Titanikas
(Titanic)

Iš šios dienos perspektyvų net keista, kad šio filmo tiek daug žmonių nekenčia. Tiek „Oskarų“ ir toks žemas IMDb reitingas rodo, kad žmonės davė labai mažus balsus protestuodami prieš milžinišką filmo sėkmę, o ne vertindami vadinamąją filmo meninę vertę. Juk pripažinkime – filmas nėra vertas dvejeto. 

 

Atsimenu, tai buvo seniai, stovėjau ilgoje eilėje, kad šį filmą pamatyčiau kino teatre. Tuo metu jis padarė neišdildomą įspūdį. Ir dabar, kai gulėjau savo lovoje ir vienas (!), keturiasdešimties metų vyras (!), tiesiog įsijungiau ir žiūrėjau šį filmą, buvau patenkintas kiekviena jo minute (na, gal išskyrus kelias, mat specialieji efektai kai kur, bet tik kai kur, prastoki).  

 

Be jokios abejonės, „Titaniko“ meilės istorija – ir banali, ir tūkstantį kartų girdėta, o fone vykstanti „klasių kova“ (jei galima taip pavadinti), kuri taip pat yra ir viena meilės istorijų ašių, – sena kaip patys pinigai. 

 

Tačiau Jamesas Cameronas yra, nepabijokime to žodžio, genijus. Visgi tai žmogus, atsakingas už vienus sėkmingiausių visų laikų filmų. Tai vienareikšmiškai sėkmingiausias visų laikų režisierius. Įvairiuose žanruose – istorinis romanas („Titanikas“), mokslinė fantastika („Terminatorius“) ir fantasy („Įsikūnijimas“) – jis sukūrė filmus, kurie užkariavo kino teatrus. Negana to, žmogus akivaizdžiai išmano giluminį nardymą beveik geriau už visus pasaulyje. Įskaitant mokslininkus. 

 

Filmas neatrodo pasenęs, o vanduo – toks pats šaltas ir tikras kaip 1997-aisiais.  Filmas pasidaro dar įdomesnis, kai paskaitai, kiek daug jėgų, atsidavimo ir tikėjimo savimi reikėjo, kad jis būtų užbaigtas. Niekas juo netikėjo, tik pats Cameronas.

 

Palyginti su tūkstančiais kvailų romantinių komedijų ir dramelių (apie vieną jų – ir čia), „Titanikas“ iškyla (!) kaip filmas, kuriame demonstruojamas galbūt naivus, bet tikras tikėjimas meile (panašiai pastaruoju metu suskambėjo filme „Taip gimė žvaigždė“). Lygiai toks pats – nesugriaunamas ir šimtaprocentinis – tikėjimas buvo ir pačiu laivu „Titanikas“. 

 

Žinoma, visa ta deimanto kelionė, bandymai apgauti ir t. t. turi komiškų elementų. Bet juk niekas neabejoja, kad žiūrime pasaką, tad vertintini tai kaip istorinį epą gali tik žmogus, kuris neturi savo gyvenimo.

 

 

Riplis (Ripley)

Režisierius Steven Zaillian

Vaidina Andrew Scott, Dakota Fanning, Johnny Flynn

2024, JAV, serialas, „Netflix“

 

Net nustebau, kad „Netflixas“ šį serialą iškėlė iki paties platformos viršaus. Kitaip tariant – bent jau tą dieną, kai įsijungiau, jis užėmė pirmą poziciją. Ši pozicija smarkiai padidina šansus, kad nauja produkcija vartotojai mažų mažiausiai pasidomės. T. y. neišjungs automatiškai pasileidžiančios filmo scenos – savotiško tyzerio. 

 

Kaskart pamatęs ekranizuojamą tą pačią medžiagą užduodu kelis klausimus: kodėl ši ekranizacija daroma dabar, ar medžiaga vis dar aktuali, tačiau laikai reikalauja naujo žvilgsnio, mat nauji laikai atskleidė naują medžiagos klodą? Ar/ir nėra naujos medžiagos arba ją pernelyg sunku sukurti norint įgyvendinti režisūrinius, o ne storytellingo sumanymus?

