Kaip pamatyti kvapą
Kvepalai atsirado labai seniai, anksčiau jie siejosi su religiniais ritualais, bet tik dvidešimtas amžius taip gausiai apaugino juos mitais ir vaizdais, pavertė visuotinai prieinamu troškimų objektu. Be Marcelio Prousto keksiukų neįsivaizduojama ne tik modernioji literatūra. Kvapai jau seniai peržengė fizines ribas, jie žadina rašytojų fantaziją, virsta metaforomis, vis dažniau apibūdina žmones ir saugo prisiminimus. Mūsų laikais kvapai tapo neatsiejamu kasdienybės papildu: kvepia automobilio salonas, namai, skalbimo milteliai, indų ploviklis. Prekybos centrai sumaniai naudojasi konkrečių kvapų poveikiu – pirmieji tai suprato bene „Dunkin’ Donuts“ pardavėjai, savo spurginėse pradėję purkšti kavos aromatą. Naujoji architektūra pradeda vertinti kvapą kaip sudedamąją pastato atmosferos dalį: rinkdami medžiagas architektai taip jungia visus elementus, kad konkrečios vietos pojūtis sensoriškai būtų malonus. Snobiškos kavinės ir barai siūlo parfumerinius alkoholinius kokteilius – juos gaminant naudojami aromatai ir sudėtinės kvepalų aromato dalys, pavyzdžiui, kriaušių piurė, šafranas, rožinis vanduo, vanilė, medus, jazminų žiedlapių sirupas. Berlyno bare „Fragrances The Ritz-Carlton“ galima pabandyti kokteilių „Giorgio Armani“, „Bvlgari“, „Guerlain“, „Frédéric Malle“, „Byredo“ ir kitų kvepalų motyvais. Jų kūrėjas sako: „Visus kokteilius įkvėpė kvepalai ir vaizdai, kuriuos jie gimdo mūsų sąmonėje. Kvepalai tampa menu, kai transformuojame emocijas, kurias sukelia gėrimų aromatas, į „skystas skulptūras“. Ko gero, panašiais mechanizmais naudojasi ir kino kūrėjai. Jiems reikia „matomų“ kvapų, kad pažadintų ar sustiprintų ekrano vaizdinius. Prie to, kad kvapai neapsiriboja tik kosmetikos parduotuvių erdvėmis, ženkliai prisidėjo ir kinas. Jau XX a. pradžios Holivudo filmuose gražias, bet pavojingas ar paslaptingas moteris gaubė aromatai, kvepalai ženklino moters erotizmą, tarsi pabrėždami garsųjį Coco Chanel posakį, kad moteris, kuri nesikvėpina, neturi ateities. Kvapai nesklido iš ekrano, tačiau juos buvo galima įsivaizduoti, žiūrint į flakonais apkrautus tualetinius stalelius ar klausantis veikėjų replikų. Paradoksas, bet kinas ir kvepalai padeda geriau suprasti moterų emancipacijos, kovos už teisę būti savimi istoriją.
1932 m. pasirodžiusioje knygoje „Kinas kaip menas“ („Film als Kunst“) vokiečių teoretikas Rudolfas Arnheimas įvardijo penkis svarbiausius skirtumus tarp realios tikrovės ir kino vaizdo. Penktasis nurodė, kad kine nėra garsų ir kvapų. Pasak teoretiko, būtent tokie kino „trūkumai“ ir skatino savarankiškų išraiškos priemonių, kino meno kalbos raidą. Garsas įsigalėjo netrukus, o kvapai iki šiol tebėra įsivaizduojami, nors dar XX a. pradžioje būta bandymų kino salėse purkšti kvapus, stiprinančius filmo įspūdį. Šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai Holivudas pajuto vis labiau įsigalinčios televizijos grėsmę, didžiosios studijos grįžo prie idėjos papildyti kino vaizdą kvapais. Hanso Laube’s sukurta „Smell-O-Vison“ technika leido skleisti kino salėje kvapą, atitinkantį filmo veiksmą. Ši sistema buvo vienintelį kartą panaudota 1960 m. Jacko Cardiffo filme „Paslapties kvapas“ („Scent of Mystery“). Bet kino istorikai geriau įsiminė kitą bandymą suteikti filmui kvapus. Tai garsiausio amerikiečių trash kūrėjo Johno Waterso pagarbos duoklė „Smell-O-Vision“ – satyrinė muilo opera „Poliesteris“ („Polyester“, 1981). Žiūrovai kasoje kartu su bilietu gaudavo popierines korteles, ant kurių nupiešti skaičiai. Ekrane pasirodžius vienam ar kitam skaičiui, reikėjo patrinti jį kortelėje, pauostyti ir „gyvai“ užuosti tą patį kvapą, kaip ir filmo herojė – namų šeimininkė, pornografinių filmų prodiuserio žmona (drag queen Divine), kurią ištinka katastrofa, nes vyras užmezgė romaną su sekretore ir nori išsiskirti. Ši puritoniškosios Amerikos satyra kvepėjo visaip – pica, marihuana ir net išmatomis. Matyt, „kvapų kinas“ pasirodė per brangus, bet bandymai tęsiasi iki šiol įvairiose šalyse, 2013 m. vieno japonų universiteto mokslininkai pristatė kvepiančio ekrano koncepciją.
Kai užeina kalba apie kvepalus ir kiną, pirmiausia prisimenu „Vėjo nublokštų“ (1939) epizodą, kuriame Skarlet O’Hara, pamačiusi, kad į duris beldžiasi Retas Batleris, bando numalšinti alkoholio kvapą, skalaudama gerklę odekolonu, kurio flakonas rodomas stambiu planu tol, kol gali perskaityti ir įsidėmėti didelėmis raidėmis parašytą pavadinimą „Cheautard’s Eau de Cologne“. Sovietų alkoholikus ir dažnai komedijose juos rodžiusius režisierius, ko gero, būtų papiktinusi mintis, kad odekoloną galima imti ir išspjauti. Tačiau tokios ironiškos scenos – retenybė. Dažniausiai kvepalai filmuose kuria atmosferą, apibūdina personažus, tampa įkalčiu ar epochos atributu.
