Mirtini saitai
(Dead Ringers)

 

Taigi laikai keičiasi, tai rodo ir lyčių pasikeitimas: ginekologai broliai Mantlai tapo seserimis Mantl, taip pat gerai uždirbančiomis akušerėmis superžvaigždėmis, atliekančiomis pažangiausius apvaisinimo tyrimus ir norinčiomis pakeisti visuomenės požiūrį į gimdymą – kiekviena iš jų turi skirtingas priemones ir tikslus. Seriale laikomasi tokio pat vaidmenų pasiskirstymo kaip ir Cronenbergo filme: Eliot – „bloga mergaitė“ (garsiai kalbanti alkoholikė, priklausoma nuo narkotikų, kolekcionuojanti seksualinius eksperimentus ir svaigalus), Beverli – „gera mergaitė“ (apdairi, santūri, susitelkusi į savo darbą, desperatiškai norinti gimdyti).

 

Tačiau Weisz vaidyba – sąmoningai kandesnė ir ne tokia subtili kaip Jeremy Ironso. Tematiškai taip pat yra pokyčių. Cronenbergas kalbėjo apie nesuvokiamą paslaptį, kurią vyrų akyse reprezentuoja moters kūnas, o perdirbinio sumanytoja Alice Birch kvestionuoja nėštumą ir motinystę bei nesuskaičiuojamą daugybę būdų, kaip ji patiriama ir įsivaizduojama tiek intymioje, tiek socialinėje sferoje. Taigi, už gana reklaminio personažų lyties keitimo slypi nauja medžiaga ir pasikeitusi perspektyva.

 

Dvyniai, motinystė, itin turtingų žmonių polinkis vaidinti pranašus mokslininkus, medicinos istorija ir etika, požiūris į moters kūną... Seriale daugėja temų, įžangų, užuominų (netikrų), tarsi siekiant pateisinti beveik septynių valandų trukmės istoriją. Alice Birch keičia klinikinį originalo sausumą perpildymo politika tiek teminiu, tiek stilistiniu požiūriu. Nuo pat pradžios rodomos nepagražintos gimdymo scenos, visur tyška kraujas, dialogai prikraunami žodžių fuck ir fucking, serijų pabaigoje ironiškai įterpiamos sunkiasvorės „prasmingos“ dainos („Sometimes I Feel Like A Motherless Child“, „Mother and Child Reunion“)...

 

Visa tai sukelia nemalonų nykumo įspūdį. Parodijos ir dirbtinumo jausmas stiprėja su kiekviena serija, nes suprantame, kad daugelis iš pradžių įsimintinų šalutinių siužetinių linijų veda tiesiai į aklavietę, o Alisos Birch kuriamos hipotezės galiausiai taip ir lieka eskizų stadijoje. Paskutinė serija, netvarkinga, sunkiai virškinama košė, – neįgyvendintų idėjų ir nevykusių siužetinių linijų kapinės. Tai perdirbinys, primenantis meistro paveikslą naujųjų turtuolių interjere, kabantį ant sienos ne iš meilės menui, o kaip parodomasis prestižo ženklas.

 

Spiečius (Swarm)

Sumanymo autoriai Donald Glover, Janine Nabers

Vaidina Dominique Fishback, Chloe Bailey

2023, JAV, Amazon Prime

 

„Kas jūsų mėgstamiausias menininkas?“, – klausia Drei (Dominique Fishback). Atrodo, nekaltas klausimas, tačiau atsakymas gali pažadinti merginos impulsą žudyti. Serialo pavadinimas – tai nuoroda į dainininkės Beyoncé gerbėjus (šie save vadina beyhive). Iš žaismingos Duchamp’ą primenančios preambulės („Tai nėra fikcija. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, arba tikrus įvykius yra tyčinis“) nesunku suprasti, kas įkvėpė šią kruviną pasaką.

 

„Spiečius“ pasakoja apie jauną juodaodę moterį, kuri yra apsėsta popžvaigždės Naidžos. Kai Drei susiduria su žmonėmis, kurie nepakankamai gerbia ar vertina jos dievaitę, ji įvykdo greitą, buką teisingumą, naudodama kūjį, plaktuką, ketaus keptuvę ar bet kokį kitą sunkų daiktą. Jos smurtas – tai serialo satyros apie gerbėjų kultūrą ir socialines medijas bei jų poveikį žmogui, kuris visada jautėsi atstumtasis, objektas.

 

Pagrindinė serialo metafora – alkis. Drei reakcija į nužudymą – atsidaryti šaldytuvą ir griebtis maisto. Pasikartojantis motyvas – kai Drei klausiama, ar yra alkana, ji kiekvienam tyliam „taip“ suteikia stiprų emocinį krūvį. Kai mergina pagaliau susiduria akis į akį su Naidža, ji tiesiogine ir perkeltine prasme nori ją praryti. Akivaizdu, kad serialas bando kalbėti apie stoką (meilės, pripažinimo, bendruomeniškumo, finansinio stabilumo ir t. t.), kuri ir sąlygoja gerbėjų fanatizmą, hiperbolizuojamą „Spiečiuje“.

