Įsivaizduoti, išgyventi, įvertinti

Istorijos atspindžiai Nepriklausomos Lietuvos kine

„Dievų miškas“, rež. Algimantas Puipa, 2005
„Dievų miškas“, rež. Algimantas Puipa, 2005

Istorija visada intriguoja. Ji skatina vaizduotę, suartina, leidžia didžiuotis ar kolektyviai išgyventi patirtas traumas. Suteikia galimybę reflektuoti, vertinti, mokytis iš klaidų. Sovietmečiu istorija lietuvių kine turėjo būti gana paprasta: rusai – gerai, vokiečiai – blogai (idealiu atveju tai – Antrasis pasaulinis karas, tačiau iš bėdos tiks ir Herkaus Manto istorija). Nepaprasta tą istoriją galėjo daryti nebent režisierių bandymai „apeiti“ sistemą, pasakojimus pakylėjant į metaforos lygmenį ar suteikiant žmogiškumo primityviems personažams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę viskas pasikeitė. Istorija dabar gali būti tokia, kokia buvo, ar bent tokia, kokią mes ją įsivaizduojame. Ir ji vis dar svarbi – tam, kad, visų pirma, išgyventumėme tai, ką praradome. Ir tam, kad įvertintumėme tai, ką turime.

Suprasti karą

 

Neturėtų stebinti, kad Antrasis pasaulinis karas, pirmieji pokario metai dominuoja ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukurtuose vaidybiniuose istoriniuose filmuose. Tai sudėtingas laikas, pakeitęs tautos likimą. Už jo slypi dar neatsakyti klausimai ir begalė nepapasakotų istorijų, su kuriomis, atsigręžęs į savo šeimos pasakojimus, susitapatinti galėtų ne vienas. Pasikeitusios aplinkybės pagaliau į ekranus leidžia perkelti tikrąją, sovietų režimo neiškraipytą istoriją. Prasiplečia temų spektras – atsiranda tremties, žydų tautos genocido pasakojimai, iš naujo, nesidangstant metaforomis, permąstomas partizanų karas. Tačiau ne mažiau svarbus už istorinę tiesą filmų kūrėjams tampa ir bandymas suprasti, kaip karas paveikė tuo metu gyvenusių žmonių likimus ir jų jausenas, kas nulėmė padarytus pasirinkimus.

 

Simboliškai pirmuoju pokyčių pranašu tampa dar 1987 m. pasirodęs režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Amžinoji šviesa“. Filmo veiksmas vyksta 5-ojo dešimtmečio Lietuvos kaime, esančiame nežinia kur. Į pokario istoriją žvelgiama per komplikuotus keturių personažų meilės ryšius – matininkas Anicetas, kurį įsimylėjusi bufetininkė Pranė, veda pamiltą Amilią, nors šioji įsimylėjusi mechaniką Zigmą. Filme nelieka didžiųjų istorinių įvykių ir didvyrių, akivaizdžiai nerodomos ir to meto realijos – partizanai ar kolektyvizacija. Tačiau erdvė persismelkusi artėjančių negandų jausenos – niekas netiki jiems žadama šviesia komunistine ateitimi. Tragiška filmo veikėjų žūtis ir finalinėse scenose matomas namelis, įmūrytas į didžiulio namo sieną, tik patvirtina, kad laisvo ir laimingo rytojaus, apie kokį galbūt kadaise ir svajojo, filmo veikėjai turbūt nebesulauks.

 

Šią temą pratęsia 1997 m. režisieriaus Gyčio Lukšo filmas „Mėnulio Lietuva“. Veiksmas vėl nukelia į pokario Lietuvos kaimą, kur tragikomiško pasakojimo centre atsiduria mokytoja Angelė. Ją įsimyli visi aplink besisukantys vyrai – ir NKVD pareigūnas, ir partizanas, ir rusų kareivis, ir mokyklos direktorius. Nors Angelė ir atsako į partizano meilę – šioji iš anksto pasmerkta būti nelaiminga. Filmo fabuloje persipina tarnavimo režimui ir kovos už laisvę priešpriešos temos, o personažams parinkti stereotipiniai įvaizdžiai, tačiau nei NKVD pareigūnas Pernaravičius, nei partizanų būrio vadas pravarde Jėzus nebeturi nieko bendro su tradiciniais, didvyriškais pokario istoriniuose filmuose matomais herojų prototipais. Siurrealių motyvų kupinas filmas yra režisieriaus vizija, kur svarbesnė sudėtingų įvykių fone atsidūrusių filmo veikėjų būsena – jie lyg sutrikę savo laiko įkaitai, naiviai manantys, kad vis dar turi pasirinkimą.

