Shakespeare’as nuo Holivudo iki Bolivudo
„Kino pavasario“ retrospektyva
„Kino pavasario“ retrospektyva
Williamas Shakespeare’as, be jokios abejonės, yra populiariausias visų laikų rašytojas. Jo šlovė slypi neprilygstamoje poetikoje ir sudėtinguose herojų paveiksluose, kurie ir teatre, ir kine reikalauja tobulo atlikimo. Dažnam aktoriui pagrindinis vaidmuo Shakespeare’o dramoje tampa ne tik svarbiu žingsniu į pripažinimą, bet ir didžiausiu iššūkiu.
Klasika tapusi Shakespeare’o kūryba per daugiau nei keturis amžius įrodė esanti lanksti, lengvai pritaikoma naujoms epochoms ir kitoms kultūroms. Jo pjeses statė net amžiaus pradžios avangardistai, Bertoltas Brechtas nuo jų atsispyrė kurdamas savo epinį teatrą, o Sigmundas Freudas iš ,,Hamleto“ sėmėsi įkvėpimo savo teorijoms apie žmogaus prigimtį.
Kinas iš garsiojo dramaturgo perėmė ne vieną struktūrinį elementą: tuo pat metu skirtingose vietose vykstantis jo kūrinių veiksmas stiprina įtampą panašiai kaip paralelinis montažas kine, o garsiosios Shakespeare’o dramų šmėklos ir magija tapo iliuzija žaisti mėgstančio kino pasakojimo motyvais.
Pirmąjį Hamletą kine 1900 m. dvikovos scenoje suvaidino garsioji Sarah Bernhardt, o visą tragediją į vienos ritės filmą 1907 m. sutalpino Georges’as Mélièsas. Shakespeare’o kūrybą kine įtvirtino prancūzų „Film d’art“ kolektyvas, siekęs teatro elementais pakelti kino meniškumo lygį. Kaip ir daugelyje besikuriančių pasaulio kino kultūrų, klasikos ekranizacijomis buvo siekiama patraukti intelektualesnio vidurinės klasės žiūrovo dėmesį. Koja kojon su kino istorija žengusios Shakespeare’o ekranizacijos palengva ėmė ilgėti ir darytis sudėtingesnės. 1920 m. Hamleto vaidmenį atliko danų nebyliojo kino žvaigždė Asta Nielsen, atskleisdama moterišką herojaus pusę ir suteikdama filmui lengvos ekscentrikos ir komizmo. Holivudo žvaigždės Mary Pickford ir Douglasas Fairbanksas vaidino pirmojoje garsinėje Shakespeare’o ekranizacijoje „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1929).
Vienas svarbiausių vardų Shakespeare’o ekranizacijų istorijoje – aktorius ir režisierius Laurence’as Olivier. Jo režisuota (ir suvaidinta) garsioji trilogija prasideda 1944 m. filmu „Henrikas V“. Olivier buvo svarbi ne tik Shakespeare’o kūryba, bet ir jos per amžius sukauptas kultūrinis klodas. Filmo pradžioje kamera klaidžioja po teatro „Globe“ užkulisius ir atkurtą XIX a. taverną, vėliau režisierius perkelia žiūrovus į mitinę, pagal gotikines iliustracijas stilizuotą Prancūziją, kur ir vyksta pjesės veiksmas. 1948 m. pasirodė „Hamleto“ ekranizacija, pelniusi Olivier antrąjį „Oskarą“ už režisūrą ir pirmąjį už vaidybą, išsiskirianti stipriais šviesos ir tamsos kontrastais, kiekvieną fono detalę išryškinančiu giluminiu kadro fokusavimu. Trilogiją užbaigė „Technicolor“ juostoje nufilmuotas įspūdingas „Ričardas III“ (1955). Visiškai nauja buvo natūralistinė Olivier vaidybos technika, redukuojanti draminio teksto siūlomą patosą ir teatrališkumą.
