Naujasis televizijos aukso amžius, arba Apie ką kalbasi žmonės?
Televizijos serialai – vieni didžiausių šiuolaikinių „gėdingų malonumų“. Ilgą laiką galvoje buvo tik du su serialais susiję vaikystės atsiminimai: raudonos Davido Lyncho užuolaidos, plevėsuojančios virš šachmatinių grindų, ant kurių šoka raudonai apsirengęs žemo ūgio vyrukas, ir popietės, kai močiutė, iš televizoriaus ekrano sklindant dar vienai muilo operai, pjausto man ir seneliui obuolius. Kad ir kaip būtų keista, antrasis prisiminimas daug ryškesnis, nes perteikia esminį serialų principą – pasikartojimą. Tokių popiečių būta daug – „Mariją iš lūšnyno“ keitė „Marimar“ ir kitos nelaimingosios Lotynų Amerikos gražuolės. Tad nenuostabu, kad ilgai serialai mano galvoje taip ir liko menka televizine pramoga. Lūžis įvyko dar kartą pasižiūrėjus abu „Tvin Pykso“ sezonus, vėliau miniserialą „Juodas veidrodis“ („Black Mirror“, nuo 2011 m.), po to – „Bręstantį blogį“ („Breaking Bad“, 2008–2013). Tačiau kažkas pasikeitė ir serialuose: staiga jie tapo beveik pagrindine vizualinės populiariosios kultūros dalimi, kartu griaunančia stereotipinį vegetacinio žiūrovo įvaizdį. Dabar žiūrėti serialus madinga ir naudinga.
Kokybiškos televizijos samprata
Serialai – populiariausia pramoginės televizijos funkcijos išraiška. Jų esmė – papasakoti istoriją, pasitelkus atskirų serijų seką. Kiekviena serija dažniausiai turi vidinę dramaturgiją ir žinutę, tačiau jos pabaiga įprastai iškelia naują klausimą arba serija baigiasi naujos kulminacijos užuomazga. Televizijos programų sudarytojai sprendžia, kada ir kaip dažnai bus rodomos serialo serijos, kiek kartų ir kokiu dažnumu įsiterps reklama. Kiekviena dienos dalis turi įprastas programas, pritaikytas konkrečiai auditorijai. Kiekvieną vakarą televizijos serialai ne tik suburia namiškius prie ekrano, bet ir lemia televizijos statusą industrijos bei kritikų akyse. Pasižymintys originalesniais nei įprasta estetiniais sumanymais serialai užtikrina transliuotojui kokybės ženklą.
Samprata „kokybiška televizija“ kito – iš pradžių ji taikyta amerikietiškoms televizijos komedijoms, kurios 8-ajame dešimtmetyje pasiūlė socialinių vertybių (rasės, klasės ir lyties) ir politinių pokyčių refleksiją („Visi šeimoje“ / „All in the Family“, „Meri Tailer Mur šou“ / „The Mary Tyler Moore Show“, „Karo lauko ligoninė“ / „M*A*S*H“), 9-ajame dešimtmetyje šią etiketę gavo ilgai trunkantys draminiai serialai, kurių veikėjai sudėtingesni ir laikomasi penkių aktų dramaturginės struktūros („Hilstrito mėlynieji“ / „Hill Street Blues“, „Bostono ligoninė“ / „St. Elsewhere“). Šiuolaikinės kokybiškos televizijos samprata dabar papildoma tikroviškumu, moraliniu dviprasmiškumu, psichologiniu realizmu, sudėtingu pasakojimu.
Televizijos lygį nulemdavo ne serialų žanras, bet jų originalumas, gerai parašytas scenarijus, įtaigūs veikėjai bei stiliaus aspektai – tai apibūdindavo televizijos aukso amžių. Pirmuoju televizijos aukso amžiumi laikytinas periodas nuo 1949 metų iki 7-ojo dešimtmečio. Tada populiarios buvo dramos, kiekvieną sezoną pasakojančios skirtingas istorijas, kuriose vaidino skirtingi, talentingi aktoriai, jos pasižymėjo ir pavyzdingai panaudotu televizijos formatu: „Kraft televizijos teatras“ („Kraft Television Theater“, 1947–1958), „Studio One“ (1948– 1958), „Halmarko šlovės salė“ („Hallmark Hall of Fame“, nuo 1951 m. iki šių dienų), „Alfredas Hitchcockas pristato“ („Alfred Hitchcock Presents“, 1955–1962).
Antruoju aukso amžiumi įvardijamas 9-asis dešimtmetis ir 10-ojo pradžia. Televizijos ir populiariosios kultūros ekspertas Robertas Thompsonas teigia, kad 9-asis dešimtmetis pasižymi kokybiškos televizijos antplūdžiu, originaliais scenarijais ir kokybiškais serialais. Jau minėti „Hilstrito mėlynieji“ (1981– 1987) ir „Bostono ligoninė“ (1982–1988) bei „Kegnė ir Leisė“ („Cagney and Lacey“, 1982–1988), „Majamio policija“ („Miami Vice“, 1984–1988) pakėlė kokybės kartelę: visi serialai laužė televizijos konvencijas, siūlė sudėtingesnius siužetus.
1993-aisiais įvyko stebuklas – Davidas Lynchas kartu su Marku Fosteriu sukūrė ,,Tvin Pyksą“ su magiškais gyventojais bei mistiniais įvykiais. „Kas nužudė Lorą Palmer?“ tapo paskutinio XX a. dešimtmečio žiūroviškiausiu klausimu. Autorinis Lyncho braižas serialui suteikė tai, ko stigo daugeliui įprastų serialų, – išskirtinį stilių, unikalią atmosferą ir neįprastus bei nepamirštamus personažus. „Tvin Pyksas“ greitai tapo kultiniu serialu.