Holivudas dar 3-iajame dešimtmetyje pradėjo intensyviai bendradarbiauti su kosmetikos gamintojais. Vienas pirmųjų čia įsikūrė Maxas Factoras (1872– 1938), kuriam didžiosios studijos kartais pateikdavo įspūdingus užsakymus, pavyzdžiui, nugrimuoti du šimtus „Nojaus arkos“ statistų vandeniui atspariu grimu. 1904 m. iš Rusijos imperijos į JAV atvykęs Factoras pradėjo kurti specialiai kino pramonei skirtus kosmetikos produktus. 1928-aisiais jis atidarė Holivude prabangų saloną. Statybos pradžioje būsimą pastatą „pakrikštijo“ Macko Sennetto filmų žvaigždė Thelma Hill – ji nedaužė šampano butelio, bet šlakstė tualetinį Maxo Factoro vandenį ir tuo labai pralinksmino praeivius. Factoro „rūmai“ žavėjo prabanga, spindėjo auksu ir krištoliniais šviestuvais, stiklinėse lentynose buvo išdėstyta kosmetika, kvepalai, pudrinės, dirbtinės blakstienos Čia buvo įvairių patalpų, net specialus kambarys perukams matuotis. Tačiau svarbiausios buvo antrame aukšte įsikūrusios naujų produktų ir kvepalų laboratorijos. Pastarojoje stovėjo per du tūkstančius buteliukų su įvairiausiais kvapais ir aliejais.
Iš pradžių Factoras rengė savo kosmetikos pristatymus kino teatrų fojė. Reklaminiai plakatai kvietė moteris išbandyti Holivudo aktorių kosmetiką. Tačiau netrukus kilo sumanymas, kad kosmetiką reklamose rekomenduotų žvaigždės, su kuriomis Factorą siejo draugiški santykiai. Su aktorėmis buvo susitarta tarpininkaujant studijoms. Už tai Factoras pasižadėjo reklamuoti filmus, kuriose šios aktorės vaidino. Susitarimas kainavo vieną dolerį. Dabar tai kainuotų milijonus. Iki 6-ojo dešimtmečio beveik kiekviena karjeros siekianti aktorė spėjo pabūti „Factoro mergina“. Jo kosmetiką ir kvepalus reklamavo Mary Astor, Joan Crawford, Joan Fontaine, Paulette Goddard, Rita Hayworth, Hedy Lamarr, Barbara Stanwyck, Merle Oberon, Lana Turner ir daugybė kitų garsenybių. Didžiosios depresijos metais svarbiausiomis Factoro konkurentėmis Holivude tapo Helena Rubinstein ir Elizabeth Arden. Tačiau, ko gero, net ir šiuolaikiniai žiūrovai geriau žino Factoro pavardę, nes kino teatre ir televizoriaus ekrane dažnai mato reklamas, kur „Max Factor“ stilistai aiškina, kaip grimavo vieno ar kito filmo žvaigždes.
Kvapų veidai
Kol neišrastas kvepiantis kinas, vis dar daug produktyvesni atrodo nesibaigiantys bandymai rasti vizualų kvapų atitikmenį, ypač kai garsūs režisieriai kuria naujų kvepalų reklaminius klipus. Trumpi filmukai dažnai lydi naujų kvepalų reklamines kampanijas. Režisieriai naudojasi ne tik kino naracijos principais, bet ir žanrų konvencijomis ar skirtingų epochų kino poetika, nors, žinoma, mielai prisimenamos ir tipiškos reklaminės priemonės – sulėtinta kamera, judesys, įtaigus garsas. Kad sustiprintų kino reginio įspūdį, tokių reklamų kūrėjai dažnai renkasi garsius aktorius, paskui kuriuos velkasi sukurtų vaidmenų, populiarumo šleifas. Aktoriai turi sužadinti prekės ženklo įvaizdį atitinkančius jausmus, tačiau pastaraisiais metais pastebima, kad to jau nebeužtenka – jie turi būti ir aktyvūs socialinių tinklų dalyviai, nes taip išsiplečia ir reklamos poveikio laukas. Svarbūs ir aktorių asmenybės bruožai.
Dabar kino žvaigždės dažnai tampa kvepalų „veidais“ – Cate Blanchett paskutiniais metais neatsiejama nuo „Giorgio Armani“ „Si“, Julia Roberts reklamuoja „Lancôme“ kvepalus „La vie est belle“. Vienus populiariausių „Lancôme“ kvepalų „Trésor“ reklamavo ir Kate Winslet, ir Penélope Cruz, bet iki šiol prisimenu neįtikėtinai jausmingą Isabellos Rossellini žvilgsnį 1991-ųjų reklamoje: aktorė, regis, skleidė rožės aromatą.
Vieną geriausiai apmokamų jaunosios kartos amerikiečių aktorių Kristen Stewart „Balenciaga“ pakvietė reklamuoti kvepalus „Florabotanica“ (2013) iškart po skandalo, kai paaiškėjo aktorės ryšys su vedusiu vyru, o jos tuometinis draugas Robertas Pattinsonas pasijuto įžeistas ir įskaudintas. Reklamoje apnuogintą aktorę gaubia spalvingos, lyg iš senoviškų graviūrų paimtos gėlės. Prisilietusios prie odos jos tarsi pavirsta tatuiruotėmis. Ringano Ledwidge’o pernai sukurtame „Chanel“ kvepalų „Gabrielle“ klipe pabrėžiamas jau ne tik švelnumas ir nuogumas, – iš pradžių aktorė išsilaisvina iš ją tarsi virvės apipynusių permatomų drobių, – bet ir laisvės troškimas: išnirusi iš pančių, Stewart herojė sudaužo stiklinę sieną ir jos veidą nušviečia šviesa, kurią skleidžia „Gabrielle“ flakonas.
