Geriau skambinti Solui
(Better Call Saul)

 

Tai kito kultinio serialo „Bręstantis blogis“, kurio vienas iš personažų yra advokatas Džimas MakGilas (paskui persivadinęs Solu Gudmanu), vadinamasis spin-ofas. Seriale „Bręstantis blogis“ Solas Gudmanas buvo gana epizodinis personažas, bet išties padarė įspūdį žiūrovams. Mat, kaip sakoma, linksmų plaučių, atsipalaidavęs ir nerūpestingas, laidė juokelius ir buvo tipiškas tuo, kad neturėjo ilgos priešistorės ir jokio sudėtingumo. Iš esmės jo nekamavo moralinės problemos ar iššūkiai, jis tiesiog visada ieškojo geriausios išeities sau ir savo klientams. Ar tai legalu – ne taip ir svarbu.

 

„Geriau skambinti Solui“ šį personažą bando išskleisti. Ir nors negaliu paneigti, kad serialas įtraukia, yra įdomus... visgi personažo dramaturgijos prasme kūrėjai visiškai sutrikę. Viena vertus, tai istorija apie žmogų, kuris nesikeičia ir, kaip keletą kartų įvardijama, „tiesiog negali kitaip“, kita vertus – ši linija ištisas kelių sezonų serijas yra pamirštama, lūžiai vyksta atsitiktinai, moralė randasi ir dingsta stichiškai. 

 

Pirmi du sezonai turi aiškią struktūrą ir įprastą bei atpažįstamą brolių kovą – gėris prieš blogį, taisyklės prieš aferas. Bet paskui Solas tampa tiesiog blogas, ir kai šios moralinės kovos nebėra, serialas virsta eiliniu trileriu, o tarpais – ir šaudo-gaudo filmeliu. 

 

Bet tokio serialo negalima baigti kaip eilinio veiksmo filmo. Tad antroje paskutinio sezono dalyje autoriams sukyla ambicijos. Veiksmas sulėtėja, įtampa duslėja, režisierius ima į rankas skalpelį ir bando mums pagaliau praverti veikėjo, kurį mes stebime jau daugiau nei 60 valandų, esmę. 

 

Ir ką gi mes ten pamatome – lygiai tą patį, ką pirmame sezone. Kad Džimas tiesiog negali būti kitoks ir jam niekaip nepavyksta nekurti gudrių aferų, nebandyti organizuoti vagysčių ir kitokių suktybių.

 

Pačioje pabaigoje, kai Džimas pasitelkia visas gudrybes, melus ir manipuliacijas, kad išvengtų kalėjimo, bet tyčia persistengia, kad vis dėlto gautų, „ko nusipelnė“, tuomet, atrodytų, turėtų apimti katarsio ir teisingumo jausmas, bet jis net nesumirguliuoja, net neprimena miražo. 

 

Ir tai neįtikėtinai keista. Kad personažas, nepaisant to, kad praleidau su juo tiek valandų, nekelia man jokių jausmų. Net kai sėda į kalėjimą.

 

---

 

Tu man nieko neprimeni

 

Režisierė ir scenarijaus autorė Marija Kavtaradze

Vaidina Kęstutis Cicėnas, Greta Grinevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Dominykas Vaitiekūnas, Pau Cólera, Pijus Ganusauskas

2023, Ispanija, Lietuva, Švedija, 108 min., „Telia“, „Go3“, „Žmones Cinema“

 

Blet’ yra žodis, lietuviams vis dar labai paveikus. Kai jį taria dėdė ar troleibuse prie telefono prilipęs paauglys, tarsi nieko, bet kai jis atsklinda iš ekrano, kyla juokas – aštri ir iškalbinga reakcija. Ant šio rezonanso pastatyta visa ankstyvoji Emilio Vėlyvio karjera ir iš dalies visas praėjusio dešimtmečio mūsų kino sėkmės naratyvas. Paskui net radosi filmų, kurių pagrindine savybe buvo įvardijamas faktas, kad ten nėra keiksmažodžių. Realiai – Kanų šakelę už tai!

 

Matyt, todėl žiūrėti lietuvišką filmą namuose tampa kur kas natūralesne patirtimi. Čia kiti „nepasakinėja“, kaip reaguoti, ir bent truputį į rūką pasitraukia tas nuolat žiūrovų primenamas faktas, jog tai lietuviškas filmas. Taip ilgai buvome kankinami prastų lietuviškų filmų, kad vien girdėti dialogą gimtąja kalba mums kėlė (kelia?) kompleksą.

 

Marijai Kavtaradze pavyksta kurti nelietuvišką filmą. Dėl to, kad ji, matyt, rašo tekstus negalvodama apie žiūrovą, o turėdama omeny personažus. Negaliu pakęsti žodžio „natūralus“, nes kur jau kur, bet kine mažai kas vyksta natūraliai (tie, kuriems yra tekę laukti autobuso, žino, kad laikas kine ir gyvenime skrieja labai skirtingai). Būtent tuo – nenatūralumu – dažniausiai yra kaltinami lietuviški filmai. „Tu man nieko neprimeni“ dialogai nepastebimi, jei negalvoji, kad jie lietuviški. Ir jei filmą žiūri namuose, ši, pavadinkime, „problema“ nebeegzistuoja.

