Tobulai tragiškos meilės istorijos žemėlapiai
„Romeo ir Džuljeta“ kine
2064„Romeo ir Džuljeta“ kine
Turbūt kone visos Shakespeare’o pjesės galėtų tapti pagrindu filmams, nes jų struktūra absoliučiai klasikinė, paremta ilgą laiką dramaturgijoje vyravusia trijų vienovių – veiksmo, vietos ir laiko – taisykle. Klasikiniuose kūriniuose svarbiausia, kad veiksmas vyktų chronologine seka, epizodas apsiribotų nuosekliai vykstančiu veiksmu konkrečioje vietoje. Kitaip tariant, svarbiausia – nelaužyti linijos ir nebandyti blaškyti veiksmo tai šen, tai ten. Dar kitaip tariant, klasikiniai principai yra tam tikra prasme postmodernizmo antagonistai.
O turbūt svarbiausia klasikinės formos dramų savybė, itin praverčianti kine, yra veiksmo išdėliojimas tam tikrais kalneliais, kurie padeda išlaikyti žiūrovo susidomėjimą. Viską vainikuoja kulminacija, kuri, be abejonės, išpildys žiūrovo lūkesčius ir suteiks emocinį apsivalymą, teatre žinomą kaip katarsis.
Sugrįžkime prie pradžios: tobula meilės istorija dažnam asocijuojasi su „Romeo ir Džuljetos“ drama. Galima prisiminti dramaturgijos teorijoje išsakomus teiginius, kad visų istorijų (kine, teatre ar knygose) pagrindą sudaro 36 kertinės istorijos (kai kurie sakytų, kad jų dar mažiau, kadangi tos 36 dažnu atveju yra improvizacija viena kitos tema), tad turbūt nesuklysime, jeigu leisime sau pasakyti, kad Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“ yra tapusi tam tikru meilės istorijų rašymo blueprintu. O kine dėl itin stipraus ir tragiško emocinio užtaiso jos variacijų galima aptikti tikrai nemažai. Tačiau apsiribokime originalu.
Kaip diktuoja pati „klasikinės dramos“ kategorija, dažniausiai Shakespeare’as ekranizuojamas pernelyg nenutolstant nuo originalo, kitaip tariant, įvelkant į istorinės dramos rūbą arba tiesiog nufilmuojant televizijai skirtą spektaklį. Toks būdas – saugi zona, leidžianti kliautis tik pačios istorijos užtaisu žiūrovų emocijoms išspausti. Neabejoju, kad peržiūrėję visus variantus rastume ir teisingai šekspyriškų, ir meniškų ekranizacijų. Tačiau šiuo atveju norėtųsi pažvelgti į du už kanono ribų išeinančius pavyzdžius, kurie „Romeo ir Džuljetos“ drama remiasi labiau kaip žemėlapiu nei nekintamu tekstu. Taip, tai Jerome’o Robbinso bei Roberto Wise’o režisuotas miuziklas „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 1961) ir Bazo Luhrmanno „Romeo + Džuljeta“ (1996).
Nors „Romeo ir Džuljetos“ istorija turbūt visiems puikiai pažįstama, norėtųsi vis dėlto priminti kelis esminius dalykus. Dažnai pamirštama, kad šios dramos herojai – dar tik paaugliai, todėl draminio užtaiso nuo to tik dar daugiau. Veiksmo santrumpa skambėtų maždaug taip: dviejų besivaidijančių Kapulečių ir Montekių šeimų atžalos – Romeo ir Džuljeta – pamilsta vienas kitą ir įvairiais būdais stengiasi savo neįmanomą meilę įprasminti, visiškai nepaisydami to, ką jiems diktuoja giminės, tačiau galiausiai ta meilė ir lieka neišsipildžiusi, nes abu jaunuoliai gyvenimą baigia tragiškai.
„Vestsaido istorijoje“ į pykčius tarp šeimų pažvelgiama originaliai ir bandoma pataikyti į šiuolaikinio gyvenimo pulsą: čia meilė įsiplieskia tarp jaunuolių iš dviejų besivaidijančių Niujorko gaujų. Miuziklo formą įgavusioje dramoje pati meilė tampa lyg ir antraeiliu dalyku – čia, atrodo, daugiau dėmesio skiriama socialiniam fonui ir supančioms problemoms. Gaujos, tarp kurių vyksta konfliktas, irgi parinktos atitinkamai – tai ne šiaip rajone neišsitenkantys jaunuoliai, o skirtingoms socialinėms klasėms ir tautybėms priklausančios grupės – Aukštutinio Vestsaido „Jetsų“ ir puertorikiečių „Latino Sharks“. Muzikos, šokio ir įtampos kupinoje dramoje taip pat neišgirsime nė vieno Shakespeare’o originale minimo vardo ar pavardės – siužetas čia pasirinktas kaip dramaturginis pagrindas, kurį nesunku atpažinti. Tokia šiuolaikinė versija turbūt patiktų ir pačiam Shakespeare’ui. Ir baigtis ne visai tokia kaip Shakespeare’o originale – miršta ne meilę patyrę Marija ir Tonis, o jų atstovaujamų gaujų vadai, ne tik pradėję aiškintis, kas kontroliuos visas gatves, bet dar ir sužinoję apie Mariją ir Tonį. Ir jeigu Shakespeare’o dramos reziumė galėtume laikyti tai, kad meilė galiausiai, nors ir tragiškai, triumfuoja, čia neįvyksta nieko panašaus. Kaip tik, remiantis Marijos žodžiais, viršų paima neapykanta, kuri nusineša gyvybes ir atveda į širdį virpinančią kulminaciją. Pagalvojus apie laiko, kai kurtas filmas, kontekstą, neapykantos tema, be abejonės, tampa dar aktualesnė – juk ir dabar visuomenė nėra pasiekusi visapusiškos tolerancijos ir atsisakiusi baltųjų viršenybės, o 1961 metais ši problema buvo tikrai gerokai opesnė, ypač Jungtinėse Valstijose. Net ir žiūrint iš dabartinės perspektyvos, „Vestsaido istoriją“ vis dar galima laikyti vienu įdomiausių miuziklų, prie kurio sunku prikibti – čia žiūrovas gauna į pramoginį žanrą įvilktą tikrai paveikią istoriją, kuri netampa saldžiu ašarų spaudikliu, o kaip tik bando atkreipti dėmesį į laiko (nors kas galėtų paneigti, kad ir šiandienos) aktualijas. Ir nors filmas sukurtas laikotarpiu, kurio lyg ir nepavyktų priskirti postmodernizmui, pagal interpretacijos būdą šią ekranizaciją tikrai galima laikyti postmodernistine.
