Visi mes svetimi
(All of Us Strangers)

Ar Haris (kaip visuomet ne pagal amžių brandus Paulas Mescalis) bus tas princas, kurio bučinys pažadins savo sielvarte ir vienatvėje įkalintą herojų? Filmą „Visi mes svetimi“ galima interpretuoti kaip pasakišką meilės istoriją. „Ar tai meilė?“ – dainuoja Alison Moyet, o britų popgrupė „Frankie Goes to Hollywood“ simboliškai kviečia kliautis „Meilės galia“. Tačiau ar tikrai Haris yra globėjiškas princas? Ir kiek tikra yra Adamo ir Hario meilė filme apie dvasias, kuriame niekas nėra taip, kaip atrodo?

Andrew Haigh nuolatos pabrėžia Adamo izoliaciją: šis dažnai žiūri iš tolo, pro pastatų ar traukinių langus, klaidžioja po savo gyvenimą tarsi vaiduoklis, kol galiausiai Londono priemiestyje, vaikystės namuose, suranda savo tėvų šmėklas. Susitikimai su mirusiais tėvais tampa savotiška skaistykla, kai vaiduokliams reikia išmokti tiek pat, kiek ir gyviesiems. Tėvai (juos įkūnija Jamie Bellas ir Claire Foy) įstrigę savo mirties amžiuje, jaunesni už dabar keturiasdešimtmetį perkopusį sūnų, prisimena tik savo laiką – jie susipažįsta su šiuolaikiniu gyvenimu, visuomenės pažanga, motina – su sūnaus kūnu ir seksualumu: „Tu buvai mažas berniukas, o dabar esi visiškai kitoks, bet vis dar tu.“ Čia Haigh subtiliai sulieja vaizduotę ir tikrovę, skirtingus laiko lygmenis. Pasikartojančios Adamo scenos lifte ar traukinyje taip pat pabrėžia jo blaškymąsi tarp tų skirtingų laiko ir sąmonės lygių. Kai kurios scenos žaismingai nuspalvintos froidistinės psichoanalizės, pavyzdžiui, kai suaugęs Adamas į tėvų lovą įlenda vilkėdamas vaikiška pižama. Pokalbiuose su tėvais jis pasako, kad yra gėjus, ir papasakoja, kaip kentė bendraklasių patyčias bei pačių tėvų abejingumą. Pagaliau sulaukia to, ko visada norėjo: meilės ir palaikymo.

„Visi mes svetimi“ visų pirma yra drama apie sielvartą ir skausmą. Tiedu elementai susilieja Adamo personaže, kurį kartais su gąsdinančiu jautrumu kuria Andrew Scottas. Šie jausmai Adamą paralyžiuoja ir vos leidžia gyventi normalų gyvenimą, ką jau kalbėti apie meilę ir kito žmogaus įsileidimą į savo gyvenimą. Kartu tai politinis kūrinys apie homoseksualumą bei gilią vienatvę, kurią gali patirti queer vaikai ir kuri nepaleidžia visą gyvenimą. Tačiau Haigh nebaksnoja pirštu, renkasi dviprasmiškumą ir kiekvienam žiūrovui leidžia išgyventi istoriją savaip. Nepaprastas režisieriaus jautrumas, jau parodytas filmuose „Savaitgalis“ (2011) ir „45 metai“ (2015), leidžia Haigh sukurti nesentimentalų kūrinį apie viską aplinkui naikinantį ir žmogų iš vidaus graužiantį gedulą. Pastarąjį, vampyrus ar kitus šešėlius, kaip dainuoja „Frankie Goes To Hollywood“, gali išvaikyti tik meilė...