Kasdienio gyvenimo didvyriškumas

Kas Jus įkvėpė sukurti filmą „Lenkų siberiada“?

Pirmiausia – mano šeimos likimas. Nuo seno ieškojau literatūrinės medžiagos, kad galėčiau parodyti Stalino ir Berijos dekretu ištremtų į Sibirą lenkų pragarą. Dalis mano giminių iš motinos pusės kilusi iš Zdolbunovo kaimo netoli buvusio Stanislavovo, dabar Ivano- Frankovsko Ukrainoje, ir juos palietė represijos. Po 1939 m. rugsėjo 17-osios, kai sovietų kariuomenė pasiekė Bugą iš vienos pusės, o vokiečiai puolė iš kitos, mano mama su savo motina apsistojo Liubline. Ten mama susipažino su tėvu ir aš atėjau į šį pasaulį. Dalis giminių liko Ukrainoje, ir 1940 m. vasarį mano dėdės, senelių broliai ir t.t. buvo išvežti. Iki šiol nežinia, kas daugeliui jų atsitiko ir kur jie mirė: ar kelionės metu, ar Sibire, kur žiemą 40 laipsnių šalčio, o vasarą 40 laipsnių karščio. Vidurio Europos gyventojams tos sąlygos buvo nežmoniškos – žmonės mirdavo masiškai.

Sovietų Sąjungos ir Lenkijos Liaudies Respublikos metais ši tema buvo uždrausta, tik močiutė man pasakojo apie tremtį, bet uždraustas vaisius – saldesnis, labai tuo domėjausi, klausinėjau, ieškojau. Mane dažnai kviesdavo į įvairius festivalius, buvau Australijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Ten sutikau lenkų emigrantų, kuriems pavyko išgyventi ir ištrūkti iš Sibiro, arba jų vaikus. Jie pasakojo apie savo likimus, duodavo man įvairių prisiminimų knygų ir aš sąmoningai ar nesąmoningai ruošiausi šiam filmui. Kai prodiuseris Mirosławas Słowińskis pasiūlė scenarijų pagal Zbigniewo Domino knygą „Lenkų siberiada“, jau buvau surinkęs daug medžiagos ir nereikėjo pradėti darbo nuo nulio, buvau pasirengęs filmui. Jis labai asmeniškas, nors pats ir nerašiau scenarijaus. Visi mano, kad autoriniams filmams scenarijų rašo režisierius, tačiau iš tikrųjų scenarijų apie mano tėvynainius, persekiojamus tik už tai, kad buvo lenkai, parašė pati istorija. Juk tie žmonės nieko blogo nepadarė, jie nebuvo nusikaltėliai.

Filmas pasakoja apie lenkus, tačiau anais laikais ir kitos tautos buvo masiškai tremiamos. Manau, kad siekdami atkurti istorinį teisingumą ir lietuviai, latviai, estai, totoriai, taip pat įvairių profesijų atstovai – juk buvo tremiami ir žudomi gydytojai, advokatai ir t. t., – sukurs savo filmus, norėdami pagerbti sovietų ištremtus ir žuvusius savo tautų ir įvairių profesijų atstovus.

Kodėl filmas apie 1940 metų trėmimus buvo sukurtas tik dabar, kai daugelis likusių gyvųjų tremtinių jau mirę? Ar ši tema turėjo pribręsti?

Pasikeitus santvarkai, Lenkijoje stigo pinigų, o toks filmas – brangus. Prodiuserio pasiūlymą priėmiau su sąlyga, kad dalis filmo bus filmuojama Sibire. Juk negalėjau filmuoti Sibiro Belovežo girioje, taip būtume tik susikompromitavę. Kelionei reikėjo pinigų. Į kiną pradėta žiūrėti kaip į prekę, produktą, kuris turi duoti greitą pelną, todėl lengviau rasti lėšų naivioms romantiškoms komedijoms, o ne tragedijai, kuri juk nebus gausiai ir noriai žiūrima. Žinojau, kad tokį filmą galima kurti tik sugriuvus Sovietų Sąjungai. Tačiau nemaniau, kad pinigų stygius bus didesnė kliūtis.

Filmą kūriau daugiau nei šešerius metus. Kodėl? Naiviai įsivaizdavau, kad tai turi būti bendros su Rusija gamybos filmas. Tačiau taip neatsitiko. Po kelerių metų su prodiuseriu supratome, kad anos pusės kalbos nepatikimos. Tarsi susitarta, bet, deja... Politiniu požiūriu toks filmas rusams nenaudingas. Netrukus apie save gali priminti ir kiti kaimynai. Tad kam kapstytis savo istorijoje ir rodyti, koks baisus žmogžudys buvo Stalinas, juk jis iki šiol turi daug gerbėjų ne tik Gruzijoje. Dar norėjau (tai taip pat buvo viena mano pagrindinių sąlygų), kad aktoriai kalbėtų gimtąja kalba: lenkas lenkiškai, o rusas rusiškai. Taip buvo gyvenime, taip turi būti ir filme. Kai nepavyko susitarti su rusais, sutarėme su Ukraina, kur yra daug gerų aktorių, puikiai kalbančių rusiškai. Ukrainoje filmų kuriama mažai, taigi ukrainiečių aktoriai dažnai vaidina rusų serialuose ir filmuose. Manau, kad Andrejus Žurba, Igoris Gnezdilovas ir mano atrasta studentė iš Kijevo Valerija Guliajeva puikiai suvaidino šiame filme.

