Režisierius, kuriam patikėtumėte režisuoti savo gyvenimą

„Bartonas Finkas“, rež. Joel Coen, Ethan Coen, 1991
„Bartonas Finkas“, rež. Joel Coen, Ethan Coen, 1991

Kiekvieno mūsų gyvenimas vertas filmo. Paklausėme žurnalo autorių, kuriam režisieriui patikėtų režisuoti savo gyvenimą.

Rūta Birštonaitė

Jei, remiantis politine geografija, geografinė padėtis turi įtakos valstybės likimui, vadinasi, erdvė bei klimatas veikia ir atskiro žmogaus gyvenimą. Tokiu atveju užtektų, kad mano gyvenimo režisierius tiesiog parinktų man palankias oro sąlygas. Čia apsispręsti labai lengva, nes mėgstamą orą ir taip vadinu kino personažo vardu. „Kenkeno oras!“ – sakau, kai matau gaivią žalumą, virš kurios pamažu tvenkiasi debesys arba plyti pilkšvai melsvas dangus ir nespigina saulė. Taip, omenyje turiu režisierių Bruno Dumont’ą – iš jo filmų galiu spręsti, kad mūsų meteorologinės pažiūros visiškai sutampa. Kas gali būti geriau, nei kiekvieną rytą pradėti kaip mažylis Kenkenas: su duonos žiaubere ir kavos puodeliu atsiremti į tvarto sieną, o tada žiūrėti į kažkokią kraiko krūvą su karučiu žalių kalvų ir padūmavusio dangaus fone. Pati vasaros pradžia, metafiziniai nuotykiai prasideda!

 

Elena Jasiūnaitė

Kuklus filmų žiūrėjimo stažas sako, kad gyvenimo „kaip kine“ verčiau nenorėti. Nors, geriau pagalvojus, į ekraną perkėlus kai kurias tikras istorijas atsirastų sakančių, kad gyvenime taip tikrai nebūna. Karantino laikotarpiu nusprendžiau save gelbėti Woody Alleno filmais. Pasirinkimą paaiškinti sunku, tikriausiai kažkur pasąmonėje jie man asocijuojasi su ramybe ir pastovumu. Matyt, šiuo metu jam ir užleisčiau režisieriaus kėdę. Tegul būna geriau ar blogiau, netrūksta keistuolių ir (magiškų) netikėtumų, ar gal net ir nesusipratimų, bet eidamas į Alleno filmus bent jau visada žinai, ko tikėtis.

 

Neringa Kažukauskaitė

Pavojinga patikėti savojo gyvenimo režisūrą kam nors kitam, o ne sau pačiam. Juo labiau kino režisieriui, kuris iš tavo gyvenimo sukurs savo autorinį filmą. Tačiau jei jau tokia būtinybė ar galimybė iškiltų, rinkčiausi Jeaną-Lucą Godard’ą.

Godard’as nenori savo filmuose sukurti „kažko kito“. Atvirkščiai, jis sugeria jau esančias ir sklandančias aplink mintis, citatas, knygas, istorijas, filosofiją, politiką. Jis žino, stebi, kaip dirba ir galvoja kiti, bet pats papasakoja ekrane viską „kitaip“. Neįmanomai ir nepakartojamai „kitaip“. Gal to „kitaip“ savo gyvenime ir norėčiau – kitokio požiūrio, kur pamatyčiau, kas buvo uždengta. Gal įgyčiau, ko man labiausiai trūksta, ar išdrįsčiau, kaip iki šiol nesugebėjau.

Per jo sukurtus vaizdus galima priartėti prie savęs. Jo filmai žeidžiantys sielą, trapūs, sentimentalūs, aštrūs. Jis moka gyvenimą matyti ir rodyti.

