Antikristas kine

„Ženklas“, rež. Richard Donner, 1976
„Ženklas“, rež. Richard Donner, 1976

„Nesuprantu, kodėl taip jau bloga yra skirti gėrį ir blogį.“

(Apokaliptinio kino satyra „Gera lemiantys ženklai“)

 

Prieš pat prasidedant pandemijai, sausio ir vasario mėnesį, britų televizijos kanalas „BBC Two“ transliavo naują trumpą (šešių serijų) apokaliptiniam žanrui priskirtiną serialą „The Good Omens“. Tai Terry Pratchetto ir Neilo Gaimano romano „Gera lemiantys ženklai“ (parašyto 1990 m., į lietuvių kalbą išversto ir išleisto 2016 m. leidykloje „Bonus Animus“) ekranizacija. Serialas buvo pastatytas 2019 m. („Amazon Studios“ ir „BBC Studios“) ir pirmą kartą eteryje pasirodė gegužės 31-ąją. Neilgai trukus serialas susilaukė amerikietiškos krikščioniškos visuomenės pasipiktinimo bei peticijų, rašytų niekuo dėtai „Netflix“, kad sustabdytų serialo transliaciją. Pasipiktinimą galima suprasti, turint omenyje kelis dešimtmečius JAV vystytą apokaliptinio kino industriją, ieškančią formų suaktualinti krikščionišką mitą apie Antikristą ir pasaulio pabaigos mūšį (armagedoną). Reiktų prisiminti ir kai kurių fundamentalistiškų krikščioniškų bei naujų religinių judėjimų, laukusių pasaulio pabaigos (Davido Koresho bendruomenės susprogdinimą Veike, „Havens Gate“ judėjimo narių masines savižudybes ir kt.), tragedijas XX a. pabaigoje, kad galėtume suvokti apokaliptinio mąstymo  reikšmę tam tikruose protestantiškos kultūros segmentuose. Nors, kaip sako krikščioniškos teologinės minties istorikas Bernardas MacGinnas, šiuolaikiniai radikalių protestantiškų sluoksnių siekiai atgaivinti Antikristo idėją (ką matome populiarioje krikščioniško fundamentalizmo literatūroje ir kine) yra istorinė anomalija. Kitaip tariant, nors pati krikščionybė prieš du tūkstančius metų gimė kaip apokaliptinis judėjimas ir ilgainiui apokaliptiniai laukimai ir Antikristo įvaizdis užvaldydavo vis platesnius visuomenės sluoksnius, tai vykdavo tik kai kuriais kriziniais laikotarpiais, siekiant identifikuoti ideologinius oponentus pačios krikščionijos viduje kaip Antikristo pasireiškimą.

Ypač aktyviai ir gausiai šis vaizdinys buvo eksploatuojamas protestantiškoje retorikoje reformacijos amžiuje, protestantų ir katalikų karuose, Antikristo vaidmenį priskiriant pirmiausia Romos popiežiui, bet taip pat kaltinant ir kitus protestantus. Tačiau, kaip teigia autorius, po 1651-ųjų, t. y. po Anglijos pilietinio karo (1642–1651), nei teologai, nei politikai nebežiūrėjo į Antikristo figūrą rimtai. Gal kaip į kažkokio blogio metaforą. Retesniais atvejais – krikščioniškai suprasto blogio, kaip pasipriešinimo Kristui, reprezentaciją, kurios būdavo ir yra ieškoma paties krikščionio sieloje. Ši subjektyvaus Antikristo idėja siekia IV–V a. filosofą šv. Augustiną iš Hipono.

