Intymūs susitikimai su istorija
Kur dabar galima sutikti karalių Mindaugą?
Vienas kino stovykloje skaitytas pranešimas – Gintauto Mažeikio „Istorijos samprata gonzo žurnalistikoje“ nagrinėjo gonzo sąvoką. Neretai ji siejama tik su Hunterio S. Thompsono rašymu, tačiau Mažeikis šią sąvoką taiko daug plačiau. Gonzo žurnalistika yra toks istorijos pasakojimo stilius, kai visiškai neslepiamas žurnalisto subjektyvumas ir jam būdingi bruožai: dalyvaujantis stebėjimas (participant observation); tyrimas veiksmu (action research) – tai reiškia, jog žurnalistas ne tik yra įvykių, apie kuriuos kalba, sūkuryje, bet tuos įvykius pats išprovokuoja ir stebi provokacijos poveikį; gebėjimas kalbėti specifine grupės kalba ir vertybėmis (emic). Visos šios savybės būdingos ir postmoderniajai antropologijai. Esminis skiriamasis šių dviejų pasakojimo stilių bruožas tas, jog gonzo žurnalistai tiki, kad kartais fikcija tikrovę perteikia teisingiau nei paprastas faktų aprašymas, nes tai tik prietarų ir iliuzijų atspindys. Todėl gonzo žurnalistikai būdinga metaforos, fikcija, humoras ir sarkazmas. Toks aprašymas ar pasakojimas dokumentiniuose filmuose bei reportažuose (pranešime minėtas žurnalisto Louis Thereaux atvejis) gali ribotis su absurdu, jam gali būti būdinga ir mistifikacija, bet ji turi būti pateikta taip, kad skaitytojas ar žiūrovas suvoktų, jog tai mistifikacija.
Istorija gonzo žurnalistikoje pasireiškia tada, kai atskleidžiama, kaip ji veikia dabartyje. Šį savo teiginį Mažeikis iliustravo pasakojimu apie vienintelį gyvenime susitikimą su Vladimiru Iljičiumi. Tai įvyko 1989-aisiais, studijuojant Sankt Peterburge kai einant pro Lenino paminklą, prelegento draugas šiam trinktelėjo. Netrukus prie jų pribėgo įpykusi netoliese dirbusi moteriškė ir ėmė šaukti, kad šitokio elgesio ji neleis, nes jai dar vaikystėje Leninas paglostė galvą. Tai buvo vienas tų įvykių, kai Mažeikis akis į akį susitiko su istorija ir „ji buvo visai ne romantiška, o spiegianti“. „O jei dabar norėtumėte sutikti karalių Mindaugą, – teigė pranešėjas, – reikėtų jo ieškoti Alfredo Bumblausko aplinkoje arba Baltarusijoje.“ Įvairūs istorikų rateliai – tai tam tikros institucionalizuotos galios struktūros, kurios gali primesti savo pasakojimą apie praeitį visuomenei. Šiuo atveju gonzo žurnalisto misija – būti kartu su istorikais ir juos veikiant, provokuojant savo veiksmais demistifikuoti istoriją, atskleisti, kaip įvairios grupės ir tautos ją įdabartina ir kuria „iš praeities archyvų, mentaliteto nuosėdų, ideologinių užsakymų, asmeninės meilės, neapykantos, pasibjaurėjimo, klastos ir kilnumo.“
Istorija lietuvių kine
Praeities įdabartinimas buvo aktualus ir vieną vakarą kino stovykloje vykusios diskusijos „Istorija ir kūryba: ar praeitis kelia menui papildomas sąlygas?“ dalyviams. Diskusijoje dalyvavo režisieriai Kristijonas Vildžiūnas, Giedrė Beinoriūtė ir Lina Lužytė, o ją vedė istorikas Tomas Vaiseta.
Šie režisieriai savo filmuose vienaip ar kitaip stengėsi įdabartinti istoriją. Kaip teigė Vildžiūnas, nors jo filme „Kai apkabinsiu tave“ pasakojami praeities įvykiai, iš esmės jis kalba apie tai, kas jam aktualu dabar: tai, jog žmonės kuria savo pačių aplinką. Jam pritarė ir abi režisierės, nenorėjusios pripažinti, kad kuriant istorinį filmą aplinka vaidina nors kiek svarbesnį nei fono, dekoracijos vaidmenį, reikalingą tik tam, kad žiūrovas tinkamai įsijaustų į pasakojimą. Žinoma, teigė režisieriai, autentišką aplinką atkurti buvo gana svarbu, bet tikslas – papasakoti apie žmones, jausmus, jų santykius, „kurie buvo anksčiau, kurie yra ir dabar“ (Giedrė Beinoriūtė apie „Balkoną“).