 

Partizanų karo tema neišvengiamai paliečia visus į pokario metus nukeliančius filmus, nors tema – pakankamai kontroversiška, jautri, kartais, beieškant „vienintelės istorinės tiesos“, – ir supriešinanti. Visuomenėje vis dar netrūksta diskusijų ne tik dėl turinio, bet ir apie tai, kaip turėtų atrodyti vaidybinis filmas apie partizanus (holivudinis veiksmo filmas su gyvybę už tėvynę pasiryžusiais paaukoti herojais ar autorinė drama su „paprastais mirtingaisiais“, o galbūt yra ir tarpinis kelias?), žiūrovų ir režisierių vizijos neretai nesutampa. 2003 m. pasirodęs Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“ yra pirmasis bandymas papasakoti apie Lietuvos partizanų kovas bei jų svarbą. Tai – abstrakti Juozo Lukšos-Daumanto biografija. Nespalvota juosta, savo stilistika primenanti 5-ojo dešimtmečio filmus, apima devynerius Lukšos-Daumanto partizanavimo metus, o į ekraną perkeliami svarbiausi partizano gyvenimo faktai. Vykstant pasipriešinimo kovoms, Lukša-Daumantas kartu su broliais nusprendžia prisijungti prie partizanų. Filme stebime neišvengiamą kaimo gyventojų ir partizanų koliziją su stribais, vėliau – ir MGB pareigūnais. Lukša-Daumantas aktyviai įsitraukia į partizanų vadovybės veiklą organizuojant ryšius ir siekiant išsiaiškinti tuos, kurie tarnauja abiem pusėms. Filme stebime ir Lukšos-Daumanto išvykimą iš Sovietų Lietuvos, diplomatinę veiklą bei mokymus Prancūzijoje bei ten užsimezgusią meilės istoriją su jo žmona tapusia Nijole. Filmas baigiasi į Lietuvą sugrįžusio Lukšos-Daumanto mirtimi, kai jį išduoda partizanų gretose buvęs MGB agentas.

 

Daugiasluoksniškesnę partizanų kovų istoriją matome Šarūno Barto 2019 m. filme „Sutemose“. Nors centre atsiduria ne partizanai ir jie yra tik viena dedamųjų pasakojimo dalių, filmas atskleidžia sunkų, komplikuotą ir nevienaprasmišką laikotarpį, kurį pakankamai sunku įvertinti net ir iš šių dienų perspektyvos, o ką ir kalbėti apie tuos įvykius išgyvenusiuosius. Filmas nukelia į 1948-ųjų Lietuvos kaimą. Jo veikėjas Jurgis Pliauga – stambus ūkininkas, su šeima ir tarnais gyvenantis pamiškėje. Dieną į jo namus ateina stribai, naktį – partizanai. Pliauga tiek vienus, tiek kitus lankytojus priima vienodai – jis nesirenka pusių, tiesiog prisitaiko, iškenčia ir taip tikisi išlikti. Pliaugos globotinis Untė – partizanų ryšininkas, didžioji dalis istorijos ir rodoma jo akimis. „Sutemose“ partizanai tylūs, purvini ir pavargę, neprimenantys didvyrių, kurių galėtum tikėtis. Jie vis dar priešinasi sovietams, baudžia išdavikus, tačiau ankstesnį optimizmą dėl būsimo išvadavimo ima keisti išsekimas ir jaučiama neviltis. Filmo personažai, net ir partizanai, nutolsta nuo plakatiškų herojų – jie nekalba apie idealus, tačiau yra linkę reflektuoti save, vertinti savo jausmus, kelti klausimus apie tai, kodėl jie vis dar kovoja. Svarbiausiu filmo motyvu tampa klausimas, kaip jaučiasi žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje – ką jis renkasi, kokie jo elgesio motyvai ir ar visada galima jį dėl to smerkti?