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, siekis vėl pasižiūrėti į krikščionių šventraščių Apreiškimo Jonui knygoje paminėtą Antikristą rimtai, bandyti atpažinti „žvėrį“, kurio ženklas būtų 666, ir imti ruoštis armagedonui XX a. antrojoje pusėje, (ypač) JAV tapo tikru apsėdimu, kurį paaiškinti ir suprasti bando įvairių mokslų tyrėjai. O vienas pirmųjų, jei ne pats pirmas, tokio žanro filmas, pateikęs šiuolaikinę radikalią protestantišką teologiją reprezentuojančią Apreiškimo Jonui apokalipsės interpretaciją, sulaukęs daugybės milijonų peržiūrų, buvo 1972 m. filmas „Vagis naktyje“ („A Thief in the Night“), perpildytas tiesioginių citatų iš Apreiškimo Jonui ir tiesmukų pamokslų bei moralizavimo, kuriuo buvo duotas tonas ir daugumai po to sukurtų apokaliptinio žanro juostų – žmonių dingimas (grobimai), sukrėtimai, ištikęs visuotinis blogis bei pakibusios visuotinės katastrofos siužetas, plėtojamas dėmesį koncentruojant į konkretaus žmogaus elgesį ir pasirinkimus šio staiga ištikusio blogio akivaizdoje. Šiame filme blogis, teisingiau, Antikristas, be jokių užuolankų identifikuojamas kaip pasaulinė aukščiausio lygio organizacija, ėmusi kurti naują (totalitarinę) pasaulio tvarką kaip atsaką į staigius paslaptingus tūkstančių žmonių dingimus per vieną naktį. Visi, atsisakę identifikuotis kaip šios organizacijos nariai, tiesiog buvo išstumti iš visuomenės ir nebegalėjo naudotis niekuo – nei parduotuvėmis, nei vaistinėmis, nei kitomis socialinėmis paslaugomis. Mergina, kuri tapo šios istorijos centrine figūra, atsisakiusi prieš tai pasirinkti Kristų, bet bandžiusi pabėgti nuo ją ėmusios persekioti organizacijos, galiausiai liko ties praraja, nes nebespėjo į nuvažiuojantį „išgelbėtųjų“ autobusą. Tačiau filmas baigiasi scena, kuria ir prasidėjo – pabudusi iš košmaro (pasirodo, visa tai tebuvo sapnas) ši mergina per radiją išgirsta, kad per naktį dingo tūkstančiai žmonių ir visa tai siejama tiesiogiai su Apreiškimo Jonui išsipildymu. Galiausiai žiūrovas paliekamas su raginimu priimti teisingą sprendimą – kol dar nevėlu.

Filmas atskleidžia vieną apokaliptinius scenarijus siejantį ypatumą – neišvengiamą apreiškimo išsipildymą, t. y. neišvengiamą pabaigą, kurios niekas negali atšaukti nei nukelti. Ji tiesiog ištiks. Ir žmogui telieka vienintelis kelias – teisingai pasirinkti. Antikristas šiuose scenarijuose pasirodo kaip klaidinantis gelbėtojas, klaidingas pasirinkimas, kaip išgelbėjimą siūlantis iš pažiūros logiškas kelias, bet jis eina per visišką individualių teisių ir laisvių panaikinimą. Tai „nauja pasaulio tvarka“, kuri ima naikinti egzistuojančią pasirinkimo laisvę. Gali būti, kad ši Antikristo interpretacijos kryptis siejasi su XX a. totalitarinių režimų paranojomis, jei naują pasaulio tvarką laikysime keliu į niekur. Naujos pasaulio tvarkos tema pasirodo ir gerokai vėlesniame (2009 m.) amerikietiškame mokslinės fantastikos filme – „Countdown: Jerusalem“ (kitas pavadinimas „Countdown: Armageddon“). Tiesa, kaip savo apokaliptinio kino analizėje rašo filosofas Nerijus Milerius, standartiniai komercinių kino juostų scenarijai negali leisti galutinės viską sunaikinsiančios katastrofos, t. y. visiškos mirties, ir paprastai lieka kažkas, kas pradės naują pasaulį kaip naujasis Adomas... Šį scenarijų esą apverčia Larso von Triero „Antikristas“, kuriame viskas neišvengiamai artėja į mirtį. Tačiau komercinis kinas šiuo atveju seka bibline eschatologija (mokymu apie pasaulio, laiko ir pan. pabaigą) – pasaulio pabaiga nėra galutinė kūrinijos pabaiga, o tik seno sugedusio pasaulio sunaikinimas ir naujo pasaulio, kuriame bus apgyvendinti išgelbėti ištikimieji, sukūrimas. Tik komercinis kinas pakeičia gelbėtojų profilį: vietoj Kristaus ištikimųjų – šeimos tėvas ar koks nors kitas paprastas pilietis ar piliečių (kartais visai nepavyzdingų) komanda, savo atkaklumu, sumanumu ir drąsa išgelbėję savo šeimą ar ir visą pasaulį.

Grįžtant prie „Gera lemiančių ženklų“ – tai apokaliptinio kino ir vadinamosios fundamentalistinės literatūros satyra, parašyta dar net nepasirodžius daugeliui XX a. apokaliptinių filmų ar serialų, įskaitant ir niekaip nesibaigiantį, nors jau seniai išsisėmusį JAV fantastikos serialą „Supernatural“ (kūrėjas Eric Kripke, pradėtas 2006, o naujausias, 15 sezonas numatytas ir šiais metais). Kadaise kelis sezonus jis buvo transliuotas komerciniuose lietuviškuose televizijos kanaluose pavadinimu „Išrinktieji“. Šiame seriale jau įvykęs ne vienas armagedonas, dangus su žeme, demonai ir angelai, kaip ir galybė iš pasakų ir įvairiausių mitų atkeliavusių antgamtinių būtybių nuolat mainosi vaidmenimis, gėris ir blogis nebeturi jokio kito kriterijaus, išskyrus pagrindinių herojų – dviejų brolių – tarpusavio ištikimybę kovojant su visais antgamtinių būtybių legionais. Viena šio serialo sąsaja su „Gera lemiančiais ženklais“ – demoniškas veikėjas Kraulis (vaidina Markas Sheppardas), kurio prototipas, kaip galima spėti, turėtų būti žymiausias XX a. okultistas Aleisteris Crowley, antikultininkų klube, kovojančiame su naujais religiniais ir dvasiniais judėjimais, dažnai siejamas su XX a. antrosios pusės satanistinių judėjimų ištakomis.