Nors nesu didelė britų režisieriaus Joe Wrigto gerbėja, bet iš „Chanel N°5“ reklamų labiausiai mėgstu nespalvotą 2012 m. Wrigto sukurtą 30 sekundžių reklamą, kur aptrupėjusios pilkos sienos fone Bradas Pittas, susikišęs rankas į kišenes, skaito specialiai klipui parašytas eiles. Žodžiai „Pasaulis keičiasi, o mes keičiamės kartu su juo“ iš pirmo žvilgsnio prieštarauja „amžinų kvepalų“ idėjai, bet juk Pittas – pirmas vyras, pasirinktas moteriško kvapo reklamai. 2004 m. pasirodžiusi Bazo Luhrmanno sukurta „Chanel N°5“ reklama atrodo lyg vienas iš jo filmo „Mulen Ružas“ bandymų. Tris minutes trunkančiame klipe kino žvaigždė (Nicole Kidman), bėgdama nuo paparacių, atsitiktinai sutinka žavų jaunuolį, apsimeta, kad yra šokėja, ir apsigyvena jo kukliame bute mansardoje. Klipas kainavo 42 milijonus dolerių, jis toks pat barokiškas, kaip ir visi režisieriaus filmai, kuriuose forma visada nurungia turinį. Tačiau, ko gero, labiausiai fantaziją ir troškimus sužadina Jeano-Pierre’o Jeunet „Chanel N°5“ reklama, sukurta 2009 metais. Ji vadinasi „Naktinis traukinys“. Audrey Tautou herojė keliauja „Orient Express“ ir sutinka vyrą, kurį sužavi jos kvepalai. Jeunet pasinaudojo pasakojimo būdu ir kino išraiškos priemonėmis, kurios lėmė ir „Amelijos iš Monmartro“ sėkmę. Pasakojimas skamba kaip šiuolaikinė pasaka apie meilę, ją lydi kimus Billie Holiday balsas.
Wong Kar-wai’aus sukurtame „Midnight Poison“ („Dior“, 2007) klipe dominuoja mėlyna spalva – tokios spalvos suknelę vilki Eva Green. Nuolatiniai režisieriaus filmų „atributai“ – sulėtinti kadrai, judanti kamera, laikrodžiai ir miesto tamsa – kuria paslapties atmosferą, nuojautą, kad kažkas netrukus atsitiks. Šis reklaminis klipas – į vieną minutę ekrano laiko sudėtas „visas“ Wong Kar-wai’us.
„Meilę maitina pavojai“, – ištaria Vincent’as Casselis Darreno Aronofsky sukurtoje „Yves Saint Laurent“ kvepalų „La nuit de l’homme“ (2011) reklamoje. Casselis vaidina vyrą, kuris naktį Paryžiaus džiunglėse sužavi tris moteris. Režisieriui užteko hipnotizuojančio aktoriaus žvilgsnio, auksinio prabangaus vakarėlio spindesio ir nakties tamsos. To paties kvapo reklamą sukūręs Paulas Gore’as paverčia vaizdais tai, kas slypi Aronofsky reklamos potekstėje – antrininką plėšrūną čia turi ne tik JAV auditorijai geriau žinomo aktoriaus Garretto Hedlundo personažas, bet ir naktį prabangiuose rūmuose jo sutiktos moterys, kurios dar ir nugrimuotos taip, kad primintų panteras.
Pastebėjau, kad naktį mėgsta dauguma kvepalų reklamos kūrėjų. Nicolaso Windingo Refno „Gucci Première“ (2012) reklama prasideda naktinio Los Andželo panorama. Į ją žiūrėdama Blake Lively herojė kino divos suknele prisimena filmavimą kažkur dykumoje. Dabar ši reklama atrodo kaip įžanga į režisieriaus filmą „Neoninis demonas“ (2016). „Yves Saint Laurent“ kvepalų „Manifesto“ reklamą Refnas grindžia spalvomis: ugninių plaukų Jessicos Chastain dailininkė kuria paveikslą – rankomis ji drabsto drobėje violetinius dažus. Paskui paveikslą matome aukcione, kur paslaptingą vyriškį pavergia ne tik drobė, bet ir juodą suknelę vilkinti jo autorė. Juoda ir violetinė spalvos pabrėžia spindinčią baltą aktorės odą.
Davido Fincherio „Calvin Klein Downtown“ (2013) reklama nespalvota. Jos herojė – jauna moteris, aktorė, matyt, vis dar laukianti svarbiausio vaidmens. Aktorę suvaidino Rooney Mara, ką tik nusifilmavusi Fincherio filme „Mergina su drakono tatuiruote“, bet reklama nežadina konkrečių asociacijų. Ji tiesiog apie merginą, ieškančią savo vietos dideliame mieste, todėl bus artima daugeliui potencialių kvepalų pirkėjų.
Vieni kino teoretikai tokias reklamas linkę vadinti ne filmais, bet iš kino meno lauko kilusiais „nefilmais“, panašiai kaip literatūros lauko paraštėse atsiranda įvairūs tekstai, nedaug bendro turintys su literatūra. Kiti sako, kad šias reklamas galima traktuoti ir kaip trumpo metražo filmus, papildančius kūrėjo filmografiją. Kad ir kaip būtų, atsiradus internetui, kvepalus reklamuojantys filmukai suteikia daug sinefiliško malonumo akimirkų, galinčių net pavirsti ilgomis „Youtube“ praleistomis valandomis.
Emancipacijos įvaizdžiai
Maxas Factoras padėjo sukurti įvaizdį ne vienai žvaigždei. Trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai prasidėjo Joan Crawford karjera, jos įvaizdis buvo energinga šiuolaikiška „džiazo eros“ mergina. Būtent Factoras, dažydamas aktorės lūpas kuo plačiau, logiškai išbaigė Crawford įvaizdį. Crawford dažnai vaidindavo filmuose, kurių herojės apibūdinamos flapper terminu. Tai vienas iš 3-iojo dešimtmečio Holivudo moteriškumo modelių, įkūnijančių ne tik naują mados stilių, bet ir moterų emancipaciją. Flapper atsiradimas siejosi ir su vis dažnesniu moterų buvimu viešosiose erdvėse. Joms reikėjo patogių drabužių keliauti, apsipirkinėti, būti gryname ore, vaikščioti į šokius, sportuoti. Aktyviai gyventi galėjo sau leisti tik aukštųjų sferų moterys, tačiau jų stilių ėmė kopijuoti ir žemesnių sluoksnių atstovės, nes jį reklamavo pirmiausia kinas. Tokiu flapper simboliu joms tapo Clara Bow, filme „Tai“ („It“, rež. Clarence G. Badger, Josef von Sternberg, 1927) suvaidinusi turtuolį pakerinčią savarankišką universalinės parduotuvės pardavėją ir geriausiai įkūnijusi ne tik naują personažo tipą – „dirbančią merginą“, bet ir šiuolaikišką seksualumą.