Stebuklai tuo nesibaigė. XXI a. pradžia į televiziją atneša trečiąjį (arba naująjį) aukso amžių. Dažnai šis naujas sėkmės periodas tapatinamas su išaugusia kokybe – serialų biudžetai auga, istorijos tampa vis originalesnės, vaizdų kalba – turtingesnė. Bene gražiausias pagyrimas serialui, kad „jis visai ne televizinis, atrodo kaip kinas“. Tokie pagyrimai, žinoma, augina televizijos prestižą. Pirmuoju naujas aukso kasyklas atradusiu transliuotoju tapo HBO ir „Sopranai: mafijos kronika“ („The Sopranos“, 1999– 2007). Ši televizija dar 7-ajame dešimtmetyje iš kitų transliuotojų ėmė išsiskirti atvirumu, tradicinių tabu nepaisymu.
Su „Sopranais“ kabelinėje HBO televizijoje atsirado seksas, smurtas ir necenzūruotas keiksmažodžių „lobynas“, pagrindiniu veikėju tapo „blogiukas“, turintis sudėtingų psichologinių problemų ar traumų. Tokio pobūdžio veikėjas – gangsteris, detektyvas, chemikas ar reklamų kūrėjas – pats tapo „serijiniu“. „Seksas ir miestas“ („Sex and the City“, 1998–2004), „Šešios pėdos po žeme“ („Six Feet Under“, 2001–2005), „Blakė“ („The Wire“, 2002–2008), „Dedvudas“ („Deadwood“, 2004–2006) pasiūlė mėgstantiems skirtingus žanrus – nuo šeimos dramos iki vesterno – truputį ironiškesnį, taigi ir intelektualesnį turinį. HBO tapo skaitmenine ir dabar yra gigantiška televizijos produkcijos monopolininkė.
Kurį laiką HBO neturėjo rimtų konkurentų. Tačiau 2007 m. amerikiečių kabelinė televizija AMC („American Movie Classics“) tapo pirmąja, laimėjusia „Emmy“ apdovanojimą už serialą „Reklamos vilkai“ („Mad Men“, 2007–2015). AMC iki 2002 m. rodė klasikinius amerikietiškus filmus ir net kartu su Martino Scorsese’s „The Film Foundation“ rengė „Kino išsaugojimo festivalį“ („Film Preservation Festival“). Iki 2001 m. ši televizija rodė ir nebylųjį kiną, ir didžiųjų Holivudo studijų filmus. Perėjimas nuo klasikinio kino rodymo iki originalaus programos „tinklelio“ sukūrimo užtruko kelerius metus. „Reklamos vilkai“ galėjo atsidurti ir HBO, tačiau serialo kūrėjas Matthew Weineris nesugebėjo jo įsiūlyti gigantams. AMC tada siekė pagerinti serialų kokybę ir įsijungti į televizijos transliuotojų varžybas. „Reklamos vilkus“ įvertino ir žiūrovai, ir kritikai. Niujorko bibliotekoje yra oficialus šiame filme minimų ar pasirodančių knygų sąrašas, kuris, žinoma, paskatino ir užmirštų knygų pardavimą. Televizijos prodiuseris, scenaristas ir režisierius Vince’as Gilliganas, gerai pažįstamas „X failų“ (1993–2002) gerbėjams, pasiūlė AMC kanalui „Bręstantį blogį“ ir sukėlė dar vieną šio kanalo revoliuciją.
Būtent šie transliuotojai užsitarnavo kokybės garanto ženklą labiau išsilavinusių ar reiklesnių žiūrovų akyse ir suteikė serialams kitokį statusą – tai jau nebe tuščia lowbrow pramoga, kaip kad nuskamba 7-ąjį dešimtmetį vaizduojančiame Woody Alleno seriale „Krizė šešiose scenose“ („Crisis in Six Scenes“, 2016). AMC serialai „Reklamos vilkai“ ar „Bręstantis blogis“ pritraukė auditoriją, kuri iki tol apskritai retai žiūrėdavo televiziją. Spartus serialų kokybės ir auditorijos augimas bei gerbėjų klubų ir rinkodaros produktų sėkmė paskatino internetines platformas „Netflix“, „Hulu“ ar „Amazon“ įsitraukti į originalių serialų kūrimą. Jos greitai įšoko į įsibėgėjusį traukinį, palikdamos užnugaryje daugelį tradicinių kabelinių ar palydovinių televizijų. Tad nenuostabu, kad „Amazon“ per metus investuoja keturis milijardus dolerių į serialus, o „Netflix“ – net šešis. Be AMC, HBO ir minėtų internetinių platformų, prie naujojo aukso amžiaus spindesio taip pat prisideda „Showtime“, „Sundance TV“, „BBC America“, „FX“. Pastarosios kabelinės televizijos atlikto tyrimo duomenimis, 2016 m. sukurti 455 serialai – 8 procentais daugiau nei 2015-aisiais.
Kol kas kalbame tik apie JAV. Kad ir kokius įdomius kriminalinius serialus kurtų norvegai (nordic noir), kokias provokuojančias politines ir socialines dramas besiūlytų danai, amerikiečių serialai vis dar nepajudinami iš reitingų viršūnių. Tiesa, jau kurį laiką britų ar įvairūs bendros gamybos serialai tampa naujų idėjų ir dar drąsesnių ieškojimų pradininkais arba tiesiog amerikietiško sėkmės modelio alternatyva, bet pasauliniam serialų tinklui apžvelgti prireiktų dar ne vieno straipsnio.