Kaip režisierius sakė viename savo interviu: „Naujosios bangos – Truffaut, Rivette’o, mano ir dar kitų – pasiekimas, kad mes grąžinome kinui tai, kas iš jo buvo dingę, o būtent meilę pačiam kinui. Mes įsimylėjome kiną dar iki to, kai pamilome moteris, pinigus, karą... Būtent kinas privertė mane pažinti gyvenimą. Tai užtruko ištisus dešimtmečius, nes man reikėjo susidoroti su tais dalykais, kuriuos aš mintimis perkėliau į ekraną... Bet be meilės nėra filmo...“

 

Izolda Keidošiūtė

Mano vaikystės svajas, lūkesčius ir išgyvenimus, matyt, galėjo perteikti tik vienas Arūnas Žebriūnas. Kas gi kitas galėtų strazdanotą, kampuotą, rusvaplaukę mergaitę paversti gražuole? Šlykščiausią gyvenimo periodą – kompleksuotą paauglystę su jos nervinančiomis, neišsprendžiamomis problemomis – apskritai praleisime. Studentavimo metai gal ir nieko, bet nelabai mėgstu tuos trenktus filmus apie jaunimą, tad neįsivaizduoju, kokiam režisieriui tą laikotarpį norėčiau prakišti. Tas dar infantilus, bet jau brandus amžius po trisdešimties su jo nesibaigiančiais ginčais apie menus, nuolatiniais bandymais aiškintis santykius su draugais, kolegomis, mylimaisiais. Pykčiai be priežasties, panikos priepuoliai, depresijos ir visi kiti nesusipratimai. Šituos dalykus geriausiai išmano paniurėlis Woody Allenas su savo klasikiniu teiginiu: „Pasaulis yra komedija mąstantiems ir tragedija jaučiantiems.“ Bet ką jis gali išmanyti apie sovietinio Vilniaus žmonių prie meno aplinką? Įsivaizduoju, kad apie šį laikotarpį geriausiai būtų papasakojęs Krzysztofas Kieślowskis, sugebėjęs savo „Dekaloge“ atskleisti tas tylias ir skaudžias dramas, vykstančias niūriame sovietiniame daugiabučių rajone. Režisierius, kuris, anot kritiko Tadeuszo Sobolewskio, buvo „toks žmogiškas ir visai ne šventas, tad nesame tikri, ar kalbėdami apie jį atsitiktinai nekalbame apie save“. Na o visos audringos meilės dramos, isterijos, buvimas ties nervų krizės riba, tie painūs santykiai su neištikimais mylimaisiais ir visi kiti grynai moteriški reikalai, žinoma, turi būti perduoti Pedro Almodóvarui. Apie revoliucinį gyvenimo laikotarpį, atsiminusi filmą „12:08 į rytus nuo Bukarešto“, pasakoti kviesčiausi rumuną Corneliu Porumboiu. O senatvė, kai jau užplūsta atsiminimai ir nebežinai, kas gi čia realu, o kas prasimanyta, kai tavo sapnai tampa spalvoti, o vaizduotė nešioja po pačius netikėčiausius sąmonės ir pasąmonės užkampius, kai užklumpa mintis apie mirtį – pats laikas kviestis Federico Fellini, kuriam „mintys apie mirtį, galinčios kelti nepatogumų, tėra stimulas vaizduotei, žaliava naujoms fantazijoms...“ Tokio esamų ir buvusių kino režisierių filmų almanacho apie savo gyvenimą norėčiau. Gyvenimo, kuris būtų visai nuobodus, jei ne gausūs susitikimai su įdomiais žmonėmis. Dažniausiai tokiais, kuriuos atsimeni visą gyvenimą, o tie sutiktieji pamiršo tave vos pasibaigus interviu...

 

Gina Kimantaitė

Galvojant apie tai, kam nuo šios akimirkos patikėčiau režisuoti savo gyvenimą, automatiškai pradedu svarstyti, kaip norėčiau pakeisti dabartinę kasdienybę. Galbūt dėl to, kad apribotos aplinkos vaizdai jau pabodo, pirmiausia pradedu įsivaizduoti avangardinį godarišką gyvenimą. Režisieriaus Jeano-Luco Godard’o koliažinė, vitališka estetika, dekonstruotas naratyvas, antižanriškumas bei ironijos pliūpsnis yra būtent tai, kas galėtų išjudinti nusistovėjusį ritmą. Vis dėlto abejoju, ar radikaliajam Godard’ui į rankas atiduočiau savo likimą, o ir žinojimas, kad greičiausiai būčiau nuasmeninta veikėja, verčia persigalvoti. Iškart mintyse iškyla režisieriaus Jimo Jarmuscho vardas ir jo kuriamas pasaulis, kuriame veikėjams ir jų būsenoms skiriama daugiausia dėmesio. Tikiu, kad jo sukurtame gyvenime būtų galima atsiriboti nuo intensyvaus informacinio lauko, nereikėtų ieškoti galutinių išvadų, o kasdienybę ir jos detales būtų galima narplioti su žavingais pašnekovais. Tikriausiai būtent dėl įtraukiančių pokalbių, viską apimančių klajonių, ir, žinoma, dėl svajingos ir nostalgiškos, daugiausiai instrumentinės muzikos, pasirinkčiau malonios melancholijos prisotintą gyvenimą. Nors neatsisakyčiau ir tarpinių godariškų staigmenų, kurios nukreiptų kasdienybę ir pokalbius tam tikromis, įpročius sutrikdančiomis trajektorijomis.

