Žiniasklaidos kuriamas pasaulis

Interviu su režisieriumi Bruno Dumont’u

„Jos vardas Prancūzija“, rež. Bruno Dumont, 2021
„Jos vardas Prancūzija“, rež. Bruno Dumont, 2021

Bruno Dumont’o satyros „Jos vardas Prancūzija“ pagrindinė veikėja Frans de Mior – žinoma žurnalistė. Ji blaškosi tarp televizijos studijos, tolimos karo zonos ir aktyvaus šeimos gyvenimo. Pašėlęs įžymybės pasaulis staiga apsiverčia aukštyn kojom, kai ji automobiliu partrenkia motorolerio vairuotoją. Netikėtai sutrikdyta kasdienybė priverčia viską permąstyti. Frans bando stabdyti save ir pasitraukti į paprastą, anonimišką gyvenimą, tačiau šlovė toliau ją persekioja, o naujo gyvenimo paieškas nutraukia paslaptingas meilės romanas. Režisierius pasidalijo mintimis, kurių vedamas sukūrė šią alegoriją.

Ar sukurti šį filmą Jus pastūmėjo koks nors konkretus įvykis? Ar labiau norėjote perteikti bendrą žiniasklaidos kuriamo pasaulio atmosferą?

Tai pasakojimas apie garsios žurnalistės gyvenimą, kurį smarkiai trikdo paralelinis žiniasklaidos ir socialinių tinklų pasaulis. Praradome dalį savo normalumo ir įprastos pusiausvyros dėl skaitmeninei hipervisuomenei būdingo telkimosi. Hipertrofiškas naujasis mąstymas kelia painiavą, nes skaitmeninis tikslumas perinterpretuoja tikrovę, ją iškraipo ir dar labiau suardo natūralias proporcijas bei skirtis. Žiniasklaidos vaizdai ir garsai tikrovę ne tik rekonstruoja ir iškreipia, bet ir filtruoja. Tačiau po hipermedijos sluoksniais realybė ir toliau kunkuliuoja.

 

Fikcija akivaizdžiai daro įtaką kasdienybei (tikrovei). Ji veikia visuose skaitmeniniuose ekranuose, kur natūralūs vaizdai ir garsai, atkirsti nuo realaus pasaulio ir suredaguoti, neatšaukiamai kuria paralelinį pasaulį. Šiandien ši fikcija verčia kiną išsiveržti iš kino teatro ir jam natūralios aplinkos. Nustatytos ribos tarp tikrovės ir fantazijos sugriautos, o tai veda prie šizofrenijos, būdingos suskaitmenintam pasauliui, kuriame gyvename. Realybė tampa fikcija, tikrovė – paraleliniu pasauliu. Visur daug „kino“ (visomis šio žodžio prasmėmis). Ypač žiniasklaidos industrijoje.

 

Žiniasklaida išnaudoja šią begalinę ir kartu ignoruojamą fikcijos galimybę savo tikslams. Iškraipyta žiniasklaidos tikrovė šiandien yra netolygi gyvenamai tikrovei.

 

Žurnalistų bendrininkavimas keičiant tikrovę yra ir tragiškas, ir herojiškas, nes tampa ideologinės ir komercinės industrijos sistemos žmogiškuoju elementu. Jų nuoširdumas dažnai atrodo apgailėtinas, nes, vykdydami savo funkcijas, jie vis tiek tiki esą laisvi. Eteryje jie atsiduria tik tada, kai atitinka sistemą, kuri įdarbina (arba akimirksniu pašalina, kaip kartais matome).

 

Tokia žiniasklaida ir garsenybių sistema, kurią ji sukuria pasitelkusi iš kino atėjusius televizijos aspektus, daug pasako apie šiuolaikinę visuomenę, apie paralelinės tikrovės pasaulį ir apie kiekvieną mūsų, esančių jo dalimi. Tai nuostabi tema kinui, nes įsivaizduojamas pasaulis liejasi į tikrąjį, bet visų pirma dėl to, kad žmonės pasipriešina! Frans de Mior yra puikus garsios žurnalistės, tikros filmų herojės pavyzdys – tragiškas ir visai žmogiškas.

