Horacijau, aš mirštu
Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ekranizacijos
Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ekranizacijos
„Hamletas“ – tai kempinė, – rašo šekspyrologas Janas Kottas. – Į save jis gali sugerti visus mūsų laikų klausimus.“1 Idealiausiu atveju, pasak Jano Kotto, „Hamletas“ turi būti ištikimiausias Shakespeare’ui, bet kartu ir neatsi- likti nuo savo epochos. Jis lyg veidrodis turi atspindėti mus ir dabartyje, ir istorijoje. Hamletas bene svarbiausias visų laikų herojus, per istoriją pernešęs begalę bendražmogiškų klausimų.
Hamletui (ne)svarbi lytis nuo tada, kai juo tapo Asta Nielsen (1921). Hamletui (ne) svarbus amžius, kai Hamletą pirmą kartą suvaidino ne jaunuolis, o suaugęs vyras. „Hamletui“ (ne)svarbu vieta, kai pirmą kartą iš rūmų jis persikėlė į prekybos centrą. Hamletui (ne)svarbus apsisprendimas, kai pirmą kartą sakydamas monologą „Būti ar nebūti“ jis jau žinojo, kurį atsakymą pasirinks. „Hamletas“ – tai tragedija žmogaus, kuris nesugebėjo apsispręsti. Bet ar tikrai? Ar tik tiek? Kaip į „Hamletą“ žiūri kinas?
Tema
Veikiausiai kiekvieno filmo temą diktuoja skirtinga kalba bei tonas raiškai reikalingomis sąlygomis bei aplinkybėmis. Šiame tekste aptariamuose filmuose, regis, pagrindine temine ašimi tampa pats Hamletas – dvejojantis herojus, romantinis nusikaltėlis, įsimylėjęs keršytojas, visų laikų mąstytojo įvaizdis.
Laurence’o Olivier „Hamletas“ (1948) – tai tikras istorinis veidrodis. Rūmuose ir migloje skendinti karaliaus mirties istorija čia tarsi nėra pats svarbiausias siužeto objektas. Mistiškas ir simbolinis pasakojimas ryškiausią šviesą suteikia pagrindiniam filmo herojui, būtent herojui, kuris čia ir dvejoja, ir klausia, ir apmąsto, ir tikisi. Būdamas įvykių liudininkas, Hamletas turi daug neryžtingumo, abejonių. Jis tarsi laiko stumiamas per veiksmą, tampa aplinkybių įkaitu, negalinčiu apsispręsti ar pasirinkti teisingą kelią. Lėtas, bet intensyvus veiksmas ir nespalvota juosta dar labiau didina filme gana stipriai jaučiamą mistiškumo įspūdį. Tarp teatro ir kino balansuojančia aktorių vaidyba filme ieškoma veiksminių psichologinių atramos taškų. Įdomiausia, jog teatrališkumas nė kiek netrukdo Olivier „Hamleto“ kino kalbai, veikiau priešingai, ją sustiprina, papildo, paįvairina. Mirties žaidimas, į kurį Hamletas įsuka visus rūmų gyventojus, atrodo, vis intensyviau reikalauja pasirinkimo.
Grigorijaus Kozincevo „Hamletą“ (1964) persekioja šmėkliški vaizdiniai. Visa juosta persmelkta tamsos, mistinių nuojautų, vaiduokliškumo. Hamletas čia tarsi pagrindinis tarpininkas tarp realaus ir mistinio pasaulio. Atrodo, kad susitikęs su tėvo šmėkla Hamletas lieka kažkur anapus ir nebegali iki galo sugrįžti į tikrovę. Kozincevo „Hamlete“ labiau pabrėžiamas motinos ir sūnaus santykis, jųdviejų konfliktas, o vėliau ir susitelkimas prieš naująjį karalių. Edipiškai aštrindamas motinos ir sūnaus santykius, Kozincevas specialiai išskiria Hamleto kitoniškumą, nežemiškumą. Būdamas nečionykštis, Hamletas pateisina visus savo veiksmus, diktuoja įvykių seką ir jų intensyvumą. Veikiausiai nesuklysiu sakydama, jog Hamletas čia – ne įvykių liudininkas, o pats jų judintojas. Viskas, kas įvyksta filme, atsitinka Hamleto pastangomis: dėl jo reakcijų, susierzinimo, šaltumo ar abejingumo.
Kozincevo „Hamlete“ svarbus lyties ir siužeto lygmuo politiniu aspektu. Galios santykius čia įkūnija Klaudijus, aklai paklūstantis valdžios alkiui. Hamletui, kaip ir pačiam Kozincevui, svarbu išlaikyti politinę nepriklausomybę šiame pragaro kovų lauke. Kino kalbą kurdamas ne tik iš teksto ir veiksmo, bet ir iš tylos, žvilgsnių, nebylumo, Kozincevas sukuria simbolinį „Hamleto“ lygmenį, tam tikrą ištarmę, stipresnę už valdžios ar galios santykius, veikiau sąveikaujančią su bendražmogiškais dalykais.
