Šventinis kinas
Kokius tris filmus „Kino“ žurnalo autoriai svajoja pažiūrėti dar šįmet
MONIKA GIMBUTAITĖ
Besibaigiant metams, naujus pradedant ar įpusėjus, iš visų filmų labiausiai norėčiau pažiūrėti naują Joachimo Triero darbą „Garsiau nei bombos“ („Louder than Bombs“). Ir nesvarbu, kad jo dar nėra. Po „Reprizos“ ir „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ Trieras man yra įdomiausias jaunas režisierius ir naujo jo filmo laukiu taip, kaip kiti žmonės laukia Kalėdų, Naujųjų ir sakurų žydėjimo kartu sudėjus.
Neprisimenu, ar kokio kito filmo anonsas mane nustebino taip, kaip Mariano Llinás „La Flor“ – 4 min. trukmės padrikas montažas ir, rodos, nuotrupomis perpasakotas visas filmo siu- žetas. Daug emocijos, žaidimo, dramos. Atrodo lyg vienas tų filmų, kuriuos arba visa širdimi įsimyli, arba iki negalėjimo nekenti. Apie argentiniečių režisierių Mariano Llinás iki šiol nebuvau girdėjusi. Suintriguota „La Flor“ su džiaugsmu pažiūrėčiau jo 2008 m. filmą „Neįtikėtinos istorijos“ („Historias extraordinarias“). Pirmai pažinčiai.
Kiekvienas turi filmą, skirtą svarbesnėms gyvenimo akimirkoms ir giliausioms duobėms, visoms pabaigoms ir pradžioms. Man toks filmas yra Krzystofo Kieślowskio „Kalbančios galvos“ („Gadające głowy“, 1980), labai paprastai atsakantis į sunkiausius gyvenimo klausimus:
– Kas tu esi?
– Nežinau.
– Ko norėtum gyvenime?
– Piešti arklius. Ir turėti arklį.
DOVILĖ GRIGALIŪNAITĖ
„Trys išradėjai“ („Les Trois Inventeurs“, rež. Michel Ocelot, 1980, animacinis). Neįtikėtinai gražus animacinis filmas, sukurtas iš popieriaus karpinių. Trijų išradėjų šeima kuria nuostabius, savo laiką pralenkiančius mechanizmus, bet aplinkiniai nei jų, nei jų kūrybos nesupranta. Filmas, kurį, ieškant estetinio pasitenkinimo, norisi vis pasižiūrėti, bet save sustabdai ir pasilieki kaip desertą tik ypatingoms progoms.
„Manakamana“ (rež. Stephanie Spray, Pacho Velez, 2014, dokumentinis). Piligrimai keliauja į deivės Manakamanos šventyklą, tikėdami, kad ji išpildys visus jų širdžių norus. Mes keliaujame kartu ir atidžiai stebėdami bandome įspėti šių žmonių istorijas, mintis bei pasižvalgyti po savo prisiminimus ir išgyvenimus.
„Kalbančios galvos“ (rež. Krzysztof Kieślowski, 1980, dokumentinis). Praėjusių metų apmąstymui ir „susumavimui“, bandant pačiam atsakyti į režisieriaus užduotus klausimus – kas tu esi? Kas tau svarbiausia, ko norėtum iš gyvenimo? Ir dar vienus metus vis nerandant atsakymų.
JORĖ JANAVIČIŪTĖ
„Kombinatas „Viltis“ („Kombinat „Nadežda“, rež. Natalija Meščaninova, 2014). Jaunos rusų režisierės debiutinis filmas, pelnęs geriausio „Kino pavasario“ programos „Baltijos žvilgsnis“ filmo titulą. Jis pasakoja apie jauną merginą, svajojančią palikti amžino gamtinio, politinio ir dvasinio įšalo kaustomą Norilską. Tačiau kai aštuoniolikto gimtadie- nio proga iš tėvų ji gauna netikėtą dovaną, ši svajonė tampa desperatiška. Verta pamatyti, nes tai atpažįstami veikėjai ir gaivus kino kalbos gūsis iš pačios Šiaurės.