 

Laima Kreivytė

Mano gyvenimą jau seniai režisavo filmai, tik anksčiau to nežinojau. Pamačiusi vengrų režisieriaus Károly Makko filmą „Kitas žvilgsnis“ supratau, kodėl Budapešte pasirinkau lyčių ir kultūros, o ne, pavyzdžiui, viduramžių studijas. Ten sienose įrašyti 1956-ieji, o politinės represijos žengė (ir, deja, tebežengia) koja kojon su asmeninėmis. Bet nepagaunama laisvės dvasia smelkiasi pro parkus, alėjas, trupančius imperijos laikų fasadus. Jie subyrės kartu su mažuoju diktatoriumi, o laisvai krentanti Budapešto šviesa liks.

Wong Kar-Wai’us įvaizdino ir įgarsino prasilenkimus siauruose jausmų koridoriuose. Jo tarsi nefokusuoti kadrai, išplauti lietaus, sulėtintas lipimas laiptais ir nerodymas tų, kurie slapčia susitinka, – estetinės ir emocinės pamokos. Kokia tiršta, klampi ir galiausiai nuskaidrinanti gali būti laukimo būsena – sklidina suvaldyto jausmo.

Revoliucinius 9–10-ąjį dešimtmečius režisavo Giedrės – visos, įskaitant menotyrininkes. Tačiau filmo juostoje atpažinau Giedrės Beinoriūtės ir Giedrės Žickytės kadrus. Beinoriūtės pasivažinėjimą troleibusais, pokalbius su vienišomis draugėmis balkone, Žickytės rokenrolišką maištą – ir aš žaidžiau revoliuciją barikadose ir baruose. Žickytė puikiai sumontuotų gyvenimo filmą iš fotografijų. O Milda Dainovskytė iš nuotraukų sudėliotų knygą – jau sukasi prieš akis Vėros Šleivytės „gyvenimo filma“.

O kas dabar režisuos? Jau žinau, kad kasdien nuo 5 iki 7 kameros griebiasi Agnès Varda – kažkur pro debesis matau blykčiojant jos objektyvą. Kai skaičiuoju žingsnius, žvilgsnius ir žodžius (ne dėl matematikos – dėl muzikos), jaučiu pritariantį Céline Sciamma linktelėjimą. Kai bandau atsiplėšti nuo savęs ir pažvelgti į prapultin garmantį pasaulį – kaip įvaizdinta vinilo plokštelė pradeda suktis Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės „Saulė ir jūra“. Gal mano gyvenimas dar iki galo nenufilmuotas, bet jau sudainuotas. Mūsų visų – kaip save ryjančios rūšies.

 

Gediminas Kukta

Šiuo metu visos dienos – švilpiko, o iš užburto rato gali išlaisvinti tik pfizeris. Bet argi prieš koroną viskas nebuvo lygiai taip pat? Darbai, įsipareigojimai, atsakomybės, mirties linijos. Mažai kas pasikeitė. Paprasčiausia rutina be didesnių dramų, kurią į ekraną imtųsi perkelti nebent kino režisūros pirmakursis, iš dėstytojo gavęs aiškią užduotį: vienas žmogus, viena diena, viena erdvė, vienas kadras. Biudžetas – nulinis.

Bet kadangi klausimas kviečia fantazuoti, bandau įsivaizduoti, kaip mano gyvenimo imasi talentingi ir įžvalgūs režisieriai. Kaip diena staiga įgauna aiškią dramaturgiją, intriguojantį dėstymą su visais konfliktais, emocijomis ir kulminacija, o atvira pabaiga, žinoma, verčia susimąstyti. Būtinai atvira, nes gyvenimas juk autorinis.