 

Ribinėje situacijoje atsiduria ir filmo „Purpurinis rūkas“ (2019 m., rež. Raimundas Banionis) pagrindinis veikėjas, Lietuvos žydas Joškė. 1941 m., nacių Vokietijai užpuolus Lietuvą, paauglys Jozefas iš sanatorijos Palangoje autobusu išvežamas į Kazachstaną. Ten pradirbęs visus karo metus 1945 m. sugrįžta į Sovietų Lietuvą ir nusprendžia nuvykti į gimtąjį Rūkų kaimą Šiaulių rajone išsiaiškinti, kas nutiko jo tėvams. Tačiau vietoje laimingos pabaigos Joškė tampa sudėtingos situacijos įkaitu – jo bendradarbiavimo tikisi ir milicija, ir vietiniai partizanai, kuriems vadovauja senas jo pažįstamas Vladas. Situaciją apsunkina ir sodybos, kurioje jis apsistojo, savininko Daugėlos užuominos apie tai, kad partizanas Vladas dalyvavo sušaudant Joškės tėvus. Suprasdamas, kad iš kaimo negali pabėgti nepastebėtas, Joškė pasirenka dirbti abiem pusėms – tik taip jis galės išlikti. Kaip ir „Sutemose“, „Purpuriniame rūke“ nė vienas personažas nėra nei teigiamas, nei neigiamas – abiem pusėms dirbantis Joškė skuba išgelbėti nunuodytą Vlado sūnų, o senatvėje atsisako liudyti prieš Vladą, partizaną mylinti Janė kėsinasi nunuodyti Joškę, partizanų vadas Vladas, kaip paaiškėja, bendradarbiavo su naciais. Tai – vienas svarbesnių išsivadavimų iš herojiškų stereotipų ne tik kine, bet ir istorijoje. Ir nors filme netrūksta komiškų motyvų, pasakojimas sutirštintas, hiperbolizuotas, „Purpurinis rūkas“ kelia rimtus, net nepatogius moralinius klausimus, į kuriuos dar reikės atsakyti ateityje.

 

Lietuvių kine nedažnai plėtota nacių okupacijos tema. Lietuvių patirtis Štuthofo nacių koncentracijos stovykloje perteikiantį Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“ 2005 m. yra ekranizavęs režisierius Algimantas Puipa. Tragiška Lietuvos žydų istorija atskleidžiama filme „Vilniaus getas“ (2005 m., rež. Audrius Juzėnas), kuriame gręžiamasi į Vilniaus geto istoriją: nacių karininkui, buvusiam muzikantui, įsimylėjus žydaitę dainininkę Chają, jo leidimu Vilniaus gete atidaromas teatras. Nors tai padeda daliai žydų ilgesnį laiką išsaugoti savo gyvybę, daugumos likimai tragiški. Dramoje „Gitel“ (2015 m.) matome britų režisieriaus Roberto Mullano bandymą pažvelgti į žydų genocidą per smuikininkės Gitel istoriją: ji prarado šeimą ir jaučia kaltę, kad išsigelbėjo.

 