Flapper vilkėjo patogius drabužius, trumpus sijonus, jų skiriamasis bruožas – trumpai kirpti plaukai ir vis dar būtina skrybėlaitė – tik jau maža ir šalmo formos. Drąsesnės moterys pradėjo dažyti lūpas, naudoti blakstienų tušą, nagų laką ir pabrėžti akis. Viešai rūkyti XIX a. buvo priimtina tik vyrams. Rūkančios moterys buvo iš tų, kurios peržengė socialines ribas, yra seksualios, įtartinos. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo rūkymas tapo vienu emancipacijos simbolių, nors iš pradžių tai sau leisdavo tik bohemiškos moterys.
Flapper domino ne tik kiną ar mados pasaulį. Tokioms merginoms turėjo patikti „Habanita“. 1921 m. „Molinard“ pradėjo gaminti kvapnius maišelius (sašetes), skirtus dėti į cigarečių dėžutes, kad kvepalų aromatas nuslopintų tabako kvapą. Kvapnūs maišeliai vadinosi „Habanita“ ir, be abejo, turėjo asocijuotis su miestu, kur gaminami garsieji cigarai. Moterims taip patiko šis kvapas, kad netrukus „Molinard“ pradėjo gaminti kvepalus. Kvepalai „Habanita“, kuriuose susipynę gėlių, prieskonių, vanilės kvapai primena smilkalų aromatą, iki šiol populiarūs ir rūkymo viešose vietose draudimo laikais vėl primena apie uždraustus malonumus.
Tuo metu bolševikų šalyje moterų teises gynė ir naują gyvenimo modelį įvedinėjo viena garsiausių XX a. pradžios feminisčių Aleksandra Kolontaj, iškart po 1917 m. perversmo paskirta moterų reikalų bei socialinės rūpybos komisare ir Vakaruose tapusi laisvosios meilės simboliu. Tačiau jai vis dėlto buvo toli iki Lilios Brik (1891–1978) – avangardinio meno teoretiko (ir čekisto) Osipo Briko žmonos bei avangardo poeto Vladimiro Majakovskio mylimosios.
Jaunystėje Lilia Brik žavėjosi Nikolajaus Černyševskio romanu „Ką daryti?“ (1863) ir tikėjo, kad laisvi nuo sąlyginumų ir senosios buities atgyvenų, pavyzdžiui, pavydo, romano veikėjai turi būti sektinas pavyzdys. Brikai ir Majakovskis gyveno kartu viename bute, visada pabrėždavo, kad suteikė vienas kitam visišką laisvę. Viktoras Šklovskis yra rašęs, kad kaimynystė su Brikais ir Majakovskiu poilsio namuose Kryme įkvėpė jį parašyti „Trečiosios Meščianskaja gatvės“ („Третья Мещанская“, 1926) scenarijų. Ši Abramo Romo juosta, Vakaruose rodyta kaip „Lova ir sofa“ („Bed and Sofa“), buvo vienas populiariausių 3-iojo dešimtmečio filmų. Vėliau juo žavėjosi prancūzų Naujoji banga. Jo atgarsių galima įžvelgti ir viename subtiliausių François Truffaut filmų „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962).
Lilią Brik įamžino Majakovskio eilės ir fotografo Aleksandro Rodčenkos nuotraukos bei agitaciniai plakatai. Brik ir pati bandė kurti – ji studijavo skulptūrą Miunchene, bandė montuoti filmus. 1929 m. ji kartu su Vitalijumi Žemčiužnu sukūrė „celiulioidinių aistrų“ parodiją „Stiklinė akis“ („Стеклянный глаз“), parašė kelis scenarijus. Bet labiau žinomi ne jie, o neišlikęs „Filmos surakinta“ („Закованная фильмой“, 1918), kurio scenarijų Majakovskis parašė prašomas Brik. Siužetas paprastas – maištingas Menininkas sutinka nuo ekrano nužengusią Baleriną. (Įdomu, kad 1986-aisiais Woody Allenas „Purpurinėje Kairo rožėje“ pakartojo šį siužetą, tik jo filme iš ekrano į kino teatro salę nužengia mėgstamas pagrindinės veikėjos aktorius.) „Filmos surakintos“ veikėjai buvo nurašyti nuo Majakovskio ir Brik, kurie ir suvaidino pagrindinius vaidmenis. Jis žiūrovų taip ir nepasiekė – kino studijoje kilo gaisras ir juosta sudegė, tačiau Majakovskis parsinešdavo namo juostos nuokarpų, tad dalis filmo išliko.
Lilia Brik mėgo „Guerlain“ kvepalus, ypač „Jicky“, kurie pasirodė 1889-aisiais ir iškart tapo moderniosios parfumerijos pagrindu. Sovietų Rusijoje tokių kvepalų negalėjai nusipirkti. Juos siųsdavo Paryžiuje gyvenusi Lilios Brik sesuo rašytoja Elsa Triolet arba po užsienį dažnai keliavęs Majakovskis. Viename laiške iš Paryžiaus 1924-aisiais jis rašė: „Kvepalus išsiunčiau (bet ne litrą – tiek negalėčiau įpirkti). Jei flakonas tave pasieks nesudužęs, juos siųsiu po truputį.“
„Jicky“ filmuose „vaidino“ ne vieną ir ne du kartus. Kontroversijų dėl atvirai rodomo sadomazochizmo sulaukusiame Barbeto Schroederio filme „Šeimininkė“ („Maîtresse“, 1975) Bulle Ogier vaidina profesionalią dominuotoją. Vienoje scenoje jos herojės dvejones, ką pasirinkti, simbolizuoja du kvepalų flakonai – kvapiąja tuberoza dvelkiantys „Chloé“ (šie Karlo Lagerfeldo, kuris buvo ir filmo kostiumų autorius, kvepalai pasirodė tais pačiais metais kaip ir filmas, bet gana greitai išnyko) ir visų seksualinių dviprasmybių ir parfumerijos kontrastų čempionu vadinti „Jicky“. Įdomu, kad „Jicky“ netiesiogiai „vaidina“ Bertrand’o Bonello filme „Prisiminimai iš viešnamio“ („L’Apollonide, souvenirs de la maison close“, 2011). Viename epizode klientas sako Klotildai (Céline Salette), kad ji gerai kvepia. Mergina atsako, kad tai „Jicky“. Taip tarp jų pradeda megztis tikrasis artumas, juk kvapas visada labai intymus. Tarp „Jicky“ gerbėjų daug garsių vardų, kad ir Brigitte Bardot, Jackie Kennedy, Rogeris Moore’as, Seanas Connery.
