Tarp dokumentinio ir vaidybinio kino

Jūsų profesija - kino operatorius, bendradarbiaujate su Sergejumi Loznica, Aleksejumi Popogrebskiu ir kitais jaunosios kartos režisieriais. Kodėl ir kada nusprendėte kurti filmus pats?

Į režisūrą pastūmėjo mano draugas Antoine'as Cattinas. Atsitiktinai nufilmavome vieną filmą („Motiną" prieš kelerius metus rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, - red.), nusprendėm e patys jį sumontuoti ir mums pavyko. Po jo mano požiūris į režisūrą pasikeitė. Nebemanau, kad tai kažkas nepasiekiama, supratau, kad ši profesija įdomi ir visai nebaisi.

Nuolat dirbate kartu su kitais režisieriais. Kodėl?

Kiną galima palyginti su pasivaikščiojimu Septyniasdešimt šeštuoju aveniu arba gyvenimu. Galima vaikščioti vienam arba dviem. Man nepatinka kiną kurti vienam. Kol yra galimybė tai daryti su kažkuo, tol jos neatsisakysiu.

Filme „Aš tave myliu..." visiškai ištrinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Ribos tarp realaus gyvenimo ir dramaturgijos. Ar tai naujas gero kino receptas?

Taip, mes šį receptą sugalvojome ir manome, kad jis naujas, tikras ir perspektyvus. Aš už tai, kad ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino visuomet būtų peržengiamos.

Žinau, kad „Aš tave myliu..." ar Jūsų ankstesnis filmas „Taikus gyvenimas" nebuvo rodyti Rusijoje, bet apkeliavo daug festivalių. Kaip manote, kodėl jie ne itin populiarūs Rusijoje?

Mums paprasčiausiai nesiseka su prodiuseriais, o patys savo filmų platinimu neužsiimame, nes įdomiau kurti naują filmą, nei pardavinėti seną.

Kaip pavyko taip priartėti prie žmonių filmuose „Taikus gyvenimas", „Transformatorius"?

Nė neįsivaizduoju... Tiesiog kamera netyčia atsidūrė rankose, tai juos ir nufilmavau.
Filmas „Taikus gyvenimas" - apie čečėnus, pabėgusius nuo karo į Rusiją, tačiau ir gilioje provincijoje jie engiami.

Manau, kad ksenofobija giliai įsišaknijusi mumyse. Provincijoje ji dar stipresnė.

Ar sutinkate su kritikais, kurie Jūsų filmus vadina „superneorealistiniais" ar „postpostmodernistiniais"? Ar kritika jums svarbi?

Mano manymu, Rusijos kino kritika - visiškai kita meno sritis, ji nesusijusi su kino kūrybos procesu.

Teko skaityti juokingą vienos rusų kino kritikės komentarą apie „Taikų gyvenimą", kuriame ji pamatė tik karves ir piktinosi ilgais kadrais, kuriuose karvės ir terodomos, tad filmo iki galo nepasižiūrėjo. Nes karvės jai nerūpi. Kaip manote, kas kaltas: karvės ar čečėnai?

Manau, kalta ji pati. Jei nemoki žiūrėti filmo - nerašyk apie jį recenzijos.

Jūsų filmų stilius taip pat buvo lyginamas su brolių Dardenne'ų. Ar mėgstate jų kiną?

Dievinu jų filmus!

Kokių naujosios kartos režisierių darbus vertinate?

Man patinka Nikolajus Rastorgujevas ir Antoine'as Cattinas. Taip pat ir mūsų naujas projektas „Kadencija" („Srok").

Jūsų su Nikolajumi Rastorgujevu projektas „Aš tavęs nemyliu" yra filmo „Aš tave myliu..." tęsinys, jis neseniai rodytas Atvirame Rusijos festivalyje „Kinotavr". Festivalis apdovanojo Viktoriją -pagrindinę šio projekto heroję, užfiksavusią net intymiausias sauo gyvenimo akimirkas. Jūs su Rastorgujevu nesijaučiate nei režisieriai, nei scenaristai, nei operatoriai. Tai kas jūs tokie?

Mes tarsi žvelgiame į viską Dievo akimi.

Naujas Jūsų su Cattinu filmas „Sunku būti Dievu" atrinktas į Karlovy Varų festivalio konkursinę dokumentinių filmų programą. Ar galite daugiau apie jį papasakoti?

Šią juostą filmavome beveik septynerius metus. Labai ilgai ir labai iš arti fiksavome kino režisieriaus Aleksejaus Germano gyvenimą. Šis filmas - tai studija apie totalitarinę bei meninę mąstysenas. Kaip jos mumyse įsigyvena ir viena kitą kankina. Ir visa tai vyksta vieno garsaus menininko galvoje.

Ar valstybė finansuoja Jūsų projektus?

Kino finansavimas Rusijoje - absoliutus košmaras.

Ir paskutinis klausimas - ar pavyko rasti idealų prodiuserį: sėkmės inžinierių, talentingą, psichiškai pilnavertį, kuriam laisvė brangesnė už pinigus?

Tokio kol kas nesutikau. Manau, kad tokie prodiuseriai egzistuoja, tačiau labai greit subankrutuoja...