Nauji pasakojimo būdai
Pagyrimas serialams, esą jie kaip kino filmas, pakylėja transliuotojus į kitą lygmenį. Tačiau kas slypi už šio komplimento ir gamintojų varžybų? Kas keičiasi serialuose, kad jau kurį laiką juos žiūrėti nebėra tylus, „gėdingas malonumas“?
Kritikai ir mokslininkai naujiesiems serialams apibūdinti dažniausiai naudoja literatūriškumo ir kinematografiškumo sąvokas. Būtent tai padėjo transformuotis ankstesniam televizijos produktui. Taip televizijos analizė pasipildo kitu žodynu, taip keičiasi jos statusas, nes serialams pradedamas taikyti ir meniškumo matmuo. Šalia įprastų – gebėjimo įtraukti, veikėjų originalumo bei žanrinių lūkesčių atitikimo – atsiranda nauji estetiniai ir techniniai kriterijai.
Jau analizuodama „Tvin Pyksą“ Kristin Thompson pavartoja terminą „meninė televizija“ (art television), nurodydama, kad meninis kinas prisitaiko prie mažojo ekrano. Kalbėdamas apie naujuosius detektyvinius serialus Thomas Doherty teigia, kad „kabelinė televizija yra naujasis romanas“ („Cable TV is the New Novel“). Po „Reklamos vilkų“ atrodė, kad kostiumai, tiksli istorinė laiko rekonstrukcija, scenarijaus originalumas bei alegorinė pasakojimo struktūra serialuose jau pasiekė viršūnę, o „Sostų karai“ („Game of Thrones“, nuo 2011 m.) panaudojo visus Holivude išbandytus specialiuosius efektus, tačiau kasmet atsiranda bent keli serialai, apverčiantys serialų žanrą, formą ar turinį.
Jasonas Mittellas knygoje „Kompleksiška televizija“ („Complex TV“) vengia serialų permainų priežastis kildinti iš literatūros ir kino. Pasak jo, nuo 2000-ųjų keičiasi pasakojimo būdas (story-telling) ir ši raida jau kuris laikas yra autonomiška. Kartu su kiekvienu originaliu serialo scenarijumi pasakojimo būdas po truputį sudėtingėja – televizija tobulėja savarankiškai. Imama drąsiau žaisti laiku – pasakojamos istorijos jau gali būti fragmentiškos, nenuoseklios. Visas serialo sezonas gali tapti viena jo veikėjo diena („24“, 2001–2010) arba atsiminimu.
Keičiasi dramaturginė struktūra – įprasta serialo serijų struktūra turi aiškią pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Tai turi intriguoti ir priversti laukti kitos serijos. Pastaruosius dvidešimt metų kuriami serialai pradeda žaisti su pasakojimo struktūros konvencijomis: serijas nebūtinai sieja priežasties ir pasekmės ryšys, atskira serija gali neturėti įprastos dramaturginės linijos, serialo struktūra gali remtis atskirų veikėjų linijomis, kurios plėtojamos numatytuose sezonuose.
Kiekvieno žanro – komedijos, dramos, detektyvo ar mokslinės fantastikos pasakojimo struktūra ir eiga anksčiau būdavo nuspėjama, žiūrovo lūkesčiai patenkinami ir, tarkime, viena nagrinėjama byla keisdavo kitą. XXI a. serialuose žanrų konvencijos vis dažniau jungiamos. Bene visi naujausi 2017 m. serialai – žanrų hibridai. Įprasta pasakojimo struktūra apverčiama, sumaišoma jos eiga. Atrandama naujų būdų, kaip didinti ne tik žiūrovų įsitraukimą, bet ir priklausomybę. Didžiausią šoką žiūrovams sukėlė „Sostų karai“ – pirmiausia sudėtingais vaizdo efektais bei atviru žiaurumu. Tai buvo visiškai nauja – pirmojo sezono pabaigoje nužudomas pagrindinis veikėjas, vėliau ir jo šeima. Žiūrovui nebeleidžiama įsikibti į mylimiausią personažą, nes niekada negali žinoti, ar jis nebus pašalintas.
Intelektualūs detektyvai
Kriminaliniai serialai, ypač detektyviniai, gerai dera su serijiškumu. Rutuliojama intriga žiūrovus prisijaukina greitai, nuolat kylantys klausimai prikausto dėmesį, norisi kuo greičiau sužinoti atsakymą. Detektyviniai serialai visada buvo populiarūs, tačiau dažniausiai į vieną seriją tilpdavo viena byla, o serialą sujungdavo detektyvų tarpusavio ar jų šeimų santykiai. Pastarojo dešimtmečio kriminaliniai pasakojimai tampa sudėtingesni, dažniau laužo žanro konvencijas ir kartais atsakymo, kas iš tikrųjų įvyko, tenka laukti visą sezoną. Didelė dramaturginė struktūra apima mažesnes, bet noras sužinoti didžiąją paslaptį verčia mintyse ištarti gerai pažįstamą frazę: „Na, dar vieną seriją pasižiūrėsiu, ir viskas.“ Būtent detektyvai, kuriems, regis, užtenka geros intrigos ir veikėjų, retai pasižymėdavo turtingesne kino kalba. Pastarųjų metų kriminaliniai serialai ne ką prastesni už bet kurį Holivudo detektyvą, nes jų kūrėjai neapsiriboja tik vidutiniais planais, daug dėmesio skiriama kostiumams, detalėms ir garso takeliui.
