Kino pavasaris

Tarp galybės „Kino pavasario“ filmų jau dabar galima matyti favoritus, ir akivaizdu, kad kai kurie liks nepastebėti, kad ir kokie geri jie būtų. Džiugu, kad pavyko surinkti visus Aleksejaus Germano filmus ir parengti jo kūrybos retrospektyvą, taip pat siūlau nepraleisti ir kitos – „Solidarumo“ judėjimui skirtos programos, kurioje bus ir Andrzejaus Wajdos, ir Krzysztofo Kieślowskio bei kitų puikių filmų. „Kino pavasaris“ parengė daug programų, tad pasistengsiu atrinkti kelis filmus, kuriuos tikrai verta pažiūrėti.

Iš programos „Metų atradimai“ išskirčiau graikų režisierės Penny Panayotopoulou „Rugsėjį“. Filmo premjera įvyko pernai Karlovi Varų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje, bet jis liko nepastebėtas žiuri. Gal todėl, kad „Rugsėjis“ („September“) ne toks manieringas kaip nugalėtoju tapęs Jánoso Szászo filmas „Storas sąsiuvinis“. „Rugsėjis“ – paprastas ir ramus filmas, nėra jame ir atviro teiginio. Anot režisierės, tai senamadiškas filmas, kuriame ji nepabijojo pavaizduoti stiprių jausmų, kurių taip reta dabartiniame ciniškame pasaulyje. Be to, filmo nuotaika tokia, kokia dažnai aplanko rugsėjį, – melancholiška, lyg rauda prie jūros, kad baigiasi vasara. Filmo centre – uždaro būdo Ana, savo ankštame bute gyvenanti su šunimi. Kol šalia jos „gyvenimo partneris“, mergina jaučiasi saugiai. Tačiau šuniui netikėtai nugaišus, Ana prisiriša prie Sofijos, kuri sutiko šunį palaidoti savo namo kieme. Nors Sofija ištekėjusi ir turi du vaikus, ji taip pat jaučiasi vieniša, tad moterys netrunka susidraugauti ir slapta svajoja gyventi viena kitos gyvenimą. Tai filmas apie vienatvę, praradimą ir supratingumą, žmonių santykių trapumą. Dažnas norėtų gyventi kito žmogaus gyvenimą, kuris iš šalies gali atrodyti tobulas, nes, rodos, kad ir ką gyvenime pasirinkai, kažką vis tiek praleidai. Tad atėjus rugsėjui dažnai ima perštėti praeities žaizdas.

Iš naujos konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ siūlyčiau nepraleisti vokiečių režisieriaus Philipo Gröningo dramos „Policininko žmona“ („Die Frau des Polizisten“), apdovanotos Specialiuoju Venecijos kino festivalio žiuri prizu. Šis kūrėjas išgarsėjo dokumentiniu filmu „Didžioji tyla“ (2006), be žodžių pasakojančiu apie vyrų vienuolyno gyvenimą. Naująją dramą sudaro penkiasdešimt devyni skyriai, ir kiekviename iš jų vis labiau ryškėja tariamai idealios šeimos žlugimas.

...Mažame priemiesčio name gyvena vyras su žmona. Jis – policininkas, o ji – namų šeimininkė, visą dėmesį bei meilę skirianti dukrelei. Ši – lyg gelbėjimosi ratas, laikantis motiną virš vandens. Visas moters kūnas nusėtas mėlynėmis. Kiekvienas skyrius – atskira filmo scena. Kai kurios jų trunka apie dešimt sekundžių, kitos ilgesnės. Žiūrovui ne iš karto leidžiama suvokti, kas vyksta. Bet taip jau būna smurtaujančioje šeimoje: agresija nematoma, nes patys sutuoktiniai vaidina idealią porą. Režisierius bešališkas, jis leidžia suprasti, kad ir vyras kenčia nuo psichikos sutrikimų, tačiau jo neteisina. Tačiau vyras yra vienas pagrindinių artėjančios neišvengiamos tragedijos kaltininkų. „Policininko žmonos“ istorija šiurpi dėl savo paprastumo.