 

„Jos vardas Prancūzija“ yra žiniasklaidos sistemos, tapusios mašina, orientuota į triukšmo kūrimą, alegorija. Jūs atskleidžiate, kad įvykio vaizdavimas, ypač televizijoje, yra daug svarbesnis nei pats įvykis. Filme tai rodoma ironiškai ir žiauriai. Ar turėjote tikslą mums pranešti apie situaciją, ar ji jau nepataisoma?

Fikcijų ir reprezentacijų priblokštos plačiosios visuomenės nepasitikėjimas žiniasklaida ir žurnalistais rodo jei ne sąmoningumą, tai bent intuityvų nepasitikėjimą sistema, esą skelbiančia tikrovę. Auditorija miglotai suvokia tikrovės spektaklį žiniasklaidoje. Televizija išlieka pramogų forma net pristatant aktualijas, kur, paradoksalu, jos kuriama fikcija žavi žiūrovus – netgi pakeri juos romanams būdingais bruožais, kurie akivaizdūs „inscenizuojant“ ir naujienas, ir įvairias politines, ekonomines bei socialines aktualijas. Įvykiai, kaip televizijos serialai, dabar prilygsta geriausiems išgalvotiems scenarijams arba juos net lenkia.

 

Tiesa ta, kad žiniasklaida formuoja tikrovę pagal savo ideologiją, tinkamai išnaudodama aktualijas kaip nuolatinį indoktrinacijos šaltinį. Laimei, ši aktualijų „kinematografija“ ir fikcija yra ir jos išsigelbėjimas, nes ji vis dar turi tikroviško realybės vaizdavimo laisvės. Iš tikrųjų tai herojų, kuriais turime būti individualiai, dilema. Herojų, kurie vis dar garbingai grumiasi dėl žmonijos.

 

Frans vis labiau susiduriant ir su asmeninio, ir su profesinio gyvenimo rūpesčiais, suprantame, kad tikroji filmo tema yra bejėgiškumas. Niekas nebesvarbu: tai, ką sakome, ką darome, nebėra tikra. Ar už šią mūsų vertybių eroziją atsakingas žiniasklaidos burbulas?

Nuolatinis tikrovės virsmas fikcija viską slopina – tikrovė neturi savo vietos žiniasklaidos ir socialinių tinklų cirke. Sutrinka normali pusiausvyra, gausėja netolygumų, gresia dekadansas...

 

Subkultūros prisidėjo prie fikcijų pertekliaus gatvėse, kur smurtas plinta nebekontroliuojamas, nebesublimuojamas ir nebesulaikomas tikrų meno kūrinių, kuriuos globali pramogų kultūra nuvertina ir nustumia į šalį. Informuojant, šviečiant ir pramogaujant neįmanoma išvengti minties, kad šiandieninėje visuomenėje įsigalėjo žiniasklaida ir jos subkultūra. Visa ko priežastis yra kultūrinis skurdas, plintantis it maras.

 

Žmogaus prigimtis randa išeitį iš kiekvienos keblios situacijos. Darome tai per kiną, kuris kaip menas gelbsti mus nuo barbariškumo. Televizija taip pat gali stiebtis aukščiau. Už puošnumo ir patrauklumo kine slypi ir blogio galimybė. Klausimas niekada nėra estetinis, jis visada politinis. Šiandien viskas instituciškai nustatyta taip, kad pasaulis būtų toks, koks yra, o svarbiausia, toks ir liktų, nepaisant tarpusavyje sąveikaujančių prieštaringų įstatymų, taisyklių ir papročių spaudimo.

 

Kol kas televizijos stotys gyvena vakuume: visada matome tuos pačius veidus (menininkus, žurnalistus, politikus, ekspertus ir kt.), kurie kviečiasi vienas kitą į savo laidas, kalbasi, sukasi ratu ir dauginasi tarpusavyje. Šis žiniasklaidos gardas yra tvirtas industrijos pasirinkimas. Ir pareigūnai, ir niekšai yra jame įprasti „aktoriai“, daugeliu atvejų paveikti režimo paranojos.

