„Matricos“ fenomenas

Franšizė, pakeitusi kiną?

„Matrica“, 1999
„Matrica“, 1999

Revoliucine laikoma mokslinės fantastikos ir veiksmo trilogija, kurią neseniai papildė dar ir ketvirtoji dalis, dažnai pristatoma taip: „Kinas egzistuoja iki „Matricos“ ir po jos.“ 1999 m. išleista tamsiojo kiberpanko pirmoji dalis sukėlė didžiulę nuostabą žiūrovams ir kinomanams, iki tol nemačiusiems panašios estetikos filmo, perteikiančio abejotiną pasaulio realybę ir besivystančio technologinio pasaulio vaizdą.

Į ekraną perkelta prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o tikrovės simuliacijos idėja, „laiko kilpos“ ir kiti specialieji efektai, įtemptos daugiaplanės kovų scenos sukuria intensyvų veiksmo ir virtualybės potyrį. Filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ir subūrė vis didėjantį gerbėjų ratą. 2003 m. pasirodžiusios dar dvi dalys buvo ir tebėra aptarinėjamos kritiškiau, tačiau akivaizdu, jog lenkų kilmės amerikiečių – Lanos ir Lilly Wachowski (seserų Wachowski) – kinematografinės vizijos reikšmė niekur nedingo. Prieš pat 2022-uosius pasirodė visų laukta ketvirta dalis „Matrica. Prisikėlimas“. Ją režisavusi tik viena seserų Lana Wachowski tęsia realybės ir fikcijos dilemą, tačiau šioje dalyje kuria kiek kitokį „Matricos“ mitą ar, galima sakyti, jį dekonstruoja. Anksčiau apibūdinta kaip simuliacija ar alternatyvi tikrovė, „Matrica“ aiškiai įgauna kompiuterinio žaidimo apibrėžtį. Šį esminį pokytį būtų galima įvardyti kaip pasikeitusią abejonę, t. y. anksčiau buvo abejojama, ar iliuzinis pasaulis gali būti realybe, o naujajame tęsinyje abejojama, ar tai gali būti tik fikcija. Taip pat, kiek labiau ištrūkus iš kibernetinių erdvių ir tamsos į dienos šviesą, filme nestokojama autoironiško požiūrio į tai, kuo virto „Matrica“, kai virtualus pasaulis jau tapo kone kasdienybe, o prasiskverbti į dar gilesnius sluoksnius darosi vis sunkiau. Tad šiame tekste daugiau dėmesio skirsiu ne filmo dramaturginei linijai, o tam, kaip gimė „Matricos“ idėja ir kaip šis filmas tapo kino istorijos ženklu bei populiariosios kultūros fenomenu.

 

Inspiracijos ir išbandymai

Broliai Lary ir Andy Wachowski, dabar vadinami seserimis Lana ir Lilly, kartu pradėjo dirbti dar paauglystėje. Skaitė ir kūrė komiksus, mėgo tuo metu dar primityviai veikiančius vaizdo žaidimus, tad vienas jų pirmųjų bendrų darbų – radijo pjesė, sukurta remiantis šių pomėgių patirtimi. Dar prieš juos išgarsinusią „Matricą“ kartu sukūrė režisieriaus Richardo Donnerio filmo „Žudikai“ („Assassins“, 1995) scenarijų, parašė filmo „Ryšys“ („Bound“, 1996) scenarijų ir jį režisavo. Visgi tik „Matrica“ laikytina šių kūrėjų indėliu į pasaulinį kino žemėlapį. Iki jos realizavimo seserys Wachowski susidūrė su ne vienu išbandymu. Vietoje „Matricos“ buvo finansuotas minėtasis filmas „Žudikai“, vėliau taip pat sulaukusios ne vieno atmetimo, seserys turėjo užsiimti kitais kūrybiniais darbais. Vienas jų – mažo biudžeto „Warner Bros“ studijos finansuotas trileris „Ryšys“, rodytas Venecijos kino festivalyje, o tai padėjo sugrįžti prie „Matricos“ projekto.