Dokumentiniai filmai šįmet suskirstyti į tris programas. Viena jų – „Portretai“. Siūlau nepraleisti šios programos filmo „Agnieszkos H. sugrįžimas“ („Powrót Agnieszki H.“). Jį sukūrė Krystyna Krauze ir garsus kino operatorius Jacekas Petryckis, filmavęs ir Agnieszkos Holland, ir jos kolegų Krzysztofo Kieślowskio, Marcelio Łozińskio filmus. Šių metų „Solidarumo“ judėjimui skirtoje retrospektyvoje bus parodyti dar du Petryckio režisuoti dokumentiniai filmai: „Mano užrašai iš pogrindžio“ („Moje zapiski z podziemia“, 2011) bei „Miestas be Dievo“ („Miasto bez Boga“, 2009). Holland ir Petryckį sieja ne tik darbas, bet ir artima draugystė, tad filmas apie garsiąją lenkų režisierę intymus ir šiltas. Filme „Agnieszkos H. sugrįžimas“ grįžtama į režisierės studijų miestą Prahą. Prahos kino akademijoje (FAMU) Holland pradėjo studijuoti 1966 m., ir ją paveikė Prahos pavasaris bei studento Jano Palacho susideginimas. Filme vengiama monologų, filmuojami tik Holland pokalbiai su studijų draugais. Režisierė nuolat kalbina ir Petryckį, tad kamera įtraukiama į veiksmą ir tampa visiškai nepastebima.

„Horizontų“ programa šįmet pervadinta į „Festivalių favoritus“. Joje bus ir naujas Nicolaso Windingo Refno („Važiuok“) filmas „Atleidžia tik Dievas“ („Only God Forgives“), ir „Oskarams“ nominuotas Jeano Marco Vallée („Café de Flore“) „Dalaso klubas“ („Dallas Buyers Club“), ir Davido Gordono Greeno „Džo“ („Joe“). Tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į dokumentininko Bruno Oliviero vaidybinio kino debiutą „Žmogiškasis faktorius“ („La variabile umana“). Filmas neturi nieko bendro su paskutiniu Holivudo klasiko Otto Premingerio to paties pavadinimo kūriniu, nors taip pat – kriminalinė drama. Milanas, kuriame vyksta veiksmas, atrodo atšiaurus ir depresyvus. Šaltuose ir nepermatomuose pastatuose gyvena tokie pat žmonės. Toks ir pagrindinis filmo herojus inspektorius Monakas (Silvio Orlando). Prieš trejus metus mirus žmonai, policininkas nugrimzdo į depresiją ir atsitvėrė nuo pasaulio, atsiribojo ir nuo paauglės dukters. Tačiau apleista ir nejaučianti šilumos dukra Linda savaip protestuoja prieš tėvą. Vieną vakarą ji atvežama į policijos nuovadą apsvaigusi nuo narkotikų ir alkoholio, be to, su Monako ginklu. Viršininkas pasiūlo užsidariusiam inspektoriui sandorį: jis pamirš Lindos nuodėmes, jei Monakas imsis tirti didelio atgarsio sulaukusią bylą. Inspektorius neįsivaizduoja, kur jį nuves bylos įkalčiai.

„Naujojo Rusijos kino“ programos filmų temos gana įvairios: nuo keturių „Omon“ pareigūnų kasdienio gyvenimo peripetijų iki istorijos apie Judą ir jo pamąstymus, kodėl Jėzus Kristus turėjo būti paaukotas. Tačiau vienas linksmiausių ir kartu makabriškiausių programos filmų – Genadijaus Ostrovskio „Virtiniai“ („Pelmeni“). (Šis režisierius kartu su Sergejumi Dvorcevojumi parašė ir prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Tiulpan“ scenarijų.) „Virtinius“ galima pavadinti ir absurdo komedija, kurioje esama detektyvinės linijos, ir siaubo filmu. Pasakojama apie brolius Vladą (Timofejus Tribuncevas) ir Andrejų (Artiomas Osipovas). Pirmasis – homofobas, antrasis – gėjus. Tačiau mirus tėvui jie turi bent trumpam liautis konfliktavę, kad padėtų atsigauti vyro netekties priblokštai motinai. Sūnūs jai pasiūlo gaminti virtinius, kuriems, anot jų, negali atsispirti niekas. Tačiau vyrai tikrai nesitikėjo, kad mama ims juos gaminti kaip konvejeris. Tad tenka jais maitinti ir kolegas, ir draugus. Bet kai visiems nuo virtinių jau bloga, broliai ima juos užkasinėti miške ar skandinti vandens telkiniuose. Rodos, kuo daugiau virtinių, tuo daugiau problemų jų gyvenime. Tačiau ši istorija ne tik apie mamos virtinius. Vėliau joje atsiranda ir serijinis žudikas, žudantis gėjus ir iš jų gaminantis mėsą virtiniams.