Bonello, ko gero, vienas juslingiausių šiuolaikinių (ne tik prancūzų) kino režisierių. Kitame savo filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ („Saint-Laurent“, 2014) Bonello papasakojo dizainerio, kurio vardas neatsiejamas nuo skandalingųjų kvepalų „Opium“, istoriją. Raymond’o Chaillano ir Jeano-Louis Sieuzaco sukomponuoti kvepalai, kuriems Pierre’as Dinand’as sukūrė japonišką inro (lakuota dėžutė, kurioje samurajai laikė prieskonius, vaistus ar net narkotikus) primenančią pakuotę, papildė Saint-Laurent’o 1977-ųjų rudens ir žiemos kolekciją ir sukėlė bene didžiausius kvepalų istorijoje protestus, ypač JAV, kur Saint-Laurent’as buvo kaltinamas ne tik narkotikų garbinimu, bet ir skriaudos, kurią opiumas padarė milijonams kinų, neigimu. Tačiau būtent nepaprastai greit išpopuliarėjęs „Opium“ po ilgokos pertraukos sugrąžino į madą vadinamuosius rytietiškus kvapus, o kartu įteisino naujus reklaminės kampanijos bei rinkodaros metodus. „Opium“ buvo sumanytas kaip seksualinės laisvės ir moterų lygybės išraiška. Neatsitiktinai Mike’o Millso filme „XX amžiaus moteris“ („20th Century Women“, 2016), kurio veiksmas nukelia į 1979-uosius, šie kvepalai įkūnija ne tik permainų laiką, bet ir subtilų ryšį tarp motinos bei paauglio sūnaus ir skirtingų kartų moterų, kurias suvaidino Annette Bening, Greta Gerwig ir Elle Fanning.
Lilia Brik įkvėpė ne vieną kūrėją – gyvenimo pabaigoje ji sužavėjo net Yves’ą Saint-Laurent’ą ir buvo viena pirmųjų, kuriai dizaineris padovanojo „Opium“. Kai Lilia Brik nusižudė, ji buvo apvilkta Sergejaus Paradžanovo padovanota ukrainietiška rankomis austos drobės suknele ir prieš kremaciją apšlakstyta „Opium“.
Kvepalų „vaidmenys“
Kvepalai filmuose dažnai pabrėžia moteriškumą, kuria išskirtinai moterišką erdvę. Kartais užtenka vienos scenos. 1988 m. pasirodęs Mike’o Nicholso filmas „Dirbanti mergina“ („Working Girl“) buvo vienas pirmųjų, įvardijęs naują moterų emancipacijos tendenciją ir sulaukęs didžiulio populiarumo. Filmo idėja gimė, kai režisierius vaikščiodamas Niujorko gatvėmis pastebėjo daug į darbą skubančių moterų. „Dirbančios merginos“ herojė Tes (Melanie Grifith) dirba Volstryte ir svajoja apie karjerą. Tačiau visi mato tik gražią merginą. Nicholsas rodė veikėjos, kuri negali pasigirti nei kilme, nei pinigais, bet turi šviesų protą ir daug ambicijų, transformaciją, kai ši įsidarbina įtakingos verslininkės asistente, o vėliau nusprendžia jai atkeršyti už pavogtą sumanymą. Viršininkė Ketrin (Sigourney Weawer) – visiška Tes priešingybė, ji turtinga, graži, pasitiki savimi ir nuolat demonstruoja savo moteriškumą. Jam skirta ir scena, kur susilaužiusi koją Ketrin guli prabangioje lovoje, vilki nėriniuotus apatinius ir kvėpinasi Jacques’o Guerlaino 1925 m. sukurtais „Shalimar“, su kiekvienu kvepalų kamštelio prisilietimu prie kūno kartodama netrukus pasirodysiančio sužadėtinio vardą. Šiuos egzotiškus, vanile dvelkiančius ir dažnai mitiniais vadinamus kvepalus mėgsta ne tik filmų veikėjos, bet ir aktorės, o Meryl Streep juos yra pavadinusi mėgstamiausiais.
Vieno populiariausių ir, deja, mizoginiškiausių Holivudo filmų – 1939 m. George’o Cukoro amerikiečių papročių satyroje „Moterys“ („The Women“) nėrinių ir prabangos taip pat netrūksta. Veikėjos yra tik moterys. Vyrai nepasirodo nė viename kadre, nors yra nuolatinis kalbų ir geismų objektas. Veikėjos – aukštuomenės moterys, o veiksmas prasideda prabangiame Niujorko grožio centre, kur atliekamos įvairiausios procedūros. Čia pradeda sklisti gandai, kad Merės Hains (Norma Shearer) vyras inžinierius mezga romaną su kvepalų pardavėja Kristal (Joan Crawford). Pas ją išsirengia Merės pusseserė. Ilgas epizodas parduotuvės kvepalų skyriuje ne tik vaizdžiai paaiškina, kad Kristal meluoja sakydama, jog nepažįsta inžinieriaus, – atėjusioms ji siūlo tuos pačius kvepalus, kuriuos Merei padovanojo vyras. Crawford herojė sumaniai pasinaudoja kvepalų pavadinimais, norėdama įgelti gandų nešiotojoms.
Šioje scenoje šmėsteli „Shalimar“ kvepalai, bet „Summer Rain“, kuriuos siūlo Kristal, „Raw Spirit Fragrances“ pradėjo gaminti gerokai vėliau, 2015-aisiais. Filmą kuriant tai buvo tik scenarisčių fantazija.
Jeaną-Paulį Guerlainą įkvėpė Catherine Deneuve herojė iš Michelio Deville filmo „Benžamenas, arba Skaistuolio dienoraštis“ („Benjamin ou les mémoires d’un puceau“, 1968). Deneuve vaidino ir Alaino Cavalier filme pagal Françoise Sagan romaną „Kapituliacijos signalas“ („La chamade“, 1968). Po metų pasirodė kiti Guerlaino sukurti kvepalai „Chamade“ (1969). „Chamade“ – kariuomenės terminas, kai būgnais mušamas signalas atsitraukti. Deneuve šiame filme suvaidinta Liusilė negali pasirinkti: vyresnis meilužis jai garantuoja prabangą, o likti su neturtingu mylimuoju Antuanu reikštų pasmerkti save pilkam gyvenimui. Kvepalų kritikas Yohanas Cervi abejoja teiginiu, kad pasirodę praėjus metams po revoliucingų 1968-ųjų „Chamade“ iš tikrųjų įtvirtino buržuazinį įvaizdį, nuo kurio neatsiejamas kad ir perlų vėrinys. Luiso Buñuelio filme „Dienos gražuolė“ („Belle de jour“, 1967) ant Deneuve herojės Severinos tualetinio stalelio puikuojasi skirtingų „Guerlaine“ kvepalų flakonai, vienas jų, greičiausiai kino žvaigždžių iki šiol mėgstamas „L’Heure bleue“ (1912), sudūžta.
