Konfliktas
(Beef)

 

Viskas prasideda nuo signalo, nuo negražaus gesto. O tada visas savo gyvenimo negandas, baimes ir susikaupusį pyktį galima išlieti ne sprendžiant tikrąsias problemas, o bandant atkeršyti už nesusipratimą kelyje.

 

Tokia „Konflikto“ esmė. Ir atrodo, kad taip ir tik taip bus per visą serialą. Vadinasi – bus vien pyktis ir viskas įgaus vis bjauresnius pavidalus, kol, žinoma, baigsis mirtimi ir skausmu. Tačiau „Konfliktas“, nors būtent panašiai viskas ir yra, turi tam tikros magijos ir gylio. Tuo šis serialas panašus į „Baltąjį lotosą“.

 

Taip yra iš dalies dėl kelių detalių (pvz., piešinių serijų pradžioje, kuriuos, beje, kūrė pagrindinis aktorius Stevenas Yeunas, gana žinomas menininkas), iš dalies dėl to, kad rodo tam tikrą klasių susidūrimą, mat vienas konflikto dalyvis – labai turtinga moteris, kitas – kažkaip bandantis išsilaikyti laisvai samdomas darbuotojas. Bet labiausiai dėl to, kad serialas neprimygtinai ir neįkyriai, tačiau iš esmės mėgina pažvelgti į dviprasmišką žmogaus būtį šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi, žvelgia ne į būtį plačiąja filosofine prasme, bet į žmogaus būtį šiandieniame kontekste.

 

Viršuje – pyktis, elementarus nesusikalbėjimas, nenoras atleisti, kiek giliau – žmogaus nesugebėjimas būti su savimi, koks jis yra. Žinoma, jie iš tikrųjų pyksta ne ant kito, o ant savęs, tačiau pykti ant kitų kur kas maloniau ir lengviau.

 

Ir nors serialas, regis, nukeliauja į pusiau religines ir mistines lankas, galų gale palieka įdomaus ir savalaikio kūrinio įspūdį. Tiesa, tas įspūdis gana greitai išblėsta ir šis serialas, kaip ir daugelis kitų, akimirksniu iškeliauja į užmarštį.

 

RRR

Režisierius S. S. Rajamouli

Vaidina N. T. Rama Rao jaun., Ram Charan, Ajay Devgn, Alia Bhatt

2022, Indija, 187 min.

 

Nieko infantilesnio ir kvailesnio nesu matęs, o aš esu matęs kelias „Greiti ir įsiutę“ dalis. Ir ne tik pirmas, bet ir arčiau dešimtos. Tai savaime žmogų paverčia savotišku nesąmonių ekspertu.

 

„Greiti ir įsiutę“ yra kvaili, labai kvaili, tačiau jie skirti tiems, kuriems virš dvidešimt. Kitaip tariant – juose yra pasakos motyvų, bet jie neatrodo kaip pasaka. Kad ir kokios nesąmonės ten rodomos, kūrybinė komanda siekia tam tikro realistiškumo jausmo.

 

Indijos blokbasteris „RRR“, žinoma, pasižymi tarsi įstabiomis kovų scenomis, bet jose prikišta tiek sulėtinimų ir kameros sukinių... Kai sakau „prikišta“, tai turiu omeny varva per kraštus, ne varva – tiesiog teka, atrodo kaip bandymas į stiklinę supilti kibirą, ne, ne kibirą – cisterną vandens. Montažą darę žmonės tiesiog atrado šį efektą ir negalėjo sustoti.

 

Bet tai dar įmanoma iškęsti. Sakykim. Štai draminės scenos – tikras iššūkis. Ir ne dėl scenarijaus, nors ir šis nuspėjamas ir banalus. Labiausiai dėl vaidybos, ir dėl nesibaigiančio infantilumo, aktorių karikatūriškumo.

 

Štai vienas vyras, toks tarsi labiau išprusęs, tvarko plaukus kitam, tokiam tarsi kaimietukui, tai tas procesą stebi išpūtęs akis taip pabrėžtinai, kad darosi panašus į ožį, staiga pamačiusį automobilio šviesas. Ir visos tos kvailos šypsenos, veikėjų plokštumas ir linksėjimai, sulėtintas rodymas, kaip krenta stiklinė. Tarsi filmą būtų kūrę dešimtos klasės moksleiviai.

 

Atskiruose siužetuose – kaip pasakose – viską valdo kvaili atsitiktinumai, o veikėjai, nors nevaidina superherojų, turi supergalių. Ką jau kalbėti apie blogiečius britus, kurie, kaip „Avataro“ armijos vadas, yra visiški kvailiai. Atsiduoda prasta propaganda.

 

„RRR“ yra tipinis popkultūros produktas ir jis kur kas geriau atskleidžia Indijos dabartį nei iš senovės žinoma jos kultūra – tilakas ant kaktos, joga, šventos upės ir kita. Jis rodo ne tiek kūrėjų netalentą, kiek jų požiūrį į auditoriją. Jie juos laiko nesupratinga minia, dar geriau – randa jiems priešą, kurį būtų galima kaltinti, kad tik nereikėtų žiūrėti į veidrodį, o įspūdinga ir didinga praeitis – kad tik nereikėtų apmąstyti dabarties.

