Žuvies įrankių paslaptis, arba Tėvas Braunas lietuvių kine
Trečią ir ketvirtą kartą jį pražiopsojau jau XXI amžiuje. 2004 metais man į portalą omni.lt savaitines kino apžvalgas siuntė Stepoko Strolios slapyvardžiu prisidengęs Saulius Macaitis. Vienoje iš jų jis portalo skaitytojus (ir mane taip pat) perspėjo, kad rusų kanalas „NTV Mir“ rodys „puikų lietuvių režisieriaus Almanto Grikevičiaus detektyvą „Veidas taikinyje“, pasisėmusį iš G. K. Chestertono literatūrinės versmės. Koks ten puikus seklio praktikos griebęsis šventikas tėvas Braunas – Klaipėdos teatro režisierius Povilas Gaidys arba šaltas, rafinuotas nusikaltimo filosofas Fišeris, kurį piešia Regimantas Adomaitis“, apžvalgoje galimus žiūrovus viliojo kritikas. Aš ir vėl pražioplinau. Ketvirtą kartą, jau 2005-aisiais, filmo nepažiūrėjau net primygtinai raginamas. O, tie metai buvo dėkingi lokaliam detektyviniam kontekstui: knygų mugėje dalyvavo tuomet dar niekam nežinomas Jo Nesbø; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Baltijos ir Skandinavijos šalių autorių detektyvinių apsakymų rinkinį „Vilniaus alibi“, o keli detektyvų skaitytojai ir rašytojai (aš tarp jų irgi buvau) susibūrė į „Vilniaus detektyvų klubą“, bandydami, kaip vėliau paaiškėjo, gana sėkmingai, katalizuoti lietuviškų detektyvų rašymą. Mūsų klubas veikė viešai, visi noriai kalbėjo kur tik pakviesti, tad Saulius, žinodamas mano detektyvinį suinteresuotumą, tiesiog liepė pažiūrėti „Veidą taikinyje“ LTV2 surengtoje retrospektyvoje, bet aš progą vėl praleidau. Tą kartą S. Macaitis savo apžvalgoje parašė: „ scenaristui Rimantui Šaveliui ir režisieriui Almantui Grikevičiui pavyko paneigti kino pasaulyje tvyrančią nuomonę, kad Gilbertas Keithas Chestertonas – pernelyg intelektualus, „uždaras“, užtat nepasiduodantis ekranizavimui detektyvų meistras“.
Prireikė keliolikos metų, kol galiausiai (tik dabar) kritiko pastabas ir pagyras patikrinau realybėje, ir padaryti tai mane privertė netikėtai atsiradę darbai – mus su vertėja Rasa Drazdauskiene LRT pakvietė kurti savaitinę laidą radijuje apie detektyvus (ją pavadinom „Nenušaunami siužetai“). Pradėję dėlioti teminius planus, nutarėm, kad būtinai vieną laidą, maždaug Kalėdoms, skirsim detektyvams su sekliais-dvasininkais. Medžiagos turėjome galybę. Vien ko verta istorija apie Harry Kemelmano herojų rabiną Davidą Smolą. Kemelmanas buvo, be abejo, detektyvinių siužetų konstravimo genijus – jis parašė, pavyzdžiui, trumpą apsakymą, kuriame anglų literatūros profesorius, analizuodamas savo draugo gatvėje nugirstą frazę „Ne juokas nueiti devynias mylias. Ypač per lietų“, atranda nusikaltimą ir išaiškina žmogžudystę! Rabinas Smolas detektyvinėje literatūroje pradėjo veikti atsitiktinai – Kemelmanas rašė romaną apie sinagogos statybą, leidėjas paprašė veiksmą pagyvinti, ir štai – atsiranda dvylikos puikių romanų serija (į lietuvių kalbą niekas neišversta). XX amžiaus pabaigoje rabino Smolo romanų seriją perskaitė Wymanas Brentas, knygų prekiautojas iš San Diego, buvo pritrenktas atsiskleidusios ir jam visiškai nežinomos kultūros, todėl pradėjo kolekcionuoti žydiškas (plačiame kontekste) knygas ir sukaupė didžiulį jų rinkinį. 