Tokie kaip jūs
(You People)

 

Standartinės romantinės komedijos ribose – jis myli ją, o ji mylį jį, bet jų pasauliai labai skirtingi, ir tame yra daug juoko, kol galų gale nejuokinga ir jie tarsi priversti išsiskirti – čia bando tango šokti dvi kultūros: juodaodžių ir Amerikos žydų. Ir šitas šokis, toks nevėkšliškas ir piktokas, kad sukuria juokingas situacijas, maždaug tokias, lyg kas imtų ir nuolat paslystų ant bananų žievių, kai tos bananų žievės čia – įsitikinimai, stereotipai ir įsivaizdavimai.

 

O tada ateina moralas. Ne, nebendražmogiškas, ne tas, kuris tinka visiems žmonėms, nors ir toks yra, maždaug – neteisk žmogaus iš viršelio, bet dominuoja rasinis pamokslas, sakykime, woke pamokslas, ir jis toks pliurzinis, toks neįdomus, negilus, neįdomus.

 

Atrodo, kad čia drąsiai juokiamasi iš žydų tradicijų – tai įprasta, nes patys žydai tai dažnai daro, o iš juodaodžių kultūros nesijuokiama. Tarsi prisibijoma, tarsi dar ne laikas. Štai Holokausto juokelis yra, o vergijos juokelio – ne.

 

Galima sakyti, kad taip yra dėl to, jog filmas, žinoma, pirmiausia skirtas Amerikos rinkai. Bet man atrodo, kad tai sąlygoja šiuolaikinis kontekstas. Antisemitizmo klausimas, kaip čia gražiau pasakius, nepopuliarus dabar, nes visai ne naujas, jau daug šimtų metų. Taigi, žydai, prašom neįsižeisti – dabar kita banga.

 

Be kita ko, filme pagrindiniai veikėjai jau tokie viską suprantantys, jau tokie woke ir teisingi, kad yra, atvirai sakant, nemalonu žiūrėti. Tokios politkorektiškumo lėlės.

 

Nevykėliai (Loosers)

Režisierius Mickey Duzyj

Vaidina Mickey Rourke, Harold Perrineau, Ron Shelton

2019, JAV, TV serialas

 

„Netflixe“ daug sporto dokumentikos. Net dešimties serijų „Paskutinis šokis“ („The Last Dance“, 2020) – galėjo būti maždaug trijų serijų. Kiekvienoje Jordanas sako tą patį – supykau ant to, nes jis padarė tą, tai kitą kartą žaidžiau geriau. Taip atsibosta, kad visa intriga ištįsta ir darosi panaši į sugedusią grietinę. Kur kas įdomesni trumpi inkliuzai apie komandos draugus, o ne susižavėjimo kupinas režisieriaus žvilgsnis į savo dievuką.

 

„Lūžio taškas“ („Break Point“, 2023) – naujas serialas apie tenisą – išvis atrodo kaip brangus nesusipratimas. Geros kameros, aukščiausio lygio teniso žaidėjai, kurie įsileidžia kūrybinę komandą į savo namus ir šeimas, o jie iš to išspaudžia prėską ir sausą frazių ir kadrų masę, kuri nei intriguoja, nei pamoko.

 

„Žaidimo strategija“ („The Playbook“, 2020) – kiek gyvesnis ir su aiškia ašimi. Čia įvairių sporto šakų treneriai pateikia savo „taisykles“. Įdomus jų požiūris ir galima apsimesti, kad žiūrint „Netflixą“ įmanoma kažko išmokti.

 

Ir yra „Nevykėliai“. Apie sporto pralaimėtojus – didelius ir mažus. Mažos, galingos istorijos apie tuos, kurie niekada nelaimėjo, arba laimėjo po to, kai daug kartų pralaimėjo, arba laimėjo tik tiek, kad galėtų dalyvauti.

 

Tai kuriozinės, bet ir labai įkvepiančios istorijos, kurios parodo, kad nebūtinai ta įvykių raida, kurios tikiesi, kurios sieki, yra ta įvykių raida, kurios tu nori ir tau yra geriausia. Štai vienam boksininkui nokautas – bjaurus, sukėlęs rimtas pasekmes – atvėrė akis, privertė susimąstyti ir atrasti tikrąją savo gyvenimo aistrą.

 

Nenoriu pasakoti tos istorijos apie futbolą. Apie mažos komandos bandymą išlikti lygoje. Apie tuos įvykius, kurie papasakoti tokia lengva ranka be sporto dokumentikai būdingos didaktikos ir EPO jausmo.

 

Šios istorijos yra apie tikrą sportą ir tikrą ryžtą. Bandyti dar ir dar, ir dar kartą, nukritus nuo rogių ar paslydus ant kerlingo ledo – bandyti dar ir dar kartą. Tai tikras įkvėpimas. Visiems lengva žaisti, kai nuolat laimi. O tu pabandyk žaisti, kai niekada nelaimi.

 

Šviesiai mėlynos akys (The Pale Blue Eye)

Režisierius Scott Cooper

Vaidina Christian Bale, Harry Melling, Timothy Spall, Toby Jones

2022, JAV, 128 min., „Netflix“

 

Nekenčiu filmų, kurių pabaigoje viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ne, nekalbu apie tokius tvistus kaip „Kovos klube“. Ten neapsiverčia aukštyn kojomis, ten naratyvas apsisuka ne 180, o 360 laipsnių. Nuo sukimosi būna ir galva susisukusi. Taip tinka.