 

Steveno Zailliano „Riplis“ – tai ekranizacija, kuri iš esmės neturi nieko bendro su šiais laikais. Paprastai tariant – režisierius neperkelia dramos į šiuos laikus, nesukeičia vaidmenų. Nepjausto medžiagos skalpeliu.

 

Serialas nespalvotas, lyg ir flirtuoja su film noir, bet lyg ir visai neflirtuoja, viena vertus, pilna Hitchcocko, kita vertus, kažkas lyg iš Fincherio pasaulio, kai stebime ypač mandagų, bet gryną sociopatą. Tokį, kuris, atrodytų, žudydamas daro paslaugą. Variantas, kai ekrane žiūrėti malonu, tačiau tikrame gyvenime susidurti būtų šlykščiausia įmanoma patirtis. 

 

Tad ką daro Zaillianas? Nori tiesiog mus nukelti į laikus, kuriuose tapatybė bei paslaptis vis dar buvo įmanoma? Panardinti mus į kitaip bėgantį laiką, į slėpinius, kuriuos modernybė negrįžtamai ištrynė, sakytum, o tai nuskambės tiesiog baisiai, išsvaipino tas prakeiktas išmanus telefonas. 

 

Tad visas serialas atrodo tiesiog atmosfera ir jokia moderni medžiaga tos atmosferos pasiūlyti negali. Tad kartais šis serialas gali suskambėti kaip gana rafinuoto, bet ne genialaus nusikaltėlio ilgesys, kai jis galėjo meluoti, žudyti, apsimesti kitu ir lėtai slinkti per pasaulį būdamas mandagus, nedemaskuotas. 

 

 

Šeimos reikalai (A Family Afair)

Režisierius Richard LaGravenese

Vaidina Nicole Kidman, Zac Efron, Joey King

2024, JAV, 111 min., „Netflix“

 

Šiais laikais nėra korektiška aptarinėti žmonių išvaizdą. Turėtume vertinti tik jų dvasinį pasaulį ir tai, ar pakankamai politkorektiškai jie šneka, bet nepasirenka tylos ir išreiškia nuomonę klausimais, kurie tuo metu yra svarbūs socialiniuose tinkluose. 

 

Tačiau negaliu nepasidalinti ir jūsų neįspėti dėl šito filmo. Jį labai sunku žiūrėti. Ne dėl nuspėjamo scenarijaus ir klišių prikaišiotos istorijos. Prie to mes visi pratę ir, matyt, būtent dėl to tokius filmus ir žiūrime. Bet štai prie tokių veidų priprasti neįmanoma. 

 

Nicole Kidman ir Zacas Efronas – beveik pagrindiniai filmo herojai (sutapimas ar ne) – filme atrodo labiau kaip iškamšos, o ne žmonės. Abu jie vadina nejaunus žmones, bet patys su savo amžiumi niekaip nesusitaiko. Ekrane vaikšto dvi plastinės operacijos – rimtos, pastebimos, klykiančios apie save.

 

Tai trukdo žiūrėti. Kažkas papūsta, kažkas patempta, kažkas, beveik viskas, veide nejuda. Lyg veidai būtų guminiai balionai, tokie seni, kad pripūsti, atrodo, tuoj susprogs.

 

Iš veidų ištrinta viskas – gyvenimo patirtis, liūdesys ir džiaugsmas, skausmas ir viltis. Čia pralaimėtas mūšis savivokai, nors to kaina doleriais juk labai didelė. Belieka tik kompetencijos kaina – nejaugi už tuos pinigus operacijų nebuvo galima padaryti geriau? Ar tiesiog medžiaga, su kuria dirbo aukščiausio lygio profesionalai, jau buvo per prasta, bet užsakovas vis tiek reikalavo neįmanomo?