 

„Matricos“ populiarumą garantavo stiprūs pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Vargu ar be jų filmų serija būtų tokia žiūrima iki šiandien. Už vaizdo slypi daugybė nematomų dalykų, kuriuos dabar galima rasti seserų Wachowski interviu ar straipsniuose. Vienas didžiausių iššūkių Keanu Reevesui buvo tai, kad besitreniruodamas aktorius patyrė kaklo traumą, tad per filmavimą jo judesiai buvo apriboti. Aktorė Carrie-Anne Moss pasitempė kulkšnį, o agentą Smitą suvaidinusiam Hugo Weavingui net prireikė klubo operacijos. Šiandien visos šios istorijos, net labiausiai aptarinėjamas Keanu Reevesą ištikęs paralyžius, dar labiau mistifikuoja „Matricą“.

 

Filmavimas prasidėjo 1998 m. kovo mėnesį Sidnėjuje. Jam vykstant „Warner Bros“ padidino biudžetą ir seserys Wachowski galėjo naudoti daugiau specialiųjų efektų. Po užtrukusių baigiamųjų darbų, 1999 m. sausio pabaigoje pasirodė filmo anonsas. Šiandien ne viename šaltinyje teigiama, jog sukurtas anonsas taip pat turėjo didelės įtakos žiūrovų susidomėjimui, kviečiant pamatyti tai, kas slypi už tik įsivaizduojamo pasaulio. Už šį anonsą režisierės gavo du apdovanojimus: „Golden Trailer Award for Best Edit“ ir „Golden Trailer Award for Art and Commerce“.

 

1999 m. kovo 31 d. įvyko „Matricos“ premjera, tačiau kurį laiką jokios garsesnės reakcijos filmas nesusilaukė. Vėliau prasidėjusios diskusijos krypo veikiau į neigiamą, o ne teigiamą pusę, pavyzdžiui, buvo aptarinėtas kovų ir smurto pramoginis naudojimas. Vis dėlto, pradėjus prekybą DVD, o vėliau ir CD formatais, „Matrica“ tapo viena perkamiausių. Jau 1999-aisiais filmas gavo ne vieną svarbų apdovanojimą, pavyzdžiui, „Saturno“ prizą už geriausią mokslinės fantastikos filmą, o didžiausio įvertinimo „Matrica“ sulaukė 2000-aisiais – buvo apdovanota BAFTA prizu už geriausius vaizdo efektus ir geriausią garsą, gavo keturis „Oskarus“ už geriausius vaizdo efektus, geriausią vaizdą, geriausius garso montažą ir garso suvedimą, MTV apdovanojimus geriausiam filmui, už geriausią vaidmenį (Keanu Reeves) ir geriausią kovą (Keanu Reeves ir Laurence Fishburne), britų kino žurnalo „Empire“ apdovanojimą geriausiam filmui ir galiausiai dar vieną JAV mokslinės fantastikos, siaubo filmų ir serialų akademijos „Saturną“ už geriausią režisūrą.

 

Laikas, kai pasirodė „Matrica“

Tai, kad „Matrica“ buvo ne tik vienas žiūrimiausių ir labiausiai aptarinėjamų filmų, bet tapo ir realybės simuliacijos bei fikcijos metafora, žinoma, siejasi su jo sukūrimo laiku. Kino teatrus „Matrica“ pasiekė per žingsnį nuo naujojo tūkstantmečio, kai pradėjo sparčiai vystytis technologijos. Vieno didžiausių ir seniausių D. Britanijos laikraščių „The Guardian“ straipsnyje „Matrica“ po 20 metų: kodėl šis mokslinės fantastikos filmas iki šiol įtakingas“ („The Matrix at 20: how the sci-fi gamechanger remains influential“) rašoma, jog pasirodžius pirmajam „Matricos“ filmui interneto galimybės dar buvo ribotos, o neretai, norint pasiekti geresnį ryšį mobiliuoju telefonu, tekdavo aukoti susisiekimo signalą tikintis, kad niekas nepaskambins. Kompiuterinė ir internetinių tinklų pažanga dar nebuvo tokia ryški, nors sparčiai tobulėjo.