Lietuvių tautos tremties istorijos, ilgą laiką nustumtos į nebūtį, kelią į kino ekranus kol kas taip pat randa sunkiai. Pagal Rūtos Šepetys romaną tuo pačiu pavadinimu sukurtas filmas „Tarp pilkų debesų“ (2018 m., rež. Marius Markevičius) parodo paauglės Linos Vilkaitės ir jos šeimos tremties istoriją. 2013 m. režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ – filmas, pasakojantis apie mergaitę Mariją, pabėgusią iš vagono, vežančio į tremtį. Jos kelionė namo truko ne vienus metus. Filmas kiek primena pasaką – dar pradžioje Marija barsto grūdus ant traukinio bėgių, kad rastų kelią namo. O ir viltis, kad sugrįši namo, palaikiusi ir daugelio tremtinių gyvybę, matyt, turi pasakiškų galių. Ištrūkus iš vagono namo Mariją taip pat nukreipia tik laimingi atsitiktinumai, o globoti ją imasi tie, iš kurių pagalbos, atrodo, neverta tikėtis. Būtent filmo veikėjų ambivalentiškumas parodant, kad niekas nėra vien juodas ar baltas – kaip, pavyzdžiui, NKVD majoras, šaltakraujiškai atsikratęs liudininku, tačiau kartu rizikavęs savo gyvybe ir slėpęs tremtinę, – yra viena stipriųjų filmo pusių. Išsekusios bėglės kelionė prasideda nuo viešnagės pas vargšę rusų moterį – čia mergaitė pasveiksta, sustiprėja ir išmoksta rusiškai. Galbūt būtų ir pasilikusi, jei ne įtarios partijai tarnaujančios kaimynės, pastebėjusios naują „įnamę“. Tad Marija išsiunčiama tolyn – su girtuokliaujančiu vairuotoju iki traukinio, ten – įskundžiama piktavalių bendrakeleivių, bet išgelbėjama geranoriškai nusiteikusio konduktoriaus. Pakliuvus į „tėvynės priešų“ vaikų lagerį ją išgelbėja geraširdis daktaras. Galų gale, padedama globėjos ir jos mylimojo lakūno, ši atsiduria NKVD majoro namuose, iš kurių pasiekia ir Lietuvą. Nors filmo veikėjai jau seniai suprato, kad Marija – ne atsilikęs nuo ekskursijos vaikas, o pabėgusi tremtinė, kaip ir visose pasakose gėris čia nugali blogį.

 

„Ekskursantė“ – tai kelio filmas, kuriame galime stebėti, kaip kilometras po kilometro, patirdama skausmą ir išdavystę, o kartu meilę ir rūpestį, artėdama prie savo tikslo, namų, mergaitė bręsta ir tampa savarankiška. Ir net jei filmo pabaiga atrodo grėsminga, ji teikia viltį – mergaitė vėl ras kelią namo.

 

Išskirtinis savo erdve ir pasirinktais veikėjais yra Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“. Filmo veiksmas apima 1947– 1953 m. laikotarpį. Kaip retai nutinka istoriniame lietuvių kine, veiksmas vyksta ne provincijoje, o mieste – Kaune. Pokario istorija filme stebima jaunų žmonių – studentų, inteligentijos šeimų atstovų – akimis. Slaptuose susitikimuose per radiją skamba „Amerikos balsas“, gatvėse patruliuoja sovietų milicija, į lietuvių šeimos namuose esančius kambarius viena po kitos atkraustomos rusų šeimos. Vis dar vyksta gyventojų trėmimai į Sibirą – prisitaikiusieji ir nesipriešinantys į tremtį išlydi savo artimuosius. Sąžinė juos galbūt ir graužia, tačiau noras išlikti stipresnis. Bebaimis dėl idealų kovojantis partizanas ir miesto merginų numylėtinis Šmelingas su pogrindyje likusiais partizanais planuoja kirsti geležinę uždangą – nebelikus vilties patiems iškovoti laisvę, būtinai reikia Vakarams perduoti dokumentus apie sovietų padarytus nusikaltimus prieš Lietuvą. Lemtingų pokyčių fone nuolat persipina ir jaunųjų filmo veikėjų likimai. Nors dauguma veikėjų portretų primena štrichus ir ekrane matome tik jų išgyventų istorijų nuotrupas be pradžios ir pabaigos, „Pelėdų kalnas“ svarbus žvilgsniu į to laikotarpio jauno žmogaus (dažnai – visai ne didvyrio) realybę ir priminimu, kad gyvenimas, kad ir kada vyktų, vis tiek tęsiasi. Nė vienas filmo veikėjas nežino, kas jo laukia rytoj, tačiau dabar jie įsimyli ir myli, mušasi, eina į kiną ir žaidžia futbolą, o sutemus vakare susirenka į šokius Pelėdų kalne.