„LouLou“ (1987) įkvėpė Georgo Wilhelmo Pabsto filmas „Pandoros skrynia“ („Die Büchse der Pandora“, 1929). Louise Brooks suvaidinta Lulu – viena svarbiausių kino lemtingųjų moterų, kurią nuolat prisimena ne tik kino istorikai, bet ir feministės. Pasak Cervi, „LouLou“ idealiai perteikia filmo veikėjos dvasią – tai nekaltas, viliojantis ir nenuspėjamas kvapas. Kelis dešimtmečius buvau ištikima „LouLou“ gerbėja, bet man šis kvapas pirmiausia atrodo provokuojantis, erzinantis, žaidžiantis su totalaus, visa apimančio moteriškumo idėja taip, kaip filmo herojė žaidė su jai neabejingų vyrų ir moterų jausmais bei gyvenimais.
Bent jau iki šiol labiausiai kvepiantis filmo veikėjas yra Weso Andersono filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Hotel Budapest“, 2014) ponas Gustavas (Ralph Fiennes). Filmo pasakotojas prisipažįsta, kad tai labiausiai kvepiantis vyras, kokį jam teko sutikti: „L’Air de Panache“ aromatas iš anksto praneša apie jo pasirodymą. Net bėgdamas iš kalėjimo Gustavas prašo, kad pasiuntinukas Zero jį papurkštų kvepalais, ir labai pasipiktina sužinojęs, kad šis pamiršo juos paimti. „L’Air de Panache“ taip pat pasirodė 2014-aisiais, kompoziciją sukūrė Markas Buxtonas, o pagamino „The Grand Hotel Budapest“. Deja, tai iki šiol vienintelis „The Grand Hotel Budapest“ aromatas.
François Truffaut filmo „Amerikietiška naktis“ („La nuit américaine“, 1973) herojės – trapios kino žvaigždės, kurią suvaidino Jacqueline Bisset, – charakterį apibūdina ant tualetinio stalelio stovintis „L’air du temps“ flakonas. Šie 1948 m. pasirodę „Nina Ricci“ kvepalai iš tikrųjų įkūnijo pavadinime suformuluotą laiko dvasią. Priešingai nei kitas svarbus pokario kvapas „Miss Dior“, tapęs new look simboliu, 1951 m. dailininko René Lalique’o sukurtais dviem stikliniais balandžiais papuoštas kamštelis liudijo švelnumo pasiilgusią pokario kartą. Šis gėlių aromatas minkštas, purus, kupinas fantazijos ir romantikos. Beje, šį kvapą filme „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“, rež. Jonathan Demme, 1991) užuodžia ir Hanibalas Lekteris (Anthony Hopkins), kai Klarisė (Jodie Foster) pirmąkart aplanko jį kalėjime.
Claude’o Chabrolio filme „Violeta Nozjė“ („Violette Nozière“, 1978), kurio veikėja tapo garsaus teismo proceso tarpukario Prancūzijoje sulaukusi tėvažudė, kvepalai tiksliai nurodo veiksmo laiką bei padeda atskleisti paslaptį. „Vol de nuit“, kuriuos Isabelle Huppert suvaidintos Violetos krepšyje aptinka jos motina, „Guerlain“ išleido 1933-aisiais. Šis prabangos simbolis padeda suprasti, kad duktė turi ir kitą, slaptą gyvenimą.
Kvepalai kine dažnai reikalingi stumtelėti siužetą. Arthuro Hillerio komedijoje „Nieko nemačiau, nieko negirdėjau“ („See No Evil, Hear No Evil“, 1989) du veikėjai – neregys ir kurčiasis – tampa žmogžudystės liudininkais. Policija netiki, kad žudikas kvepėjo „Shalimar“, bet galiausiai būtent pagal kvapą neregys atpažins žudikę. Dino Risi filme „Moters kvapas“ („Profumo di donna“, 1974) ir geriau pas mus žinomame amerikietiškame Martino Bresto filmo perdibinyje („Scent of a Woman“, 1992) kvapas simbolizuoja gyvenimo pilnatvės troškimą. Bresto filme nuskamba kelių kvepalų pavadinimai. Alo Pacino suvaidintas aklas karininkas iškart padaro įspūdį sutiktai moteriai, įkvėpęs jos kvepalų ir pasakęs jų pavadinimą „Fleurs de Rocaille“. Savo laiku tai buvo garsiausi „Caron“ kvepalai ir patys brangiausi – jų kaina buvo dvigubai didesnė nei kitų prabangių to meto kvepalų. Jie atsirado 1934-aisiais, pačioje art deco viršūnėje, todėl pavadinimas „Akmens gėlės“ nieko nestebino. 1940 m. studija R. K. O. sudarė sutartį su „Caron“. Naujame Ginger Rodgers filme „Primrose Path“ (rež. Gregory la Cava, 1940) turėjo būti scena, kurioje bus rodomi „Fleurs de Rocaille“ flakonai. Tačiau asociacijų su aukštuomenės gyvenimu filme neatsirado, nes Rodgers vaidino merginą, kuri visaip stengėsi išvengti savo motinos prostitutės likimo. „Caron“ įsižeidė ir pareikalavo, kad R. K. O. sceną išimtų, vėliau net kreipėsi į teismą. „Moters kvape“ nuskamba ir „Guerlain“ kvepalų „Mitsouko“ (1919), kurie bene pirmąkart kine pasirodė George’o Cukoro filme „Vakarienė aštuntą“ („Dinner at Eight“, 1933), vadintame „glamūriškiausiu savo laikų filmu“, pavadinimas. „Vakarienėje aštuntą“ spindėjo pirmoji „platininė blondinė“ Jean Harlow. Tačiau „Mitsouko“ mėgo ne tik ji, bet ir Charlie Chaplinas, Ingrid Bergman, Ava Gardner.
