Šviesiai mėlynos akys
(The Pale Blue Eye)

Iš girtuoklio ir poeto sąjungos gimsta poetinis detektyvas, kuriame kelias į tiesą veda per poeziją, sapnus, atitikmenis, nutolusių įvykių sąsajas. Personažų pažintis ir nusikaltimo istorijos interpretacija prasideda nuo širdies simbolio: kažkas nužudytam kadetui išpjovė širdį, ir Po pareiškia, kad toks veiksmas tegali turėti prasmę tik kaip simbolinis, poetinis aktas. Ir čia pat pacituoja porą eilučių iš poezijos bei Biblijos. Vaizduotė personažams nėra išgalvotų dalykų buveinė – ji padeda, pasitelkus intuiciją, priartėti prie tiesos. Todėl Po ir Lendoras su įkvėpimu analizuoja ne tik konkrečius įkalčius, bet ir paveikslą ar eilėraštį, kurį sapne poetui padiktavo mirusi motina. Atrodo, kad tik tokiu klaidžiu būdu galima rasti paslėptas prasmes išoriškai aiškiame ir skaidriame it ledo luitas karo akademijos pasaulyje.

Azartiški vienišiaus detektyvo ir poeto mistiko pašnekesiai – įdomiausios šio filmo vietos. Pašnekovų netrikdo net vis gausėjančios šiurpios detalės – jos tik įkvepia toliau mąstyti, ieškoti jungčių, nes vaizduotės pasaulio prieglobstyje niekas negali išgąsdinti. Nelaimei, visą malonumą sudrumsčia pigi ir gremėzdiška mistika, kuri įrioglinama į filmą kaip sunkiasvoris rekvizitas. Tiesa, tas griozdiškumas gal ir atleistinas, nes galiausiai paaiškėja, kad mistika iš dalies atlieka butaforijos funkciją. Tai – tik priedanga, slepianti paprastą ir liūdną keršto istoriją. Finale pasirodo, kad vienas pokalbių dalyvis nebuvo iki galo atviras ir sukčiavo žaisdamas poetinį pasjansą. Tiesa, jis ir neplanavo, kad šitas pokalbis suksis apie jį; tiesiog poetinėmis priemonėmis siekė sumodeliuoti pasaulį, kuriame vieni nusikaltimai pridengia kitus, o jį patį kaip esminį protagonistą pakeičia kitų veikėjų figūros.

„Šviesiai mėlynos akys“ – kontrastingas filmas. Viena vertus, tai šaltas, asketiškas, melsvais atspalviais nuspalvintas reginys. Įkalinti atšiaurių kalnų ir sraunios skaidrios upės, po žiemišką pasaulį klajoja siluetai žydrais mundurais, blyškiais veidais ir skvarbiomis akimis. Kita vertus, tokiame pasaulyje, kur šalta ir nėra kur eiti, užgimsta klampus, liguistas, XIX a. splino nukamuotas gyvenimas su keistomis užgaidomis ir fatališka meile. Čia sklinda blausi rusvai auksinė šviesa, smuklės prietemoje blykčioja alaus bokalai, salone fortepijonu skambina sunkiai serganti mergina ir amžinai plevena nerimastingos žvakių liepsnos. Filmo pabaigoje įvyksta savotiškas dviejų klodų susidūrimas, ugnies ir vandens stichijų kova, kai vienus įtraukia ugnies liežuviai, o kiti patys renkasi ledinį vandenį.

Nors „Šviesiai mėlynas akis“ žiūrėti neprailgo, man visgi nekilo mintis pasidomėti kitais režisieriaus Scotto Cooperio darbais. Tai dar vienas filmas, kurio tikrai nežiūrėsiu antrą kartą ir kurį prisiminsiu nebent atsitiktinai. Visgi neneigsiu, kad jį pasižiūrėjus kurį laiką lydėjo maloni melancholijos ir šalto aiškumo būsena, kurią sukėlė ne siužeto peripetijos, bet koloritas. Sakyčiau, tai iš tiesų filmas apie šviesiai mėlynas akis – apie šios spalvos vaiskumą, blyškumą, šaltį, gylį. Tiek jau to – kadangi mėgstu mėlyną spalvą kine ir gyvenime, gal ir priglausiu šį egzempliorių tolimame savo kolekcijos kampe.