Filmas – lyg iškreiptas visuomenės veidrodis: jame matomas eilinis rusas su visomis savo fobijomis, įsikibęs tradicinių vertybių. Jis ne ką skiriasi nuo eilinio lietuvio, apsėsto įvairiausių baimių, atslenkančių iš Vakarų. Dinamiški siužeto vingiai neleis nuobodžiauti, o filmo antraštė byloja: nesvarbu, kokioje skylėje atsidurtum, net jei tavo žmona tave išmainė į filharmonijos apsaugininką, brolis lankosi gėjų klubuose ir uždirba daugiau už tave, net jei tau įkando pasiutęs šuo, jei gauni nukirstus žmogaus pirštus, įvyniotus į nosinaitę, prisimink, kad yra nekintančių vertybių: visada išlikti savimi ir niekada nemeluoti mamai.

Iš „Kritikų pasirinkimo“ programos gero kino mėgėjams siūlyčiau nepraleisti Fernando Eimbcke’s minimalistinio filmo „Firminis sumuštinis“ („Club Sandwich“), Beno Riverso ir Beno Russello „Kerai nuo tamsos“ („A Spell to Ward Off the Darkness“), Lavo Diazo „Norte. Istorijos pabaiga“ („Norte, hangganan ng kasaysayan“), Gianfranco Rosi „Šventasis greitkelis“ („Sacro GRA“). Tačiau subtilumu išsiskiria Uberto Pasolini drama „Nematomas gyvenimas“ („Still Life“), pasižyminti išgrynintu scenarijumi, puikia režisūra ir žiauria, o kartu švelnia pabaiga. Režisierius sako, kad jį įkvėpė Yasujiro Ozu filmai. Poetiškas ir kontempliuojantis „Nematomas gyvenimas“ tikrai primena šio japonų kino klasiko kūrybą. Filmas pasakoja apie vienišių Džoną Mėjų (Eddie Marsan), dirbantį laidojimo įstaigoje. Jo užduotis – pasirūpinti vienatvėje mirusių klientų laidotuvėmis ir pabandyti rasti jų artimuosius ar draugus. Vyrui beveik niekada nepavyksta su jais susisiekti, tad Džonas pats rašo atsisveikinimo kalbas ir išlydi mirusiuosius amžino poilsio. Vyriškis be galo kruopštus, tad darbus atlieka gana lėtai, be to, ši veikla – ir jo hobis. Tačiau valdžiai tai nepatinka, tad Džonas bus atleistas, kai tik sutvarkys paskutinę Bilo Stouko bylą. Tada ir prasideda Džono kelionė ne tik po Angliją, ieškant Stouko artimųjų, bet ir į save. Pasolini prisipažįsta, kad filmą sukurti įkvėpė ir jo paties vienatvė, kurią pajuto išsiskyręs su žmona. Režisierius lankysis festivalyje, tad žiūrovams bus galimybė aptarti filmą su juo išsamiau.

„Meistrų“ programa šįmet kaip niekad turtinga – joje aštuoniolika filmų. Bus parodyti net du Taivano režisieriaus Tsai Ming-liango filmai „Benamiai šunys“ („Jiaoyou“) ir „Kelionė į Vakarus“ („Xi you“), kurioje suvaidino Denis Lavant’as. Pastarojo filmo premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje. Jokiu būdu siūlau nepraleisti Joelio ir Ethano Coenų filmo „Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“). Tai ne odė kokiam nors Volstryto vilkui ar kapitonui Phillipsui. Coenai pasirinko nevykėlį muzikantą Liuviną Deivisą (Oscar Isaac). Liuvinas – geras muzikantas, bet ne nuostabus. Jis groja nušiurusiuose baruose, prie vakarienės stalo ar šiaip tuščiose erdvėse. Pirmame kadre sudainuoti muzikanto žodžiai „Pakarkite mane, pakarkit“ tampa pasakojimo leitmotyvu: režisieriai „karia“ Deivisą visą filmą. Liuvinas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, kasnakt glaudžiasi vis pas kitus pažįstamus, prodiuseris jam tiesiai į akis sako, kad jo muzika „pinigais nekvepia“. Bėdų pridaro ir nuolat pabėgantis profesoriaus, pas kurį vaikinas prisiglaudė, katinas, ir buvusi mylimoji Džin (Carey Mulligan), kuri nuo Liuvino laukiasi vaiko, tačiau nori pasidaryti abortą. Tačiau kad ir kokioj skylėj atsidurtų muzikantas, jis nebando ieškoti išeities, jam nerūpi materialūs dalykai: seseriai jis sako, kad metęs muzikanto karjerą jis tik egzistuotų, o kai Džin paklausia, ar jis galvojantis apie ateitį, Liuvinas atsako klausimu: „Apie tą, kurioje skraido mašinos?“ Liuvino Deiviso gyvenimas – lyg kelio filmas, tik be kelio namo. Jo tragediją lemia ne tai, kad jis nesugeba užsidirbti pinigų, o tai, jog nemoka užmegzti artimesnių ryšių su kitais.

