Terapija
(Shrinking)

 

Pagrindinis personažas – psichoterapeutas Džimis (Jason Siegel, jis ir vienas serialo autorių) – išgyvena gilią krizę. Neseniai autoavarijoje žuvo jo žmona, jo dukters motina. Pasiekęs emocinį dugną jis supranta, kad įprasti psichologiniai metodai neveikia. Ir pradeda kalbėti su savo pacientais ne kaip gydytojas, bet kaip draugas. Paprastai tariant, pradeda patarti ir beveik liepia imtis veiksmų, užuot klausinėjęs kaip tu jautiesi.

 

Taip prasideda serialo kelionė po įvairias traumas ir sutrikimus turinčių pacientų istorijas, darant pjūvius į paties Džimio ir jo kolegų gyvenimo vingius. Personažų kolekcija čia – įspūdinga. Jie įdomūs, įsimenantys, žavingi. Visi kažką reprezentuoja, bet nėra nugludinti ir nupoliruoti. Jie išlaikę žmogiškumą.

 

Vienas personažų – Džimio praktikos vadovas, kurį klasiškai (kaip jam būdinga) suvaidino Harrisonas Fordas. Iš daugelio interviu akivaizdu, kad tai jam vienas reikšmingiausių darbų (taip sako žmogus, vaidinęs dar pirmuose „Žvaigždžių karuose“!). Anot aktoriaus, jis sulaukęs daugybės atsiliepimų ir padėkų, „ir niekas net nenori nusifotografuoti, nes jiems svarbu tai, ką davė serialas“.

 

„Scenarijus yra toks, kad tos pačios scenos ir prajuokina, ir sugraudina“, – sako Fordas. Ir jis teisus. 

 

Taip daug cituoju Fordą, nes jis čia didžiausia žvaigždė ir iš tiesų viso serialo jungtis. Jis randa kelius ir išeitis, jis nukreipia kitus, o ir pats galų gale įveikia sudėtingas kliūtis. Sprendimas visada ne pats lengviausias, visada reikalaujantis daugiau, nei, atrodo, tu gali duoti.

 

Jei žiūri atvira širdimi, serialas tikrai gali įkvėpti „tapti geresniu žmogumi“. Bet, kaip visada, problema yra ne ta, kad mes nežinome, ką daryti. Problema ta, kad kai jau žinome, ką daryti, nenorime to daryti, nes tai pernelyg sunku, reikalauja pastangų ir, o tai, matyt, svarbiausia – RIZIKOS. 

 

Rizikos žiūrėti šį serialą nėra. 

 

---

Kurstytojai (The Instigators)

Režisierius Doug Liman

Vaidina Matt Damon, Casey Affleck

2024, JAV, 101 min.

 

Vidurinės klasės pralaimėjimas ekonominėje kovoje su infliacija ir tėvo negebėjimas pasirūpinti vaiku po skyrybų – sena kaip pasaulis istorija. Jos nepaveikė net visuotinis feminizmas ir besikeičiantys lyčių vaidmenys tiek realiame, tiek kino pasaulyje. Vyras vis dar privalo pasirūpinti šeima bent jau finansiškai. Nepagalvokit – tai nebūtinai tiesa, nebūtinai jis ir tik jis tuo pasirūpina, bet visuomenės, ir (o tai čia svarbiausia) pačių vyrų nuostata šiuo klausimu visiškai nepasikeitusi. Galbūt tai susiję su tuo, kad pinigai šiais laikais yra labai ryškus, konkretus ir tiksliai įvardijamas grobio atitikmuo. Visa kita atrodo pernelyg abstraktu, kantrybės sūnui rankose nepalaikysi, visa tai neturi kraujo kvapo. Pinigai turi. 