1994-aisiais Brentas kažkaip pateko į Vilnių, įsimylėjo miestą ir suprato, kad atrado vietą savo kolekcijai. Ir ją miestui padovanojo. Kultūros ministerija kolekcijai skyrė pastatą, pinigų, dar šiek tiek pridėjo pats Brentas, ir Gedimino prospekto kieme atsirado atkurta Vilniaus žydų viešoji biblioteka, puikiai veikianti ir gerai matoma iki šiol. Ši istorija turi ir gilesnes sąsajas – bibliotekos atsiradimo katalizatorius, literatūrinis herojus rabinas Davidas Smolas, pradėjęs spręsti kriminalinius galvosūkius 1964 metų Amerikoje, romanuose nedeklaruojamas kaip litvakas ar tokių šaknų turintis, bet jis akivaizdžiai priklausė Vilniaus Gaono sukurtai talmudo studijavimo mokyklai, nuolat demonstruodamas savo Vatsonui, policijos leitenantui Paului Laniganui, Gaono studijų metodo, pilpulo, kai tiesa randama atmetant klaidingas interpretacijas, jėgą. Žodžiu, nusprendžiau, pilpulas yra Vilniuje suformuota kriminalinės dedukcijos bazė ir mums būtina kada nors sukurti nuosavą lietuviškai-litvakišką seklį.
Bet laidos stuburu tapo ne Kemelmano rabinas Smolas, o, be abejo, Gilberto Keitho Chestertono tėvas Braunas. Tuomet ir prisiminiau (o prisiminimus atnaujinau atradęs ir perskaitęs Lietuvos filmų centro tinklapyje lfc.lt publikuojamas Sauliaus Macaičio į omni.lt rašytas apžvalgas) filmą „Veidas taikinyje“. Šiek tiek liūdna, kad tame tinklalapyje negalima nedelsiant pasižiūrėti aprašomų filmų, bet aš suprantu – kliudo nuosavybės ir autorinės teisės, klampi monetizacija ir panašiai. Aš abi filmo serijas, kaip ir kiti maždaug 18 000 žmonių iki manęs, radau ir pasižiūrėjau jutube. Pasižiūrėjau jį du kartus ir supratau, kad Saulius Macaitis, paženklinęs „Veidą taikinyje“ nepakankamai įvertinto filmo etikete, yra, kaip visuomet, teisus.
Nors, žiūrint pirmą kartą, norisi ginčytis. Scenarijaus autorius Rimantas Šavelis savo istoriją pasakoja į vieną krūvą sudėjęs keturis Chestertono apsakymus, kuriuos atrinko, atrodytų, pagal vieną kriterijų, – svarbu, kad siužetai suktųsi apie žuvis, žvejojimą ir meškeriotojus, – ir tai suformuoja kinematografinio chaoso aurą. Pirmos serijos pagrindu tampa tobulas apsakymas „Keisti žingsniai“: virtuozas vagis Flambo iš elitinio klubo „Dvylika ištikimų meškeriotojų“ narių panosės nušvilpia klubo simbolį – žuvies formos stalo įrankius, su kuriais buvo valgomas pagrindinis patiekalas – pagamintas, žinoma, iš žuvies. Tėvas Braunas nusikaltimą išaiškina ir užkardo budėdamas prie mirštančiojo. Jis išgirsta keistą žingsnių seką – vienas ir tas pats žmogus kartais praeidavo lėtai, kaip džentelmenas, o kartais – skubiai trepsendamas, kaip valgiais nešinas padavėjas. Atomazgoje paaiškinama, kad frakus vilkinčius džentelmenus ir padavėjus skiria tik eisena ir laikysena, tampanti puikiausiu mimikrijos įrankiu ir lengvos vagystės scena – džentelmenai nemato tarnų, tarnai nefiksuoja ponų, o žmogus, sugebantis laiku transformuotis į reikiamą vaidmenį, virsta nematomu vagimi. Šavelis valgytojus iš apsakymo įkurdino ne klube, o pilyje (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnyje ir Rašytojų sąjungos būstinė. Ir būstinės laiptinė. Filmai apie Angliją niekada neišsiverčia be rašytnamio laiptinės), kurios šeimininkas pasikviečia įtakingus politikus artėjančiai tarptautinei krizei suvaldyti. Šeimininkas yra aistringas meškeriotojas iš apsakymo „Meškeriotojo užgaida“ (jam jo hobis laimės neatneš). Vienas iš svečių, Dženkinsas, bus keistai nušautas (iš apsakymo „Veidas taikinyje“), o per improvizuotą vaidinimą bus pavogtas (to paties Flambo) ir savininkei sėkmingai grąžintas „Briliantų vėrinys“ (apsakymas „Skrajojančios žvaigždės“). Filmas baigiasi žurnalisto papirkimu – jį priims į masonų ložę. Na, ir pasikartosiu – visuose apsakymuose yra meškeriotojai. Gal ir gerai, kad scenaristas žvejybos faktorių naudojo saikingai, nes trūkčiojantis siužetas galėjo nelengvai suprantamą filmą paversti neįkandamu paradoksu – o Chestertonas parašė ne vieną iš pirmo karto sunkiai pagaunamą apsakymą.
Ir būtent tuomet, įsivedus prievolę „Veidą taikinyje“ pažiūrėti ne vieną kartą bei tą prievolę įvykdžius, paaiškėja, kad Almantas Grikevičius susuko organiškai čestertonišką filmą. Vienintelį tokį Sovietų Sąjungoje. Faktą radau rusiškoje vikipedijoje. Ten taip ir parašyta – „Veidas taikinyje“ yra vienintelis sovietinis filmas pagal Chestertono kūrybą. Kurį laiką negalėjau sugalvoti, kaip panaudoti šį neaiškiai vertingą pranešimą, bet raktą visgi radau: Chestertono pažiūros buvo sudėtingos, jas, smarkiai suprimityvinant, pavadinčiau katalikišku liberalizmu, bet, žvelgiant iš aukštesnio horizonto (taip pat atmetus katalikybę su liberalizmu), rašytojas demonstravo publicistinį kairumą. Jo apsakymuose apie tėvą Brauną to šmaikštaus kairumo daug. Chestertonas ypač virtuoziškai tyčiojasi iš moderniosios plutokratijos, nebeturinčios senųjų aristokratų sąžiningai atviro savo klasės pranašumo demonstravimo ir nemokančios normaliai bendrauti su visomis klasėmis. Anot Chestertono, modernūs demokratai „negalėjo pakęsti vargšo šalia savęs nei kaip vergo, nei kaip draugo“. Čia iš apsakymo „Keisti žingsniai“. Kodėl kairysis imperinis klasikas buvo ekranizuotas Sovietų Sąjungoje tik vieną kartą, Lietuvoje (kur tuo metu Chestertono nieko nebuvo išversta), – visiškai neaišku. Tiksliau sufomulavęs, radau ne raktą, o mįslę.