Kam jį patikėčiau? Rytą atiduočiau Chantal Akerman, kuri rodydama mechaninius veiksmus – dušas, rengimasis, pusryčiai, naujienų peržiūra – kuo puikiausiai atskleistų ne tik mano charakterį,bet ir vidinį pasaulį, kuris, patikėkite, yra neišmatuojamai gilus.

Vėliau į režisieriaus kėdę sodinčiau Martiną Scorcese arba, tebūnie, Oliverį Stone’ą, kurie aštuonias valandas prie darbinio kompiuterio, skrebenant užsakomuosius tekstus, sugebėtų pakylėti iki Volstryto vertybinių popierių biržos nervų karo vertos emocingos dramos. Su visais uždirbtais milijonais, žinoma.

Po pietų – vairavimo pamoka. Kai ties Gariūnais trečią kartą viršiju greitį, o įkalnėse eilinį kartą užgęstu pavojingai pariedėdamas atgal, galiu tik įsivaizduoti, kaip visa tai atrodytų greitų ir įsiutusių stiliumi.

Reikia kulminacijos? Štai – linkstančiais keliais lipu iš automobilio ir nuo įtampos sudrėkusiu delnu sulėtintai taisausi vėjo šiaušiamus plaukus. Veide plevena šypsena. Triumfo akimirka! Pagaliau perpratau mechaninę pavarų dėžę! Tai – Stevenas Spielbergas ir Hanso Zimmerio styginiai.

Grįžtu. Akerman liepia jaustis kaip namie ir nežiūrėti į objektyvą. Dar pafilmuos mano vakarinės ruošos. Įsijungiu „Netflixą“, paieškau, perverčiu kelis knygos puslapius, gesinu šviesą ir griūnu į lovą. Rytoj viskas kartosis. Vienintelė paguoda prieš užmiegant – žinojimas, kad sapnus patikėjau Jono Meko kamerai.

 

Brigita Kulbytė

– Kokiam režisieriui? Nežinau. Pati visai neblogai jį (savo gyvenimą) režisuoju.

– Bet jame tikrai kažko trūksta.
– Man tiesiog užtenka mažiau.
– Kaip Herzo Franko „10 minučių vyresni“?

– Panašu, bet ne tai.
– Žinau, atiduotum savo meilei Busteriui Keatonui, tikrai jam.
– Ne. Atiduočiau Jeanui Vigo. Kad visą ekraną skandintų plunksnos, lietųsi laisvė maištauti, laisvė būti, laisvė gyventi fantazijoje. Norėčiau gyvenimą matyt jo perspektyva, užuosti Nicą kaip uodė jis, klausyti gatvės turgaus šurmulio, kaip girdėjo jis, pastebėti žmones ir jais gėrėtis, kaip tai darė jis. Ir katinų norėčiau turėti tiek, kiek turėjo „Atalantos“ kapitonas... Ir net jei mano gyvenimas truktų keturis filmus, jis įeitų į istoriją.

 

Santa Lingevičiūtė

Iš kino žiūrėjimo patirties žinau, kad kai režisierius imasi ekranizuoti visą kokios įstabios personos gyvenimą – gero nelauk... Geriau jau imtis tam tikrų etapų, juk nemaža dalis gyvenimo būna nuobodi. Tad pasirinkau šių metų pirmą ir antrą karantiną. Galvodama apie savo mažo gyvenimo dramas, vis dėlto drįsčiau pasvajoti, kad emocinį to laikotarpio diapazoną idealiausiai surežisuotų Alfredas Hitchcockas ir Pedro Almodóvaras. Žodžiu, nuo saspenso iki skoningu kiču persmelktos melodramos. Konkrečiau, dabartinį mano gyvenimą apibūdinti gali šie filmai: „Langas į kiemą“ (1954), „Paukščiai“ (1963) ir „Moterys ties nervų krizės riba“ (1988).