 

Aišku, „Kurstytojai“ šios temos nenagrinėja, bet kontekstą suteikia. Pagrindinis veikėjas Roris – išsiskyręs vyras, kuriam trūksta pinigų pasirūpinti sūnumi. Trūksta nedaug, keliasdešimties tūkstančių, bet trūksta. Taip jis įklimpsta į nusikaltimų, kurie dažniausiai labai komiški, bet kartu realistiški, virtinę. Čia matysime viską, kas būdinga veiksmo filmams – automobilių gaudynes, apiplėšimus grasinant ginklu, įkaitų dramą ir t. t. Režisierius Dougas Limanas – šių reikalų specialistas.

 

Bet tai ne veiksmo filmas, mat pagrindiniai personažai yra visiškai paprasti bičai. Mattas Damonas ir Casey Afflecas taip ir vaidina. Jiems pavyksta nebūti žvaigždėmis. Minimalizavę savo judesius, atrodo kaip pavargę vyrukai, kurie visą dieną su dažnomis pertraukomis statė tvorą. 

 

Tik tiek, kad jų drama filme – ne indaplovės iškrovimas (nesakykit, tai gali būti drama), bet apsimetinėjimas ugniagesiu, bandant patekti į buvusio mero kabinetą, kur galima pavogti krūvą pinigų. Bet aktorių veidai nerodo veiksmo dramos – jų žandikauliai neatvėpsta. Jie taip ir lieka pavargusiais vyrukais. 

 

Visa tai persipina su psichologiniu aspektu. Mat Damono personažas kamuojamas depresijos ir galvoja apie savižudybę. Bet ne kokią vėlgi dramatišką, nematome jo rymančio ant tilto atbrailos. Veikiau jis vangiai kalba gydytojui apie savo problemas, vos išspaudžia žodį. Tipiškas vyras gyvenime ir netipiškas pusiau veiksmo filme.

 

Ar šių laikų vyrui trūksta veiksmo? Ar iš jo reikalaujama pernelyg daug švelnumo ir jis abejingas net nusikalstamai veiklai? Ar vyrai jaučiasi pralaimėtojai naujojoje realybėje ir, šimtmečius buvę visagaliais planetos valdovais, yra visiškai sutrikę ir virtę kvailokais kupranugariais? Gali būti. 

 

---

Reimondas ir Rėjus (Raymond & Ray)

Režisierius Rodrigo García

Vaidina Ewan McGregor, Ethan Hawke, Jalyn Baiden

2022, JAV, 105 min.

 

Aktoriai vis dėlto turi ypatingos galios. Vien nuotrauka gali sudominti ir priversti spustelėti. Taip atsitiko ir man. Pamačiau Ethaną Hawke’ą ir Ewaną McGregorą kartu. Matosi, kad filmas galbūt tamsokas, bet jie bet ką išveš. Net banalybę. O čia pasitaikė ir pusėtinas originalas. Šiems laikams – tai daug. 

 

Reimondas ir Rėjus yra broliai. Paaiškėja, kad mirė jų tėvas (aišku – blogas buvo tas tėvas, nes filmuose tėvas geras būna labai retai, jei išvis toks buvo). Dabar jie traukia į kelionę jį palaidoti ir sutvarkyti reikalus. Ir visi mes žinom, kad tai bus ne reikalų tvarkymo filmas, o susitaikymo, atleidimo, senų žaizdų ir keršto kelionė.

 

Ir tokiuose filmuose labai baisu, kad atsitiks kas nors išties dramatiško. Kas nors ką nors nušaus, šlykščiai pažemins, ir tada istorija pasisuks tarsi kitu kampu. Tuo baisiausiu o kas toliau kampu. Bet ne. 

 

Režisierius Rodrigo García išlaiko tėkmę ir nepasiduoda baisioms pagundoms. Aišku, pakeliui sužinome faktų, kurie šokiruoja, ir tas šautuvas, kurį matome filmo pradžioje, galų gale iššauna. Na, sakykim, ne taip dramatiškai, kaip būna filmuose, bet taip, kaip būna gyvenime. 