Buvo aišku, kad dalį filmo kursime Sibire, bet kokiame Sibire? Nutarėme, kad Krasnojarske, nes būtent ten buvo ištremtas ir kirto medžius Zbigniewas Domino. Pasinaudojome Krasnojarsko televizijos paslaugomis. Sovietmečiu Krasnojarskas buvo uždaras miestas, dabar mieste gyvena apie 1,5 milijono gyventojų. Per 20 metų gyventojų skaičius išaugo nuo 300 tūkstančių iki 1,5 milijono! Net sunku įsivaizduoti. Ten radome televizijos profesionalų, su kuriais pratinomės dirbti lauke, už televizijos studijos ribų. Kartą turėjome nutraukti filmavimą, nes lauke buvo 30 laipsnių šalčio. Ne tik technika sustojo, bet ir žmonės. Žmogus tokiame šaltyje gali išbūti tik 10–12 minučių ir turi šildytis. Todėl nutraukėme filmavimą, grįžome į Lenkiją, palaukėme, kol praėjo šalčių banga, kurios niekas neprognozavo ir nesitikėjo, ir vėl nuvažiavome ten kovą, kai šalčiai nukrito iki 10 laipsnių šalčio. Kai tokiu oru aktoriai kalba, iš burnos eina garai – žiūrovai tai mato ir tiki, kad filmo personažams šalta.

Logistikos požiūriu buvo labai sunku. Lenkų aktoriai dirba teatre, todėl filmavimą reikia derinti su teatrų repertuarais. Neturėjome užtektinai pinigų kasdien aktorius skraidinti ten ir atgal 8 tūkstančius kilometrų. Man sunkiausia užduotis buvo parodyti Sibiro begalybę. Sargybiniai net nesaugojo – kur galėtum pabėgti? Iki artimiausios stoties 700 kilometrų. Vilkai, orai – pabėgimas buvo neįmanomas. Tačiau kaip tai parodyti filme? Skrendi lėktuvu virš taigos, žiūri į ją ir 3 valandas matai tą patį. Kine juk negali net penkias minutes rodyti tą patį. Todėl sugalvojau pasinaudoti sklandytuvų su varikliais nusileidimo taiklumo pasaulio vicečempiono lenkų sportininko sugebėjimais. Jam reikia 15 kvadratinių metrų pakilimui ir 20 kvadratinių metrų erdvės nusileisti. Kiekviena miško laukymė jam nusileidimo aikštelė. Operatorius atsisėsdavo priekyje, sportininkas už jo. Per minutę buvo galima padaryti 360 laipsnių panoramą, parodyti, kad iki horizonto, 30 kilometrų atstumu, yra tos pačios beribės platybės. Naudojausi tuo sklandytuvu, kad parodyčiau – žmogus ten mažas uodelis, skruzdėlytė, dulkelė taigos platybėje.

Kuriant filmą, pasakojantį apie tragišką tautos istorijos laikotarpį, sunku išvengti tam tikro supaprastinimo, schematiškumo. Ar nujautėte tokį pavojų?

„Lenkų siberiada“ – tai epinė saga. Iš tikrųjų jos herojus kolektyvinis. Remdamiesi Domino šeimos, t. y. tėvo, dviejų sūnų ir motinos, pavyzdžiu, norėjome parodyti vieno kaimo bendruomenę. Kai herojus kolektyvinis, kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su vienu iš personažų. Jauniems žmonėms tai pasakojimas apie brendimą ekstremaliomis sąlygomis, bet iš tikrųjų filmas turi visus antikinės tragedijos bruožus: „siberiada“ sukelia asociacijų su „Iliada“, yra ir sąsajų su Andrejaus Michalkovo-Končialovskio filmu „Sibiriada“, kurį mažai kas prisimena. Zbigniewas Domino sąmoningai pavadino knygą „Lenkų siberiada“, nes norėjo parodyti istoriją iš lenko perspektyvos. Tai filmas apie pergalę, apie tai, kad svečiai lenkai sugrįžo namo, nors generalisimas Stalinas bei „generolas Šaltis“ ir labai stengėsi juos sunaikinti. Ne visi, be abejo, grįžo, daug jų liko ten amžiams. O sugrįžusieji rado pasikeitusią, jėga mums primestą santvarką, tačiau sugebėjo išgyventi. Čia įžvelgiu optimizmą ir šio pasakojimo dvylipumą – tai tragedija, bet paprastų žmonių. Filme neišgirsite rafinuotų intelektualių diskusijų, nes jo personažai – kaimo gyventojai. Turtingo, prieškario Lenkijos rytinių pakraščių kaimo gyventojai, kurie staiga buvo išrauti su šaknimis ir perkelti į naują, jiems visiškai svetimą realybę. Naujoji realybė buvo nepalanki ir slegianti, bet kartu ir graži. Šis grožis parodytas filme. Gamta ten baisi, keista, tačiau kartais pritrenkiančiai graži: kai medžiai šaltyje sproginėja, kai viskas žėri – visa tai turi kažkokio nežmoniško grožio. Buvo nepaprastai sunku išvengti schematiškumo. Stengiausi rodyti, kas buvo įdomiausia per tuos šešerius herojų trėmimo ir kančių metus. Filmas prasideda dviem scenomis, susijusiomis su mūsų istorija: 1939 m. rugsėjo 1 d. ir rugsėjo 17 d., o baigiasi 1946-aisiais, kai išgyvenusieji grįžta į Lenkiją.