 

Nors Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (2019 m.) sunkiai telpa į istorinio kino rėmus, vis dėlto tai režisieriaus žaidimas su istorija tokia viliojančia „kas būtų, jeigu būtų“ tema. Filmas nukelia į 1938 m. Kauną. Čia dėstytojas, geografas Feliksas Gruodis jau kurį laiką apsėstas „atsarginės Lietuvos“ idėjos. „Tuštuma traukia pilnumą“, – sako jis visiems grįsdamas savo idėją, kad Lietuva netrukus tikrai bus okupuota. Mintis iškelti Lietuvą kur nors į Afrikos žemyną, ir, žinoma, ne visus gyventojus, o tik tuos, kurie yra naudingi, gydytojus, mokytojus ir kitus, jam atrodo geriausias sprendimas, kai virš Lietuvos jau telkiasi karo debesys (galbūt dar ir nematomi, bet jau tikrai nujaučiami). Nors Felikso namuose jau seniai viskas griūna ir tuštumą (su žmona jie neturi vaikų) ima okupuoti žmonos motina su naujais dukrai parinktais jaunikiais, savo idėja jis sugeba užkrėsti ministrą pirmininką Joną Servų. Taip prasideda „atsarginės Lietuvos“ fantazija – galbūt absurdiška, bet ne mažiau nei mintis apie artėjančią okupaciją. Nors istorija ir nėra tikra, kiekvienas filmo herojus realybėje turi savo prototipą: Gruodis – tai Lietuvą „iškraustyti“ norėjęs keliautojas vizionierius Kazys Pakštas, Servus – ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, bevardis prezidentas – Antanas Smetona.

 

Tad pasitelkdamas iš dalies išgalvotą naratyvą, režisierius gręžiasi į 4-ojo dešimtmečio pabaigą, laiką, kai neužtikrintumas ir abejonės dėl ateities jau buvo jaučiamos, ir kelia klausimą, kas nutiko mažai, porą dešimtmečių aktyviai į priekį žengusiai ir klestėjusiai valstybei, kad staiga jos visgi nebeliko žemėlapiuose?

 

Sovietinė tuštuma

Sovietmečio vidurys – tai laikas, vidurinės kartos režisieriams neretai keliantis prisiminimus, asociacijas su jų pačių išgyvenimais, patirtimi. Toks yra, pavyzdžiui, pagal Romualdo Granausko prozą sukurtas Gyčio Lukšo „Duburys“ (2009), šiek tiek autobiografiškas pasakojimas apie nykią sovietinę kasdienybę ir jos palaužtą žmogų.

 

Jaunystės prisiminimais, tik gerokai šviesesniais, alsuoja ir Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990 m.). 1972-ieji, metai, kai susidegino Romas Kalanta. Kaunas, grupelė paauglių su savo tėvais gyvena name, kur kadaise veikė viešbutis „Amerika“. Jie slapčia klausosi Liuksemburgo radijo ir nori groti kaip „Rolling Stones“. Tik nelemtas laiškas radijui ir dalyvavimas nelegaliame muzikos festivalyje draugų grupei užtraukia KGB nemalonę bei tampa išbandymu jų draugystei. Priešingai nei kartais įprasta politiniam konjunktūriniam kinui, rodančiam įvykių sūkuryje atsidūrusius, su skambiais šūkiais žygiuojančius herojus, filmas pasakoja apie jaunus žmones, kurie kovoja ne „prieš“ režimą, o „už“ paprasčiausią teisę būti laisvi. Už teisę klausytis kokios nori muzikos, atrodyti kaip nori ir laisvę drąsiai reikšti mintis – viską, ką iš jų taip stengėsi atimti režimas.