Bazas Luhrmannas išlieka ištikimesnis Shakespeare’ui, bet vis tiek įneša nemažai šiuolaikybės. Jo režisuotoje „Romeo + Džuljeta“ irgi veikia dvi gaujos (negalima atmesti versijos, jog ši ekranizacija buvo įkvėpta „Vestsaido istorijos“ arba bent postmoderniai flirtuoja su ja pastarąją cituodama), įterpiama tų dienų detalių (filmas sukurtas 1996 metais). Bet „Vestsaido istorijoje“ Shakespeare’as buvo tik dramaturginė schema, istorijos griaučiai, o čia Shakespeare’o tikrai netrūksta. Galima net sakyti, jog filme „Romeo + Džuljeta“ viena iš pagrindinių priemonių yra eklektika. Veiksmas iš Veronos persikelia į Verona Beach, sušiuolaikintomis viduramžių kostiumų versijomis (bent jau vakarėlyje, kai jaunuoliai susipažįsta) pasidabinę Romeo ir Džuljeta kalba Shakespeare’o parašytais žodžiais, nors kiti dažniausiai vartoja paprastą šnekamąją anglų kalbą. Atskiro paminėjimo eklektikos kontekste nusipelno ir filmo pradžioje įvykstantis Montekių ir Kapulečių susidūrimas degalinėje. Vienu metu tai atrodo ir kaip vesternų parodija, ir kaip bandymas atkartoti „gangsterinę“ gaujų, kurias matome reperių vaizdo klipuose (galima pažiūrėti į ankstyvuosius Dr. Dre ar Snoop Doggo muzikinius klipus), estetiką, juos paverčiant italais (teisingiau, įsivaizdavimu, kokie galėtų būti italų gangsteriai), t. y. aprengiant spalvotais marškinėliais, prakalbinant su itin ryškiu akcentu ir, žinoma, paryškinant kiek tamsesnį gymį. Lyg itališka mafija, bet labiau amerikietiška mafija.
Ir nieko keista, kad būtent šią versiją literatūros mokytojai dažnai siūlo pažiūrėti moksleiviams – net ir įterpta į ne visai šekspyriškas aplinkybes, ši klasikinės dramos ekranizacija savo esme išlieka labai ištikima autoriui – veiksmas iš esmės tas pats, pakeičiamos pačios aplinkybės (pavyzdžiui, Džuljetos santuoka yra suplanuota kaip investicija).
Iš tiesų, „Romeo + Džuljetą“ žiūrėti ir linksma, ir malonu (ypač jei norisi ko nors iš lengvesnio, tačiau ne seklaus žanro kategorijos), nors pati istorija ir kupina tragizmo. Į apsiginklavusių paauglių rankas (ir vėl ištikimybė autoriui) patenka svarbūs sprendimai – nuo pačių kvailiausių iki mirtinų. Neišvengiama ir krikščionybės ikonų (turbūt veikia stereotipas apie Italiją), net ir minėto gaujų susidūrimo degalinės scenoje ant vieno iš veikėjų kūnų šmėsteli marškiniai su Jėzaus atvaizdu. Netrūksta ir paaugliškų šėlionių, ir nuolatinės veikėjus lydinčios įtampos. Kartais tikrai galima sutrikti įvardijant net filmo žanrą.
Žiūrėti į jaunus Leonardo DiCaprio ir Claire Danes, vaidinančius Romeo bei Džuljetą, – atgaiva (o gal ir kiek gėdingas malonumas). Nuo jų abiejų sklinda paaugliškas naivumas ir idealizmas, filmo kontekste jie visada atrodo lyg įstrigę kažkur ne ten, lyg gyventų savo pasakoje, kurią kartkartėmis pertraukia aplink vykstantis gyvenimas. Turbūt dėl šio filmo darosi sunku įsivaizduoti kitokį Romeo nei DiCaprio. Ir filmo kūrėjai turbūt tą puikiai supranta, nes stambaus plano kadrų, kuriuose jaunasis DiCaprio tiesiog žiūri į kamerą ir kone flirtuoja su žiūrovėmis – ne vienas ir ne du. Taip ir įsirašė atvaizdas į pasąmonę.
Abi šias „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijas vadinčiau sėkmingomis jau vien dėl to, kad nepabijota eiti kitokiu, ne tiesioginio atvaizdavimo keliu. Ir tikrai sėkmingesnėmis nei štampuojamos romantinės tragikomedijos, kurios dažnu atveju yra nepavykusios Shakespeare’o istorijos rekonstrukcijos ir žanriniai vertiniai.