Pirmą karantiną bandžiau priimti net žaismingai, tačiau jau po savaitės panėšėjau į Alfredo Hitchcocko „Lango į kiemą“ herojų fotografą, dėl lūžusios kojos prikaustytą prie neįgaliojo vežimėlio. Tąkart pro savo balkonus kiti namų ūkiai, dėkodami medikams, pasidabinę antklodžių dydžio trispalvėmis, įžiebdavo telefonų švieseles ir klausydavo vieno kaimyno, pasistačiusio kolonėlę, kalbų ir lietuviškų šlagerių, kurie girdėjosi kokių 500 metrų spinduliu. Tuomet supratau, kaip jautėsi Hitchcocko fotografą suvaidinęs Jamesas Stewartas, tapęs peeping tom’u, o mano galvoje besivystančio nusikaltimo bendrininku, manąja Grace Kelly, tapo katinas, kas vakarą net ant dviejų kojų stebėjęs šitą karantininį ekscesą. Tikėjau, kad stebėdama iš arti savo kaimynus tikrai galiu išaiškinti žudiką. Jei ne fizinio kūno, tai bent mano kantrybės ir sveiko proto tikrai.

Antrajai pandemijos bangai prasidėjus, žaibiškai augant užsikrėtusiųjų skaičiui, paranoją man ėmė kelti kiekvienas individas, parduotuvėje ar viešajame transporte šnopuojantis į pakaušį ar ausį, veido kaukę, aišku, dėvintis po nosimi. Jie mane atakavo kaip Hitchcocko paukščiai: iš pradžių po vieną, o dabar puola būriais, tad tikrai norisi užsikalti langus bei duris, nes nežinia, kada jie atskris manęs sukapoti. Nenustebčiau, jei ir miegodama bandau juos atbaidyti kaip Tippi Hedren savo rankinuku...

Antro karantino sugriežtinimai įvesti man visiškai netinkamu metu, mat bute vykstantis remontas užsitęsė beveik iki dviejų mėnesių. Santykius su meistru savo galvoje (kol kas) aiškinuosi kaip tikra Almodóvaro moteris ties nervų krizės riba. Tačiau gruodžio 15 d., kai liko pusė paros iki viso ko uždarymo, į „Senukus“ važiavau kaip Julietos Serrano suvaidinta Liusija ant motociklo į oro uostą, nes jai, anot Carmen Mauros, ne visi galvoj ir ji turi du pistoletus... Kai remontas bus baigtas, svajoju, kaip vienoje rankoje laikydama į jį, manąjį Ivaną, nutaikytą pistoletą liepsiu išgerti migdomųjų prifarširuotą gaspačą už visas mano nemigos naktis.

 

Dominykas Niaura

Aplinkybės lėmė, kad šiuo metu dirbu iš namų, retai su kuo nors bendrauju gyvai, daug laiko leidžiu virtualybėje. Dabartinį savo sėslų gyvenimą patikėčiau režisuoti dviem bendraamžiams amerikiečiams, kurie iki šiol nėra bendradarbiavę: Richardui Linklateriui ir Toddui Solondzui.

Linklateris paprastų žmonių istorijas apie santykius paverčia stilingomis ir įtraukiančiomis. Kas gali būti įspūdingiau už tikro žmogiško ryšio užmezgimą? Jei Linklateris režisuotų filmą apie šį mano gyvenimo laikotarpį, mokėtų unikaliai parodyti nuotolinio bendravimo romantiką, kai vietoj veido išraiškų ir gestų tarpusavio artumą belieka palaikyti tekstinėmis žinutėmis ir veidukų ikonėlėmis.

Oponuoti Linklateriui kviesčiau Solondzą, kuris mėgsta juodą humorą ir nejaukias scenas. Tam tikrus mano išgyvenimus jis pateiktų per komiško absurdo prizmę. Solondzui pavesčiau tokias situacijas, kai profesinėje sferoje kompetentingi žmonės, virtualių susitikimų metu susidūrę su techniniais nesklandumais, man pasirodo kaip nemokšos. Taip pat kai aš ir mano draugai kvailai verkšlename dėl savo nereikšmingų problemų pandemijos akivaizdoje.

Linklaterio ir Solondzo duetas būtų keistas, nes pirmajam pasaulis šiltas ir įdomus, o antrajam nerangus ir su aštriais kampais. Jųdviejų bendras darbas balansuotų tarp nerūpestingo svajojimo ir griūnančio gyvenimo jausmo, o tai mano dabartinę kasdienybę išties atskleistų jaudinančiai.