„Sue“ („Sue / Sue Lost in Manhattan“, rež. Amos Kollek, 1997). Izraelio režisieriaus filmas, kurį reikia atrasti. O atradus kartu su pagrindine veikėja Sue paskęsti Niujorko gatvėse ir užeigose... Tai filmas apie moters vienatvę milžiniškame, fiziškai ir dvasiškai šaltame mieste. Apie vienatvę, kurią moteris bando pakeisti atsitiktiniais santykiais, tačiau jai trukdo tikro ryšio baimė.
„Ką mes veikiame šešėliuose“ („What Do We Do in The Shadows“, rež. Jemaine Clement, Taika Waititi, 2014). Filmas, kurį norėjau pamatyti nuo pat Berlyno kino festivalio. Galbūt iš meilės Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“, o galbūt iš meilės žaismingoms mockumentary istorijoms. Ši istorija apie tris kambario draugus, kurie susiduria su įprastomis kasdienėmis problemomis – kaip susimokėti už nuomą, išspręsti tarpusavio konfliktus, patekti į klubą. Bėda tik ta, kad jie yra nemirtingi vampyrai...
NERINGA KAŽUKAUSKAITĖ
Myroslavo Slabošpyckio „Gentis“ („Plemya“, 2014). Vis dar nemačiau šio filmo ir kankina smalsumas, į ką tokio šis filmas „pataikė“ – į kokias šiandieninio pasaulio problemas, madas, lūkesčius, kad pradėjęs nuo Kanų kiaurus metus keliavo po viso pasaulio festivalius rinkdamas prestižinius prizus ir kitokius pripažinimo ženklus, o iš kitos pusės – sklido griežtas mačiusiųjų šį filmą nuosprendis, kad tai kūrybinio, profesinio ir moralinio nuopuolio kine „etaloninis“ pavyzdys.
Graikų režisieriaus Theo Angelopouloso kurią nors dar mano nematytą juostą, nes šių metų „Scanoramoje“ surengta jo filmų retrospektyva buvo šios tolimos ir savitos kino „planetos“ atradimas. Jo sugebėjimas sujungti skirtingas nuotaikas, temas, dabartį ir praeitį, realybę ir nuojautas į darnų kūrinio skambesį prilygsta polifoninės muzikos grožiui.
Jeano-Luco Godard’o „Gyventi savo gyvenimą“ („Vivre sa vie“, 1962). Leisti sau išsiverkti, neatlaikius to nuostabių Annos Karinos akių žvilgsnio. Išsiverkti už visus ir vėl taip greit pralėkusius metus. Išsivalyti. Ir vėl sau pakartoti, kad reikia gyventi savo gyvenimą.
IZOLDA KEIDOŠIŪTĖ
Be abejonės, norėčiau per laisvas švenčių dienas suspėti pažiūrėti visus geriausius šių metų filmus, kurių dėl rimtų ir nerimtų priežasčių nespėjau pamatyti. Deja, tai neįmanoma, o be to – nesu įsitikinusi, kad jais nenusivilsiu. Todėl per šias dienas mielai vėl grįžčiau prie senų, pamėgtų filmų. O jų irgi labai daug. Pagal savo nuotaikas pasirinksiu tuos, kurie geriausiai jas atitinka. Pirmiausia, kaip kasmet vėl noriu žiūrėti Krzystofo Kieślowskio filmus. Šis režisierius, anot lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „toks žmogiškas ir visai ne šventas. Nesame tikri, ar kalbėdami apie jį atsitiktinai nekalbame apie save.“ Gal „Dekalogą“ („Dekalog“, 1989 – 1990) teks atidėti kitiems metams, o šventėms pasirinkčiau „Dvigubą Veronikos gyvenimą“ („La double vie de Véronique“, 1991). Be abejo, neapsieisiu be savo dievinamo didžiojo fantazuotojo ir mago Federico Fellini. Gal šiemet apsistosiu prie „Amarcord“ (1973). Na, ir mielai Naujus metus sutikčiau su visiškai trenktais brolių Coenų „Didžiojo Lebovskio“ („The Big Lebowski“, 1998) personažais. Gal šie filmai padės mažiau pykti ant mus supančio absurdo. Laimingų Naujųjų metų!