Serialas „Tikras detektyvas“ („True Detective“, nuo 2014 m., HBO) pakylėja detektyvinį serialą į naują šiam žanrui lygį ir puikiai iliustruoja televizijos bei literatūros sintezę. „Tikras detektyvas“ sumanytas sekant pirmajame televizijos aukso amžiuje populiariu antologinio serialo principu – kiekvieną sezoną papasakojama išbaigta istorija su tik jai būdingais veikėjais, laiku ir vieta. Kritikų išliaupsintas „Tikras detektyvas“ viename sezone pasakojo vieno serijinio žudiko istoriją. Pirmojo sezono istorija apima septyniolika metų. Iš pradžių serialo „Žmogžudystė“ („The Killing“, 2011–2014, AMC) scenarijų rašęs literatūros dėstytojas, profesorius Nicas Pizzolatto vėliau šį darbą metė, nes buvo ribojamas jo savarankiškumas. ,,Tikrame detektyve“ jis siekė viską kontroliuoti, visas pirmojo sezono serijas režisavo Cary Fukunaga. Taip buvo pasiektas dažnai serialams nebūdingas vientisas stilius, išbaigta, nuosekli kino kalba. Tokio lygio detektyvas prilygo filmui. Kritikai jį vadina atnešusiu dar vieną revoliuciją į televizijos ekranus. „Tikrame detektyve“ laikas fragmentiškas, pasakotojas nepatikimas, dialogai ypač literatūriški. Pirmojo sezono ritmas įtaigiai kuria įtampą, o mistiniai elementai paskutinėse serijose užaštrina atmosferą taip, lyg žiūrėtum gerą psichologinį siaubo filmą. Pagrindinį vaidmenį seriale įtaigiai kuria Matthew McConaughey’is.
Kitas HBO produktas, taip pat drąsiai suabejojęs detektyvinio žanro taisyklėmis, – mini serialas „Kartą naktį“ („The Night Of“, 2016). Pilotinė šio serialo serija trunka 79 minutes – visai kaip ilgametražis filmas. Serialas nepriekaištingai nufilmuotas ir sumontuotas, jame analizuojami opūs socialiniai ir politiniai klausimai – rasizmas, imigracija, narkotikai, Amerikos kalėjimų sistema. Veikėjas – palestinietis vaikinas pasiima tėvo taksi ir išvažiuoja pas draugus į vakarėlį kitame Niujorko gale. Jam sustojus pasitikslinti kelio, į mašiną įšoka mergina ir prašo ją nuvežti į paplūdimį. Ir nors vaikinas dievagojasi, kad jis ne taksistas ir niekur jos neveš, veiksmas pasisuka nenuspėjama kryptimi... Pirmojoje serijoje aiškiai sudėliojami akcentai, kuriuos žiūrovas bus priverstas atsiminti, nes būtent jie padės nustatyti merginos mirties kaltininką.
Britai prieš amerikiečius
Kieno serialai geresni – britų ar amerikiečių? Tai klausimas, sukeliantis audrą dažno britų dienraščio ar žiūrovo stiklinėje. Britai pirmieji sukūrė serialą „Biuras“ („The Office“, 2001), amerikiečiai pritaikė jį savo žiūrovams. Ką reikėjo pakeisti? Žinoma, parinkti patrauklesnius aktorius, pagrindiniam veikėjui suteikti daugiau amerikietiškai lengvo humoro ir prisodrinti serialą amerikietiško žargono.
Britai ir kine, ir serialuose centrine tema dažniausiai renkasi socialines problemas. Užtenka prisiminti kad ir britų Naująją bangą, vadintą „kitchen sink drama“ arba socialinio realizmo kinu. Tad nenuostabu, kad būtent čia gimė ir „Begėdžiai“ („Shameless“, 2004–2013) – serialas apie darbininkų Galagerių šeimą bei jų kaimynus, gyvenančius Mančesteryje. Amerikiečiai taip pat mėgsta testuoti savo visuomenės moralines normas, tad perkėlė begėdiškąją šeimą į Čikagą, kad amerikiečiai pažiūrėtų į veidrodį arba į kaimyno daržą, juk britai tokie tolimi kaimynai, o amerikiečiai kartais pasižymi trumparegyste.
Įdomiausia lyginti politinius britų ir amerikiečių serialus. Ir net jei „Kortų namelis“ pasirodė pirmiausia taip pat D. Britanijoje, tik Kevinas Spacey ir „Netflix“ pavertė serialą kultiniu. Jo dėmesio centre – ne tik politikos užkulisiai, bet ir naujai rodomi poros santykiai: ją sieja beatodairiškas tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis. Politikas Fransis Andervudas kreipiasi tiesiai į žiūrovus, atskleisdamas slaptas kortas ar tiesiog pasidalindamas įžvalgomis, bet ilgainiui jo žmona Kler (Robin Wright) tampa galingąja virvelių tampytoja. Tokios „blogiukų“ poros serialuose dar neteko sutikti. Tačiau tik D. Britanijoje galėjo gimti serialas „Karūna“ („The Crown“, nuo 2016 m.), žvelgiantis į karališkosios šeimos užkulisius. Žiūrovas supažindinamas su karalienės Elžbietos II jaunyste, su pirmaisiais sunkumais, santuokos problemomis. Kaip ir „Kortų namelyje“, ir šiame seriale stilius, kostiumai kuria šaltą atmosferą, pagrindinis veikėjas mąsto racionaliai, jausmai lieka nuošalyje: amerikiečių seriale – dėl asmeninių ambicijų, anglų „Karūnoje“ – dėl šventos misijos.