 

Rasa Paukštytė

Banalybė, aišku, bet, kaip sako Mankas naujame Davido Fincherio filme „Mankas“ („Mank“), žmogaus gyvenimo neįmanoma sutalpinti į dvi valandas, galima tik sukurti įspūdį. Kam reiktų tuo galimai keistu mano gyvenimo įspūdžiu trikdyti ir taip nusilpusią nuo abejotinų temų šiuolaikinio kino panoramos publiką, nelabai aišku.

Be to, viskas priklauso nuo idėjos, apie ką filmas? Jeigu apie praėjusio šimtmečio 9–10-uoju dešimtmečiais išgyvenusią (o kai kas ir neišgyveno) inteligentijos kartą, stovinčią viena koja pertvarkoje, kita – laisvės nuo sovietų, cenzūros, galių, daiktų, pinigų ir kartais sveiko proto epochoje, tai kodėl ne? Filmas prasideda 1984 m. vasarą ant žole pradvisusios Piterio hipių kavinės „Saigonas“ (kaip ji oficialiai vadinosi?) slenksčio, Neviškio prospekto ir Litejnyj sankryžoje, kur mergina samanų spalvos velvetine suknele su geležinėmis sagomis dvi valandas laukia pažįstamų pažįstamos, neva atskleisiančios jai gyvenimo didmiestyje paslaptis. Baigiasi „Litmenio“ redakcijoje, 10-ojo dešimtmečio viduryje Alumnato kieme, kur redaktorius A. Š., iš juoko net susiriesdamas, pasakoja, kaip Rašytojų sąjungos pirmininkas V. S. gina nuo apkalbų redakciją, kurioje kasdien geriama: „Bet jie vis tiek kiekvieną penktadienį laikraštį išleidžia.“ Vis tiek. Nežiūrint nieko, gyvena ir išleidžia. Režisierius – jokiu būdu ne snobas ar koks natūralistas. Va, susidėčiau su Corneliumi Porumboiu arba Aki Kaurismäki, arba su abiem. Pirmasis puikiai jaučia gyvenimo absurdą ir jam būtų suprantamos istorinės aplinkybės, antrasis melancholiškas mąstytojas be rožinių akinių. Abu turi puikų humoro jausmą, nėra cinikai, supranta ir net oriai užjaučia visus savo personažus nežiūrint nieko. Ko daugiau reikia iš gyvenimo režisūros?

 

Živilė Pipinytė

Susitapatinu su Ethano ir Joelio Coenų filmų veikėjais, išskirtine brolių sinefilija ir jų gebėjimu parodyti XX a. istorijos verpetuose dažniausiai ne savo noru atsidūrusius žmones. Viliuosi, kad jie atlaidžiai ir būtinai ironiškai pasižiūrėtų į Baltijos pajūry augančią mergaitę, kuri pradinėje mokykloje garbina Che Guevarą ir Fidelį Castro, kas antrą dieną vaikšto į kino teatrą Šv. Antano garbei pranciškonų pastatytame name, kur dar tarpukariu buvo kino salė, o 1940-aisiais įsikūrė NKVD pasienio kariuomenės štabas. Penkiolikos ši kino mylėtoja perskaitė svarbiausią gyvenimo knygą – Thomo Manno „Daktarą Faustą“– ir po metų‚ „Sovietų kino propagandos biuro“ vakare Palangos „Naglio“ kino teatre pasižiūrėjusi vogtą (nespalvotą ir be Naujojo Orleano dalies) Denniso Hopperio „Nerūpestingo keliautojo“ kopiją bei išklausiusi gana dviprasmiškų lektoriaus paaiškinimų, nusprendė likusį gyvenimą praleisti tamsioje kino salėje. Gal ji ir nujautė, kad ten laukia daug tikrų (kino) sukrėtimų bei keistų (gyvenimo) nutikimų, kad ir seksas tuščioje SSRS kinematografijos komiteto pirmininko peržiūrų salėje Maskvoje, iš ekrano skambant prancūziško detektyvo garsams. Pasirinkimo niekad nesigailėjo, juk sinefilija skatina įvairius ir ne tik cheminius procesus žiūrinčiojo galvoje. Meilė kinui lyg Lebovskio kilimėlis – be jo gyvenimas neatrodo tikrai tavo ir nėra saugus.

