Piktos mažos raidės
(Wicked Little Letters)

 

Toks yra filmas „Piktos mažos raidės“. Jau pačioje pradžioje jis nemaloniai kerta užrašu, kad maždaug wow kokia tai istorija – nepatikėsite. Nusvyra rankos. Smarkiai reikia nepasitikėti savimi, kad rašytum taip filmo pradžioje.

 

O istorija, kaip sakoma, pati iš savęs tai tikrai įdomi. Mat viename Anglijos kaime viena moteris, žinoma, tikinti, ėmė gauti baisiai kraupius laiškus, kuriuose nešvankiai keikiamasi. Siaubas, aišku, apima visus skaitant, ir matome daug išsižiojusių burnų.

 

Juos neva (bet iš tikrųjų – ne) rašo dievobaimingosios moters kaimynė. Ji, be abejo, geria, kvailioja su vyrais bare, suprask – labai savarankiška, nes moters savarankiškumas įmanomas tik toks: ji turi elgtis taip, kaip būdinga vyrams. Čia ironizuoju, jei nesupratot.

 

Jos drąsa – neįtikinama ne dėl aktorystės meistriškumo (vaidina Jessie Buckley), o dėl personažo plokštumo, ji visada vienoda, nuo pirmos iki paskutinės minutės, ir jos elgesyje nėra nei dilemos, nei klausimų.

 

Pagrindinė veikėja Edita, kita vertus, – itin prieštaringas personažas. Ji mat apsimeta labai dievobaiminga, bet slapčiomis rašo baisius laiškus su įspūdingu kiekiu žodžių raide f ir įvairiausiomis variacijomis. Ją, iš esmės gelbėdama gana tuščią scenarijų nuo nykios režisūros, kuria nuostabioji Olivia Colman.

 

Ji turi tiek vidinio žavesio ir transliuoja jį su tokia kuklia, tačiau be galo plačia šypsena, kad matydamas Colman ekrane negali nesidžiaugti, kad kino menas atrado ją, o ji atrado kino meną. Tai ji atranda sudėtingo personažo dvilypumą, slaptumą, didžią pagarbą Dievui ir kartu užslėptą garbėtrošką, o kartais – tiesiog gryną velnią, kuris prabyla jai paėmus į rankas specialų popierių ir plunksną.

 

Visa kita filme – nuobodu, nuspėjama, neaprėpiamai banalu ir nekūrybinga. Dažnai net lėkšta, pateikta nepasitikint žiūrovu, moterimis ir moteriškumu, labai jau badant pirštu, kvailokai juokaujant, be reikalo šaržuojant.

 

---

Laimingasis Gilmoras 2 (Happy Gilmore 2)

Režisierius Kyle Newacheck

Vaidina Adam Sandler, Julie Bowen, Christopher McDonald

2025, JAV, „Netflix“

 

Tai kažkada hitu buvusio filmo tęsinys. Bet tai mažiau svarbu. Tai Adamo Sandlerio filmas. Ir iš esmės čia galėtų baigtis bet kokia recenzija. Visi Sandlerio filmai daugiau mažiau vienodi, kai kam vienodai geri, kai kam vienodai blogi. Ir jie visada, iš teisų, yra ir vienodai blogi, ir vienodai geri.

 

Skiriasi jų kvailumo lygis ir kiek visiškų nesąmonių įsileidžia scenarijus. Į šitą Sandleris įleido ne tik veikiausiai visas nesąmones, bet ir kai ką kur kas asmeniškesnio – nostalgiją.

 

Nostalgija yra kelių lygių. Pirmo filmo nostalgija pasireiškia paprastai – flashbackais, nuorodomis į pirmą filmą, naratyvo tęstinumu ir t. t. Čia kaip ir nieko ypatingo. Įprasta tęsinių praktika.

 

Antras lygis – tai praėjusio laiko ir savotiškai senesnių vertybių nostalgija. Mat filme daug dėmesio skiriama naujojo ir tradicinio golfo kovai. Naujas – tai, aišku, išgalvotas ir technologijų bei keistenybių prikimštas žaidimėlis. Suprantu – autoriai neturėjo jokių antro dugno intencijų, tačiau pasirinkimas iškalbingas. Tikrai atrodo, kad kažkas slysta iš rankų, kad kažkas keičiasi be reikalo. Sena yra gera.

 

Trečiasis – tai bendras praėjusio laiko ir tikro gyvenimo ilgesys. Išplaukiantis iš Adamo Sandlerio. Mat filme vaidina ir jo žmona, ir jo dukros, ir visas būrys jo draugų žvaigždžių. Jam nesvarbu – gerai ar šiaip sau vaidina tie žmonės, svarbu pats jų buvimo faktas. Man nieko nėra svarbiau nei kartu leisti laiką. Kur kas svarbiau už bet kokius profesinius pasiekimus.

 

Negali paneigti. Jis teisus.

 

---

Tvirtas užnugaris (The Covenant)

Režisierius Guy Ritchie

Vaidina Jake Gyllenhaal, Dar Salim, Sean Sagar

2023, D. Britanija, Ispanija, JAV, HBO

 

Nors tai Guy Ritchie filmas, jis mažiausiai Guy Ritchie filmas, kokį įmanoma pamatyti. Labiausiai dėl to, kad jo herojai nėra nei šmaikštūs, nei spalvingi, nei labai (nerandu geresnio žodžio) mandri.