 

Į 1972 m. nukelia ir gerokai vėliau sukurtas Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.). Emilija – jauna aktorė, gavusi paskyrimą vaidinti Kauno dramos teatre. Iš gimtosios provincijos ji atsiveža tik nedidelį lagaminą ir juodą užrašų knygutę, kurioje, kaip ji manė, užrašyti jos tėvo, buvusio partizano, eilėraščiai. Vos atvykusi į Kauną ji patenka į po Kalantos susideginimo vykusias antisovietines demonstracijas, kur yra sulaikoma, o dėl kartu turimo „antitarybinio turinio“ juodojoje knygutėje sulaukia ir KGB pareigūno dėmesio. Teatre Emilija atsiduria kitame pasaulyje – tampa režisieriaus mūza ir pakliūva į meilės trikampį su buvusia režisieriaus mylimąja. Netrūksta ir iš režimo pusės jaučiamos grėsmės – KGB uoliai kišasi į menininkų darbą, o aktoriai slapta bendradarbiauja su pareigūnais. Scenarijuje pinasi istoriniai faktai ir kūrėjų fantazija – pavyzdžiui, Jono Jurašo statyta „Barbora Radvilaitė“ tampa eilėmis iš juodosios knygutės, pagal kurią Emilijos įkvėptas režisierius pastatys antisovietinį spektaklį. Šis jam, žinoma, kainuos karjerą – darbą Lietuvoje jam teks „savanoriškai“ iškeisti į veiklą Novosibirske. Suvaidinusi savo gyvenimo vaidmenį, paskui mylimąjį išvyks ir Emilija.

 

Originalų ir autentišką pasakojimą, primenantį, kad lietuvių istorijos nesibaigia ties Lietuvos siena, pasakoja Kristijonas Vildžiūnas 2010 m. filme „Kai apkabinsiu tave“. Filmas nukelia į 1961 m. Berlyną. Nors miestą dalijanti siena dar nepastatyta, jis jau seniai pavirtęs į du atskirus pasaulius. Į Vakarų Berlyną kartu su drauge atvyksta JAV lietuvė. Prieš beveik 20 metų ji su motina pabėgo iš sovietų okupuotos Lietuvos, o tėvas paskutinę minutę nusprendė likti ir nepasiekė autobuso. Dabar jis atvyko į Rytų Berlyną, kirs sieną ir jie pagaliau susitiks. Dukra – jauna Vakarų pilietė, laisva, gal kiek naivi ir tikinti, kad JAV pasas jai atvers visas sienas, o tiesa nugalės. Tačiau ir jos optimizmas ima mažėti susidūrus su Rytų Berlyno pareigūnais ir girdint vis daugiau gyventojų, apsistojusių tame pačiame name, pasakojimų, įspėjančių apie grėsmę. Vis dėlto ji tvirta ir drąsi, atsilaikanti prieš svečių iš rytinės pusės, žadančių nuvežti pas tėvą, manipuliacijas ir pasiryžusi pakovoti už save. Jos tėvas, priešingai, atrodo, puikiai atspindi žmogų, palaužtą sovietmečio nykumos – nuolankų, tylų, visur lydimą KGB pareigūnų, apie kuriuos jei ne tikrai žino, tai bent jau įtaria esant. Įtampa ir įtarumas tvyro abiejose Berlyno dalyse, jis ima veikti ir filmo herojų mintis. Pasirinkimai, kuriuos padarė aplinkybių veikiami filmo veikėjai, ne mažiau reikšmingi kylant juos skiriančiai sienai nei neįveikiamas režimas, žaidžiantis žmonių likimais.

 