 

Ramūnas Pronckus

Bet kokio režisieriaus intelektualo režisuojamas gyvenimas – tai baisus, nemalonus, mirties ir nusivylimo kupinas laiko periodas. Netikiu, kad kas nors norėtų gyventi Larso von Triero ar net kokio Martino Scorcese pasaulyje. Vienaip ar kitaip – ten bus smurtas (fizinis ar psichologinis) ir tik kruopelė (o dažnu atveju nė tiek) katarsio. Kam toks gyvenimas? O Andrejaus Tarkovskio gyvenimas, šalia visko, dar būtų ir nuobodus. Svarstyčiau Quentino Tarantino kandidatūrą. Ten daug smurto, bet jis toks lengvas, nepiktas, beveik juokingas. Tačiau vis tiek – per daug kruvinas ir neteisingas. Nors jame yra lengvumo ir humoro, kasdienybėje tai vargintų.

Todėl savo gyvenimą režisuoti patikėčiau kokiam nors pusiau nuobodai kaip Stephenas Frearsas. Jis nevengia gyvenimui būdingo banalumo, bet yra ir tokios tarsi išminties, paprastos, beveik liaudiškos, tačiau kad ir ką sakytų intelektualai – nepaneigiamos. Yra nuoširdumo, yra jaukumo, yra seksualumo, kartais pasitaiko vadinamojo draivo.

Taip, tokio gyvenimo pabaigoje, matyt, atsisukęs atgal neprisimintum labai jau kažko. Tačiau bent kasdienybė būtų nepavojinga, intriguojanti – bet pakeliamai.

Dar tiktų Sofia Coppola. Ten rasčiau kasdienybės džiaugsmo, tiktų kaip Billui Murray’ui gerti viskį Japonijoje. Tiktų jos Marie Antoinette draugija.

Taip, į šį klausimą atsakiau labai nuobodžiai.

 

Rimgailė Renevytė

Jeigu rinkčiausi, kam leisti pavaizduoti laukimą mano kasdienybėje, tai būtų Agnès Varda. Jos erdvūs kadrai suteikia pasitikėjimo suklysti, nemokėti gyventi arba nebijoti gyventi netaisyklingai. Ji kuria filmus, kuriuose vaidinama ir rodoma, kad vaidinama. Tai tiesmukas melas, kurį kine dažnai norisi maskuoti. Tarsi iš nemokėjimo ir bandymo, Varda sukuria melą, kuris ir tampa tiesa. Būčiau tikra, jog mano kasdieną Varda pavaizduos dokumentiškai, kaip ji moka, būdama nuoširdi prieš save pačią.

 

Laura Šimkutė

Pirma mintis, išgirdus klausimą, buvo – tebūnie tai Davidas Lynchas, bet tada susivokiau – taigi apie gyvenimą kalbame, o kas norėtų gyventi nuolatiniame keistų reiškinių lydimame košmare? Būtų pernelyg sudėtinga kažkam stebėti tai, kas įdomu ir kartu paslaptingai nepažinu.

Permąsčiusi iš naujo pagalvojau, kad visai žavus būtų toks derinys: Wong Kar-wai’aus estetika ir Paulo Thomo Andersono istorijos bei pats veiksmo principas. Andersono „Magnolijoje“ visi personažai susipainioję ir susiję taip, kad nesunku būtų šitame lietuviškame „visi vieni kitus pažįsta“ lauke susitapatinti ir patikėti, jog taip realiame gyvenime ir būna. Gal tik tas lietus neįtikinamesnis, bet ar tikrai jau taip nustebintų šitokiu periodu? O stilizuotas, melancholiškai tamsus, bet be proto gražus Wong Kar-wai’aus spalvų ir paslaptingo intymumo kuriamas vaizdas tiesiog leistų mėgautis kiekviena akimirka – net jei režisierius nusprendžia, kad pagrindiniam herojui trūksta emocinių kalnelių ir sukuria jausminio epo vertą jo istorijos paįvairinimą, visam tam vykstant bent galėtum sakyti: bet kaip aplink gražu. O jei rimtai, tiesiog nukelkit į Paulo Thomo Andersono „Žmogišką silpnybę“ („Inherent Vice“, 2014) pas Joaquino Phoenixo poną „Doc“. Būtų pats artimiausias tikrovei gyvenimo surežisavimas.

