Johnas Mulaney pristato: visi Los Andžele
(John Mulaney Presents: Everybody’s in L.A.)

 

  Kodėl atseit? Nes dažniausiai laida filmuojama valanda ar net diena prieš išleidžiant į eterį, tik sukuriant tiesioginės įspūdį. Rezultatas – išlaižytas šou, kuriame nebūna nė vienos kliurkos ir komanda atrodo kaip įspūdingai dirbanti mašina. 

 

  Nuostabiojo Johno Mulaney atsakas, kaip jis sako, – išties tiesiogiai ir visam pasauliui transliuojama laida per „Netflixą“. Jaučiasi, kad ji tiesioginė, ir jaučiasi, kad ji Johno Mulaney. Viskas čia tarsi nevyksta pagal planą, o svečiai dažnai būna sutrikę ir nežino, ką sakyti. 

 

  Pirmos dvi laidos tarsi patenka į savo pačių spąstus. Tas nerežisuotumas svečius muša iš vėžių ir jie bando nevykusiai tai išnaudoti. O štai nuo trečios iki šeštos – paskutinės – laidos viskas vyksta ir sklandžiai, ir nelabai, svečiai nebeatrodo tokie susikaustę ir valandos šou virsta kažkuo išties nauju ir (pagaliau!) autentišku.

 

  Kiekvienoje laidoje autoriai nagrinėja naują temą, kuri yra svarbi Los Andželui. Vedėjo svečiai – žinomi žmonės ir  mokslininkai (!). Srities specialistai. Ir tai sukuria įdomią bei prasmingą dinamiką, mat yra ir bajerių, ir labai įdomios informacijos, gerų istorijų, dar gyvų, bet jau istorinėmis tapusių asmenybių.  

 

  Intarpuose matome kinematografiškai paimtus miesto vaizdus, kurie traukia lyg koks Wimo Wenderso filmas, arba komiškus etiudus, kurių vienintelis tikslas, regis, nepataikyti į normas, žūtbūt išlikti autentiškiems, net jei tai reiškia – mažiau juoko.

 

  Ir nors šou yra komedija, jos nežiūri žvengdamas, ją žiūri žavėdamasis žmonių lengvumu, kūrybiškumu, o šiais laikais – ir drąsa: drąsa būti nejuokingiems, nerimtiems, rimtiems ir tiesiog kažkuo domėtis. 

 

 

Atitirpintas (Unfrosted)

Režisierius Jerry Seinfeld

Vaidina Jerry Seinfeld, Chris Rickett, Rachael Harris, Kue Lawrence

2024, JAV, 97 min., „Netflix“

 

  Jerry Seinfeldas – jau seniai multimilijonierius. Viskas, ką jis daro, atneša milžiniškus pelnus. Vien pabaigus (ne pradėjus!) rodyti populiarų serialą „Zainfildas“, šis uždirbo keturis milijardus dolerių. „Komikai automobiliuose geria kavą“ – keistoka pokalbių laida – taip pat rodo itin gerus rezultatus „Netflixe“. Tad kam jis kuria dar kažkokį filmą?

 

  Kaip sako pats: „Grynai iš nuobodulio.“ Parašytas per karantiną, o nufilmuotas su tokiu kiekiu žvaigždžių ir žvaigždučių, kad atrodo, jog veiksmas vyksta ant raudono kilimo. 

 

  O iš tiesų veiksmas vyksta 1963 metais, epicentre – dvi konkuruojančios pusryčių gamintojos „Kelogs“ ir „Post“. Aš čia taip rimtai parašiau, lyg būtų kažkas svarbaus šiame filme. O jame – nieko svarbaus. Ir kūrėjai tai žino. Pats Seinfeldas ne kartą minėjo, kad kino industrija kenčia nuo savo pačios rimtumo. Nei paties filmo, nei pastangų, nieko, kas su juo susiję, Seinfeldas nevertina nei kaip svarbaus, nei kaip rimto reikalo. 