 

Tai herojinis karo filmas, kuriame seržantą Džoną Kinlį (Jake Gyllenhaal) nuo mirties išgelbėja vietinis vertėjas (Dar Salim). Ne šiaip sau stumteli, kad tas kulkos išvengtų. O dienų dienas keliauja per Afganistaną, išvengdamas Talibano, įveikdamas kalnus ir upes, nešdamas ir savadarbiu karučiu veždamas leisgyvį amerikietį, žudydamas ir beveik pats mirdamas. Odisėjo lygio kelionė.

 

Po viso šito amerikietis grįžta namo, bet nurimti negali. Mat JAV vyriausybė niekaip nei vizos gelbėtojui parūpina, nei apskirtai iš Afganistano ištraukti gali. Niekaip. Tad herojus nusprendžia grįžti ir sutvarkyti reikalą pats. Nusisamdo kažkokius privačius karius, ir pirmyn.

 

Tada vėl gabaliukas veiksmo, daug rizikos, šaudymai, gaudymai, šiek tiek emocingų momentų, ir viskas baigiasi laimingai. Viskas tarsi neblogai, bet nieko ypatingo.

 

Įdomu, žinoma, tai, kad baigiasi kritiniais užrašais. Suprask, JAV vyriausybė ne per puikiausiai pasirūpino tais, kurie padėjo amerikiečiams Afganistano kare. Ypač – vertėjais. Mat jie rizikavo savo gyvybe, o į valdžią grįžus Talibanui ta grėsmė išaugo.

 

Taip jau yra, kad JAV labai savikritiška, ir dėl to, kad ji tokia savikritiška, tai ir kitų šalių kritikai (menininkai ir studentai) labai mėgsta kritikuoti šią šalį. Kur kas labiau nei Rusiją, ar, pavyzdžiui, Sudaną. Jas neįdomu kritikuoti, nes nėra jose buvę (bijo) ir jomis nesidomi, nes apie jas nerašo naujienų portalai.

 

---

Mirusių poetų draugija (Dead Poet Society)

Režisierius Peter Weir

Vaidina Robin Williams, Robert Sean Leonard, Ethan Hawke

1989, JAV

 

Apie daugelio filmų kokybę galima spręsti pagal tai, kiek daug režisierius sugeba iškirpti. Turiu omeny ne tai, kad karpo patį filmą, o kiek sugeba papasakoti nepasakodamas. Kiek pasitiki savimi ir žiūrovu, kad jis akimoju užpildys tuščius plotus vaizduote. Taip išvengiama daugybės scenų, kur jungiami taškai ir „viskas paaiškinama“.

 

Šiame jau klasika tapusiame filme Peteris Weiras (režisierius) tai daro klasiškai. Jo pasakojama istorija, nors atrodo įprasta, meistriškai šuoliuoja laiku, organiškai pabrėžiant akcentus ir kuriant štrichais. Retai kam tai pavyksta.

 

Ir nors dramatiškų įvykių filme palyginti nedaug, o ekrano laikas tarp gausybės personažų skirstomas taupiai, visi berniukai filme spėja atsiskleisti ir kaip individai, ir kaip išskirtiniai išskirtinės grupelės nariai. Mirusių poetų draugija (ne filmas, o pati draugija) suskamba kaip kažkas autentiško ir nepakartojamo, o šiais laikais – kaip neįmanoma siekiamybė, vieta ir laikas, kur mezgasi tikra ir gili draugystė, kur laikas bėga kitaip, kur egzistuoja tikrasis spontaniškumas ir besąlygiškas įsitraukimas. Tai, kas mokymuose vadinama saugia aplinka ir kas, atrodo, su socialiniais tinklais buvo visiškai išstumta ne tik iš gyvenimo, bet ir iš lūkesčių sąrašo.

 

Daug kas šį filmą pavadintų naiviu. Ypač iš šių laikų perspektyvos. Tačiau „Netflixo“ turinio bei visomis prasmėmis pigių realybės šou begalybėje (tikrai – begalybėje) iššokus šiek tiek grublėtam (kino juosta) vaizdui, kur ramiai pasakojama istorija, negali negalvoti, kad iš esmės esame kažką praradę (kartojuosi?).

 

Šiaip ar taip, kaip pažiūrėsi, filmas yra daugiausia apie drąsa būti savimi, ieškoti savyje dalykų, kurie nėra poza, o tu pats iš tikrųjų. Dalykai, kurie ypač svarbūs jauniems žmonėms, visomis išgalėmis besistengiantiems atsiskirti nuo tėvų ir nuo jų primestų struktūrų.

 

Bet iš dabartinės perspektyvos, iš žmogaus, kuris turi namų ūkį, kuris užsisukęs kasdieniuose darbuose ir visko išlaikymo rutinoje perspektyvos, svarstau, kad tai nėra filmas paaugliams. Kad vaiko tėvas filme yra suaugusio žmogaus imperatyvas, verčiantis jį dirbti tai, kas apsimoka, ir elgtis taip, kaip yra padoru. Apie tai, kaip save suaugę uždarome, o jei kada pratrūkstame, kaltiname išorinius veiksnius, nesuvokiame to kaip ženklo iš kažko pabusti ir bent truputį pabūti savimi. Po velniais – parašyti eilėraštį. Atrodyti kvailai, surizikuoti atrodyti kvailai!

 

Pabandykime.