LINA KLUSAITĖ
Ką norėčiau pažiūrėti metams baigiantis? Yra tiek dėmesio vertų matytų ir nematytų filmų iš užsienio klasikos lobyno, pripažintų kino meistrų, analizuotų žinomų kritikų ir filosofų, kad bakstelėjus pirštu į tūkstantinį sąrašą, ko gero, viskas tiktų. Kita vertus, po gausiai lankomų kino festivalių, kuriuose pirmiausia skubi pamatyti užsienio režisierių kūrinius, neišvengiamai imi ilgėtis savų pavardžių. Taigi metams baigiantis vis dėlto rinkčiausi lietuvių filmą. Kas gali būti geriau ramų vakarą šiltai įsitaisius dar kartą pažiūrėti Šarūno Barto „Namus“, Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“, o gal tiesiog smagiai pasijuokti iš Emilio Vėlyvio „Zero“ ar „Redirected“. Ir, žinoma, nepadoriai išreklamuotas bei daugelio apkalbėtas Igno Jonyno „Lošėjas“, kurį „palaikinau“ savo veidaknygės paskyroje, bet kuris iki šiol taip ir liko nepamatytas...
LAIMA KREIVYTĖ
Daug knygų ir filmų pildo lentynas – kad prisiminčiau, „kai bus laiko“. Bet nei gamtoj, nei kultūroj toks metas neegzistuoja. Todėl reikia tiesiog paimti filmą ir įdėti į grotuvą. Kad ir pirmą Kalėdų dieną. Mėgstu hipnotizuojantį grožį ir vengrų režisierius, todėl pirmiausia žiūrėsiu prieš metus mirusio Miklóso Jancsó „Be pabaigos“ („Szegénylegények“, 1965). Ne tik dėl kritikų išliaupsintos filmo choreografijos, bet ir dėl aktualaus turinio – vengrų sukilėlių pasipriešinimo Austrijos imperinei valdžiai.
Kitas BFI (Britų kino institute) nupirktas ir savo eilės laukiantis filmas – Michailo Kalatozovo „Aš – Kuba“, sukurtas 1964 m., palaikant sovietų ir Kubos vyriausybėms, bet nepatikęs nei tiems, nei tiems. Suintrigavo pasakojimai apie akrobatiškai judančią kamerą ir geri Scorsese’s bei Coppolos atsiliepimai.
Dar norėčiau pažiūrėti daug kartų matytą Wong Kar wai’aus „Meilės laukimą“ („Fa yeung nin wa“, 2000), nes tai melancholiškesnis ir subtilesnis filmas už „Likimo ironiją“ (jos vis tiek neišvengsiu ir nevengsiu). Šis filmas labiausiai priartėja prie situacijos, kurią Baudelaire’as aprašo „Aistroje tapyti“. Ne mėgavimasis grožiu, o noras numirti žvilgsnyje.