 

  Grįžtu prie to, kas vyksta. O vyksta kova, vieni išrado tarsi naujus pusryčius, tai, kas Amerikoje vadinasi „Pop tart“, o Lietuvoje tikriausiai – skrebutis su įdaru. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad Lietuvoje visai neprigijo šitas dalykas. 1963-iaisiais tai tikrai.

 

  Dabar apie tai, ar filmas juokingas. Atsakymas – kartais. Filmo komedinė esmė – daug įvairių personažų, kurie atlieka savo numerius ir sukuria trumpalaikį efektą. Mat pats Seinfeldas, kaip visi gerai žinome, vaidinti visai nemoka ir didžiąją filmo dalį tiesiog rodo dantis, kartoja kai kuriuos judesius, kuriuos darė seriale (kad ir tą, kai pasirodo paštininkas, kas matė – supras), ir kiekviename kadre leidžia suprasti – vaidinti nemoku, bet štai vaidinu ir jūs vis tiek žiūrite, ar tai savaime ne komedija?

 

  Bet visi tokie filmai viduryje išsikvepia, o jų pabaiga – perdėtai pozityvi ir labai laiminga. Taip ir čia filmas praranda tempą, o degalų bake – vis mažiau bajerių ir scenarijaus vingių, kad stumtų šią, nors ir lengvą, bet vis dėlto mašiną į priekį.

 

 

Tomo Brady išjuokimas (Roast of Tom Brady)

Režisierė Beth McCarthy-Miller

Vaidina Tom Brady, Kevin Hart, Jeffrey Ross, Nikki Glaser

2024, JAV, 179 min., „Netflix“

 

  Tomas Brady – tiems, kas nežino, – yra vienas geriausių (arba pats geriausias) visų laikų NFL (amerikietiško futbolo) žaidėjų, kai kada vadinamas geriausiu visų laikų sportininku. Tokie ditirambai skamba jam ne tik dėl įspūdingų pasiekimų, bet ir dėl vadinamojo storytellingo. Mat niekas jam neprognozavo tokios šlovės  – naujokų biržoje jis pašauktas vos 199 numeriu (pačiam gale), kurį laiką jam išvis neduodavo žaisti, ir šansą gavo, kai pagrindinis quarterbackas (tokia žaidėjo pozicija, nesigilinkime) gavo traumą.

 

  Ir tada tas sunkiai pabėgantis, na bet įspūdingai gerai tą keistą kiaušinio formos kamuolį mėtantis žmogus pradėjo rodyti neįtikėtinus rezultatus ir vesti savo komandą į pergales. Dar būtina pasakyti – tikras gražuolis, grynai toks, kokius rodo per filmus Amerikoje. Ir dar irgi būtina žinoti, jis buvo vedęs modelį iš Brazilijos Gisele Bündchen ir jų trijų vaikų šeima buvo laikoma pavyzdine, bet štai neseniai išsiskyrė. Panašu, kad modelis paliko Tomą dėl kito, bet kad tiksliai sužinočiau, reikia labai daug skaityti vadinamųjų laikraščių. 

 

  Štai toks tas Tomo Brady kontekstas. Kitas kontekstas – roastas. Čia toks komedijos žanras, kai susirenka daug žinomų žmonių ir, lietuviškai sakant, stumia ant vieno žmogaus. Žinoma, išnaudojant gėdingus faktus iš to žmogaus gyvenimo. Paprastai šitie roastai būdavo rengiami „Comedy Central“ ir netiesiogiai. O „Netflixas“ dėjo savo stiliumi – tiesiogiai ir su didžiausiomis amerikietiško futbolo ir pramogų pasaulio žvaigždėmis. Renginį vedė Kevinas Hartas, bent septynis kartus pasakęs „Fuck you, Tom“.