Taigi, knygos ekranizacija lyg ir gerokai vėlavo. Kita vertus, ji pasirodė galbūt pačiu laiku – kai šios temos eksploatavimas kine jau gerokai išsisėmė ir tapo bandymais toms pačioms klišėms taikyti naująsias technologijas, globalinės katastrofos priežastį vis labiau nutolinti nuo pirminių religinių vaizdinių, Antikristo figūrą personalizuoti kaip piktavalį vaiką (ypač keliose filmo „Omen“, „Ženklas“, dalyse), pasaulio galinguosius, vyriausybes ar ateivius, o pirminę religinę žinią apie Dievo planą ir būtinybę žmogui pasirinkti Kristų, kad būtų išgelbėtas, keitė tiesiog individų pastangos išgelbėti savo šeimą ar pasaulį.

Knygos ir serialo satyros taikinys pirmiausia užkoduotas pavadinime („Gera lemiantys ženklai, arba gražios ir tikslios raganos Agnesės Nuter pranašystės“). Bibliniame scenarijuje ženklai, pranašaujantys artėjančią pabaigą ir armagedoną, nėra geri – tai septyni raiteliai, nešantys su savimi katastrofas, karus, epidemijas, badą ir kitas nelaimes. Pagrindinis jų tikslas – duoti žinią ištikimiesiems, kad jų kančios ir persekiojimai tuoj baigsis ir kad tuoj šis pasaulis bus sunaikintas, idant būtų sukurtas naujas. Šia prasme tie ženklai galėtų būti ir gera lemiantys, tačiau paprastai visoje naujojoje apokaliptinėje literatūroje ir kinematografijoje tikinčiųjų kančia dabartiniame pasaulyje anaiptol nėra akivaizdi. Gal netgi priešingai – gyvena ir tarpsta gundančių gėrybių pertekusiame pasaulyje, kurio ne taip lengva atsisakyti, ir ne persekiojami, bet persekiodami. Tačiau galbūt svarbiausia – apokaliptinių pranašysčių perspėjimas apie tai, kas įvyks neišvengiamai, kad ir kaip žmogus tam priešintųsi ir ką bedarytų. Pabaiga bus (šia prasme von Triero „Antikristas“ gal netgi arčiau Apreiškimo Jonui idėjos nei kiti apokaliptiniai filmai). Tačiau ženklai, nurodomi apokaliptinio pobūdžio pranašysčių, nuo senųjų Izraelio pranašų ištarmių apie izraelitams gresiančias katastrofas skiriasi būtent tuo, kad apokaliptinė pabaiga neišvengiama. O senovės Izraelio pranašai skelbė tik galimą įvykių scenarijų, jei izraelitai nepasikeis ir toliau gyvens taip, kaip gyvena. Scenarijaus iš principo galima buvo išvengti pakeitus gyvenimo būdą. Niekas nebuvo iš anksto nuspręsta. Fundamentalistinis užsidegimas rimtai skaityti ir aiškintis apokaliptines pranašystes, kaip leidžiančias tiksliai nustatyti armagedoną ir laikų pabaigą, akivaizdžiai pašiepiamas pabrėžiant raganos Agnesės Nuter, išpranašavusios net ir savo pačios sudeginimą ant laužo, pranašysčių tikslumą.