Britai mokslinės fantastikos žanrą idealiai sujungė su politiniais ir socialiniais klausimais. Vienas skandalingiausių ir sėkmingiausių britų serialų – Charlie’io Brookerio „Juodas veidrodis“ („Black Mirror“) – žvelgė vis tolyn į ateitį ir rodė skirtingą technologijų pažangos poveikį visuomenei. 2011 m. „Channel 4“ kanale pasirodęs serialas sulaukė kontroversiškų reakcijų. Pirmoje serijoje „Valstybės himnas“ („The National Anthem“) buvo pasakojama apie iššūkį, mestą britų ministrui pirmininkui, – norėdamas išgelbėti princesę Siuzaną, jis turi viešai užsiimti seksu su kiaule tiesioginiame eteryje. Nors serialas nagrinėja universalias temas, vis dėlto britų visuomenės kritika skamba kiekvienoje serijoje.
Amerikiečių ir britų kovos už įtaką ir serialų kokybę įdomiai atspindi du serialai apie dirbtinį intelektą. HBO „Vakarų pasaulis“ („Westworld“, nuo 2016 m.) rodo suaugusiems skirtą Disneilendą: žmonės čia gali pamiršti tikrovę, būti savimi ir daryti su kitais, ką nori, nes tie kiti – dirbtinio intelekto lėlės, atrodančios visai kaip žmonės. Britų versija „Žmonės“ („Humans“, nuo 2015 m.) rodo kasdienybę – kaip keičiasi žmonių tarpusavio santykiai, visuomenės struktūra, kai šalia atsiranda mašinos „synths“, kurias nuo žmonių skiria tik nuostabaus grožio akys. Abiejuose serialuose keliamas klausimas, kas paverčia žmones žmonėmis? Atsakymas, žinoma, sąmoningumas: nuokrypis nuo programine sistema paremto veikimo bei reakcijų tampa sąmoningumo užuomazga. Šiuose serialuose nuogąstavimai dėl technologinio progreso pasekmių, jo įtakos žmonijai protingai siejami su šiuolaikinėmis problemomis – susvetimėjimu, nejautra, galios troškimu, ambicijomis grįstu karjerizmu, šeimos, kaip visuomenės branduolio, nykimu.
Mokslinės fantastikos serialai išgyvena savąjį aukso amžių, nes didėjant biudžetams atsiranda galimybių vis išradingiau konstruoti ateities vizijas. Tačiau amerikiečių serialas „Keisti dalykai“ („Stranger Things“, nuo 2016 m.) naujai transformuoja mokslinės fantastikos laiko vektorių – šis serialas ne futuristinis, o greičiau nostalgiškas. Tai būtojo laiko mokslinė fantastika, nes veiksmas vyksta 9-ajame dešimtmetyje, tad serialo stiliui būdingi atributai, naudoti geriausiuose šio dešimtmečio filmuose. Kartu taip sukuriama vyresniajai kartai gerai pažįstama atmosfera. Mažame miestelyje dingsta vaikas ir atsiranda keista mergaitė, kuri žino daugiau už visus. Ji mato tai, ko kiti negali matyti. Seriale dingusio vaiko mamą įtaigiai suvaidino Winona Ryder – jos pokalbiai su dingusiu sūnumi, gebėjimas matyti ir girdėti, kas slypi namo sienose, suartina mokslinės fantastikos ir siaubo žanrą, bet „Keistuose dalykuose“ išsaugomas ir sveikas humoro jausmas.
Žvaigždėtas mažasis ekranas
Žvaigždės nusileidžia ir į televiziją – Matthew McConaughey’is („Tikras detektyvas“), Billy Bobas Thorntonas („Fargo“, nuo 2014 m.), Tomas Hardy („Tabu“, nuo 2017 m.), Laura Dern ir Nicole Kidman („Nekaltas melas“, 2017). Davidas Lynchas dar buvo išimtis 10-ojo dešimtmečio televizijoje. Tačiau XXI a. sparčiai augantys ir milijardus investuojantys transliuotojai prisiviliojo ne ką mažesnius vardus – Paolo Sorrentino, Jeanas-Marcas Vallée, Woody Allenas, Martinas Scorsese, Stevenas Soderberghas. Pastarasis kuria vieną tamsiausių ir niūriausių pastarojo dešimtmečio serialų „Nikerbokerio ligoninė“ („The Knick“, nuo 2014 m.), kurį niūrumu galbūt pralenkia nebent šiemet pasirodęs „Tabu“ („Taboo“). Seriale „Nikerbokerio ligoninė“ tarsi ir nieko naujo – pagrindinis veikėjas vėl „blogiukas“, vėl truputį genijus, gydytojas Džonas Takeris (Clive Owen) – tarsi daktaro Hauso pirmtakas iš XX a. pradžios. Tačiau šis serialas išsiskyrė barokine kino kalba, muzikinio takelio ir turinio kontrastu, jis tiksliai perteikė vidines personažų kovas, kad ir kokios nuspėjamos jos būtų. Linksmiausia seriale stebėti medicinos istoriją: greitosios pagalbos karietą, rentgeno atsiradimą, o labiausiai – operacijas, kurios šiandien visiškai įprastos.