 

  Renginio nuotaika buvo puiki ir pirmi pasirodymai – tikrai juokingi ir ypač drąsūs. Nes taip ir galynėjasi visi komikai – kas drąsiau + juokingiau kažką pasakys. Hartas renginį iš pradžių vedė labai aštriai ir išjuokė bet kokį bandymą paguosti Brady, bet kas minutę ta maloniai negatyvi energija nyko ir vis dažniau geliantys juokai baigdavosi beveik ašaromis iš meilės ir pasididžiavimo. Galų gale viskas supanašėjo į poklaikes vestuves, vyrai daužė šotus, atsiprašinėdami už praeities klaidas, dar truputį, ir būtų pradėję klausinėti ar tu mane gerbi ir keistis prakaituotais marškiniais. 

 

  Tai mane nuliūdino, nes visi „Fuck you, Tom“ irgi buvo pasakyti pradžioje. Ir visa tai griovė žinomų žmonių mitus, pagaliau nuėmė juos nuo pjedestalo, padarė paprastais, klaidų pridariusiais žmonėmis. Pagaliau buvo duotas leidimas juos patraukti per dantį saugioje aplinkoje. O paskui kaip visada – visi išskydo.

 

 

Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction)

Režisierius Quentin Tarantino

Vaidina John Travolta, Uma Thurman, Samuel L. Jackson, Bruce Willis, Tim Roth, Amanda Plummer

1994, JAV, 153 min.

 

  Quentinas Tarantino. Kaip ir nėra ką apie jį daugiau pasakyti. Bet „Netflixas“ rodo „Bulvarinį skaitalą“ ir ta proga galima dar kartą jį pasižiūrėti. Ir dar kartą. Iki šiol dėkoju „Skalvijai“, kad šį filmą visai neseniai, gal prieš porą metų, parodė kino teatre. Taip, kaip kadaise, gūdžiais 1994-aisiais. Taip, kaip reikia.

 

  Bet ir namie filmas „sueina“. Kadaise, kai buvau jaunas ir lankiausi pas mamą gimtame mieste, siaubingai užsimaniau grįžti namo ir pasižiūrėti „...skaitalą“. Taip ir padariau. Paprastai tokiais atvejais vaizduotėje viskas atrodo kur kas geriau nei būna iš tikrųjų.

 

  O su „Bulvariniu...“ buvo grynai taip – gerai. Mat filmas veikia įvairiais žiūrėjimo pjūviais – jis veikia kaip atskirų novelių filmas, kaip atskirų scenų filmas, žinoma, kaip vientisas kino kūrinys, kaip išvargusio žmogaus kino patirtis ir kaip susikaupusio intelektualo penas. Jis gali patikti mašinų pardavėjui Utenos automobilių turguje (tikėkimės) ir Živilei Pipinytei, o gal net ir avangardo gerbėjui kaip Gediminas Kukta, kuris, panašu, stebi paukščius su tokia pačia aistra kaip ir filmus, kuriuose „nieko nevyksta“. 

 

  Bet ne, tai nėra filmas visiems. Nes tokių už vis labiausiai nekenčiu. Tai filmas, kuris randa santykį ir su skirtingomis kartomis (manau, kad to nepavyko padaryti, pavyzdžiui „Kovos klubui“, ar pavyko?), ir su skirtingais laikais (jis neatrodo pasenęs, o tai ištinka labai daug filmų, pavyzdžiui, visus su Richardu Gere’u). 

 

  Galų gale (ir tai svarbiausia) – šis filmas yra labai smagus. Jis toks spontaniškas, nearogantiškas (nors visi veikėjai labai mandri), toks gyvas ir autentiškas, kad net nebesupranti, kodėl kino industriją yra apėmęs štampavimo pramonės mentalitetas.

 

  Tarantino vienas iš nedaugelio moka išvengti štampavimo kopijuodamas. Jis kaip tas vienuolis, kuris rankomis perrašinėja kino Bibliją organiškai įterpdamas savo braižą. Ir ačiū jam už tai.