GEDIMINAS KUKTA
Ką norėčiau pažiūrėti besibaigiant 2014-iesiems? Lietuvoje praėjo dar vieni metai be Péterio Forgácso kino. Bijau, kad tą patį pakartosiu po metų. Abejoju, kad mūsų ekranai parodys jo penkiolikos dalių „Privačią Vengriją“ („I am Von Höfler (Variation on Werther)“, 1988–2008), sukurtą iš 4–7-ojo dešimtmečių archyvinių kadrų. Matyt, mažai kam įdomu stebėti akimirkas iš nepažįstamų žmonių gyvenimo: Budapešto žydų šeimų, aukštuomenės atstovų, savamokslių režisierių, karininkų, aktorių, kunigų, tarnautojų, politikų. Juolab nufilmuotą 8, 9,5 ir 16 mm kameromis. Neprofesionaliai, „namudiškai“, prasta kokybe. Tačiau keturių dalių, kurias kadaise teko pamatyti, negaliu pamiršti iki šiol. Šis ciklas – tai didelis lobynas asmeninių istorijų, mažųjų naratyvų, į kuriuos šiandien atsigręžia ir daugelis istorijos tyrinėtojų. Vestuvės, krikštynos, atostogos, jubiliejai, iškylos gamtoje – prieš akis paprastų žmonių kasdienybė. Tačiau į ją tuoj įsiverš didžioji istorija: karas, naciai, Holokaustas, komunizmas. Dalis tų žmonių žus, bus nužudyti ar ištremti. Liks tik jų namų kinas, dienoraščių fragmentai, laiškų ištraukos, išbarstyti fotografijų albumai, prisi- minimų nuotrupos. Į užmarštį pasitrauks visa epocha, kurią „Privačioje Vengrijoje“ Forgácsas ir bando atkurti. Iš paskirų šukių, į kurias sunku emociškai neįsipjauti. Bet žinau, kad viso to Lietuvoje greičiausiai nepamatysiu. Todėl metus tradiciškai užbaigsiu Eldaro Riazanovo „Likimo ironija“, o pradėsiu kokia nors klasikinio Holivudo komedija. Frankas Capra, Howardas Hawksas, Billy Wilderis, Ernstas Lubitschas, Williamas Wyleris: pasirinkimas platus.
SANTA LINGEVIČIŪTĖ
Baigiantis metams prisimenu įvairiausius sau pasidarytus sąrašėlius. Užsibrėžiau, kad noriu perskaityti visus Pulicerio premijos laureatus, tad šių metų pradžioje pradėjau nuo pat pradžių – Jameso A. Michenerio „Tales of the South Pacific“ (1948). Dabar esu 1965 metuose. Turiu ir ne vieną filmų sąrašą. Pavyzdžiui, labai mėgstu buvusio britų žvalgo Johno le Carré kūrybą, taigi žiūrėjau visas jo romanų ekranizacijas, išskyrus paskutinę. Tad šiais metais labai norėčiau pamatyti filmą „Ieškomiausias žmogus“ („A Most Wanted Man“, rež. Anton Corbijn, 2014). Aišku, dar ir dėl to, kad jame vieną paskutinių vaidmenų sukūrė Philipas Seymouras Hoffmanas.
Labai mėgstu filmus apie šnipus, tad su mielu noru per Kalėdas, kai dauguma žiūrės televiziją ir „Vieną namuose“, prisiminsiu Alfredo Hitchcocko pirmąjį „Žmogų, kuris per daug žinojo“ („The Man Who Knew Too Much“, 1934).
Taip pat prisiminsiu ir jau kažkelintą kartą pažiūrėsiu Aki Kaurismäki „Bohemos gyvenimą“ („La vie de bohème“, 1992). Mėgstu įsipilti taurę vyno ir žiūrėdama filmą pasvarstyti, ar labai manasis gyvenimas skiriasi nuo Kaurismäkio menininkų, kovojančių su realybe.