 

Pamažu Léa Seydoux vaidinama Frans supranta, kad ji tėra (gražus) šio perėjimo nuo informacijos prie paviršutiniško atvaizdo atspindys. Supranta patirdama įvairius išbandymus, tarsi stotis savo kryžiaus kelyje. Jūs paverčiate ją heroje, paviršutiniška ir jaudinančia, mokančia manipuliuoti ir nuoširdžia. Kaip pavyko sukurti ir nufilmuoti tokią priešybių visumą?

Žmogaus prigimtis yra priešybės. Giliai ir paviršiuje. Norint ją tiksliai perteikti, reikia parodyti skirtingas perspektyvas, dengti šešėliais, niekada nepasiduoti vienodam ir staigiam moralizavimui. Puritoniška vizija užkerta kelią bet kokiai kinematografiškai formai ir dvasiniam pakilimui. Televizinis kinas išlieka mūsų žmogiško susvetimėjimo ir pramogos forma. Frans pamažu nušvinta mūsų akyse – ne visiškai aiškiai, o veikiau kartu su bundančia savo ir mūsų sąmone. Kančioje ir ašarose.

 

Filmuojate Frans kaip fotoistorijos heroję. Jos gyvenime nėra nieko tikro. Jos automobilis neturi durų, butas atrodo kaip muziejus, viskas tėra vaizdinys pasakoje, kuri per gera, kad būtų tiesa. Kaip ir jos romanas su nepažįstamuoju, kurį sutinka sveikatingumo centre. Apima jausmas, jog viskas perdėta, tarsi ji nuolat būtų savo gyvenimo veikėja. Kodėl?

Nes tai yra kinas, ir mes nemanome, kad tai tikras pasaulis! Viskas yra reprezentacija. Kine pateikiamas vaizdas į anapusybę, kad ji liktų nematoma: pakeistas dvasinio gyvenimo platybės, vidinės tiesos atvaizdas. Pakeitimas yra paslaptingas dalykas. Pakeitimas yra išvaizdos transformavimo į vidaus atvaizdą procesas, o žiūrovas tai regi.

 

Taip pat atrodo, jog Frans egzistuoja tik darbe. Ji neturi praeities, šeimos, tėvų. Ji turi vyrą, kurį niekina, nes pati uždirba daugiau, sūnų, su kuriuo neturi ryšio. Ar taip siekiama sutelkti dėmesį į jos įvaizdį žiniasklaidoje, kuris tapo vienintele jos tikrove? Ar ji – nesąmoninga auka, ar nuolanki būtybė?

Visa tai yra pusiausvyros dalis. Frans de Mior yra tik pusiau žmogus. Ji– filmo herojė, kitaip tariant, – kinematografinė atsvara. Svarelis ant žiūrovų svarstyklių. Auditorija reaguoja ir įvertina tai, ką mato. Frans de Mior yra kinematografinė ektoplazma, kuri atrodo stulbinamai ir žmogiškai, taip versdama žiūrovus suabejoti tikrove. Jei Frans būtų tikra, ji nebūtų tokia veikli ir tik atkartotų regimybes.

 

Frans de Mior yra 24 valandas per parą veikiančio naujienų kanalo žvaigždė. Dėl to jos neslegia normalumas – žinomumas nuo jo išvadavo. Frans įgavo formą pagal funkciją žiniasklaidos sistemoje, kurioje dirba. Iš tos sistemos ištrūksta tik Frans sąžinė, kad parodytų plintančią tragediją, o kartu atskleistų sistemos dviveidiškumą ir taptų jos dalimi. Frans nėra grynoji moralinė sąžinė, tai žmogaus sąžinė, kovojanti su savo prieštaravimais. Jos pakilimas yra žmogaus pakilimas su atgailos akimirkomis. Filmas nėra moralinė pamoka, kaip tų teisingai mąstančių žmonių, kurie meną kuria kaip kunigai. Užteks tyros sąžinės! Frans yra tiesiog dabartis, akimirka, kaip mes ją matome. Taikinys yra auditorija.