 

Yra daug filmų apie susitaikymą su praeitimi. Po filmų „apie meilę“ tokie, matyt, populiariausi. Štai kad ir serialas „Terapija“.

 

Praeitis yra kiekvieno filmo dalis. Jei pastebėtumėte, kiekviename filme yra tai, kas įvyko iki jo. Mes to nežinome, mes to nematome, bet matydami pasekmes ir keliaudami kartu su personažu sužinome praeities detales. Čia įsijungia vaizduotė ir filmo praeitis tampa ne ekrano, o mūsų vaizduotės dalimi. Ir būtent tai yra didžiausia sankirta su mūsų pačių gyvenimu. Ne tai, kas rodoma ekrane, o kas numanoma. 

 

Tada mes keliaujame kartu su personažais, įsijaučiame į jų gyvenimą. 

 

Kūrėjų profesionalumą parodo nuosekliai, įtikinamai ir iš lėto atmskleidžiamos praeities detalės. Kartais tai įvyksta per prievartą ir per greitai, o kartais – tik pačioje pabaigoje ir veikia nelyg deus ex machina. 

 

Šio filmo autoriams pavyksta praeities audinį į šiandieną įsiūti nepastebimai, nors ir naudojant gana standartines formules. 

 

---

Firma (The Firm)

Režisierius Sydney Pollack

Vaidina Tom Cruise, Jeanne Tripplehorn, Gene Hackman

1993, JAV, 154 min.

 

Režisierius Sydney Pollackas ir rašytojas Johnas Grishamas sutverti vienas kitam. Jie abu, atrodo, iš to pasaulio, kuriame įmanoma stilingai kurti painius naratyvus iš lėto atskleidžiant blogį. „Firmoje“ mes iškart žinome, kas blogas ir kas geras, tik nežinome, kiek daug teks rizikuoti, kad šviesa nugalėtų tamsą. Bet žinome, kas laimės. 

 

Panašu į veiksmo filmą, tik vietoj avarijų ir šūvių vyksta žodžių kova ir kažkas su popieriais. 

 

Tačiau tai – tik naratyvo dalis. Kai pasakojimas susilieja su atmosfera, filmas pakyla į kitą lygį. Ir standartinė fabula dėl ypatingos fortepijono muzikos, nekaltai atrodančių pagrindinių personažų (vienas jų – Tomas Cruise’as) tampa siaubingos įtampos nuojauta. 

 

Toks ir skirtumas – įtampos tarsi nėra, yra tik jos nuojauta, įvykių laukimas ir jų baimė, patiems įvykiams klostantis tarsi kitu tempu. Skamba kaip disonansas, tačiau iš tiesų tai – sinchronas. Lūkesčiai, įtampa ir jos nuojauta skrieja skirtingomis kreivėmis ir susijungia kulminacijos taškuose. 

 

Dabar tokio žaidimo niekas žaisti neleidžia. Įtampa turi būti ekrane, nes jei jos nėra, žiūrovas praranda dėmesį ir į rankas ima telefoną. Todėl man, senam žmogui, žiūrėti „Firmą“ – tai ne tik kino kelionė (be abejo, juk ne pirmą kartą žiūriu), bet ir savotiškas sugrįžimas į kitokio kino laikus. Ne Tarkovskis tai, ir ne didelis menas, bet pasitikėjimas žiūrovo gebėjimu sėdėti ir žiūrėti – magiškas.

 

Kažkada visi mes, kuriems kažkiek metų, matėme šį filmą per TELE 3 ir buvome įtraukti į siaubingų įvykių verpetą. Pollackui pavyksta sukurti biurokratinės baimės atmosferą, kuri kone priešinga Kafkai ir sovietiniam režimui. Mat čia pagrindinis veikėjas neatsimuša į sieną, jis nuolat kovoja ir randa būdų įveikti sunkumus, nes jo priešas nėra anonimiškas. Svarbiausia – jis įveikiamas.