„Sky“, HBO ir „Canal+“ prodiusuotas Paolo Sorrentino serialas „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“, nuo 2016 m.) toks pat kaip ir paskutiniai Sorrentino filmai – gigantiškas, glamūriškas, lyg glazūruotas paminklas, tačiau kartu ir ironiškas. Jude’as Law vaidina popiežių Pijų XIII. Naujai išrinktas popiežius amerikietis kasdien vis labiau kelią nerimą Vatikano senbuviams. Be to, šis popiežius turi svarbesnių reikalų nei tikinčiųjų ganymas – nori surasti jį palikusius hipius tėvus. Law senokai dingo iš gerų aktorių radaro, bet pasirodžius „Jaunajam popiežiui“ pasipylė komplimentai ir aktoriaus prestižas vėl išaugo. Tačiau nors Law ir vaidina puikiai, sunku patikėti tokiu jo amplua: vilkėdamas Bažnyčios tarno rūbus jis atrodo juokingai ir įtartinai. Kita vertus, galbūt tokio efekto Sorrentino ir siekė. Šio serialo pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.
Naujausias HBO hitas „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“) taip pat gali pasigirti vardais – jį režisavo Jeanas-Marcas Vallée, vaidina Nicole Kidman, Laura Dern, Reese Witherspoon, Shailene Woodley. Penkios moterys ir jų šeimos gyvena tobulame it vitrina Kalifornijos kaimelyje, kur veikia geriausia mokykla, krantus skalauja vandenynas, tačiau už kiekvienų durų, žinoma, paaiškėja, kas pakuotės viduje. Serialo struktūra pagrįsta šuolio laiku atgal principu: pirmoje serijoje sužinome, kad buvo įvykdytas nusikaltimas, apklausoje dalyvauja visi, išskyrus šias penkias moteris ir jų šeimų narius. Nežinome nei kas auka, nei kas tai galėjo padaryti. Serija po serijos tarp moterų ir jų šeimose bręsta konfliktai, auga įtampa. Kiekvienos moters pasaulis ir asmenybė siūlo galimas pabaigos interpretacijas.
„Nekaltas melas“ – patobulintas ir subtilesnis „Nusivylusių namų šeimininkių“ („Desperate Housewives“, 2004–2012) variantas, tiksiantis ir aukštuomenės damoms, ir mėgstantiems detektyvus. Tačiau aukštuomenės moterų gyvenimas – vienas esminių serialo psichologinės gelmės vardiklių. Advokatės karjerą dėl šeimos paaukojusi Selestė (Nicole Kidman) pirmą kartą bando suprasti, ko nori ji, ir nuspręsti, kaip išvengti smurtaujančio vyro. Žaibiškai užsideganti Madelina (Reese Witherspoon) trokšta meilės ir šilumos. Nors abi – geros draugės, tačiau apie nieką atvirai nesikalba. Moterys greitai susidraugauja su į kaimelį atvykusia Džein (Shailene Woodley). Vieniša motina bando susidoroti su praeities traumomis. Ji yra bene vienintelė veikėja, galinti išreikšti savo jausmus naujoms draugėms ir taip jas išjudinanti nusimesti tobulumo šydą arba bent jau imti atvirai kalbėtis. Tačiau paslaptys, kurias visos nešiojasi, auga sulig kiekviena serija. O puikiai Lauros Dern suvaidintos karjeristės Renatos nerimas dėl dukros pamažu perauga į isteriją. Po truputį vis prarandama kontrolė ir gebėjimas apsimesti.
Įdomiausia stebėti, kaip lėtai, detalė po detalės, atsiskleidžia personažai. Vallée stilių daugelis atpažįsta iš jo filmų: jie emociškai paveikūs, gana paprasti, bet turintys išbaigtus ir konkrečius personažus, o mažos jų dramos dažnai tampa tiksinčiomis bombomis. Visi šie bruožai atsiranda ir seriale, kuris, kaip ir filmai, sukurtas nepriekaištingai. Kaip ir tariamai tobulas šių moterų gyvenimas.
Kai biudžetai, skirti serialams, viršija kai kurių šalių metinius biudžetus, galime suprasti, kodėl tiek žvaigždžių nusileido į mažąjį ekraną. Be to, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys naujajam serialų aukso amžiui dar prideda ir papildomos vertės. Bet ar tikrai serialai šiais laikais lieka tik mažuosiuose ekranuose?
Naujausios realybės adaptacijos
Neseniai internetinė platforma „Hulu“ išleido rašytojos Margaret Atwood romano „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, 1984) pagrindu sukurtą šiuolaikinę distopiją. Pagrindinė žvaigždė – po „Reklamos vilkų“ tapusi viena trokštamiausių televizijos aktorių Elisabeth Moss. Donaldui Trumpui laimėjus JAV prezidento rinkimus, šis serialas tampa keistai realus – galbūt dėl kasdienių naujienų iš už Atlanto ir žiniasklaidoje sklandančios paranojos distopinis Amerikos paveikslas, kuriame nelieka vietos moterų autonomijai, atrodo įtaigesnis, nei galėtų būti, jei rinkimų rezultatai būtų kitokie.