 

Kodėl pasirinkote Léa Seydoux? Dėl grožio? Kaip jos asmenybė lėmė (ar ne) Frans charakterį?

Léa Seydoux grožis yra niekis, palyginti su jos vaidybos tikslumu. Léa Seydoux įneša harmonijos ir nesantaikos į giliausius žmogaus emocijų sluoksnius. Ji yra ypatinga kino aktorė, puikiai išreiškia savo veikėjas ir visada sugalvoja ką nors labai įdomaus. Tai jaudinanti moteris, kuri dovanoja ir sutemas, ir šviesą. Jokių repeticijų – užtenka kelių kadrų, kad sukurtų personažą. Jos humoro jausmas ir natūralus komiškumas genialiai praturtino Frans.

 

Blanche Gardin įkūnija žiniasklaidos sistemos simbolį: groteskišką, paviršutinišką moterį, beveik teatro personažą. Ar Blanche Gardin pasirinkote dėl to, kad jos šviesi bekompromisinė asmenybė atsveria jos vaidinamos veikėjos isteriją ir sukuria atstumą? Ar tai sustiprina filmo alegoriją?

Jos veikėja Lu „prarijo“ Blanche Gardin nekramtydama. Groteskas ir intelektas joje egzistuoja šalia, tad gerai atskleidžia elito, tarnaujančio masių susvetimėjimui, niekšybę. Bet kurioje sistemoje kiekvienas prie jos prisidedantis neišvengiamai įgauna formą pagal funkciją. Lu yra žiniasklaidos sistemos įsikūnijimas, kur tik auditorijos dydis nustato poelgių vertę, ir regresuojama į barbarizmą, kai blogiausia tampa geriausia. Blanche Gardin puikiai suvaidino šį apokaliptinį nesąmoningumą, persmelkusį visas industrijos sistemas.

 

Kaip apibūdintumėte Benjamino Biolay vaidinamą personažą?

Fredas de Mioras yra tinkamiausias vyras šiai išskirtinei moteriai. Jautrus ir puikus, „iškastruotas“ žmonos dominavimo, tačiau ne moteriškas. Priešintis jam nenaudinga, todėl jis protingai lieka antrame plane. Frans savimeilė suėdė jos meilę vyrui. Filmų herojai yra nežmoniški, nes jie yra žiūrovų, kurie vargsta ir sukyla, atstovai. Jie yra perteklius ir tuštuma. Taigi, puiki Benjamino Biolay vaidyba dera su šiuolaikinėmis subtilaus atsiskyrėliško vyriškumo sampratomis. Fredas taip pat yra abstrakcija, kuriai trūksta nemažos vyriškumo dalies, žiūrovai gali ją pratęsti.

 

Kompozitoriaus Christophe’o muzika filme skamba visada be ironijos, kartais ji net gana lyriška. Ar tai buvo Jūsų pasirinkimas?

Senaisiais kino laikais muzika turėjo pateikti paaiškinimą. Muzika pasiekia atokiausius mūsų širdies kampelius, paliečia sielą, slapčiausias vietas, kur viskas tarpsta, tampa neaišku. Muzika turėtų mums paaiškinti, kas vyksta Frans širdyje. Ypač kai sunku suprasti ar sekti. Christophe’as dirbo montuojant filmą ir muziką taikė toms vietoms, kur artikuliuojamas naratyvas. Tai labai psichologiškas muzikinis takelis. Frans žmogiškąsias priešpriešas dažnai atsveria jos veiksmams ar žodžiams priešinga muzika. Be to, Frans – veikiau ne žmogus, o daina, žmonijos giesmė gyvenimo sumaišty. Christophe’as visa tai suprato. Jo kūrybos lyrizmas yra šiuolaikybės, kurioje veikia ši moteris, didžiulės tragedijos aidas. Atrodo, malonė yra nulemta, kad ir kas nutiktų. Žmogiška ir mirties malonė, kurios stygos tiesiogiai įsitempia pabaigoje.

 

„Kino pavasario“ inf.