 

Tačiau tekstas – tik dalis kino meno. Visai neseniai garsusis Meksikos kino režisierius Alfonso Cuarónas interviu žurnalui „Wired“ tvirtino, kad didžiąją dalį TV serialų, kurie dabar, regis, jau nukonkuravę filmus, galima žiūrėti užsimerkus. Mat juose viską stumia tik tekstas, o kino / vizualinė kalba atlieka antraeilį vaidmenį.

 

Gal dėl to, kad filmo centre – bendravimas su klausos negalią turinčiais žmonėmis, pasakojime daug gestų kalbos, o pagrindinė filmo herojė šoka, taigi save išreiškia ne tik žodžiais, o gal dėl to, kad Kavtaradze daro kiną, o ne teliką, o gal dėl viso šito kartu filmas turi vizualinę kalbą. Jo, priešingai nei eilinės lietuviškos komedijos, neįmanoma žiūrėti užsimerkus. 

 

Bet nekalbu apie prieštarą klišėms, kad nėra nei arklio rūke, nei durų girgždėjimo, nei svajingo herojų žvilgsnio į tolį. Kavtaradze išlipa iš visos lietuviškos kino mitologijos ir nei koketuoja, nei kovoja su miesto legendomis apie „lėtą lietuvišką kiną“.

 

Atrodytų, kad jai dzin, kaip visa tai įsipaišys į „Kino istoriją“, ir ji net nenori, kad apie „Tu man nieko neprimeni“ rašytų kaip apie naują bangą lietuviškame kine ir apskritai jį vertintų kontekste nuo Žalakevičiaus iki Bareišos. Ji daro savo dalyką ir taip atsitiko, kad tas jos dalykas kuriamas šioje šalyje.

 

Taip, kai kurie gali jos vizualinį žvilgsnį vertinti kaip truputį (pernelyg?) instagraminį (tas spalvų gražumas, tas kadro minkštumas), dar kiti – truputį per ilgai besimėgaujantį, stabdantį veiksmą (šokių scenos). Girdėjau, kai kas prikaišiojo. Visgi Kavtaradze pavyksta vizualiai sukurti be galo švelnų pasakojimą, choreografiškai išvengti vulgarumo ir filmui suteikti vilnonę intymumo faktūrą. 

 

Visa tai namuose kiek sunkiau skverbiasi iš ekrano nei kino teatre, bet prasiskverbia. Jei tik išjungtos šviesos, jei namuose nėra – perkeltine ir tiesiogine prasme – per šalta. Tada net blet’ praslysta ir natūraliai įsiaudžia į bendrą pasakojimo mezginį. 

 

---

 

Bilietas į rojų (Ticket to Paradise)

 

Režisierius Ol Parker

Vaidina George Clooney, Julia Roberts, Sean Lynch

2022, D. Britanija, Japonija, JAV, 104 min. 

 

Jei filme vaidina George’as Clooney, vadinasi, aš jį žiūrėsiu. Nes tai žmogus, į kurį malonu žiūrėti. Jis visada šypsosi ir atrodo labai malonus. O jei dar vaidina Julia Roberts – tikrai žiūrėsiu. Ji, atrodo, susirado labai profesionalų chirurgą arba net išvengė jo paslaugų, nes, priešingai nei Nicole Kidman ir dar šimtas neišvengiamai senstančių žvaigždžių, neprisidarė prastų operacijų. Pripažinkime, jos šypsena – nuginkluojanti nuo Erin Brockovich laikų, nors gali būti, kad ji ten nenusišypsojo nė karto. 

 

Bet šis filmas, kaip ir absoliuti dauguma romantinių komedijų – startuoja puikiai, įsibėgėja gražiai, kulminuoja kvailai kaip tik įmanoma, o tada iš lėto iki titrų leidžiasi nuobodžiai ir klampiai. 

 

Čia Clooney ir Roberts – senų seniausiai išsiskyrusi pora, kuri susivienija, kad „išgelbėtų“ dukrą nuo, jų manymu, blogos santuokos su Balyje gyvenančiu vietiniu ūkininku (žaviu gražuoliu). Tad jie keliauja po atviruką primenančias vietas Azijoje ir iš pradžių juokingai, paskui nelabai kovoja prieš meilę, aišku, pralaimi ir, o, kaip netikėta (!), atranda vienas kitą.

 

Paskui lyg ir supranta, kad viskas tarsi per vėlu, o pabaigoje iš naujo supranta, kad gal vis dėlto ne, ir šoka iš laivo. Tai štai. 

 

Kas iš tokių filmų? Daug žiūrovų lovoje vakare, kurie negali žiūrėti „Interesų zonos“, nes gyvenimas ir taip nelengvas, karas, kitas karas, kas vyksta Irane su moterimis išvis sunku kalbėti, o čia – šypsosi ir Clooney, ir Roberts, ir viskas tas kelias valandas atrodo gerai, nors iš tikrųjų taip nėra.

 

Banalumas yra didžiausia evoliucijos dovana žmonijai.