Sekant lenkų martirologijos kanonu, didvyriškumas – tai paaukoti gyvybę dėl garbės ir tėvynės. Jūsų filmo herojų elgesys šiai taisyklei lyg prieštarauja. Kas Jums yra didvyriškumas šios tremtinių istorijos kontekste?

Norėjau parodyti kasdienio gyvenimo didvyriškumą. Filmo herojai – ne tautos vedliai ar kovų didvyriai, tai paprasti žmonės juos pranokstančių įvykių akivaizdoje. Tai – mano tema. Apie ją kalbu visuose svarbesniuose savo filmuose. Paprastas žmogus neįprasto įvykio akivaizdoje, normalus žmogus nenormalioje tikrovėje... Kaip elgtis, kaip išgyventi? Išgyvenimas, vaikų auginimas tomis sunkiomis sąlygomis buvo tikras didvyriškumas. Tad nulenkime galvas ir padėkokime jiems, kad buvo orūs, sąžiningi žmonės, nesutiko bendradarbiauti ir nepasidavė NKVD terorui, netapo išdavikais. Jie paprasčiausiai norėjo išgyventi ir grįžti į savo šalį. Daliai iš jų tai pavyko ir man atrodo, kad jie tokio filmo nusipelnė.

„Lenkų siberiada“ – ne pirmas jūsų istorinis filmas. 9-ajame dešimtmetyje sukūrėte įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose apdovanotus filmus „Karalių motina“, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina Magda Teresa Wójcik (beje, kilusi iš Vilniaus), bei „Bodeno ežeras“. Kas sunkiausia kuriant istorinius filmus?

Mane domina XX amžius. Tai gyva ir artima mums istorija, daugelio žmonių santykis su ja labai asmeniškas. Kas kita – Žalgirio mūšis. Ką apie jį žinome? Filmas turi sukelti emocijas. Iš tikrųjų režisieriaus uždavinys – priversti žiūrovą arba verkti, arba juoktis. Kaip padaryti, kad tai būtų tipiška, bet ne stereotipiška? Tai – sunkiausias uždavinys, bet ir svarbiausias. Kai pasakoju apie paprastus žmones, kurie niekuo neišsiskiria, gali būti nuobodu. Bet nuobodumo filme negalima rodyti nuobodžiai. Žiūrovas neturi užmigti arba išeiti iš salės.

Filmai negali būti per ilgi. Pirma „Karalių motinos“ versija truko 3 valandas – išmečiau vieną valandą, nes supratau, kad filmas per niūrus ir atima viltį. Panašiai buvo ir su „Lenkų siberiada“. Iš pradžių jo trukmė buvo 2,5 valandos, dabar – 2 valandos ir 5 minutės. Juk keičiasi kultūra ir keičiasi suvokimas, filmai pasakojami vis greičiau. Kinui 120 metų, reikia suprasti, kad 10 kino metų tai tas pats, kas visas tapybos amžius. Todėl kai kurie filmai iš tikrųjų sensta. Visų pirma tie, kuriems būdingi formos ieškojimai. Bet jeigu pasakojama apie žmogų ir tas pasakojimas tikroviškas, filmas nepasens. Ingmaro Bergmano filmai nesensta, nes jis parodė sudėtingą žmogaus pasaulį. Man svarbiausia herojų psichologinė tiesa. Manau, kad tai nepasens. Žiūrime nespalvotus filmus ir jie mus jaudina, nors jau pusę amžiaus kuriami spalvoti filmai. Žiūrovui formalūs dalykai neturi reikšmės. Jam svarbu, ar ekrane yra tiesa.

Lietuviai buvo tremiami ir pokario metais. Todėl galima tikėtis, kad netrukus ir lietuvių režisieriai sukurs filmų apie lietuvių siberiadą. Ar norėtume ką nors patarti lietuvių kolegoms, gal juos perspėti?

Būtina turėti daug kantrybės. Tai mūsų profesijos pagrindas. Mes visada laukiame – kad saulė pasirodytų arba kad pasislėptų už debesų, kad nustotų liję arba laukiame pono Zeneko, kuris turi prikalti lentą ir nubėgo plaktuko ir vinių. Reikia laukti, laukti... Juk per dieną nufilmuojame 2,5–3 filmo minutes, bet tam sugaištame 16–18 valandų. Taigi kantrybės, kantrybės, dar kartą kantrybės... Tačiau pirmiausia, kuriant filmą apie tremtį, reikia nuolankumo, klausyti ir skaityti.