AGNĖ MACKEVIČIŪTĖ
Pasibaigus seansui einu iš kino salės, galvoju apie ką tik matytą filmą. Į mane atsitrenkia, atsiprašo ir palei sieną greitai nubėga negrabi, nubalusi, nuo šviesos besimarkstanti žmogysta. „Aha, sinefiliška būtybė, tačiau ką ji man primena?“, – patempiu lūpą ir pamirštu savo klausimą iki kito seanso, kuriame juokelį apie vampyrus supranta visi, išskyrus šalia sėdintį kaimyną iš Tanzanijos, nes Afrikoje vampyrų nėra. Bandydama paaiškinti, kas jie tokie, suvokiu, kad vampyriškai atrodo ir minėtieji sinefilai, per dienas sėdintys tamsoje, siurbiantys kino filmų gyvybes. Po prastų peržiūrų, lyg negavę kraujo, lyg apduję nuo bado, jie šlubčiodami skuba namo ir skrandžio sultimis lieja liūdnas recenzijas... Kadangi metų pabaigoje dera pažvelgti į save, ketinu būtinai pasižiūrėti šiuos tris filmus apie vampyrus: Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“ („Nosferatu, eine Symphonie des Grauens“, 1922), Carlo Theodoro Dreyerio „Vampyras“ („Keista Alano Grėjaus istorija“, „Vampyr“, 1932) ir Wernerio Herzogo „Nosferatu – Nakties vaiduoklis“ („Nosferatu: Phantom der Nacht“, 1979) Preliminariai spėju, kad nuspręsiu esanti lyg iš akies trauktas Maxas Schreckas, tačiau dėl siaubingo gyvenimo būdo, kurio atmosferą įtaigiai perteikė Dreyeris, sparčiai panašėjanti į Klausą Kinskį. Viliuosi, kad šie kūriniai mane pamaitins.
AGNĖ NARUŠYTĖ
Nuo prieškalėdinio karštligiško ir šizofreniško darbų šišo man – tikrai žinau – padėtų pailsėti nepertraukiama visų „Tvin Pykso“ serijų peržiūra. Tik Davido Lyncho psicho- delinė tikrovė gali nukenksminti informacinių technologijų pagreitinto laiko beprotybę.
ROMA PAURAITĖ
Mane visada domina lietuvių režisierių sukurti filmai. Tad labai gailiuosi, kad aplinkybės sutrukdė man pažiūrėti Audriaus Juzėno vaidybinį filmą „Ekskursantė“. Istorija apie mergaitę, pabėgusią iš tremties ir nukeliavusią 6000 kilometrų iki Lietuvos, pagal tikrus faktus sumanyta Prano Morkaus, leido šiam režisieriui pamąstyti apie žmogaus dvasines galias, padedančias ištverti sunkiausiose situacijose. Ir tai visada jaudina.
Norėčiau pamatyti paskutinį Alaino Resnais filmą „Katino dienos“ („Aimer, boire et chanter“, 2014), rodytą „Scanoramoje“. Iki šiol išliko nepakartojami įspūdžiai, patirti Lione, kai atsiskyrusi nuo turistinės grupės kažkokiame priemiesčio teatre žiūrėjau jo nuostabų filmą „Praėjusiais metais Marienbade“. Jis sugeba kurti sunkiai žodžiais išreiškiamą nuotaiką, kurią gali pajusti tik širdimi. Ir negali pamiršti.
Trečiuoju filmu pasirinkčiau du: arba Clinto Eastwoodo režisuotą filmą „Gran Torino“ (2008), kuriame aktorius paskutinį kartą pasirodė ekrane, arba dokumentinį Audriaus Stonio filmą „Avinėlio vartai“. Kiekvienas Stonio filmas kuo nors nustebina...
ŽIVILĖ PIPINYTĖ
Kalėdų filmai – prisiminimų filmai, švenčių ritualo dalis. Svarbiausias Kalėdų filmas vis dėlto yra Franko Capros „Nuostabus gyvenimas“ („It’s a Wonderful Life“, 1946). Tai pasakojimas apie Džordžą Bailį, kuris per Kūčias nusprendžia nusižudyti. Jo gelbėti skuba du angelai sargai. Vienas iš jų yra antros kategorijos. Jis gaus sparnus, jei įtikins Džordžą, kad gyvenimas yra nuostabus.