Idealūs naktiniai marškiniai
1952 m. rugpjūčio 7 d. „Life“ žurnale pasirodė interviu su Marilyn Monroe, ką tik paskelbta 6-ojo dešimtmečio sekso simboliu. Šio dešimtmečio pradžioje įvyko lūžis aktorės karjeroje – 1950 m. ji suvaidino nedidelius vaidmenis penkiuose filmuose, bet penkių minučių pasirodymas Johno Hustono „Asfalto džiunglėse“ („The Asphalt Jungle“, 1950) ir pradedančios aktorės vaidmuo Josepho Mankiewicziaus dramoje „Viskas apie Evą“ („All about Eve“, 1950) buvo lemiami. Monroe jau nebuvo galima nepastebėti. Ji pradėjo lankyti Michailo Čechovo aktorystės pamokas, užmezgė romaną su Elia Kazanu. 1952-aisiais pagal kontraktą Monroe jau galėjo gauti pagrindinius vaidmenis, jos filmus lydėjo komercinė sėkmė, bet kilo skandalas, kai aktorė prisipažino, kad 1949 m. pozavo apsinuoginusi kalendoriams. Priversta pasiaiškinti, Monroe prisipažino, kad tada jai labai reikėjo pinigų. Visi tai sutiko palankiai ir interviu „Life“ bei nuotrauka ant žurnalo viršelio turėjo padėti didelį tašką. Tačiau šiame interviu nuskambėjęs garsusis atsakymas į klausimą, ką ji vilki naktį, – „Tik „Chanel N°5“, didžiulį atgarsį įgijo tik po aštuonerių metų, kai buvo panaudotas Cukoro filmo „Pasimylėkime“ („Let’s Make Love“, 1960) reklaminei kampanijai.
1920 m. tuometinis Coco Chanel meilužis – didysis kunigaikštis Dimitrijus Pavlovičius – pristatė jai iš bolševikų Rusijos pabėgusį Ernestą Beaux. Chanel jam užsakė kvepalus ir 1921 m. gegužės 5 d. pasirinko penktą mėginį iš Beaux pasiūlytų aromatų – galingą aštuoniasdešimties sudedamųjų dalių, aldehidų, jazminų, rožių, sandalo, kvapiosios kanangos ir kvapiojo auksabarzdžio gūsį, kuris tapo dažniausiai parduodamais XX a. kvepalais. Beje, skirtingai nuo daugybės kitų legendiniais virtusių kvepalų, „Chanel N°5“, regis, paskutiniais metais pasikeitė mažiausiai.
„Chanel N°5“ reklamavo daug gražių moterų, tarp jų ir kino žvaigždės Catherine Deneuve, Carole Bouquet, Nicole Kidman, Audrey Tautou, Bradas Pittas, tačiau iki šiol, ko gero, idealiausiai kvepalų žadinamus jausmus išreiškia MM. „Chanel N°5“ vaidino daugybėje filmų. Populiarumo rekordus savo laiku mušusioje Jeano-Marie Poiré komedijoje „Ateiviai“ („Les visiteurs“, 1993) yra labai juokinga scena. Šių dienų Prancūzijoje atsidūrusius XII a. riterį (Jean Reno) ir jo tarną (Christian Clavier) riterio palikuoniai nusprendžia išmaudyti. Atsidūrę brangiais flakonais apstatytoje vonioje prastus kvapus skleidžiantys ateiviai iš pradžių nelabai žino, kaip elgtis, bet greitai patiria tikrą malonumą ant savęs išlieję didžiulį „Chanel N°5“ flakoną. Leonido Gaidajaus komedijoje „Briliantinė ranka“ (1969) flakonas nepasirodo, bet taksistu apsimetęs KGB darbuotojas, pauostęs Jurijaus Nikulino veikėjui komiso parduotuvėje sutiktos moters duotą lapelį su adresu, mįslingai taria: „Prancūziški, „Chanel N°5“. Suprask, reikalas rimtas.
Iš naujesnių filmų labiausiai įsiminė scena iš Toddo Hayneso „Kerol“ („Carol“, 2015), kai Kerol (Cate Blanchett) namuose jos abi su Tereza (Rooney Mara) pirmąkart paliečia viena kitą, uostydamos kvepalus ant viena kitos rankų ir skruostų. Kvepalai šioje scenoje – tik pretekstas pagaliau paliesti mylimosios odą, bet kartu jie dar vienas Terezos žingsnis į elegantiškosios Kerol pasaulį.
Kai tik pasibaigus sovietmečiui pirmąkart žiūrėjau „Ateivius“, scena su „Chanel N°5“ flakonu vonioje neatrodė tokia juokinga kaip dabar. Sovietmečiu prancūziški kvepalai buvo ne tik labai brangūs, bet ir beveik neprieinami. Jei pagrindinėje Maskvos M. Gorkio gatvėje (dabar Tverskaja) prie firminės „Novaja Zaria“ parduotuvės nusidriekdavo eilė, vadinasi, „išmetė“ prancūziškų kvepalų. Patys geidžiamiausi vis dėlto buvo „Lancôme“ kvepalai „Magie noire“ (1978) ir „Climat“ (1967). Pastaruosius Eldaro Riazanovo filme „Likimo ironija, arba Po pirties“ (1975) Naujųjų metų išvakarėse Ipolitas (Jurijus Jakovlevas) dovanoja Nadiai (Barbara Brylska). Tokia brangi dovana rodo, kad jaunikis ne tik rimtas, bet ir turtingas. Tiesa, filme rodoma ankstyviausia „Climat“ dėžutė, o ne vėlesnė mėlyna, kuri išliko iki šiol. Tačiau dažniausiai sovietinių filmų herojės kvėpinosi simboliška, naujo gyvenimo prabangą teigusia „Krasnaja Moskva“, net nežinodamos, kad 1913 m. kvepalus sukūręs Auguste’as Michelis (sakoma, kad jo įmonėje kvepalus kurti pradėjo ir Beaux) juos skyrė Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejui ir pavadino „Mylima imperatorienės puokšte“ („Любимый букет императрицы“). Kvepalų gamyba, truputį pakeitus sudėtį, buvo atnaujinta 1925-aisiais, tik dabar jie jau vadinosi „Krasnaja Moskva“.