Iš konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ siūlyčiau nepraleisti Bodo Koxo debiutinio pilno metražo filmo „Mergina iš spintos“ („Dziewczyna z szafy“). Vienas garsiausių lenkų „offinio“ kino režisierių Koxas sukūrė pirmąjį „tradicinį“ filmą. Įsimena įtikinamai kuriama filmo erdvė: ankšti daugiabučiai, smalsūs ir mėgstantys apkalbas kaimynai, jų tarpusavio bendravimas prireikus paslaugos. Viename tokių daugiabučių gyvena broliai Jacekas (Piotr Głowacki) ir neįgalus Tomekas (Wojciech Mecwaldowski). Jacekui patinka moterys, tačiau į namus jas vengia vestis dėl Tomeko, kuris šiaip tylenis, bet jei prabyla, dažniausiai ima keiktis arba net tampa agresyvus. Tad sveikasis brolis nuolat prašo liežuvautojos kaimynės, kad ši prižiūrėtų Tomeką. Tačiau šiai vieną dieną atsisakius, Jacekui lieka kreiptis į keistuolę Magdą. Ši nuo pasaulio slepiasi ankšto buto spintoje. Rūkydama „žolę“ mergina čia gali kurti savąjį magišką pasaulį. Nors filmas ir apie rimtus dalykus: žmonių susvetimėjimą ir vienatvės baimę, režisierius nebando būti rimtas. Jis nesipurto kičo, sugeba nuo melodramos lengvai pereiti prie farso ir atvirkščiai. Pasak Koxo, didžiausia mūsų dienų liga yra vienatvė. Nors kasdien mus supa daugybė žmonių, vietoj jų renkamės internetą, mobilųjį telefoną, televizorių arba naminį gyvūną.

„Amerikos nepriklausomo kino“ programos filmas „Smegenų sukrėtimas“ („Concussion“, rež. Stasie Passon) pernai Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Teddy“ prizu geriausiam LGBT filmui. „Smegenų sukrėtime“ analizuojama universali tema – vidurinio amžiaus krizė, nuo kurios neapsaugoti nei heteroseksualūs, nei homoseksualūs asmenys. Ebė (Robin Weigert) su partnere Keite (Julie Fain Lawrence) augina du vaikus Niujorko priemiestyje. Šeimos modelis gana heteronormatyvus: Keitė uždirba pinigus, Ebė paaukojo savo karjerą vaikams ir tapo namų šeimininke, kasdien išlydi vaikus į mokyklą, važiuoja į sporto klubą, geria kavą su draugėmis, tuščiai pliurpia, vėliau pasiima vaikus, gamina vakarienę. Tačiau Ebei ramybės neduoda ir dar viena bėda – su Keite jos nebeturi jokių seksualinių santykių, o jų moteriai labai trūksta. Po pažinties su prabangia prostitute ji pati nusprendžia teikti paslaugas turtingoms merginoms bei moterims ir persikūnija į naują amplua. Puikiai sugebanti patenkinti klienčių fantazijas, Ebė įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi. Deja, tai visiškai neveikia Keitės.

Režisierė sugeba perteikti kasdienį žmonių bendravimą, pokalbius, kuriuose atsiskleidžia kiekvieno gebėjimas apsimetinėti, meluoti net sau pačiam. Ebė įdomi tuo, kad ji, pradėjusi dvigubą gyvenimą, nelabai žino, kodėl visa tai daro, bet tai, rodos, jai ir nerūpi. Tad filmo pabaigoje atsakymas draugei, ko nori gyvenime, tampa labai iškalbingas.