Boriso Barneto (1902–1965) filmai „neįsirašė“ į jokias sovietinio kino kategorijas. Jų subtilumas, intonacija, režisūros meistriškumas – su niekuo nepalyginami. Niekad nepraleidžiu progos prie jų sugrįžti. Šioms Kalėdoms pasirengiau per dešimt Barneto kūrinių, pradedant debiutiniu, kartu su Fiodoru Ocepu kurtu trijų serijų „Mis Mend“ („Miss Mend“, 1926) ir baigiant vienu paskutiniųjų režisieriaus filmų „Alionka“ („Alenka“, 1960).
Ne tik per Kalėdas galiu žiūrėti François Truffaut „Amerikietišką naktį“ („La Nuit américaine“, 1973) – nuostabų meilės kinui prisipažinimą. Žodžiais jį suformuluoja „Amerikietiškos nakties“ herojus – vidutiniškas režisierius Feranas (pats Truffaut). Kreipdamasis į kaprizingą aktorių Alfonsą jis sako: „Filmai yra harmoningesni už gyvenimą. Juose nėra susigrūdimo, nėra mirusio laiko. Filmai lekia kaip traukiniai, supranti? Kaip nakties traukiniai. Tu juk gerai žinai, kad tokie žmonės kaip tu ir aš esame sukurti, kad būtume laimingi dirbdami kine.“
RAMŪNAS PRONCKUS
„Vaikystė“ („Boyhood“, 2014). Richardo Linklaterio ieškojimai švelnūs lyg mažo vaiko plaukai. Jo filmuose nėra spuogų, pudros. Jis lyg Gusas Van Santas, tik be to minkštumo. Jis purus. Nėra jokios rizikos žiūrėti jo filmų. Tikrai nesusierzinsi. Šis režisierius suvaldo banalybę. Pažaboja klišę, išlaisvina ją nuo kritikų išgalvoto naratyvo. Tai antiarogantiški filmai. Jie kalba kukliai.
„Bus kraujo“ („There will be Blood“, rež. Paul Thomas Anderson, 2007). Tinkamiausias filmas Kalėdoms. Piktas. Be skrupulų. Su stuburu. Daug ugnies ir juodos spalvos. Preciziškai sudėliotas vertybių ir pasaulėvokų konfliktas. Išbaigtas, tiesiog visapusiškai atvertas personažas, kurio frazės žiūrovui pjausto smegenis savo įtaigiu ir žiauriu atvirumu. Daugumos žmonių aš nekenčiu.
„Ida“ (Pawel Pawlikowski, 2014). Apie nespalvotą, bet labai gerą lenkų filmą kalba visi, kurie bent kartą buvo „Skalvijos“ kino teatre. Sakoma, kad po peržiūros šis filmas persekioja ir niekaip nepaleidžia, esą vaizdai įstringa atmintin, o pasakojimas jau išėjus iš kino salės vis dar skamba įtikinamai. Tie, kurie apie šį filmą rašė, nevengė žodžių tobulas, galingas, didingas, giliai jaudinantis, išskirtinis. Kada paskutinį kartą skaitėte ką nors panašaus apie kokį nors filmą?
AISTĖ RAČAITYTĖ
Negaliu pakęsti apmaudo, kuris apima kaskart klasikinį filmą žiūrint keliolikos colių kompiuterio ekrane. Kai iš žiūrovo atimamas šventas žiūrėjimo malonumas, o iš filmo – originalus režisieriaus sumanymas. Artavazdas Pelešianas, Jeanas Rouchas, Kingas Hu, Khady Sylla, Guru Duttas – tai tik kelios iš daugelio ypatingų asmenybių kino istorijoje, kurias norėčiau pažinti kino ekrane. Todėl svajoju apie vietą Vilniuje, kur jų ir kitų režisie- rių retrospektyvos būtų ne vienetinis įvykis, patiriamas bėgiojant tarp „būtinų“ pamatyti festivalinių naujienų, o nuolatinė galimybė žiūrėti klasikinį kiną tarp bendraminčių.