Žvelgiant į ryškėjančias tendencijas galima teigti, kad noras suprasti, savaip interpretuoti, reflektuoti istoriją, suteikti jai savitą žvilgsnį yra jaunosios kartos režisierius siejantis bruožas. Kaip ir K. Kaupiniui, režisieriui Jurgiui Matulevičiui į savo filmus perkeliant sovietmetį svarbu ne vien istorinio autentiškumo paieškos, bet ir žmogaus santykis su istorija, klausimai, kaip turėtumėme vertinti praeitį. Antano Škėmos apysakos motyvais sukurtas „Izaokas“ – tai jauno režisieriaus žvilgsnis į istoriją, organiška jo akistata su praeitimi. Filmas prasideda 1941 m. „Lietūkio“ garažo teritorijoje įvykusių žydų žudynių scena. Čia Andrius Gluosnis, įsitikinęs, kad žydas Izaokas jį įskundė, jį nužudo. Praėjus 20 metų, Gluosnis ramiai gyvena su žmona Elena, fotografuoja nusikaltimų scenas ir bendradarbiauja su saugumu. Viską sujaukia į Sovietų Lietuvą sugrįžęs jaunystės laikų draugas, kino režisierius Gediminas Gutauskas: jis nusprendė statyti filmą pagal scenarijų, paremtą įtartinai panašia į Gluosnio išgyventąją „Lietūkio“ garaže istorija. Scenarijumi susidomi KGB. Filmo veikėjų gyvenimą persmelkia persekiojimo ir tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera. Baimė būti atpažintam dėl padaryto nusikaltimo Gluosnį ima vesti iš proto. Ar praeities šešėliai būtų privertę Gluosnį prisiimti kaltę ir pripažinti padarius nusikaltimą, jei jie nebūtų sugrįžę scenarijaus pavidalu? Ar Gluosnis visgi juos būtų nustūmęs į užmarštį? Bandymas nutylėti, „išplauti“ istorijos dėmes veda į neišvengiamą akistatą su savimi ir beprotybę – tai vienas iš „Izaoko“ leitmotyvų. Istorija jau įvyko, ir pripažinti praeitį bei mokytis iš jos – geriausia, ką galime padaryti.

 

Nežinoma laisvė

Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metų istorija ir patiems kūrėjams dažniausiai dar atrodo esanti per arti. Atmetus tokius bandymus kaip naivus britų režisieriaus Roberto Mullano žvilgsnis į mažos tautos laisvės kovas bandant sukurti herojišką „Mes dainuosim“ (2015 m.), šie metai lietuvių režisieriams yra „mažų istorijų“ metas. Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ (2016 m.) tai – nostalgiškas laikas, kai jaunatviškas idealizmas buvo gyvenimo varikliu. Filme persikeliama į 1989-uosius, laiką, kai ėmė klibėti sienos ir laisvė buvo ranka pasiekiama. Filmo veikėjai – dar jauni žmonės, maištaujantys ir ieškantys savęs, tarp jų – ir gitarą brazdinantis, dainas kuriantis Simonas. Kartu su trimis draugais jie parašo Senekos dienos paktą, liepiantį kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė. Kažkur fone – Baltijos kelias ir politiniai įvykiai, nors nežinia, ar jie daug duoda filmo veikėjams. Galbūt tik bendrumo jausmą ir klaidingus pažadus, kad pokyčių niekada netrūks, o ambicijos niekada nesibaigs. Ir štai Simonas po 20 metų – sėkmingas, turintis žmoną ir sūnų, tik ar laimingas? Senųjų draugų nebėra, o Senekos dienos paktas jau seniai pamirštas. Istoriniai metai filmo herojui kartu ir jaunystės metai, į kuriuos jis vis dažniau gręžiasi mėgindamas suprasti, kas nutiko, kad neliko idealų ir savo dabartyje jis jaučiasi svetimas.

 

Į pirmuosius metus po Nepriklausomybės atgavimo nukelia ir režisierės Eglės Vertelytės „Stebuklas“ (2017 m.). Po laimės, kad viskas griūna ir ateis laisvė, ateina nelaimė, kai mažai kas žino, ką su ta laisve daryti. Į gyvenimą sugrįžta buitis, lydima nežinomybės – gimę okupuotoje Lietuvoje ir užaugę prie sovietinės ekonomikos, visi dabar jaučiasi įstrigę kažkur tarp Rytų ir Vakarų. Ši būsena puikiai jaučiama „Stebukle“. 1992-ieji, Biednių kaimas, o ir visa Lietuva, išgyvena ekonominę krizę. Kiaulių ūkio direktorė Irena stengiasi išlaikyti ir kiaules, ir darbuotojus – pinigų atlyginimams nėra, tad niekas nenori dirbti. Irenai svyra rankos, paskolos niekas neduoda, džiaugsmo neprideda ir alkoholikas vyras. Tačiau į kaimą netikėtai atvyksta svajonių jaunikis, darbdavys ir verslininkas Bernardas, pasišovęs nupirkti kiaulių ūkį. Vakarietiški pažadai ir atvežti doleriai Biednių kaimo gyventojams atrodo kaip stebuklas. Filme per Irenos ir jos kiaulių ūkio istoriją siekiama atskleisti ne tik komplikuotą, chaoso ir kontrastų kupiną pirmųjų nepriklausomybės metų istoriją – sugriuvus senajai santvarkai ir kolūkiams, jų vietoje nieko nėra. Tačiau režisierei svarbi ne tik politinė to meto istorija, bet ir jos fone atsidūrę žmonės, išgyvenantys pokyčius ir ieškantys būdų prisitaikyti, arba priešingai – pasirinkę likti ten, kur yra.