 

Deja, serialas šias temas tik paliečia, jų dramaturgiškai neišnaudoja, o jo pabaiga – beformė ir nenuosekli. Atrodo, tarsi niekas nežinojo, kuriuo keliu norima pasukti, nors „Spiečiaus“ pradžia išties energinga ir daug žadanti. Tiršta, siurrealistiška pirmųjų serijų atmosfera užleidžia vietą šaržui ir smurtui, kurie gal ir prikausto dėmesį, bet neleidžia giliau pažinti Drei. Tad, nepaisant Fishback pastangų, jos negailestinga herojė tėra tuščiaviduris kiautas tokioms temoms kaip moterų įgalinimas ir maištas prieš rasistine, patriarchaline bei socialine nelygybe persmelktą sistemą. „Spiečius“ – išties įdomių idėjų juodraštis, tačiau iki pilnavertiško kūrinio jam nemažai ko trūksta.

 

Paskutiniai mūsiškiai (The Last of Us)

Sumanymo autoriai Neil Druckmann, Craig Mazin

Vaidina Pedro Pascal, Bella Ramsey, Melanie Lynskey, Nick Offerman,

Murray Bartlett

2023, Kanada, JAV, HBO

 

Kinas ir televizija labai ilgai nesugebėjo suprasti videožaidimų, nors bandė. Pastaraisiais dešimtmečiais žaidimai iš gana nišinės entuziastų pramogos tapo vienu iš masinės kultūros ramsčių, kupinu atpažįstamų ir todėl pelningų prekių ženklų, personažų bei istorijų. Teoriškai šiuos prekių ženklus perkelti į ekraną – mažąjį, televizijos, ar didįjį, kino, – turėtų būti paprasta, nes videožaidimai yra audiovizualinė medija, taigi artima kinui ir televizijai, turinti daug bendrų elementų. Ir vis dėlto dažniausiai tokie bandymai baigdavosi daugiau ar mažiau įspūdingomis nesėkmėmis.

 

Neilo Druckmanno ir Craigo Mazino, sukūrusio „Černobylį“ (2019), miniserialas „Paskutiniai mūsiškiai“ ir kritikų, ir žiūrovų laikomas sėkmingiausiu videožaidimo perkėlimu į televizijos ir kino mediją. Serialas giriamas už meistrišką žaidimo siužeto ir estetikos perkėlimą, aktorių vaidybą, operatorių darbą ir t. t. Visa tai nekeičia fakto, kad „Paskutiniai mūsiškiai“ – ištikima „Playstation“ žaidimo adaptacija, kurioje dažnai perdėtai tiksliai atkartojamos jo scenos, kartais tiesiog išplečiant tam tikrus siužetus arba atliekant nedideles korekcijas, pavyzdžiui, sušvelninant pagrindinio veikėjo Džoelio personažą, kad jis taptų ne toks antipatiškas.

 

Serialas pasakoja apie pasaulį, kuriame žmonės civilizacijos griuvėsiuose kovoja dėl išlikimo. Užsikrėtę grybeliu, virstantys nemąstančiais, agresyviais monstrais, jie puola išgyvenusiuosius, kad užkrėstų juos sporomis. Tačiau pavojingiausi yra paprasti žmonės, kovojantys dėl savo ar artimųjų gyvybių, pasiruošę bet kokiai piktadarystei. Šiame apokaliptiniame pragare vidutinio amžiaus vyras Džoelis (Pedro Pascal) ir jį lydinti keturiolikmetė Elė (Bella Ramsey) keliauja per miestų griuvėsius ir senosios Amerikos Vakarus. Kontrabandininkui Džoeliui, kuris gauna užduotį pristatyti Elę į nurodytą vietą (mat ši turi imunitetą grybeliui), rūpestis mergaite taps šansu išsigelbėti. Elei, kurios artimieji, kaip ji prisipažįsta, ją paliko arba mirė, ši odisėja – tai bandymas priimti išgyventas tragedijas.

 

Vis dėlto būtent siužetas atrodo silpniausias „Paskutinių mūsiškių“ elementas. Viena vertus, nuo žaidimo išleidimo praėjo dešimtmetis, postapokaliptinės produkcijos per tą laiką padaugėjo kaip zombių, seriale vadinamų klikeriais; protingos ir drąsios paauglės yra kas antro serialo herojės, o kartų istorijos, kurių centre – tėvystė, ypač vyriška, ir LGBT+ personažai, taip pat auga geometrine progresija. Kita vertus, serialą kamuoja į žaidimą panaši nuotykių schema, t. y. kiekvienoje serijoje veikėjai susiduria su kliūtimi ir turi ją įveikti, kad galėtų judėti toliau. Labiausiai erzina sprendimų nuspėjamumas – pavyzdžiui, kas turės pasiaukoti, kad du pagrindiniai veikėjai galėtų tęsti kelionę, tas pats pasakytina ir apie siužeto posūkius. Ekskursas į Elės praeitį – neoriginalus ir per ilgas. Šalutiniams veikėjams taip pat retai kada suteikiamos išplėtotos istorijos ar bruožai. Viena išimtis – ašarą turintis išspausti Nicko Offermano ir Murray Barletto pasirodymas.