Tačiau dideliame mieste, kuriame egzistuoja tokios vietos, kur yra nuolat rekontekstualizuojamas ir naujai rodomas senas kinas, repertuaras lepina. Šiemet spėsiu pažiūrėti nematytą Krzysztofo Kieślowskio „Be pabaigos“ („Bez końca“, 1984) ir kiek primirštą Stanley Kubricko „2001: kosminę odisėją“ („2001: A Space Odyssey“, 1968) dideliame BFI ekrane iš 70 mm juostos.
Labiausiai laukiu naujo Chantal Ackerman filmo, rodomo per trejus metus ištęstoje retrospektyvoje Šiuolaikinio meno institute Londone (ICA). Ją kuruojantis menininkų due- tas „A Nos Amours“ tiki erdvės, paliekamos filmo laukimui ir apmąstymui, būtinybe. Lėtos retrospektyvos metodas sugrąžina seansui išskirtinio įvykio jausmą.
VLADAS ROŽĖNAS
„Alisa miestuose“ („Alice in den Städten“, 1974). Gėda, bet turiu pripažinti, kad nesu matęs nė vieno vaidybinio Wimo Wenderso filmo. Jau labai seniai neprisiruošiu to pada- ryti, bet, matyt, laikas pribrendo. „Paryžius, Teksasas“ ir „Dangus virš Berlyno“ šansų tapti pirmuoju turi ne ką mažiau, bet nesinori pirmuoju filmu potencialiai „gražios draugystės pradžiai“ rinktis iš didžiausius apdovanojimus režisieriui pelniusių juostų, tad greičiausiai žiūrėsiu „Alisą“. „Bafalas 66“ („Buffalo 66“, rež. Vincent Gallo, 1998). Dar vienas filmas, kurio būti nemačius nemaža gėda. Daugybę kartų girdėtos rekomendacijos labai apsunkino jo žiūrėjimo procesą: kartais nesirenku jo, nes taupausi metui, kai norėsiu kažko pribloškiančio, kartais pabijau, jog girdėjau jau per daug, kad dar galėčiau adekvačiai juo mėgautis. Tačiau vėlgi, turbūt laikas jau pribrendo.
„Žmogžudystės prisiminimai“ („Sali- nui chueok“, 2003). Praėjusį pavasarį mačiau filmą „Sniego traukinys“. Ir nors trūkumų jame tikrai yra, tai buvo filmas, kuris iš tiesų privertė sėdėti ant kėdės krašto. Žiūrint jis davė visa tai, ko tikiuosi iš kiekvieno naujo superherojų filmo, iš kiekvieno naujo „Džeimso Bondo“, iš kiekvieno naujo Holivudo trilerio. Ir dėl to, kad žiūrėti „Sniego traukinį“ buvo smagu, ketinu peržiūrėti kitus Joon-ho Bongo filmus. „Žmogžudystės prisiminimai“ yra pirmas didelis jo filmas ir pagal atsiliepimus panašu, jog daugelio mėgstamiausias, todėl nuo jo ir pradėsiu.
IEVA KOTRYNA SKIRMANTAITĖ
Išsirinkti tik tris filmus iš niekada nesibaigiančio norimų ir planuojamų pamatyti filmų sąrašo atrodo neįmanoma. Tačiau prisiminiau kelis, kurie pastaruoju metu dažnai sukosi galvoje su intencija artimiausiu metu pasižiūrėti. Vienas iš jų – Luchino Visconti „Liudvikas“ („Ludwig“, 1972), matytas ankstyvoje paauglystėje, dar „Lietuvos“ kino teatre. Apie pamišusį Bavarijos karalių Liudviką, užsidariusį savo pasakų pilyje Noišvanšteine ir paskendusį Richardo Wagnerio operose. Sodrus koloritas, tekstūriš- kumas – filmą, atrodo, gali paliesti, o viską gaubia augančios beprotybės įelektrinta atmosfera. Bent jau tokie prisiminimai, o koks filmas pasirodytų šiandien? Kad toji kino magija, kurią tąkart filmas paskleidė, neišgaruotų, reikia ją puoselėti: tamsi salė, didelis ekranas. Visiškai kitokią, bet savotišką kino magiją man spinduliuoja Apichatpongo Weerasethakulo filmai. Būtent jo „Tropikų karštinę“ („Sud pralad“, 2004) norėčiau pasi- žiūrėti dar šiais metais. O Kalėdų atostogoms, manau, labai tiktų šiek tiek komiškas filmas su gausybe garsių ir puikių aktorių, kontempliuojantis kino istoriją. Tai Agnès Varda „Šimtas ir viena naktis“ („Les cent et une nuits de Simon Cinéma“, 1995).