 

Mantė Valiūnaitė

Atsakant į tokį klausimą norisi galvoti dviem kryptimis – kuris režisierius (-ė) geriausiai užčiuoptų esamą situaciją ir būseną, ar kuriam režisieriui norėčiau patikėti režisuoti gyvenimą, kokio pati norėčiau šiuo metu, bet esama situacija neleidžia to įgyvendinti?

Pirmuoju atveju atsakyčiau, kad Chantal Akerman – viena jautriausių režisierių, kuri pirmoji užfiksavo moters kasdienybę taip, kaip niekas iki tol, o toje kasdienybėje, kurioje, regis, nieko nevyksta, išties vyksta labai daug. Antruoju atveju rinkčiausi Leos Caraxą arba Jimą Jarmuschą, nes jiems rūpi jų veikėjų laisvė, autentiškas ir veržlus santykis su aplinka, o jų vaizduojamoje kasdienybėje nestinga netikėtų įvykių, detalių bei humoro. Pandemijos akivaizdoje viso to labai ilgiuosi.

 

Linas Vildžiūnas

Šiuolaikiniai režisieriai režisuoja tik savo gyvenimą. O jų gyvenimo patirtis, kaip yra sakiusi Agnieszka Holland, apsiriboja lifto ir odontologijos kabineto baime. Dabar prisidėtų dar COVID-19 baimė, tačiau esmės tai nekeičia.

 

Ilona Vitkauskaitė

Žinoma, pirmiausia pagalvojau apie Christianą Petzoldą. Jo rankose mano gyvenimas iš karto įgautų kitą mastelį, atsirastų ir antras, trečias ar net ketvirtas dugnas, kaip tortas sluoksniuotųsi temos; manoji kukli egzistencija įgytų sąryšį su kultūros, kino ir sociopolitine istorija, ir visa tai būtų parodyta su neišpasakytu subtilumu, melancholiška poezija. Vis dėlto taip rimtai nevertinu nei pati savęs, nei savo gyvenimo „medžiagos“. O ir humoro jausmu Petzoldas nelabai gali pasigirti (bent jau filmuose), o kaip be jo? Šiuo atveju man artimesnis amerikietis Jordanas Peele’as, puikiai gebantis derinti siaubą ir komediją. Šių žanrų jungtis atspindi mano pačios požiūrį į tikrovę ir turbūt geriausiai iliustruoja karantininio gyvenimo ypatumus.

Peele’as savo filmuose parodo, kad didžiausias siaubas slypi kasdienybėje, už nupoliruoto gražaus ir politkorektiško vaizdelio, už susikurtų įvaizdžių. Juk jo „Mes“ („Us“, 2019) būtent ir kalba apie vienybės iliuziją, tiek paties individo, tiek visuomenės ir šalies. Filmas aiškiai sako, kad mes visi turime tamsius koridorius, apie kuriuos mielai pamirštume, deja, jie patys kartais gali apie save priminti. O jo „Pradink“ („Get Out“, 2017) ne tik parodo, į ką gali išvirsti susitikimas su merginos giminaičiais (nors tikriausiai daugeliui pakanka ir savų), bet apskritai yra liberaliosios, politkorektiškos Amerikos satyra. Būtent gebėjimas laviruoti tarp nuotaikų, žanrų ir filmų socialinio komentaro taiklumas – Peele’o stiprybė. Ir tai nestebina, žinant, kad jis pirmiausia išgarsėjo kaip komikas, kurio muzikinis videoklipas „Sad 50 Cent“, epizodai „White Zombies“ apie rasistus zombius ar „I Said Bitch“ apie desperatiškas vyrų pastangas apsimesti stipriąja lytimi, kurti laidai „Key&Peele“, jau yra tapę populiariosios kultūros klasika su milijonais peržiūrų „Youtube“. Peele’as žavi ir tuo, kad yra nuoširdus sinefilas, apie tai liudija kiekvienas jo filmo kadras, kuriame pagarbiai ir neįkyriai linktelima George’ui A. Romero, Michaeliui Haneke’i, Takashi Shimizu, Stanley Kubrickui ir dar daugeliui kitų. Tačiau tai niekada netampa poza ar tuščiu postmodernistiniu žaidimu.