Lenkų kino savaitė
2012 09 13–19, Vilnius
Šiemet jau dvyliktą kartą vyksiančios savaitės rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje – surinko įdomią programą, kurioje pamatysime aukšto įvertinimo Lenkijoje ir užsienyje jau sulaukusius filmus, visai naujus kūrinius ir retrospektyvinę programą „Siurrealizmas lenkų kine“.
Per milijono žiūrovų tik Lenkijoje sulaukęs Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ („W ciemności“, 2011) šiemet buvo nominuotas „Oskarui“ ir sulaukė net devynių Gdynės lenkų filmų festivalio apdovanojimų, tarp jų ir „Auksinių liūtų“ geriausiam filmui. Tikrais faktais paremtas pasakojimas apie lenką Leopoldą Sochą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Lvovo kanalizacijos kanaluose 14 mėnesių slėpė iš geto pabėgusius žydus, išvengė filmams apie Holokaustą, deja, jau būdingų stereotipų. „Tamsoje“ – tai ir universalus pasakojimas apie gėrį ir blogį, tamsiąją ir šviesiąją žmogaus puses. Režisierė ir scenaristė Agnieszka Holland atvyks į Vilnių, ji susitiks su Vilniaus žiūrovais ir surengs meistriškumo kursus kino specialybių studentams. „Tamsoje“ užbaigs savaitę.
Ją atidarys 1936 m. ekranuose pasirodęs Józefo Lejteso filmas „Barbora Radvilaitė“ („Barbara Radziwiłłówna“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė tarpukario lenkų kino legenda Jadwiga Smosarska. Šis filmas savo laiku taip pat sumušė lankomumo rekordus. Nors filmo siužetas ir neatitinka istorinės tiesos, melodramatiška istorija apie didelę ir pasiaukojimą meilę nesensta. „Barborą Radvilaitę“ pristatys kitas savaitės svečias – Lenkijos Nacionalinės filmotekos direktorius Tadeuszas Kowalskis.
Ne tokią seną istoriją primins Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ („80 milionów“, 2011) – pasakojimas apie tai, kaip trys Silezijos „Solidarumo“ aktyvistai, net ir visą parą sekami saugumiečių, 1981-ųjų rudenį sugebėjo iš banko paimti milžinišką pinigų sumą, kuri, jau įvedus karinę padėtį, buvo panaudota pogrindžio veiklai. Tikra istorija filme perteikta kaip detektyvas, kuriame gausu ir komiškų, ir tragiškų motyvų, įsimena ryškūs antrojo plano personažai, dinamiškas pasakojimas.
Kitaip „Solidarumo“ temą plėtoja Prancūzijoje užaugęs Rafaelis Lewandowskis. Jo filmo „Kurmis“ („Kret“, 2011) herojus – trisdešimtmetis Pavelas (už šį vaidmenį Borysas Szycas Toronte buvo apdovanotas geriausio aktoriaus prizu). Pavelo tėvas Zigmuntas buvo garsus Silezijos „Solidarumo“ veikėjas. Bet karjeros jis nepadarė ir sūnus su tėvu verčiasi tuo, kad pardavinėja iš Prancūzijos atvežtus dėvėtus drabužius. Vieną dieną laikraščiai išspausdina žinutę, kad Zigmuntas buvo saugumo agentas „Kurmis“. Pavelas nusprendžia išsiaiškinti tiesą...
Tėvo ir sūnaus santykiai – ne vieno paskutinių metų lenkų filmo tema. Piotras Tzaskalskis filme „Mano dviratis“ („Mój rower“, 2012) rodo tris vienos šeimos vyrus – tėvą, sūnų ir anūką, kurie išsirengė į neįprastą kelionę – sugrąžinti iš namų pas mylimąjį pabėgusią žmoną, motiną ir močiutę. Kelionė į Suvalkų užkampį, kaip ir dera kelio filmui, pakeičia personažus. Vlodekui, kurį suvaidino pasaulinio garso džiazo muzikantas Michałas Urbaniakas, gyvenime buvo svarbiausia muzika, moterys, alkoholis. Jo sūnus pianistas Pavelas įsitikinęs, kad ekscentriškas tėvo būdas sugadino jam vaikystę. Pavelo sūnui atrodo, kad jo tėvas yra egoistas. Kelionėje visi trys supranta, kad vis dėlto juos sieja gilūs jausmai. „Mano dviratis“, kurio prodiuseriai Marta ir Paweùas Plucińskiai taip pat susitiks su Vilniaus žiūrovais, privers susimąstyti ne tik apie sparčiai yrančius tradicinės šeimos ryšius.