 

Įsimintiniausias atvejis yra „Teisė žudyti“ („Righteous Kill“, 2008). Filmas, kuriame susitinka dvi didžiausios praėjusio tūkstantmečio kino žvaigždės – Robertas De Niro ir Alas Pacino. Pradžioje režisierius mums parodo filmuotą medžiagą, kur De Niro prisipažįsta padaręs nusikaltimą, o pabaigoje paaiškėja, kad jį tai privertė padaryti Pacino. Katedros mastelio nesąmonė.

 

Čia tas tvistas ateina visiškai netikėtai, bet yra logiškas, iškyla natūraliai, tada, kai jau viskas ir užgęsta – taip pat natūraliai. Iš to nepadaromas kažkoks farsas ir Įvykis. Ir po to, galvodamas, gali suprasti, kad to tvisto užuominos buvo matomos visą filmą, bet vis tiek tai neatėjo į galvą.

 

Bet tai – naratyvas. Kur kas stipriau veikia Edgaro Allano Poe atmosfera (filmas – Louiso Bayardo, kuris rėmėsi Poe kūrybos motyvais, knygos tuo pačiu pavadinimu ekranizacija ir, tiesą sakant, tokiam išsilavinusiam žmogui kaip aš, tas minėtas tvistas neturėjo būti staigmena, nes tokie žmones tokias knygas dažniausiai yra skaitę ir čia galėjau apsimesti, kad buvau skaitęs, bet nesugalvojau to anksčiau ir parašiau jau tris pastraipas, tad dabar man neapsimoka trinti ir visko perrašyti). Visas filmas truputį mėlynas ir smarkiai pilkas, visi žmonės – tokie pavargę ir purvini.

 

Apžėlęs pagrindinis veikėjas Christianas Bale’as, autentiškų veido bruožų Harry Mellingas (suvaidino patį Edgarą Allaną Poe), nestandartiniai Timothy Spall ir Toby Jones. Nieko panašaus į gražuolių paradą eilinėje kostiuminėje dramoje.

 

Išties jautiesi nukeliavęs į melancholišką ir nepatogią praeitį, kurioje baisus nusikaltimas – baisus, tačiau neturėjo skubos šleikštulio, ieškojo pagrindo ezoterikoje ir Dievo pažinime. Pabrėžiu – nieko tame romantiško, bet kur kas ramiau nei Haneke’s „Smagiuose žaidimuose“. Suprantate, ką noriu pasakyti.

 

Baris (Barry)

Režisieriai Alec Berg, Bill Hader

Vaidina Bill Hader, Stephen Root, Sarah Goldberg

2018–2022, JAV, TV serialas

 

HBO, reikia pripažinti, kuria kur kas kūrybiškesnį, autentiškesnį ir įdomesnį turinį. „Netflixas“ nori sujaudinti čia ir dabar, o HBO – ilgam, įsirėžti į atmintį. Todėl atrodo, kad toks serialas kaip „Baris“ vietos „Netflixe“ niekaip nerastų.

 

Serialo sėkmę, žinoma, lemia unikali istorija ir sugebėjimas derinti skirtingus žanrus bei prajuokinti, sujaudinti ir kartu suintriguoti žiūrovą. Kartais išties nežinai, ką žiūri – komediją, dramą ar trilerį.

 

Baris – pagrindinis šio serialo veikėjas – yra samdomas žudikas. Viena užduotis jį atveda į Los Andželą, kuriame jis atsitiktinai patenka į aktorių mokyklą. Ir jam ten labai patinka, nors, akivaizdu, jis labai blogas aktorius, bet šiaip ne taip jį priima (priėmimo aplinkybės, tiesą sakant, labai svarbios).

 

Taip prasideda vidinė Bario kelionė į emocijų supratimą ir potencialią meilę, bandymai ištrūkti iš žudikų pasaulio bei vis kartojamas – čia jau paskutinis kartas. Baris bando būti geru žmogumi, bet jam vis tenka žudyti – kartais dėl aplinkybių, kartais tam, kad apsaugotų save.

 

Barį papildo visa puokštė įdomių ir nebanalių personažų – bet kokia kaina aktore norinti tapti Selė, pulsuojančios charizmos aktorių mokytojas Džinas ar intrigantas Fuksas, pernelyg mandagūs mafiozai ir t. t.

 

Net keista, kaip šita akivaizdžiai neįtikinama istorija akimirksniu tampa juokinga, o kitą minutę pradedi jaudintis už pagrindinį personažą, nori, kad jam pavyktų, o dar kitą – tarsi pradedi teisti, nes jis vis privalo priimti sudėtingesnį sprendimą, kad išliktų.

 

Taip po truputį kyla pagrindinė tema – sugebėjimas susitvarkyti, pasitelkti savo praeitį. Seriale nuolat kartojama, kad aktorius išnaudoja tai, ką patyrė, naudoja tai kurdamas vaidmenį, siekdamas išspausti ašarą.

 

Bet nuo praeities, spėju, Bariui pabėgti nepavyks. Jei pavyktų – būtų tik vienas sezonas. O sėkmingus serialus reikia tęsti. Kaip ir gyvenimą.