris valandas trunkantis pasąmonės srautas Gamai keliaujant per istoriją, vietas, asmeninius įvykius pareikalaus nemažai kantrybės. Tačiau sapniška magijos ir misticizmo pilna „Bardo“ kelionė primena, kad, norėdami priimti mus supančią realybę, pasaulio viziją mes kuriame iš savo pačių sumeluotų, pagražintų ar visiškai netikrų istorijų (ką siūlo ir filmo pavadinimo prierašas – „kelių netikrų tiesų kronika“). Todėl ir Iñárritu fantasmagorija ima atrodyti ne tokia ir nutolusi nuo realybės.