 

Manau, turėtum rinktis Timą Robinsoną (I think You Should Leave with Tim Robinson)

Vaidina Tim Robinson, Sam Richardson, Patti Harrison

2019–2023, JAV, TV serialas

 

„Netflixo“ kontekste – tai kažkas kitokio ir neįprasto, nes šis šou labiau panašus į televizijos programą. Laida labai trumpa ir prikimšta trumpų epizodų. Dažniausiai tai visiškai netikėti, „nurauti“, pilni keistų posūkių etiudai, kuriuos bet kada galima nutraukti.

 

Dalis jų – tarsi juokingi, dalis, ir nemaža – labai agresyvūs, dalis – labai keisti. O kai kuriuose yra visko. Pavyzdžiui. Štai vyras šlapinasi ir jam ant kelnių nuvarva keli lašai, o kiti vyrai gali tai pastebėti. Čia prisistato Timas Robinsonas (personažas) ir aiškina, garsiai, agresyviai ir piktai, kad tas vyras ne apsimyžo, o mūvi tokias specialias kelnes, kurios pagamintos su tokiais tarsi taškais. Cha cha.

 

Vyras jaučiasi sutrikęs. O tada Timas Robinsonas pareiškia, kad yra toks puslapis, kuriame tokias kelnes galima nusipirkti, bet iš tikrųjų jos neparduodamos, nes puslapis sukurtas tam, kad kažkam pastebėjus, jog tu apsisisiojai, galėtum pasakyti, kad ne, ne apsimyžau, o turiu tokias kelnes. Tada Timas Robinsonas tarsi reikalauja, kad vyras susimokėtų už šitą paslaugą. Agresyvumo ir pykčio lygis kyla, ir netrukus epizodas baigiasi. Panašu, nespėjęs išvarginti.

 

Tai štai.

 

Bet, o tai, matyt, yra svarbiau nei visa kita – šios laidos kūrėjai nepaiso jokių kompromisų ir daro savo reikalą nepaisydami jokių normų ir nusistovėjusių formų.

 

Noting Hilas (Notting Hill)

Režisierius Roger Michell

Vaidina Hugh Grant, Julia Roberts

1999, D. Britanija, JAV, 124 min.

 

Senstu. Štai įsijungiau galbūt kadaise per LNK matytą „Noting Hilą“. Dėl to, kad tame prakeiktame „Netflixe“ komedijos yra tokios vulgarios, greitos ir su tragiškai paviršutiniškais personažais, kad šis, pavadinkime, mažas matinis perliukas, pasirodo, – toks malonus ir šiltas.

 

Hugh Grantas, kai buvo jaunas ir gražus, visada vaidino ne ką kita, o jaunus ir gražius. Dabar jis vadina seną, vis dar gražų, bet bjauroką tipą ir tai išties įdomi vaidmenų trajektorija.

 

Julia Roberts čia vaidina garsią aktorę amerikietę, kuri filmuojasi Anglijoje ir netikėtai susiduria su paprastu, eiliniu žmogeliu, tiesa – jaunu ir gražiu, tarsi įsimyli, bet tarsi išsigąsta šių santykių, tada įvyksta kažkiek nesusipratimų, kur veikėjai turi kažkaip rizikuoti, atsiverti labiau nei norėtų, peržengti save. Atlikti visus tuos dalykus, kuriuos ir tikrame gyvenime turi atlikti žmonės. Aišku – ne tokia apimtimi, ne taip rizikingai, ne stebint reporteriams, bet, šiaip ar taip, kažkiek turi. Nes meilė – visada šiokia tokia rizika.

 

Taigi, kas patraukia, tai tokių filmų žmogiškumas. Mes lyg ir suprantame, kad tai filmas ir taip nebūna, tačiau jaučiame, kad iš esmės taip būna, o mažų mažiausiai norėtume, kad taip būtų.

 

Tose aršiose komedijose, kuriose visada kas nors rėkia ir visada atsitinka kas nors kvailai blogo, kas kyla ne iš žmonių nesusikalbėjimo ir neišsiaiškinimo, ne iš žmogiškos situacijos, o nukrenta iš scenarijaus aukštybių, mūsų niekada neaplanko nostalgijos ir ilgesio jausmas. Mes nenorime to pasaulio, nes jis neturi ryšio su tikrove. Tad kai juos žiūrime, mes net nesijuokiame, o apatiškai žvengiame.

 

O tokie filmai kaip „Noting Hilas“ ar „Džeris Magvairas“, nors ir banalūs, o „Kino“ skaitytojams gali pasirodyti lėkšti, visgi neša tikėjimą meile, o tai, kad ir kaip būtų lėkšta, ir yra gyvenimo esmė.