 

Tiesa, pasak straipsnio autoriaus Scotto Tobiaso ir pačių režisierių, filmas nebuvo apie internetą, o labiau atspindėjo artėjančią technologijų revoliuciją, distopinį ateities pasaulį. Dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi masinė VR (virtualios realybės) programų gamyba nebuvo tokia paveiki kaip filme sukonstruoti vaizdai. Šiais laikais specialieji efektai ir pati filmo tematika nebeatrodo tokia išskirtinė, tačiau galima manyti, jog būtent „Matricos“ atsiradimas paskatino distopinių filmų pagausėjimą ir technologijų bei žmonijos ateities kvestionavimą.

 

Viena ryškiausių „Matricos“ sąsajų su technologine revoliucija – tai tuomet tobulėjusios dirbtinio intelekto (AI) galimybės. Net pagrindinio veikėjo vardas Neo yra tarsi naujo gyvenimo ar egzistavimo užuomina. Neo ir jo komanda nenori pasiduoti mašinoms ir simuliacinę matricą sukūrusiam Architektui (jį antroje ir trečioje dalyse vaidina lietuvių kilmės Australijos teatro ir kino aktorius Helmutas Bakaitis) ir atkakliai kovoja už savo ir žmonijos laisvę. Dar prieš susitinkant su Trinite ir Mauricijumi, prieš ištrūkstant iš simuliacijos, žiūrovams parodoma, kuo Neo užsiima „įprastame“ pasaulyje. Tomas Andersonas dirba programuotoju programinės įrangos įmonėje, o naktimis tampa internetiniu įsilaužėliu (hacker), prisidengusiu Neo vardu. Tai taip pat atspindi filmo pasirodymo laiką, kai perkeliant į internetą įvairius valdžios ir asmeninius duomenis susikūrė programišių subkultūra.

 

Filme yra daugybė nuorodų į kibernetinio gyvenimo ir sistemų nepatikimumą, filosofines ir religines idėjas. Ne viename šaltinyje, taip pat ir minėtame S. Tobiaso straipsnyje užsimenama, kad versiją apie žmonių kaip biologinių būtybių ir sociapolitinių individų naują apsibrėžimą „Matricoje“ galima įskaityti kaip kūniškumo pasikeitimą, savęs perkūrimą. Net ir tai, kad režisierės Lana ir Lilly (anksčiau Larry ir Andy) Wachowski yra translytės, susieja šį aspektą su „Matricos“ reikšmėmis. Savęs ieškojimas ir priešinimasis sukurtoms sistemos normoms perteikia LGBTQ+ kovą dėl lygių teisių visuomenėje, kurioje vyrauja užprogramuoti ir nekintami įsitikinimai bei pažiūros.

 

Akivaizdu ir tai, kad internetinių bendruomenių susikūrimas ir bendravimas internete pasauliniu mastu vis labiau ardo konservatyvumą, heteronormatyvumą ir įvairaus pobūdžio diskriminacijas. Pačioms režisierėms ši „trans“ teorija, kuria aiškinamos „Matricos“ reikšmės, atrodo tokia pat svarbi, kaip ir technologijų revoliucija. „Matrica“ yra ryškiausias tūkstantmečio pradžios filmas, perteikęs simuliacijos ir posthumanistinės ateities viziją. Antras gyvenimas virtualioje erdvėje (būtis skaitmeniniame pasaulyje), internetinės komunikacijos ir susivienijimo galimybės, kalbėjimas apie laisvę ir teises, naujos savęs identifikavimo paieškos bei priešinimasis „koduojančiai“ sistemai, – visa tai praplėtė mokslinės fantastikos ribas, o „Matrica“ tapo postūmiu kurti daugiau filosofinio pobūdžio sci-fi filmų.