Kuo toliau, tuo ryškiau ir drąsiau piešiamas pats Hamletas. Franco Zeffirelli „Hamlete“ (1990) veiksmas veja veiksmą ir šis intensyvumas skatina aktorius nepaleisti pasakojimo ritmo bei savo kuriamų personažų. Kitaip nei Oliver ir Kozincevo filmuose, Hamletas čia visiškai realus. Mistika dingsta, nes „Hamlete“ daugėja konfliktų, santykių, personažų nesuderinamumo. Holivudiškas žvilgsnis į „Hamletą“ lemia šio Zeffirelli filmo ritmą, veiksmą ir veiksmingumą. „Hamletas“ čia kuriamas kaip veiksmo, o ne apmąstymų filmas, todėl suprantama tampa tokia jo raiška ir paties Hamleto personažo išraiškingumas. Hamletas čia raginamas aplinkos, keršto, įsiūčio, neapykantos karaliui, meilės ir aistros Ofelijai, pasaulio neteisybės jausmo.
Šiuolaikiškiausią Hamleto paveikslą kuria režisierius Michaelas Almereyda (2000). Čia jis – eilinis jaunuolis postmodernizmo epochoje. Medijų apsuptyje veikiantis Hamletas dvilypis: itin smarkiai veikiamas ir aplinkos, ir vidinių išgyvenimų. Kai į personažo vidų braunasi aplinka, Hamleto paveikslui pridedamas antrinis krūvis. Vaizdų apsuptam Hamletui sunku susidurti su tiesa, nes nesuprasi, kas tikra, o kas tik tikrovės atvaizdas. Pats kinas čia ima veikti nebe kaip priemonė, o kaip objektas: kinu kalbama, kinas provokuoja personažus, vaizdai meluoja, vaizdai sako tiesą.
Būti ar nebūti
Ketvirtajame dešimtmetyje psichologija buvo itin jautriai persmelkusi visą meną, tad neaplenkė ir kino kultūros. Todėl nenuostabu, jog Olivier filmo Hamletas (pats Olivier) – itin psichologinis charakteris. Tai romantiškas svajotojas, susidūręs su tragiška realybe. Tarsi iškritęs iš aplinkos Hamletas čia atsiranda kaip tas tikrasis herojus: dvejojantis dėl savo sprendimų tiek pat, kiek jiems pasiduodantis. Ir ši dvejonė tęsiasi tol, kol Horacijus užmerkia Hamletui akis. Nespalvoti kadrai aštrina Hamleto kovą su tamsa, šešėliu, neteisybe. Čia jis svyruoja tarp pasiryžimo ir neįgalumo, tarp kovos ir pasyvumo, tarp tiesos ir melo. Kaip žinoti, kuri pusė teisinga? Kuri stipresnė?
Pasak Kozincevo, Shakespeare’as reikalauja naujo požiūrio, individualios interpretacijos. Kiekviena karta sukuria naujus personažo aspektus, naujus istorijos aspektus, poezijos dvasią, žmogiškumo jausmą2. Kozincevas savąjį Hamletą (Innokentijus Smoktunovskis) žmogiškai psichologizuoja. Hamletas čia pavargęs, rodos, nuo savęs paties. Jo pasyvumas ir apatija slegia jį patį. Realistiškame rūmų fone Hamleto slogutis kontrastuoja su Klaudijaus ir Gertrūdos pajauta. Hamleto motina siekia priartėti prie žemiško sūnaus buvimo, tad kiekvienas jos žvilgsnis ar gestas tarsi prašo Hamleto atleidimo. Kozincevui itin rūpėjo Gertrūdos ir Hamleto santykis, čia, dominuojant psichologinei motyvacijai, įsipina froidistinis požiūris į sūnaus ir motinos santykius. Čia Gertrūda ir motina, ir moteris, išdavusi tėvo atminimą. Todėl būtent per tokį savo požiūrį į moteris Hamletas atsižada Ofelijos, leidžia ją silpną pasiglemžti beprotybei. Rodos, šis Hamletas neturi jėgų kovoti, ir „Būti ar nebūti“ siūlo tik antrąjį pasirinkimą – pasiduoti ir taip nutraukti savo kovą prieš beprasmę sistemą.