Štai čia ir įvyko esminis susikirtimas tarp į diskusiją iš salės įsitraukusių istorikų ir režisierių. Istorikų teigimu, santykių tarp žmonių pobūdis kinta, nes išgyvenamas laikas skverbiasi į žmogų. Taip pat jiems iškilo klausimas apie menininko atsakomybę. Juk filmas – paveiki medija. Dažnai istorinį filmą pažiūrėję žmonės įsivaizduoja, jog būtent taip tais laikais viskas ir buvo.
Nors ir pripažindami menininko atsakomybę vaizduoti tikrovę kaip galima autentiškiau, režisieriai tvirtino, jog meninė tiesa daug svarbesnė už istorinę. Vildžiūnas prisiminė Andrejaus Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“, kuris buvo pasmerktas, nes neatitiko istorinės tiesos, bet vis tiek yra puikus filmas. Ir dar kartą pakartojo jau pernai kino stovykloje išsakytą mintį, jog „istorija neatsiejama nuo vaizduotės“.
Nors šios dvi salos – istorikų ir menininkų – diskusijoje taip ir nepasiekė sutarimo, stovykloje tiltai tarp istorijos ir kino buvo nutiesti ne sykį. Paminėta įspūdinga Lietuvos kinui sukaktis – bene vieninteliam sovietinių laikų lietuviškam istoriniam filmui, Marijono Giedrio „Herkui Mantui“ sukako 40 metų. Prieš filmo peržiūrą istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė kalbėjo apie jo sukūrimo kontekstą, lietuvių istorinės epopėjos ambicijas, aiškino, kodėl filmą pradėjusį režisierių Almantą Grikevičių pakeitė Marijonas Giedrys. Po peržiūros stovyklos dalyviai kartu su pranešėja galėjo palyginti, kaip skiriasi šio filmo recepcija 1972-aisiais ir dabar.
Ir atgimsta meilė
Linos Kaminskaitės-Jančorienės pranešimas atskleidė, kaip istorikas gali gilintis į kiną, išsklaidė vis dar gajų požiūrį, kad istorikai tik primityviai lygina siužetą su „istorine tiesa“. Du Europos humanitarinio universiteto profesoriai Andrejus Gornykhas ir Almira Ousmanova kalbėjo apie Atlydžio (rusiškai „ottepel’“) kiną Sovietų Sąjungoje. Jis iš dalies sutampa su politiniu atlydžiu, kuris prasidėjo po Josifo Stalino mirties. Pajutę šiek tiek laisvėjančias cenzorių rankas, menininkai ir literatūroje, ir kine pradėjo kalbėti apie asmeninį gyvenimą, intymius santykius. Buvo sukurta daug filmų, kurių pavadinime skamba žodis „meilė“, o režisieriai bei aktoriai susidūrė su problema, kaip filmuoti ir vaidinti sovietų kine neįprastas meilės scenas.
Meilės ir intymumo temą subtiliai pratęsė Manto Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“ peržiūra ir pokalbis su režisieriumi. Išsirinkę labiausiai įstrigusias, sukrečiančias filmo scenas, iš režisieriaus išgirdome tas scenas supančias istorijas, kurias jis stengėsi perteikti filme.
„Kinas be kameros“
Pirmąją kino stovyklos pusę dominavo istorinio kino ir kino istorijos tema. Be minėtų pranešimų, istorikas Audrius Dambrauskas skaitė pranešimą apie kino cenzūrą ir propagandą Lietuvoje, o „Skalvijos“ kino centro programos sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė klausytojų dėmesį prikaustė pasakojimu apie Vilniaus kino teatrų istoriją ir geografiją. Tačiau gana netikėtai svarbiausius antros kino stovyklos pusės pranešimus ir pasisakymus suvienijo „kino be kameros“ tema. Šią tema pradėjo kinotyrininkas Lukas Brašiškis. Pranešimo pradžioje jis paminėjo 3-iojo dešimtmečio pradžios Levo Kulešovo eksperimentą, vadinamąjį „Kulešovo efektą“, kuriuo atskleidžiama, kad pasakojimo suvokimas priklauso ne tik nuo to, ką matome, bet ir nuo to, kaip montuojama. Tą patį aktoriaus Ivano Mozžuchino stambaus plano kadrą Kulešovas sumontavo su skirtingais kadrais, kuriose užfiksuoti žaidžiantis kūdikis, karste gulinti moteris ir sriubos lėkštė. Priklausomai nuo jungties, aktoriaus veido išraiška žiūrovui įgijo vis kitą reikšmę (jis liūdnas, jis šypsosi, jis alkanas).