Olivier kelią pratęsė ne vieną Shakespeare’o herojų suvaidinęs Orsonas Wellesas. Šią asmenybę dėl jo indėlio į kino raidą galima pavadinti Shakespeare’u kine. 1948 m. jis režisuodamas ir atlikdamas pagrindinį vaidmenį į ekraną perkėlė negailestingą Makbeto žiaurumą, o šedevru laikomame „Otele“ (1951) netikėtais kameros rakursais perteikė žmogaus, pakliuvusio į apgaulės pinkles, agoniją. Orsono Welleso filmas „Vidurnakčio varpai“ (1965), sukurtas iš penkių istorinių kronikų apie Anglijos valdovus fragmentų, kuriuos jungia jo paties suvaidintas karaliaus išgertuvių kompanionas seras Džonas Falstafas ir jo dramatiškas likimas, laikomas vienu svarbiausių režisieriaus filmų ir vienu geriausių Shakespeare’o ekranizacijų istorijoje.
Per daugiau nei šimtmetį trunkančią Shakespeare’o pjesių ekranizacijų istoriją jos keitėsi kartu su sudėtingėjančiu ir modernėjančiu kinu. Pagrindiniai Shakespeare’o kūrybos elementai – metaforinė kalba, draminė įtampa ir herojų vidinius konfliktus atskleidžiantys monologai – palengva įgavo kinematografines formas, siužetai – naujus kontekstus. Savo knygoje „Tragedijos erdvė“ apie ekranizacijas rusų režisierius G. Kozincevas rašo: „Mano nuomone, Shakespeare’as ekrane turėtų tapti ne drama, o tragiška poema, atskleidžiančia herojų santykį su juos supančiu pasauliu, jo istorine ir geografine reprezentacija. Tačiau (...) istorinis materializmas gali sugriauti Shakespeare’o kūrybos poetinį vientisumą. Svarbiausia tampa ne prieš kamerą skaitomos eilės, o kadre kuriama tokio pat meninio lygio kaip ir jo eilės vaizdinė poezija.“
Garsus lenkų kilmės amerikiečių teatro kritikas ir teoretikas Janas Kottas 1964 m. išleido knygą „Shakespeare’as – mūsų amžininkas“ („Shakespeare, Our Contemporary“), kardinaliai pakeitusią šiuolaikinių Shakespeare’o teatro pastatymų bei kino ekranizacijų pobūdį. Kottas interpretavo didžiojo dramaturgo pjeses pasitelkdamas filosofinę ir egzistencinę kraupių XX a. įvykių perspektyvą. Ši knyga įkvėpė daugybę kūrėjų, tarp kurių ir Romanas Polanskis, po asmeninės tragedijos savo 1971 m. „Makbete“ perteikęs vieną tamsiausių rašytojo kūrybos vizijų. Ekranizuodamas „Karalių Lyrą“ (1987) Jeanas-Lucas Gordard’as istoriniu kontekstu pasirinko Černobylio tragediją.
„Karaliaus Lyro“ interpretacijos brito Peterio Brooko ir rusų režisieriaus Grigorijaus Kozincevo 1970 m. filmuose taip pat tamsios. Brookas stengėsi modernizuoti Shakespeare’ą siūlydamas froidistinę įvykių interpretaciją bei naudodamas absurdo teatro idėjas. O Kozincevas pateikė ne mažiau tamsią, bet originaliam sumanymui artimesnę pjesės versiją. Kita vertus, viena pirmųjų scenų, primenančių biblinį siužetą, vaizduoja šimtus valstiečių, palengva judančių valdovo pilies link. Taip individuali drama pakylėjama iki bendros žmonių tragedijos.