Aš manau, kad Šavelis scenarijų rašė skaitydamas rusiškus vertimus – 1958-asiais leidykla „Goslitizdat“ išleido apsakymų rinkinį, kuriame buvo visi filme panaudoti apsakymai, o dar labiau tikėtina, kad rašytojui į rankas pateko 1975-ųjų leidyklos „Chudožestvennaja literatura“ parengtas tomas ir būtent ten publikuoti apsakymai tapo (o gal juos pirmiau perskaitė Grikevičius?) filmo atsiradimo katalizatoriumi. Antrą kartą žiūrint „Veidą taikinyje“ mane džiugiai stebino vis atsirandantis bendrystės su filmo kūrėjais jausmas. Pavyzdžiui, apsakyme „Keisti žingsniai“ yra subtiliai ir juokingai suartikuliuotas epizodas. Meškeriotojų klubo nariai valgo pagrindinį patiekalą ir vienas iš jų sako, kad geriau paruoštos žuvies niekur nėra:
– Tikrai niekur, tik čia.
– Tiesa, man yra sakę, kad kavinėje „Anglė“...
Čia jis buvo nutrauktas ir netgi truputį suglumintas, nes patarnautojas paėmė jo lėkštę, bet jis vėl nutvėrė vertingų savo minčių giją.
Filme šis epizodas atkurtas pažodžiui. Herzogą vaidinantis Steponas Kosmauskas pasako frazę apie kavinę „Anglė“, į kadrą kyšteli ranka ir paima įrankius. Kosmauskas nutyla, suglumęs žiūri į tuščią lėkštę ir po akimirkos vėl pradeda kalbėti. Filmo turiniui suglumimo pauzė papildomos vertės nesuteikia. Apsakyme ji svarbi, nes yra dar viena modernios plutokratijos elgsenos iliustracija, o filme ją gali užfiksuoti tik Chestertono kūrybos gerbėjas. Ir tokių čestertoniškai sirgališkų akimirkų filme labai daug. Juostai jos kenkia (arba tikrai nepadeda), tad jas vadinu pagarbos tekstui ženklais.
Aš fragmentą su stalo įrankių paėmimu įdėmiau stebėjau dėl dar vienos priežasties – „Veidas taikinyje“ yra 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje įvykusio dizaino kolapso katalogas. Šis dešimtmetis dizainui nebuvo geras visame pasaulyje, bet Lietuvoje dizaino transformacija iš funkcionalaus modernizmo į sovietinį retromanierizmą labai ryški. Menotyrininkė Lolita Jablonskienė savo disertacijoje rašo, kad tą dešimtmetį „įsivyravo romantine senovės, „istorine“ atmosfera alsuojanti aplinka. (...) Baldus, šviestuvus, kitus įrangos elementus stengtasi kurti ne būtinai tiksliai pakartojant kokios nors epochos stiliaus požymius, bet apskritai suteikiant jiems archaizuotą pavidalą“, arba – darant istoristinius, šalia kičo ribos besirikiuojančius daiktus. Žiūrėdamas filmą fiksavau tuos objektus – drastiškai sudekoratyvintus šachmatus, nuodingai fioletavą servizą upės terasoje, „senoviškus“ sieninius šviestuvus, žalius, su stambiomis gėlėmis sienų apmušalus, gausius džentelmenų ir padavėjų ūsus ir ūsiukus, tikėjausi (nesėkmingai) pamatyti ir baltą retro stiliaus latvišką telefoną, o labiausiai norėjau pamatyti, kaip filmo dailininkas ar rekvizito ieškotojai susidoros su žuvies įrankių dizainu. Tuos įrankius, kuriuos pavogė džentelmenu ir padavėju apsimetantis vagis, o tėvas Braunas grąžino savininkams, Chestertonas aprašė šitaip – žuvies formos perlais papuošti įrankiai. Perlai! Žuvies forma! Viskas paruošta 8-ojo dešimtmečio dizainerio fantazijai siausti. Bet nieko neįvyko. Įrankiai kadre pasirodė kelis kartus, poroje vietų – gana stambiu planu ir net matėsi ant melchiorinių šakučių iš „Seno rūsio“ restorano priklijuoti balti rutuliukai, turėję vaizduoti perlus, bet visu gražumu jų taip ir neparodė. Teks žiūrėti trečią kartą? Verta. Vėliau, kada nors, bet verta.