Apie tai ir Leszeko Dawido filmas „Mano vardas Ki“ (2011), pernai Gdynės kino festivalyje atnešęs geriausios aktorės prizą Romai Gąsiorowskai. Jos herojė Kinga viena netrukus augina sūnelį, bet nori turėti viską ir iškart. Gąsiorowska tiksliai suvaidino nuolat skubančią, visko trokštančią, draugus ir pažįstamus išnaudojančią, bet apie savo veiksmų pasekmes nesusimąstančią moterį. Nes tam, kad susimąstytum, reikia stabtelėti, apsižvalgyti aplink, o Ki visai neturi laiko.
Lenkų kino privalumas – įdėmus žvilgsnis į besikeičiančią tikrovę, sugebėjimas įvardyti socialinių permainų ir transformacijos atneštas problemas. Ki – naujas personažas šių dienų lenkų kine. Toks, be abejo, ir Andrzejaus Barańskio filmo „Kunigaikštystė“ („Księstwo“, 2011) herojus Zbyšekas. Vaikinas metė teisės studijas, bet nenori grįžti į kaimą, kur jam prilipo Kunigaikščio pravardė, ir prisipažinti, kad yra nevykėlis. Jis svajoja tapti poetu. Subtilus lenkų provincijos tyrinėtojas Barańskis šią jausmų ugdymo ir asmenybės brendimo dramą, sukurtą pagal autobiografinį Zbigniewo Masternako romaną, panardina į 10-ojo dešimtmečio realijas, kai socialinės permainos paliko bene drastiškiausius pėdsakus žmonių sielose. Režisierius tą laiką rodo kaip niekieno žemę, o filmo herojus atsiduria tarp senų ir naujų vertybių, tarp tradicinės ir naujos kultūros.
Maciejaus Żako filmas „Prekybos centras“ („Supermarket“, 2012) nukelia į vieną akivaizdžiausių tos transformacijos rezultatų. Żako filmo herojai – prekybos centro darbuotojai ir Kalėdų išvakarėse į jį apsipirkti užsukę žmonės. Iš pradžių tikiesi komedijos, bet režisierius rodo, kad tame kapitalistinio darbo pragare per vieną dieną gali įvykti viskas, net žmogžudystė. Kartu šis filmas – ir parabolė apie blogį, kuris šiais laikais pasiekiamas ranka kaip ir prekė didžiuliame prekybos centre.
Małgorzatos Szumowskos filmo „Jos“ („Sponsoring“, 2012) herojė, kurią suvaidino Juliette Binoche, regis, turi viską. Ji dirba žurnale „Elle“. Gavusi užduotį parašyti apie studentes, kurios už pinigus susitikinėja su turtingais vyrais, ji patiria, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Pokalbiai su būsimo straipsnio herojėmis pakeičia žurnalistę – ji suvokia, kad išgyvena šeimyninio gyvenimo krizę, kad nori gyventi kitaip.
Kelios televizijos žiūrovų kartos užaugo su nacius mulkinusiu šauniuoju žvalgu Hansu Klosu – serialo „Brangiau už gyvybę“ herojumi. Patryko Vargos filmo „Hansas Klosas – brangiau už gyvybę“ („Hans Kloss. Stawka większa niż śmierć“, 2012) veiksmas nukelia į 1945-ųjų Kenigsbergą. Į jį lenkų žvalgybininką Hansą Klosą (Tomasz Kot) atveda nacių pagrobto gintaro kambario paieškos. Filme pasirodo ir kadaise pagrindinius protagonistus suvaidinę Stanisławas Mikulskis bei Emilis Karewiczius.
Mažiesiems žiūrovams skirtas 3D technologija sukurtas Martino Clappo, Geoffo Lindsey, Dorotos Kobielos filmas „Skraidanti mašina“ („Latająca maszyna“, Lenkija, Kinija, Norvegija, 2011). Pirmojoje animacinėje filmo dalyje du vaikai randa seną fortepijoną, kuriame slypi Chopino siela. Ji ir paverčia fortepijoną skraidančia mašina.
Specialiojoje programoje „Siurrealizmas lenkų kine“ bus parodyta iškilių lenkų animacijos kūrėjų Waleriano Borowczyko, Jano Lenicos, Zbigniewo Rybczyńskio, Piotro Dumałos filmų programa; Brunono Schultzo prozos motyvais sukurta Wojciecho Jerzy Haso „Klepsidros sanatorija“ („Sanatorium pod klepsydrą“, 1973), panardinsianti į sapnus ir išnykusį laiką; filosofinis disputas apie inteligento pasirinkimą – debiutinis rašytojo ir režisieriaus Andrzejaus Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia część nocy“, 1971); 2003 m. vieno originaliausių lenkų kino kūrėjų Piotro Szulkino ekranizuota Alfredo Jarry pjesė „Karalius Ubas“ („Ubu Król“) ir jaunosios kartos režisieriaus Xawery Żuławskio filmas „Lenkų rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“, 2009).