IEVA TOLEIKYTĖ
Buvo laikas, kai periodiškai žiūrėdavau Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“. Šis filmas buvo tapęs savotišku sąžinės patikrinimu. Jau senokai to nebedarau. Artėjant metų pabaigai norisi žiūrėti tuos filmus, kuriuos mačiau prieš metus (apsisuka ratas) ir kurie gali padėti neprarasti sveiko proto. Juos žiūrėti paprasčiausiai gera, akys pradeda žibėti ir labiau norisi gyventi.
Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013). Dėl alternatyvaus pasaulio. Dėl juodos ir mėlynos tamsos, dėl gyvenimo naktį (dienos šviesos dozė artėja link minimumo). Dėl muzikos ir įspūdingų gitarų. Neįsiteikinėjimo niekam, net gerbėjams. Dėl visai kito laiko ir realybės pojūčio. Kad prisiminčiau: mažiau skubėti, daugiau kurti.
Otaro Joselianio „Pirmadienio rytą“ („Lundi matin“, 2001) arba „Sodus rudenį“ („Jardins en automne“, 2006), arba „Sudie, mano karvide!“ („Adieu, plancher des caches!“, 1999). Dėl lengvumo, gero humoro, keistuolių veikėjų, dėl spalvų ir vyno. Dėl iš kadrų plūstančios gyvybės ir laisvės, dėl šelmiško atsisakymo tikėti žmonių sukurtomis taisyklėmis. Dėl jų taikingumo ir linksmybės.
Alberto Serra „Mano mirties istorija“ („Història de la meva mort“, 2013). Dar nemačiau, bet viena bičiulė sakė, kad nori kasmet žiūrėti šitą filmą. Kadaise ji mane supažindino su Robert’u Bressonu ir Johnu Watersu.
MANTĖ VALIŪNAITĖ
Baigiantis metams visada atsiranda, nori to ar nelabai, poreikis apžvelgti ir įvertinti: kas svarbaus ar nelabai įvyko, kur nukeliauta, o kur nespėta, kas paliesta, o kas taip ir uždelsta. Reikia atmintyje surikiuoti ir matytus kino filmus. Šventinis laikotarpis visada man primena vieną vis dar niekaip neįveiktą filmą. Jo pavadinimas pradeda skambėti artėjant Kalėdoms – tad rekomenduoju visiems, kas irgi gėdingai vis prisimenate, linkėdami vieni kitiems linksmų Kalėdų – „Laimingų Kalėdų, pone Lorensai“ („Merry Christmas, Mr. Lawrence“, rež. Nagisa Ôshima, 1983). Gal prisipažinusi garsiai pagaliau pažiūrėsiu ir aš. Atsikračius gėdos, galima dar kartą pažiūrėti filmą „Mūsų istorijos“ („Stories We Tell“, rež. Sarah Polley, 2012). Rekomenduoju tiems, kurie nori išmokti drąsiai ir nuoširdžiai pasakoti savo šeimos istorijas ir daryti tai išradingai. Net jei tas pasakojimas vien sau būtų pasakojamas po švenčių. O po to galima pasinerti ir į „Žiemos miegą“ („Kış Uykusu“, rež. Nuri Bilge Ceylan, 2014) ir susapnuoti naują filmų sąrašą 2015 metams.