„Tarnaitės pasakojimo“ turinys taip pat fragmentiškas – kiekvienoje serijoje vis daugiau sužinome apie pagrindinę veikėją Olfred bei pasikeitusios tikrovės priežastis. Egzistuoja dvi moterų kategorijos – turinčios vyrus, bet negalinčios turėti vaikų, ir tarnaitės, kurios turi pagimdyti šeimai vaiką. Tarnaitėmis paverstos visos moterys, kurios pagal pasikeitusias visuomenės moralės normas (grįžimas prie krikščionybės šaknų) vadintinos kekšėmis. Kiekvienoje serijoje daug politinių ir socialinių komentarų, kurie atliepia dabartinės visuomenės baimes: tai militarizacija, policijos veiksmai prieš taikius protestuotojus, moterų teisės, tos pačios lyties partnerystė. Vienas iš didžiausių nusikaltimų šioje pasikeitusioje visuomenėje yra vakarietiškai suprantama laisvė. Žodžio „homoseksualai“ negalima ištarti, už tai būsi papurtytas elektra. O už neištikimybę savo prigimtinei lyčiai ir jos atributams (gender traitor) būsi pakartas.
Su šiuo serialu internetinė platforma „Hulu“ vienareikšmiškai atsiduria greta „Netflix“ ar „Amazon“, nes serialo kokybė stebina kiekvienoje serijoje: kostiumai taikliai karikatūriški, įspūdingas kameros darbas: nuo įsimintinų Elisabeth Moss stambių planų iki nepriekaištingų skrydžių virš besikeičiančios Amerikos, montažas taip pat neleidžia nuobodžiauti – kartais įterpiamos veiksmo santrumpos dera su taikliai kiekvienai serijai parinktais populiarios muzikos hitais.
Tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas iškeliamas ir pirmoje tik balandžio 30 d. pradėto rodyti STARZ serialo „Amerikos dievai“ („American Gods“) serijoje. Šis klausimas tampa kertine ašimi, aplink kurią ir vyksta veikėjų dramos. 2001 m. išleisto fantasmagorinio britų rašytojo Neilo Gaimano romano ekranizacija – tikras žanrų mišinys. Seriale ambicingai siekiama sujungti mitologinio epo ar legendos stilių su realistiškais kalėjimo ar Amerikos gangsterių filmams būdingais aštriais vaizdais. Tokia eklektika kyla iš pagrindinės idėjos – senųjų ir naujųjų Amerikos dievų kova, praeities ir dabarties lyginimas bei, žinoma, įvairios auditorijos patenkinimas. Vienas laukiamiausių ir dabar žiūrimiausių serialų primena beveik visus aptartus šiame straipsnyje. Gal visas šis mišinys ir veiktų, jei gerai vaidintų aktoriai ir spalvos būtų truputį nuosaikesnės, – dirbtinų gestų, deja, neuždengia perdėtas ryškumas. Seriale norėta viską perteikti tarsi sapnuojančiojo akimis, tačiau lėkšti personažai, netikroviški dialogai neleidžia įsijausti ir panirti į preciziškai sukurtą fantasmagorišką pasaulį. Tačiau seriale stengiamasi išsaugoti sveiką humorą, paremtą keistais, truputį nerangiais veikėjais, tautiniais ir socialiniais stereotipais ar mitologinių vaizdų klišėmis.
Kas atsitiko situacijų komedijoms?
Visi pamena kultines situacijų komedijas „Draugai“ („Friends“, 1994–2004 ), „Vilas ir Greisė“ („Will & Grace“, 1998–2017) ar „Zainfeldas“ („Seinfeld“, 1989–1998). Šio žanro populiarumas nuo 2005 m. vis labiau krenta, ir nors tokių serialų gamyba reikalauja daug mažesnio biudžeto nei dramų ar mokslinės fantastikos, vis daugiau žiūrovų, norinčių tiesiog išsitiesti priešais televizorių ir nerūpestingai pasijuokti, nebeturi tokios pasiūlos, kokią turėjo prieš dvidešimt metų.
Daugelio televizijos apžvalgininkų nuomone, stiprių situacijų komedijų nebesukuriama. Mažiau pasirodo ir komedijų, turinčių įrašytą juoką. Žinoma, įtaką daro pasikeitę žiūrovų lūkesčiai, tačiau jie pakito tikrai ne be industrijos poveikio. Kai kasmet varžybos dėl vis kinematografiškesnio, originalesnio scenarijaus, žymesnių aktorių, geresnių garso takelių tik auga, paprastoms situacijų komedijoms, kurios apsiriboja butu, biuru ar kita nedidele erdve, nebelieka prasmės varžytis. „Bruklinas 99“ („Brooklyn Nine-Nine“, nuo 2013 m.) ir „Didžiojo sprogimo teorija“ („The Big Bang Theory“, nuo 2007 m.) išlieka bene vienintelėmis situacijų komedijomis, užsibuvusiomis televizijos tinklelyje ir dėl reitingų dar nežadančiomis niekur trauktis.
Populiarumą išsaugo animacinės situacijų komedijos – „Simpsonai“ („The Simpsons“, nuo 1989 m.) yra ilgiausiai rodomas tokio pobūdžio serialas, iki šiol populiarūs ir kultiniu tapęs „Pietų parkas“ („South Park“, nuo 1997 m.) ar „Šeimos bičas“ („Family Guy“, nuo 1999 m.). Parodija ir satyra paremti animaciniai serialai, greitai pagaunantys karštas naujienas ir žaidžiantys televizijos, kino, religijos ar politikų pasisakymų citatomis, tapo mėgstama pramoga ir kartu įrankiu, nukenksminančiu tikrovę. Visų jų sėkmės paslaptis – atsakas politkorektiškumui bei originalūs, įsimintini veikėjai. Kiekvienas žiūrovas seriale gali atrasti savąjį šeimos narį ir su juo tapatintis. Be to, šie serialai tinkami įvairioms amžiaus ir išsilavinimo grupėms – jaunesnei auditorijai tai bus animaciniai, juokingi nuotykiai, vyresnei – aštrūs realijų komentarai ir šiuolaikinės kultūros refleksija. Panašu, kad animacinės situacijų komedijos liks populiarios, o senus „Simpsonų“ ar „Pietų parko“ sezonus žiūrės ir naujos kartos.