O pasaulio, kad ir koks jis būtų – su karais bei nesantaikomis, su prastu nepasotinančiu maistu (šiuolaikinės maisto pramonės gaminamais maisto surogatais), tarša ir mirtimis, – niekas nenori palikti. Ta prasme dvi antgamtinės būtybės, nuo pasaulio pradžios ar dar prieš jam prasidedant, kai kilo karas „danguje“, turėjusios būti antagonistės, reprezentuojančios gėrį ir blogį – angelas Azirafalis ir demonas Kraulis – po žinomų įvykių rojuje, pirmiesiems žmonėms paragavus gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus, – tapo nuolatinės sumaišties žemėje palydovais. Sumaišties ne, kaip galima būtų tikėtis, įsiviešpataujant „apokaliptiniam blogiui“, bet praradus skirtį tarp gėrio ir blogio. Ironiška Kraulio nuostaba, stebint iš rojaus išvarytų žmonių išgąstingus pirmuosius žingsnius, – „nesuprantu, kodėl taip jau bloga yra skirti gėrį ir blogį“ – yra visos knygos ir scenarijaus leitmotyvas. Angelas ir demonas nuolat vienas kitą pavaduoja, „išganymo istorija“ lydima nesuvokiamų paradoksų, kai Jėzaus nukryžiavimas paaiškinamas tuo, kad mokė vienas kitą būti malonius... Galiausiai, visam pasaulio scenarijui einant į pabaigą, kai pagal raganos Agnesės pranašystes turėjo pasireikšti Antikristas, kad atneštų pasaulio pabaigą ir angelai su demonais galėtų galutinai susikauti, įvyksta dar viena sumaištis – demonui Krauliui patikėtas demoniškas kūdikis, Antikristas, per elementarų žmonių „žmogiškumą“ (kas paaiškinama taip: kaip ir daugeliu kitų atvejų, viskas įvyko ne dėl nepataisomo žmogaus blogumo ar gerumo, bet paprasčiausiai dėl jo žmogiškumo) patenka ne į numatytą Amerikos ambasadoriaus šeimą, bet į nenumatytą kitą, tad ir Azirafaliui, ir Krauliui tenka ieškoti Antikristo visais įmanomais būdais, net ir pasitelkiant raganos pranašysčių knygą, kad galėtų įsikišti ir kaip nors sutrukdyti įvykti armagedonui.

Pats Antikristas, pavadintas Adomu, sulaukęs vienuoliktojo gimtadienio patiria turintis galią realizuoti viską, ką mano esant tikrove, ir, sutikęs raganos Agnesės tolimą palikuonę Anatemą, iš jos gauna sąmokslo teorijų pilnus žurnalus, kuriuos perskaitęs priima tai kaip tikrovę ir viskas ima realizuotis... Kita vertus, tai tipiškas paauglys, dar nelabai sugebantis skirti gėrį nuo blogio, bet tinkami draugai, kurių vos nepraranda bandydamas sugriauti šį pasaulį kaip blogį, kad galėtų sukurti naują, galiausiai padeda jam susivokti, ir kartu jie įveikia, sunaikina keturis apokaliptinius raitelius – nesantaiką, badą (dauginantį maisto surogatus), taršą ir mirtį. O šių painiavų ir maišymų paskutinis akcentas – Azirafalio ir Kraulio triukas apsikeisti pavidalais, leidęs jiems išlikti po jų sunaikinimo nuosprendžių danguje ir pragare dėl neįvykdytos užduoties ir bendradarbiavimo su „priešu“.

Pasaulis, pasirodo, ne toks jau blogas, arba – nei geras, nei blogas, bet jame yra pakankamai daug gero, kad tai sutrukdytų norui jį sunaikinti. Bent jau tokią žinią galima rasti šiame kūrinyje, net jei teologai ar Biblijos žinovai aptiktų pakankamai kontrargumentų panašioms biblinių tekstų interpretacijoms. Tačiau šis kūrinys kritikuoja ar parodijuoja ne Bibliją, bet šiuolaikinį jos temų eksploatavimą, kliedint apie artėjančią pasaulio pabaigą, identifikuojant prasimanytą blogį su Antikristu, praradus gėrio ir blogio skirtį, kabinantis į pasaulyje šiandien dominuojančią kapitalistinę santvarką ir ekonominę sistemą kaip savaime suprantamą gėrį.

 

Naudota literatūra

Amy Lea Clemons, Adapting Revelation: Good Omens as Comic Corrective, Journal of the Fantastic in the Arts, Volume: 28. Issue: 1, Winter 2017 (The International Association for the Fantastic in the Arts).

Bernard MacGinn, Antichrist: Two Thousand Years of the Human Fascination with Evil, Columbia University Press: 2000.

Liz Giuffre, When Religion and the Screen Meet (and Clash), Metro Magazine. Issue: 202, October 2019 (Australian Teachers of Media).

Neil Gaiman, Terry Pratchett, Good Omens. The Nice and Accurate Prophecies of Agnes Nutter, Witch, HarperTorch, 2006.

Nerijus Milerius, Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos, Vilniaus universiteto leidykla, 2013.

Thousands petition Netflix to cancel Amazon Prime’s Good Omens, www.theguardian.com/ books/2019/jun/20/petition-netflix-cancel- amazon-prime-good-omens-christian-neil- gaiman-terry-pratchett