Franco Zeffirelli filmo tonas užduoda tam tikrą ritmą Melo Gibsono Hamletui: čia jis aršus, kovojantis, įsimylėjęs, bet neleidžiantis pasiduoti savo silpnumui. Veiksmas nutrūktgalviškai veda Hamletą į priekį, nors vidus vis dar priešinasi, mėgina apsiprasti su judančia ir judinančia vaizdajuosčių nuomos punkte, kai mėginama suvokti savo veiksmų ir pasirinkimų pasekmes, kurios tuo metu primena veiksmo filmą. Staiga Hamleto žodžiai „Visur ir viskas ragina mane“ tampa realybe – veiksmo filmu, kuriame pats ir esi pagrindinis herojus. Tam tikra prasme flirtuodamas su Franco Zeffirelli „Hamletu“, Almereyda nenutolsta nuo savo hamletiškos temos: postmodernizmo įkarštyje, medijų apsuptyje veikiantis Hamletas itin natūralus, minimalistinis (nes medijos jau prideda tam tikrą prasmės sluoksnį). Hamletas čia artimas žiūrovui ne tik savo pasaulėjauta ar būsena, bet ir išvaizda, aplinka, kurioje klostosi jo gyvenimas.
Veiksmas
Ką kinui reiškia veiksmas? Ar jis visų įvykių priežastis, ar pasekmė? Liudininkas ar judintojas? Veiksmas skatina ir įkvepia personažus, vysto istoriją, intriguoja, slepia, atidengia, pasakoja ir nutyli. „Hamletas“ veiksmo atžvilgiu gali būti įvairus: ir itin judrus, intensyvus, išorinis ir, priešingai, apatiškas, lėtas, vidinis.
Olivier „Hamlete“ siužetui paklūstama: čia nuosekliai sekama Shakespeare’o pjese, išsaugant pagrindinius įvykius, personažus, logiką. Kur kas ilgesnį veiksmą, tiksliau, veikimą siūlo Grigorijus Kozincevas. Čia „Hamleto“ pasakojimas pratęstas vaizdais, peizažais, nuotaikomis, atmosfera. Kaip ir Olivier, Kozincevas atkuria istorinį laikotarpį – grįžtama į kilmingųjų apykakles, ištaigingus rūmus ar sargybinių uniformas. Ir Olivier, ir Kozincevo Hamletą veikia ir išorės veiksmas, ir vidinis balsas. Ekranizuojant literatūros kūrinį svarbu paisyti teksto, bet tuo pat metu reikia nepamiršti ir veiksmo ašies, kuri judina įvykius, dėlioja logišką ir vientisą jų seką.
Franco Zeffirelli iš „Hamleto“ konstruoja įtampos ir veiksmo filmą. Čia pagrindinis personažas tampa ir įvykio priežastimi, ir pasekme. Melo Gibsono kuriamas Hamletas nėra filosofinis mąstytojas, tai veiksmo žmogus, kurį patirtos neteisybės jausmas ragina keršyti dėdei. Nuolat judantis Hamletas nė nenutuokia savo istorijos pabaigos, nes, priešingai nei anksčiau aptartieji, nemėgina savęs reflektuoti, o kliaujasi tik instinktais ir impulsais. Taigi veiksmas Zeffirelli „Hamletui“ būtinas lyg oras, nes tai pagrindinė personažo vidaus ir išorės savybė.
Michaelo Almereydos „Hamletui“ taip pat svarbi aplinka, tačiau veiksmas jo tiek nejaudina. Vidinių prieštarų plėšomam Ethano Hawke’o Hamletui, rodos, tampa nebeįmanoma apsispręsti. Jis blaškomas kaltės dėl savo neveiklumo ir toliau nieko nesiima daryti. Tačiau Hawke’as Hamletui prideda daug jautrumo, kuris medijuoto pasaulio fone dar stipriau atskiria herojų nuo jį supančio ar su juo vykstančio veiksmo. Hamletas tarsi skendi sapne, kuriame visi vaizdai, visa postmoderni kasdienybė praplaukia pro šalį. Įžemintas Hamletas atskirtas, tarsi izoliuotas nuo jį supančio veiksmo tik tam, kad sustiprintų savo būseną.
O ką Hamletas reiškia mūsų kartai? Ar tai, ką jis reiškė prieš šimtą ar pusšimtį metų, labai pakito? Ar bendražmogiškos Shakespeare’o tiesos išliko? Kiekviena karta mato Hamletą savo akimis, savo žvilgsniu piešia ištirpstantį, o galbūt iš kasdienybės išsiskiriantį jo paveikslą. Hamletas vyras ar Hamletas moteris? Apsisprendęs ar dvejojantis? Herojus ar ištižėlis? Mąstytojas ar veikėjas? Bet koks, tačiau persisunkęs mūsų skauduliais.
1 Jan Kott, Shakespeare Our Contemporary, W. W. Norton Company: New York and London, 1974, p. 64.
2 R. S. White, Avant-Garde Hamlet: Text, Stage, Screen, Fairleigh Dickinson University Press: Madison and Teaneck, 2015, p. 148.