Žiūrėjimo praktikos ir naujausios tendencijos
Kontrolės svertas per trisdešimtmetį vis labiau linko į žiūrovo pusę. Anksčiau televizijos programų sudarytojas kontroliavo, kada žiūrovas galės pamatyti naują seriją, kokiu intervalu jos bus rodomos, o atėjus VHS, vėliau DVD rinkiniams vis daugiau galimybių, kaip ir kada žiūrėti serialus, įgijo kiekvienas žiūrovas. Tačiau tai negaliojo naujiems, ką tik sukurtiems serialams. Internetinės vaizdo platformos era transformuoja žiūrėjimo praktikas ir keičia programos sudarytojo funkciją.
Tradicinė žiūrėjimo praktika susijusi su ritualu – kiekvieną savaitę tuo pačiu metu žiūrima nauja serija. Internetiniai kanalai leidžia kurti individualius ritualus. 2013 m. „Netflix“ pirmą kartą visą naujo serialo „Kortų namelis“ sezoną paleido į eterį iškart. Visą ką tik pasirodžiusį serialą buvo galima pasižiūrėti per vieną dieną ar vieną naktį – žiūrėjimo intensyvumas priklauso nuo žiūrovo valios. Kita vertus, įprasti televizijos kanalai vis dar kontroliuoja serialų rodymą, tad savo rutiną gali susikurti nebent ne pirmame sezone prisijungęs žiūrovas.
Vis dėlto „Netflix“, išleisdamas iškart visą sezoną, padarė revoliuciją. Žiūrėjimas vis dar gali būti kolektyvinis užsiėmimas, tačiau jis organizuojamas taip pat laisvai kaip ir individualus. Kiekvienas, nusipirkęs „Netflix“ abonementą, gali kviestis draugus, kaimynus ir kurti savus žiūrėjimo ritualus, o gali žiūrėti taip, kaip jai ar jam norisi. „Netflix“, „Amazon“ ir kitos platformos investuoja didžiulius pinigus į joms kuriamus serialus. „Kortų namelis“, „Sutrikęs vystymasis“ („Arrested Development“, nuo 2003 m.) ar „Oranžinė – tai nauja juoda“ („Orange is the New Black“, nuo 2013 m.) – sėkmingi ir labai skirtingi pavyzdžiai. Internetinės platformos supranta vartotojų įvairovę: nuo moksleivių iki niekur nespėjančių darboholikų. Temų, stilių ar serialų formatų diapazonas darosi vis platesnis.
Vis dažniau naujausių serialų pirmųjų serijų premjeros vyksta prestižiniuose kino festivaliuose. Šią tendenciją, matyt, lemia kino ir serialų sferų, vardų, kalbos ir biudžetų suartėjimas. Taip dar labiau auga serialų gamintojų prestižas, biudžetams tai papildoma injekcija. Paryžiuje jau aštuntus metus vyksta serialams skirtas festivalis „Series Mania“. Jis kasmet sulaukia vis didesnio žiūrovų ir gamybos asų susidomėjimo. Konkursinėje programoje šįmet dalyvavo dešimt naujausių serialų iš viso pasaulio, juos vertino tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo serialo „Dingę“ („Lost“, 2004–2010) bendraautoris Damonas Lindelofas. Vertinamos dvi arba trys pirmos serijos.
Šiame festivalyje daug dėmesio skirta ir naujoms tendencijoms – trumpo formato serialams, kurie skirti žiūrėti mobiliuosiuose telefonuose. Serijų trukmė tampa vis įvairesnė – nuo 10 minučių iki valandos. Tokios tendencijos ima ryškėti padaugėjus internetinių videoplatformų „Canal+“ ir „Studio+“ šakoms ar „Blackpills“. Kasdienėje kalboje žodis „televizijos“ išstumiamas iš junginio „televizijos serialas“ kaip perteklinis, nes greičiau ir paprasčiau sakyti tiesiog „serialas“. Panašu, kad šis kasdienės kalbos trumpinimas taps norma, nes serialus kuria ir rodo ne tik televizijos kanalai. Vis gausėjanti skaitmeninė produkcija ir internetinės platformos tampa lygiaverčiais žaidėjais šioje „gėdingų malonumų“ rinkoje. Žmonės kalba, kad tai tik pradžia
Ko laukti toliau?
Naujausių „Tarnaitės pasakojimas“ bei „Amerikos dievai“ serijų. Naujausi „Sostų karai“ jau čia pat. „Tvin Pyksas“ irgi jau pasiekiamas ir atsinaujinęs. Nuo rudens „Sundance TV“ kanale pasirodys Jane Campion režisuotas „Kalnų ežeras: kinė“ („Top of the Lake: China Girl“), kuriame vaidina Nicole Kidman, Elisabeth Moss ir Gwendoline Christie. Bet svarbiausia nepamiršti Jeano-Luco Godard’o filmo pavadinimo „Gyventi savo gyvenimą“. Kad ir kaip mus vilioja neįtikėtinai kokybiški, gerai padaryti ir originalūs serialai, ir net jei spaudoje vis pasirodo pasisakymai, jog dabar serialuose vyksta įdomesni dalykai nei kine, bus baisu, jei kalbėsimės vien apie juos. Tik ar tikrai serialuose vyksta įdomesni dalykai nei kine?
