Berniukas ir garnys
(Kimitachi wa dô ikiru ka)

Pasaulis, stovintis ant kaladėlės

2025.02.27 Paulina Drėgvaitė

Režisierius ir scenarijaus autorius Hayao Miyazaki

Vaidina Soma Santoki, Masaki Suda, Kô Shibasaki, Aimyon, Yoshino Kimura, Takuya Kimura

2023, Japonija, 164 min., „Netflix“

Man pasisekė būti vaiku praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje ir ankstyvaisiais 2000-aisiais, kai Hayao Miyazaki ir „Studio Ghibli“ darbai, tokie kaip „Princesė Mononokė“ (1997), „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (2001), „Haulo burtai: keliaujanti pilis“ (2004), rodyti Lietuvoje. Iki tol mačius tik „Disney“ studijos ir „Cartoon Network“ animaciją, šie filmai mane pribloškė savo tamsumu – jie nevengė rodyti realios grėsmės, liūdesio, net kraujo ir žaizdų. Šių filmų veikėjai būdavo vaikai, kuriuos kažkoks netikėtas įvykis išmeta iš kasdienybės rėmų, ir jie be tėvų ar kitų suaugusiųjų pagalbos turi perprasti neįprasto, dažnai magiško pasaulio taisykles ir išgyventi. 

 

Tačiau šie magiški pasauliai nebuvo visiškai fantastiniai – juose buvo atpažįstama architektūra, transporto priemonės, net maistas. O šalia – miškų dvasios, užkeiktos kaliausės, burtininkai ir raganos. Net riba tarp „realiojo“ ir „magiškojo“ pasaulių nebuvo itin aiški. Veikiau „magiškasis“ pasaulis, į kurį atrandamas kelias, slypi „realiajame“. Bene pagrindinė šių pasaulių skirtis – „realiajame“ pasaulyje dominuoja suaugusieji, neįsiklausantys į vaikus, o „magiškajame“ pasaulyje vaikams tenka atsakomybė patiems priimti sudėtingiausius sprendimus. 

 

Miyazaki, kuriam šiemet suėjo 83 metai, žadėjo su animacija atsisveikinti 2013 m., po filmo „Pakilo vėjas“. Praėjusiais metais pasirodęs „Berniukas ir garnys“, apdovanotas geriausio animacinio ilgametražio filmo „Oskaru“ ir dabar prieinamas „Netflix“ platformoje, puikiai atitinka šias Miyazaki pasaulių taisykles.

 

Mahito, berniukas, kurio mama žuvo ligoninės gaisre per karą, su tėvu palieka Tokiją ir įsikrausto į didžiulius namus kaime, kur, kaip vaikas sužino, jo tėvas jau vedė jo tetą Natsuko, atrodančią visai kaip mirusi mama, ir su ja laukiasi vaiko. Mahito iškart sutinka mistiškai atrodantį pilkąjį garnį, kuris jį nuveda prie uždaryto bokšto, paskutinės žinomos ekscentriško jo senelio brolio buvimo vietos. Vieną dieną Natsuko dingsta, o Mahito, jos ieškodamas ir vedamas garnio, patenka į pasaulį, kuriame mirusiųjų yra daugiau nei gyvųjų. 

 

Mahito laukia kelionė per šį pasaulį, sutinkant jo gyventojus ir valdovus, kurių kiekvienas stebina ir džiugina mums taip pažįstama Miyazaki išmone; regint nesibaigiantį dangų ir vandenynus, įgarsintus jautrios Miyazaki bendražygio Joe Hisaishi muzikos, šįsyk orkestriškai kuklesnės nei ankstesni garso takeliai. Šio pasaulio gyventojai yra supančioti kasdienių naštų, prakeikimų ir sukasi nesibaigiančiame gyvenimo ir mirties rate. Jie atspindi tą pasaulį, kurį paliko Mahito, ir jo žingsnius link susitaikymo su netektimi ir patirta trauma. Galų gale sutinkamas ir šio pasaulio kūrėjas, daugelio interpretuojamas kaip paties Miyazaki alter ego, savojo pasaulio likimą dėliojantis iš baltų kaladėlių. Viskas labai trapu – ir Mahito turi su tuo susitaikyti. 

 

Šios kelionės fone vyksta karas. Karo tematika „Studio Ghibli“ kūryboje nėra naujiena – ar tai būtų žmogaus karas prieš gamtą, ar vienos karalystės prieš kitą. Tačiau čia Miyazaki nagrinėja konkretų karą, Antrąjį pasaulinį, ir jo padarinius vienos šeimos gyvenimui. Japonijai tai ypač skaudi tema, ryškiausiai atskleista viename ankstyvųjų jo filmų „Porco Rosso: raudonasis pavasaris“ (1992) ir jau minėtame „Pakilo vėjas“. „Pakilo vėjas – mes turime gyventi“, prancūzų poetą Paulį Valéry citavo inžinierius Jiro Horikoshi, svajojęs sukurti geriausią lėktuvą, kuris vėliau buvo naudojamas pragaištingiems karo tikslams. 

 

„Mes turime gyventi“ yra kone geriausiai Miyazaki filmus apibūdinantis refrenas – nepaisant iššūkių ir beviltiškumo, jo filmų protagonistus gainiojančių blogųjų jėgų, jie turi gyventi ir sugrįžti arba susikurti naujus namus. Susitaikę su trapumu.