Atsispyręs nuo šio eksperimento, kuris iškėlė montažo svarbą, Brašiškis kalbėjo apie kiną, kuris kuriamas iš anksčiau filmuotų vaidybinių, dokumentinių filmų kadrų, archyvinės medžiagos, neprofesionalų filmuotų vaizdų. Montuojant tokius filmus atsiranda galimybė kurti naujas kino istorijas (rodytos ištraukos iš J. L. Godard’o filmų „Kino istorija (-jos)“), dekonstruoti kronikose, archyvinėje medžiagoje įtvirtintus ideologinius pasakojimus, kritikuoti kolektyvinės atminties konstravimą, kaip kad Sergejaus Loznicos filme „Pasirodymas“ (2008).
Tuo, į ką Brašiškis pažiūrėjo teoriškai, du stovykloje viešėję režisieriai užsiima praktiškai. Lenkų režisierius Maciejus Drygasas labiau linkęs save vadinti kino archeologu. Filmu „Išgirskite mano šauksmą“ (1991) pradėjęs Lenkijos Liaudies Respublikos gyvenimui skirtą filmų ciklą, jį užbaigė stovykloje rodytu, 2010 m. sukurtu filmu „Išniekinti laiškai“. Pirmame savo filme jis pasakojo apie Lenkijos Kalantą – Ryszardą Siwiecą ir atskleidė, kaip visuomenę sukausčiusi baimė leido šimto tūkstančių žmonių miniai „nepastebėti“ protesto vardan susideginusio žmogaus. „Išgirskite mano šauksmą“ režisierius naudojo dar palyginti nedaug archyvinės medžiagos. Nors 7 sekundes trunkančioje juostos atkarpoje užfiksuotą susideginimo sceną Drygasas „ištęsė“ iki skausmingų keliolikos minučių.
Naujausias jo filmas „Išniekinti laiškai“ sukurtas beveik tik iš archyvinės medžiagos – filmuotos ir rašytinės. Pastaroji tampa užkadriniu komentaru. Filme pasakojama apie milijonus asmeninių laiškų, kuriuos kasdien (1945–1989 m.) skaitė Lenkijos slaptosios tarnybos. Šiuo filmu režisierius stengėsi suteikti balsą tiems žmonėms, kurie niekada tos istorijos nekūrė, ir atskleisti, koks iš tiesų viešas buvo asmeniškas socialistinės Lenkijos žmonių gyvenimas.
Su archyvine medžiaga yra dirbęs ir lietuvių dokumentininkas Audrius Stonys, kurio 2007 m. filmas „Varpas“ tapo paskutiniu kino stovyklos akcentu. Filme pasakojama apie nesėkmingą bandymą atrasti varpą, kuris, anot legendos, prieš tris šimtus metų nuskendo Platelių ežere. Tačiau vietoj varpo režisierius atrado tik iš žmonių atminties nykstančią legendą. Šiame filme naudojama archyvinė medžiaga pabrėžia kontrastą tarp praeities ir dabarties. Režisierius atskleidė, jog ieškodamas tinkamos medžiagos filmui atrado tiek, kad pagalvojo: „Tiek daug jau nufilmuota, kam dar filmuoti? Tik daryti.“
Nepasidavęs šiam impulsui, režisierius archyvinę medžiagą naudojo minimaliai. Galima tikėtis, jog jos bus ir dabar montuojamame filme „Po ąžuolo šaknimi“, kurio kūrybinio proceso iššūkiais režisierius dalinosi su stovyklos dalyviais. Filme pasakojama apie du rusų ir vieną vokiečių kareivį, Antrojo pasaulinio karo metais kartu palaidotus po vieno ąžuolo šaknimi. Palaidojusio žmogaus sūnus negali nurimti, nes siekia nežinomiems kariams sugrąžinti tapatybę ir perlaidoti juos gimtojoje žemėje.
Kita kino stovyklos dalis
Į programą įtraukti ir aptarti pranešimai, diskusijos, filmų peržiūros, koncertas (vėlų penktadienio vakarą sraigtinių laiptų papėdėje vyko Vlado Dieninio ir Andriaus Grigorjevo eksperimentinės, elektroakustinės grupės „Luumm“ koncertas) ar net intymūs susitikimai su kino istoriją kreipiančiais žmonėmis toli gražu nėra visa kino stovykla. Ji išsprūsta iš programos nustatytų rėmų ir kartu apima iki paryčių trunkančius pokalbius, bendrą ėjimą maudytis, bandymus išsimiegoti palapinių miestelyje ar karščiu alsuojančiame svirne, kai naktinėjantys stovyklautojai ne itin paiso tų, kurie bendravimą iškeitė į miegą, kėlimasis vidury nakties vien išgirdus, jog dar vienas iš pranešėjų turi jėgų tęsti diskusiją, vakarykščių temų aptarimus prie pusryčių stalo ar tiesiog dvaro sienose išraižytos istorijos skleidžiamą žavesį, nepamirštant ir kartais pasigirstančio šunų, kurių šiais metais stovykloje buvo kaip niekad daug, lojimo...