 

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Tomo Vengrio filmo „Gimtinė“ (2019 m.) herojai. Iš JAV su sūnumi grįžusiai Viktorijai Lietuva iš prisiminimų atrodo kaip pasakų kraštas. Jos planuose – tėvo žemės ir dvaro susigrąžinimas. Tačiau vykstanti privatizacija įmanoma tik su kyšiais ir per pažintis, o lankomi giminės pradeda jausti grėsmę ir konkurenciją, nes taip pat norėtų susigrąžinti giminių žemes, į kurias pretenduoja ir Viktorija. „Gimtinėje“, kaip ir „Stebukle“, tik gal  mažiau brutaliai, per Viktorijos sūnaus žvilgsnį, atsiskleidžia epochą lydintis chaosas. Su naujais laikais ateina ir naujos vertybės, kai kurios jų amžiams supriešina gimines.

 

Likę istorijos paraštėse

Gal ir nekeista, kad didžiosios daugumos filmų veiksmas vyksta XX a. antrojoje pusėje. Net ir į turtingą, intriguojantį tarpukarį žvelgiama vangiai, nekalbant apie praėjusių amžių istoriją. Galbūt tai finansų, gal kūrybiškumo klausimas. O gal Antrojo pasaulinio karo istorijos svarbesnės, artimos, dar gyvos atmintyje, tad norisi jas išgyventi, permąstyti, pervertinti, kol nenugrimzdo į užmarštį.

 

Bandymų nusikelti tolyn į praeitį būta, pavyzdžiui, 1999 m. Algimanto Puipos kostiuminė drama „Elzė iš Gilijos“ apie XIX a. Mažąją Lietuvą – dabar jau primirštą regioną. Taip pat Andriaus Bartkaus fantazija XIII a. baltų genčių tema „Leitis“ (2018 m.) ar Ramunės Rakauskaitės mokomasis pusiau vaidybinis, pusiau dokumentinis filmas „Radviliada“(2014), pasakojantis Radvilų giminės istoriją. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo istoriją papasakoti bandė ir britas Robertas Mullanas 2013 m. filme „Laiškai Sofijai“.

 

Vis dėlto žinomiausiu bandymu prikelti praeities herojus lieka Donato Ulvydo vaidybinis filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.). Filmas nukelia į 1861 m., laikotarpį, kai pradedama naikinti baudžiava. Atokiame Žemaitijos kaime su žmona ir gražuole dukra Kristina gyvena dvarininkas Bernardas Gruinius. Namuose su dvaro ekonomu ponu Edmundu intrigas suka ir turtą užgrobti mėgina Gruiniaus žmona Konstancija, neramumus tarp baudžiauninkų skatina į Žemaitiją Muravjovo atsiųstas Lietuvoje užaugęs caro kariuomenės karininkas Janekas. Įvykių sūkuryje atsiduria ir Kristiną įsimylėjęs baudžiauninkas Tadas Blinda. Janeko ir Edmundo paskatinto baudžiauninkų maišto metu Tadas praranda draugus. Taip jis atranda naujas vertybes ir pradeda kovą už laisvę ir teisingumą. Tai – žymiojo sovietinio keturių dalių serialo „Tadas Blinda“ (rež. Balys Bratkauskas, 1972) apie „svieto lygintoją“ priešistorė ir, atrodo, kol kas brangiausias kostiuminis filmas po nepriklausomybės atkūrimo.