 

Vizualinės naujovės ir „kulkos laiko“ efektas

„Matricos“ unikalumas, žinoma, aptarinėjamas ir dėl novatoriškų vizualizacijų. Realistiškai sukurti distopiniai kompiuteriniai animaciniai ir grafiniai vaizdai, virtualios realybės atmosfera bei garsiausias „kulkos laiko“ (bullet time) efektas perteikė naują fantastikos kūrimo būdą. Būtent po „Matricos“ vis daugiau pradėta kurti pasitelkiant kompiuterinę grafiką (CG). Sulėtintas „kulkos laiko“ efektas specialiai padarytas iki tol nebandyta filmavimo technika.

 

Visas „Matricos“ dalis filmavęs operatorius ir režisierius Billas Pope’as, fotografuodamas tą pačią sceną 360 laipsnių kampu ją atkartojant, filmavo taip, kad būtų perteiktas skriejimo aplink efektas.

 

Tam prireikė apie 120 kamerų, o kiekvienos iš jų užfiksuotas vaizdas buvo jungiamas ir montuojamas sukuriant trimatį vaizdą. Iš tiesų, ne veltui vienas pagrindinių „Matricos“ montažo režisierių Zachas Staenbergas už montažą ir specialiuosius efektus laimėjo svarbiausius pasaulyje apdovanojimus. Po pirmosios „Matricos“ pasirodymo ne viename filme bandyta atkartoti šią sceną ir pastebėta, kad kiekvienas naujas bandymas turi savitumo. Net ir „kulkos laiko“ efektą sugalvojusios seserys Wachowski su filmavimo ir montavimo profesionalais keliskart išgaudavo kiek pakitusį vaizdą. Perfrazuojant Lanos Wachowski žodžius – originalumo neįmanoma modeliuoti.

 

„Matricos“ sėkmė – multimodalinės rinkos strategijos

Įspūdingi specialieji efektai, dar nematyta filmavimo ir montažo technika bei pati filmo idėja, tarsi išvedanti filosofinius apmąstymus į naująjį tūkstantmetį, žinoma, yra režisierių ir filmavimo grupės originalumo bei didelio darbo rezultatas. Galbūt originalumo sumodeliuoti neįmanoma, tačiau būtų klaidinga manyti, jog filmo sėkmė nė kiek nepriklausė nuo „Matricos“ platinimo strategijų. Apie tai 2009 m. išleistoje knygoje rašo kalbotyros specialistė Arianna Maiorani. Jos tyrimų laukas aprėpia lingvistiką, multimodalumą ir įvairius kultūrinius reiškinius. Knygoje „Matricos fenomenas. Lingvistinė ir multimodalinė analizė“ („The Matrix Phenomenon. A Linguistic and Multimodal Analysis“) autorė atskleidžia, kaip sukurti filmo plakatai, „Matricos įvaizdžio“ („The Matrix look“) prekiniai ženklai, „Matricos“ vaizdo žaidimai ir specialios internetinės svetainės būrė seserų Wachowski filmų gerbėjus ir augino žiūrovų mases.

 