Kvapų kūrėjai
Kvepalai sovietų filmuose – dažniausiai moters tuštybės simbolis, nors 1981 m. Aleksandro Proškino komedijoje „Pavojingas amžius“ („Опасный возраст“) Juozo Budraičio suvaidintas herojus Narkisas Rodimcevas per skyrybas teisme iškart atpažįsta pirmiausia sovietine ideologija dvelkiančios teisėjos aromatą. Tai „Krasnaja Moskva“. Narkisas yra „nosis“ – parfumerijos fabriko ekspertas. Jo žmona (Alisa Freindlich) nusprendė skirtis. Tačiau nelaimė nevaikšto viena. Pakviestas atpažinti retus įtariamos nusikaltimu moters kvepalus Narkisas gauna traumą ir praranda uoslę. Gydytojas jam paaiškina, kad nosies jautrumas tiesiog „sugrįžo į normą“. Budraitis vaidino groteskišką vidutinio amžiaus vyrą, tipišką sovietinį inteligentą, save vadinantį nevykėliu. Tačiau jo herojaus sugebėjimas skirti menkiausius kvapų atspalvius liudijo ne tik šio žmogaus talentą, bet ir buvo ezopiška nuoroda į sovietinei tikrovei svetimą jausmų subtilumą, į neatitinkantį „normos“ pasaulio suvokimą. Erico Lartigau filmo „Išnuomok man savo ranką“ („Prête-moi ta main“, 2006) veikėją – keturiasdešimtmetį kvepalų kūrėją ir „nosį“ Luisą (Alain Chabat) – mama ir penkios seserys nutaria apvesdinti, nors šis ir taip jaučiasi laimingas. Tada Luisas sukuria savo planą: jis užmoka merginai (Charlotte Gainsbourg), kad ši suvaidintų sužadėtinę, kuri neva paliks Luisą prieš pat vestuves. Ema nieko neišmano apie kvepalus, nors kartais jos pastabos visai tikslios. Bet parfumeriai – nebūtinai komiški personažai.
Žinoma, garsiausias iš literatūros ir kino atėjęs kvepalų kūrėjas yra Žanas-Baptistas Grenujis. Šio ypatinga uosle apdovanoto, bet savo kvapo neturinčio žuvies prekiautojos pavainikio sūnaus istoriją sukūrė vokiečių rašytojas Patrickas Süskindas. Jo knyga „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ 1985-aisiais nuskambėjo visame pasaulyje. Romano veiksmas nukelia į XVIII a. Prancūziją. Grenujis siekia sukurti idealius kvepalus. Tam jam negaila nieko, net ir gražiausių moterų gyvybių. Ekranizacijos reikėjo palaukti, nors ekranizuoti romaną troško daug režisierių. Sakoma, kad už autorines teises rašytojas gavo 10 milijonų eurų, tačiau nežinau, ar jis liko patenkintas Tomo Tykwerio filmu „Kvepalai“ („Perfume: The Story of a Murder“, 2006).
Perkelti į ekraną genialaus piktadario istoriją, išsaugant visas jo filosofines ar alegorines potekstes, – sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Grenujis yra menininkas. Kvepalai jam – meilės, kurios jis niekad nepažino, pakaitalas. Tačiau palaipsniui jis suvokia, kokią valdžią suteikia kvepalai. Jis gali sužadinti meilę ir vis labiau virsta manijos apimtu bepročiu, pabaisa, sužavinčiu gerbėjų mases. Taip knygoje susipina menininko, blogio, valdžios, meilės ir kvapų temos, kurių neįmanoma tiesiog imti ir paversti vaizdais, nors Süskindas, kaip, beje, dauguma postmodernistų, naudojasi būtent jais. Tykweris bando tai imituoti, pasitelkdamas Grenujo (Ben Whishaw) žvilgsnio trajektorija judančią kamerą, spalva išskirdamas žmones, daiktus ar produktus, kurių kvapų pėdsakais seka pagrindinis veikėjas. Tačiau režisierius pernelyg daugina vaizdus, kurių kartais net reklamiškas barokiškumas galiausiai atsisuka prieš jį – kulminacinė orgijos scena vis dėlto dvelkia kiču.
Tais pačiais 2006-aisiais pasirodęs Jano Jakubo Kolskio filmas „Jasminum“, regis, polemizuoja su „Kvepalais“. Kolskis – vienas iš nedaugelio režisierių, kuriam pavyksta filmuose sukurti kinui sunkiai pasiekiamą magiškojo realizmo atmosferą. „Jasminum“ – poetiška ir kartu filosofiška refleksija apie sacrum ir kvapus, kurie persmelkia ir filmo struktūrą. Siužetas paprastas: į gana netipišką vienuolyną, kuriame gyvena skirtingai kvepiantys vienuoliai, atvažiuoja restauratorė Nataša su penkerių metų dukrele Genia. Pasakotoja yra Genia, pasaulį matome jos akimis, todėl ir akivaizdu, kad ne tik kvapai čia turi magiškų galių. Mergaitė susidraugauja su vienuoliu Sveikatėle (Janusz Gajos). Jis dvelkia maistu, nes yra virėjas. Bet vienuolis Trešnė kvepia trešnėmis, Slyva – slyvomis, Ieva kvepia ievomis ir rūpinasi antimis. Ne tik kiekvieną filmo veikėją režisierius susieja su kokiu nors kvapu. Čia kvepia viskas – Natašos dažai, Ievos auginamos antys, Sveikatėlės sriuba, kiekvieną filmo sceną, regis, gaubia koks nors kvapas. Nataša, kuri pati komponuoja kvepalus, netiki, kad vienuoliai kvepia iš tikrųjų, – ji įsitikinusi, kad tai tik triukai. Tačiau Sveikatėlė, kuris yra pats tikriausias šventasis, atskleis Natašai, kad jos kvepalams stinga širdies natos, o ši nata yra jazminas. Ir tai yra meilės kvapas. Natašos kvepalai gali pasirodyti pernelyg paprasti, kaip ir Kolskio „Jasminum“. Tačiau kiekvienas iš mūsų – žiūrovas ir skaitytojas – galime patys sukurti savo kvepalus ir jų kino istoriją.
Naudota knyga:
Yohan Cervi, Jeanne Doré, Alexis Toublanc, Les cent onze parfums qu’il faut sentir avant de mourir,
Le Contrpoint, 2017.