 

Gal dėl to visa jų drama – keistai neįtikinama. Niekaip negali patikėti, kad lėlės turi jausmų ir intencijų, net paviršutiniškai įsijausti atrodo neįmanoma. Tad ir veikėjų romanas primena vaiko bandymą apvesdinti du žaislus, o ne du tikrus žmones.

 

Bet visa tai, kaip visada, geriau atspindi bei apibūdina Holivudą, nei autorius bandė tai padaryti sąmoningai. Tikrų kino žvaigždžių vis mažiau, dalį jų pyrago (ir visai nemažą) atsipjovė influenceriai ir turinio kūrėjai, o kino industrija, nepasiūlydama iš tiesų nieko naujo, gaivina ne tik scenarijus, bet ir aktorius. Aišku – dirbtinai. 

 

 

Pavojingas pasimatymas (Ghosted)

Režisierius Dexter Fletcher

Vaidina Chris Evans, Ana de Armas, Adrien Brody

2023, JAV, 116 min., „Apple TV“

 

Šis filmas – tai „Apple“ bandymas įeiti į kino rinką ir duoti ko nors bent truputį apčiuopiamo, nes platforma atrodo kaip turtingo tėvo paliktas sūnus. Užeina tėvas kartais, pasitaško pinigais ir bando atsipirkti keliomis brangiomis dovanomis, o ne nuolatine priežiūra ir investavimu į mokslą. 

 

Tai štai – užeini, o ten vos keli žinomi vardai ir dar mažiau žinomų pavadinimų. Tad duodi šansą „Pavojingam pasimatymui“, nes ten Ana de Armas ir Chrisas Evansas. Nu, o paskui dar paaiškėja, kad Dexteris Fletcheris su žmona kažką veikė, tad atsiranda ir lietuviškas akcentas. Tiek to.

 

Čia apversta jau seniai žinoma formulė. Formulė, kad vyras turi slaptą darbą nuo šeimos, tas slaptas darbas, aišku, pavojingas, jis yra šnipas. Čia nėra šeimos, nes, aišku, moteris, priešingai nei vyras, negali ir turėti šeimos, ir būti šnipe, nes mamos, žinome, negalima vaizduoti kaip bent truputį apleidusios šeimą (vėlgi, priešingai nei vyro), nes tada sugrius mūsų taip ilgai statyta (mūsų, turiu omeny, vyrų) vertybinė piramidė su ryškiu imperatyvu moterims rūpintis vaikais (o dažniausiai – ir vyru) – nepaisant visko, pradedant karjeros lūkesčiais, baigiant kumščiais į veidą. 

 

Taigi Ana de Armas čia šnipė, ir ne šiaip. Labai gerai kovoja ir šaudo, gelbėja pasaulį. Į jos gyvenimą įsiveržia vaikinas, Kapitonas Amerika, bet jis visiškas nevėkšla, mat atlieka moters vaidmenį, karštai įsimyli, seka paskui ją į pasaulio kraštą, kur jie tarp karštų kovų ir šaudynių karštai ginčijasi ir dar karščiau vienas kitą pamilsta. 

 

Tada, žinoma, ateina dilema, ką pasirinkti, meilę ar pasaulį, ir jie renkasi pasaulį, bet iš tiesų renkasi ir meilę, ir pasaulį, mat užkulisiuose jau viskas gudriai susukta taip, kad abu variantai įmanomi. Ir viskas kyla iki finalo, kur visi kovoja su visais ir nugali gėris. 

 

Pabaigai pasirinkta kažkas panašaus į mūsų Vilniaus televizijos bokštą. Prabangi versija bokšto, kurio vidus sukasi. Epinio lygio nesąmonė, kuri savo absurdiškumu lenkia „Greiti ir įsiutę“, o kokybe vos tetraukia iki straight to VHS filmų.