Pasak A. Maiorani, „Matricos“ filmai virtualybę perteikia kaip alternatyvią realybę, ir pasirodžius pirmai daliai tai buvo „lūžio taškas aiškiai ištrinant ribą tarp tikrovės ir virtualumo, rodant „tikrą“ pasaulį kaip „mokslo fikciją“, o ne kaip mokslinės fantastikos viziją“.  Taigi, žengiant į naująjį tūkstantmetį, prasidėjus internetinei erai, tokį susidomėjimą filmu autorė aiškina tuo, kad tai tapo daugiau nei patirtimi kino teatre. Patraukiant žiūrovų dėmesį, pirmiausia buvo kuriami „Matricos“ veikėjų įvaizdį ir filmo pasaulį perteikiantys plakatai. Iš pradžių jie buvo kuriami „klasikiniais“ bruožais, vaizdinė ir žodinė plakato žinutė perteikė siužetą, tačiau lygia greta reklaminė kampanija įtraukė pačios „Warner Bros“ kuriamus prekinius ženklus. Virtualiose parduotuvėse buvo galima nusipirkti veikėjų atributikos, vieni populiariausių tapo juodi akiniai. Ne veltui kiekvienas veikėjas turi skirtingos formos akinius, tai tapo skiriamuoju ženklu ir galimybe gerbėjams susikurti norimo personažo įvaizdį.

 

Lana ir Lilly Wachowski pradėjo kurti ir vaizdo žaidimus bei specialias „Matricos“ internetines svetaines, kuriose buvo pateikiama informacija apie filmus, paliktos nuorodos, kur įsigyti DVD, pranešama apie forumuose vykstančias diskusijas. Svetainių lankytojai galėjo susipažinti su „Matricos“ pasauliu, o kad būdas būtų interaktyvesnis, seserys Wachowski sugalvojo naršyklę, kurioje galėjai susikurti sau personažus ir klaidžioti po virtualų „Matricos“ žemėlapį, įeidamas į skirtingas filmo erdves. Vaizdo žaidimai taip pat veikė tokiu principu, bet juose galėjai kurti ir savus, filme neegzistuojančius scenarijus. A. Maiorani teigia, jog „Matricos“ pasaulis tapo prieinamas kiekvienam ir virto socialiniu reiškiniu, o šios svetainės ir vaizdo žaidimai lėmė ir filmų ilgaamžiškumą.

 

Iki šių dienų išlikęs „Matricos“ fenomenalumas akivaizdžiai priklauso nuo daugybės veiksnių. Visų pirma, filmo pasirodymo laikas buvo palankus režisierių Lanos ir Lilly Wachowski sumanymui sukurti mokslinę fantastiką apie technologijų revoliuciją ir tikrovės simuliaciją, paverčiant tai filosofiniu diskursu. Hiperrealybė ir virtualybė, humanoidinių robotų ir dirbtinio intelekto atsiradimas, gyvenimas kasdienio interneto naudojimo amžiuje analizuojamas net akademinėse disciplinose, o „Matrica“ vis dar yra puikus diskusijos objektas ar pavyzdys. Filme atskleidžiami ne tik filosofiniai, bet ir politiniai aspektai. Sistemos griovimas, kova už laisvę ir teises technologinio amžiaus laikais taip pat siejasi su internetinėje erdvėje vykstančiais aptarimais bei priešinimusi tam tikroms ideologijoms. Translytiškumo teorija (pačių režisierių pasirinkimas) ir savojo identiteto susikūrimo laisvė taip pat papildė „Matricos“ interpretacijų lauką. „Mitai“ apie kūrybinio proceso užkulisius tapo pokalbių apie „Matricą“ tęsiniu (dažniausiai internetiniuose forumuose). „Matricos“ filmai ypač praplėtė mokslinės fantastikos žanrą, padarė įtaką kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų naudojimui kine. Labai populiari tapo „kulkos laiko“ scena, bandoma atkartoti kituose filmuose. Įvairi internetinė reklama, „Matricos“ įvaizdžio aksesuarai, specialios svetainės ir vaizdo žaidimai didino gerbėjų skaičių ir žiūrovų auditoriją. Taigi „Matricos“ fenomenas išsivystė ne tik kaip kultūrinis, bet ir kaip socialinis reiškinys. Prieigos į „Matricos“ pasaulį peržengė sukurtos franšizės ribas, o tai turėjo įtakos kino medijos ekspansijai bei nesibaigiančiam aktualumui, kurį pratęs po naujausios dalies pasirodęs atnaujintas kompiuterinis „Matricos“ žaidimas.