Akira Kurosawa buvo vienas iš daugelio ne Vakarų pasaulio režisierių, susirgusių Shakespeare’o liga. Jis didžiojo dramaturgo siužetus įkomponavo į vietinį kultūrinį ir istorinį kontekstus. Jo „Makbeto“ ekranizacijoje „Kruvinas sostas“ („Kumonosu-jo“, 1957) neliko originalaus teksto. Filmo vaizdinė kalba yra simboliška, ryškūs šviesos ir tamsos kontrastai atskleidžia dramos siaubą. Pagrindiniam herojui sukant ratus miške, nepermatoma migla tampa jo neįveikiamos lemties metafora. Išraiškingo, ekspresionistinio kino atstovas Kurosawa savo Shakespeare’o ekranizacijose laisvai naudodamas pjesių motyvus išgrynino konfliktų esmę bei atskleidė jų universalumą, aktualumą įvairiose kultūrose. Shakespeare’o kūrybą adaptavo ne vienas Bolivudo režisierius, tarp kurių – Gulzaras, ekranizavęs „Klaidų komediją“ filme „Angoor“, ir Vishalis Bhardwajis, į savo trilogiją „Maqbool“ (2003 m.), „Omkara“ (2006 m.) ir „Haider“ (2014 m.) perkėlęs „Makbeto“, „Otelo“ ir „Hamleto“ siužetus. Filmuose atkreipiamas dėmesys į klasinę ir rasinę nelygybę Indijoje.
Viena pirmųjų ekranizacijų, šekspyriškąją dramą perkėlusių į modernius laikus, buvo 10 Akademijos apdovanojimų laimėjęs Holivudo miuziklas „Vestsaido istorija“ (1961). Buvo siekiama rašytojo kūrybą pritaikyti šiuolaikinėms aktualijoms bei atrasti naują publiką. Britas Richardas Loncraine’as 1995 m. ekranizuodamas „Ričardą III“ sujungė originalų tekstą su manieringais tarpukario Britanijos kultūros kodais, o filme vaizduojamas aukštuomenės dekadansas tapo užgimstančio žvėriško blogio simboliu. Tai neabejotinai viena stipriausių ir stilistiškai turtingiausių Shakespeare’o ekranizacijų, priverčianti mąstyti apie per amžius neblėstantį pražūtingą žmogaus garbės ir valdžios siekį.
„Romeo ir Džuljeta“ (1996) su aktoriais Leonardo DiCaprio ir Claire Danes buvo vienas iš sėkmingiausių postmodernistinių, aukštą ir žemą kultūrą suplakusių kūrinių. Jame romantiška tragedija perkeliama į šiuolaikinį Manhataną, herojai gyvena mašinų, narkotikų, popmuzikos ir žiaurios prievartos pasaulyje.
Shakespeare’ą pasitelkė ne tik populiarusis, bet ir nekomercinis formalių eksperimentų kinas. 1991 m. Peteris Greenaway’us ekranizavo paskutinę Shakespeare’o dramą „Audra“ apie tremtyje gyvenančio kunigaikščio Prospero siekį susigrąžinti valdžią. Režisieriaus interpretacijoje 87-erių metų Johno Gielgudo vaidinamas Prosperas tampa ir pačios dramos autoriumi. Sudėtinga filmo vaizdinė visuma, perkrauta fantasmagoriškų magijos, teatrališkumo elementų, pasipildė naujais televizijoje naudojamų skaitmeninių technologijų efektais. 1983 m. paskelbęs apie kino mirtį, režisierius atstovavo naujam laisvos adaptacijos menui, nutolusiam ne tik nuo klasikinės dramaturgijos, bet ir nuo visų kino pasakojimo standartų.
Brito Dereko Jarmano filmuose dažnai pasikartoja nacionalinės kultūros ir istorijos motyvai, o Shakespeare’o kūryboje jis rado atspirtį savo filmų, turinčių queer elementų, siužetams. 1979 m. ekranizuodamas „Audrą“ Jarmanas naudojo homoerotinius motyvus, jie dominuoja ir jo 1985 m. filme „Angeliškas pokalbis“. Sulėtinti 8 mm kino juosta nufilmuoti vaizdai – tai dviejų vyrų kelionė į savo troškimų pasaulį, o už kadro skamba Judi Dench skaitomi Shakespeare’o sonetai.
Daugiau nei per amžių Shakespeare’o kūrybos kontekstai, žanrinė ir stilistinė įvairovė praturtino kiną šimtais naujų būdų kitaip pažvelgti į klasika tapusią literatūrą. Vis naujos jo dramų ekranizacijos liudija draminių siužetų, filosofinės minties aktualumą ir šiandien.
