Sugriauta vaikystė, toteminė nostalgija ir kultūros karai

 

Savo tekste, neigiamai vertindamas šiuolaikinių gerbėjų laikyseną, kai jie, Faraci nuomone, visiškai praranda nuovoką dėl vis didėjančių pretenzijų kūrėjams, autorius neabejoja, kad „Mizerės“ herojė puikiai atitiktų šiandienos zeitgeist. Užuot fiziškai smurtavusi prieš mėgstamą autorių, jinai asmeniškai užsipultų jį tviteryje, įžeidinėtų interneto forumuose ir elektroniniu paštu siųstų grasinimus mirtimi. Ji tikriausiai taip pat susikurtų netikras paskyras „Goodreads“ ir dalyvautų vadinamajame recenzijų bombardavime, t. y. bandyme diskredituoti kūrinį žemais vertinimais vartotojų svetainėse; ji taip pat įsilaužtų į rašytojo socialinių medijų profilius, kad jį sukompromituotų. Žodžiu, Anie Vilks tapo toksiško gerbėjo figūros simboliu. Apibūdinti ją atrodo taip pat paprasta, kaip ir neįmanoma jos vienareikšmiškai suvokti. Taigi pasinerkime į užnuodytus popkultūros vandenis ir pažiūrėkime, ką galime juose rasti.

 

Visada teisūs

 

Kaip teigia Faraci, daugeliu atžvilgių „gerbėjai visada buvo parako statinė, laukusi tinkamo momento sprogti, ir tas momentas yra socialinių medijų paplitimas. Tviteris – tai degtukas, kuris buvo uždegtas, ir bjauriausios gerbėjų savybės – puikybė, reikalavimai, atvirai tariant, prastas dramos ir pasakojimo veikimo supratimas – staiga sprogo.“[2] Tai suteikė gerbėjams galimybę tiesiogiai ir be tarpininko bendrauti ne tik su kūrėjais, bet ir tarpusavyje, todėl prireikus jiems lengviau organizuotis. Tuo pačiu metu popkultūros erdvę masiškai užvaldė vis beaugančios franšizės[3], kurių pagrindiniu auditorijos segmentu tapo ilgamečiai gerbėjai. Juk būtent jų nenutrūkstamas susidomėjimas užtikrina medijų prekės ženklo žinomumą ir įvairių žanrų tęstinumą, o ištikimų gerbėjų pritarimas ar nepritarimas gali padėti arba pakenkti jo reputacijai. Kartu gerbėjai yra ta grupė, kuri noriausiai leidžia pinigus ne tik franšizės pavyzdiniams tekstams, pavyzdžiui, filmui ar serialui, bet ir susijusiems produktams bei atrakcijoms.

 

Su gerbėjų spaudimu susidūrė dar Arthuras Conanas Doyle’as, kai 1893 m. nužudė Šerloką Holmsą. Jis taip pasielgė norėdamas susitelkti į, jo manymu, rimtesnius darbus, tačiau dedukcijos meistro tyrimų gerbėjai buvo pasipiktinę – jie nutraukė „The Strand Magazine“, kuriame buvo publikuojamos rašytojo istorijos, prenumeratą, siuntė piktus laiškus redaktoriams ir net kūrė klubus „Tegul Holmsas lieka gyvas“. Po kelerių metų Doyle’as pasidavė – iš pradžių vėl pradėjo rašyti apie Šerloką, o paskui oficialiai atgaivino jį vienoje iš savo istorijų. Kad ir koks pelningas jam buvo šis sprendimas, kartu jis tapo auditorijos, kuri tarsi perėmė jo kūrybinio gyvenimo kontrolę, lūkesčių įkaitu.

 

Kartais šiandieniniai gerbėjai elgiasi panašiai ir neslepia nepasitenkinimo kūrybiniais sprendimais arba bando priversti imtis konkrečių veiksmų. Visų pirma, jie jaučiasi turintys teisę taip elgtis, nes investavo daug išteklių, jausmų ir energijos. Faraci tokį požiūrį vertina kaip vartotojiškumo apraišką pagal posakį „klientas visada teisus“: „Tai reiškia, kad pasakojimui keliami reikalavimai; manoma, kad jis turi būti pritaikytas jūsų individualiems poreikiams, o ne kūrybinei išraiškai. Tokie gerbėjai naratyvą traktuoja kaip užsakymą restorane – „be agurkų, prašau, ir kopūstus pakeiskite salotomis“.“[4] Jo manymu, tokį požiūrį liudija triukšmas, kurį sukėlė videožaidimo „Mass Effect 3“ (2012) išleidimas. Jo pabaiga taip papiktino žaidimo gerbėjus, apkaltinusius autorius daugybe pasakojimo nenuoseklumų ir apgaulinga rinkodara, kad jie ėmė reikalauti sukurti alternatyvią finalo versiją. Ir jie pasiekė savo, nors, kaip nesunku atspėti, ne visų lūkesčiai buvo patenkinti, o kai kurie komentatoriai pabrėžė, kad toks žaidėjų reikalavimų tenkinimas gali sukurti pavojingą precedentą.

 

Su tuo susijęs gerbėjų pretenzijų pavyzdys – reakcija į paskutinius „Sostų karų“ („Game of Thrones“, 2011–2019, HBO) epizodus. Dėl paskutinio serialo sezono taip pat buvo parašyta peticija, raginanti nufilmuoti geresnę versiją. Dar prieš pasirodant paskutinei serijai ją pasirašė daugiau nei milijonas žmonių. Tačiau peticija buvo nesėkminga, o pats jos autorius prisipažino, kad tai veikiau buvo būdas išlieti nusivylimą, o ne rimtas reikalavimas.

 

Ypatingas atvejis šiame kontekste – poliarizacija, kurią sukėlė George’as R. R. Martinas, „Ledo ir ugnies giesmės“ sagos, pagal kurią sukurti „Sostų karai“, autorius. Be galo populiarus rašytojas sulaukė gerbėjų kritikos dėl pertraukų leidžiant serijos tęsinius. Ilgalaikės pertraukos net privertė serialo kūrėjus aplenkti knygas ir paskutinius sezonus grįsti bendromis Martino gairėmis, nors dar neišleistų tomų turinys su jomis nesutaps. Internete nesunku susidurti su lavina sagos gerbėjų, kurie tiesiog pašaipiai gano rašytoją, piktai ar agresyviai priekaištaudami dėl jo sumanymų, pasisakymų. Vienu metu „Ledo ir ugnies giesmės“ kūrėją gynė jo kolega rašytojas Neilas Gaimanas. Jis tiesiai šviesiai priminė gerbėjams, kad Martinas „nėra jų paleistuvė“ ir kad rašytojui keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Nors sunku nesutikti su šia nuomone, kartu reikia atsižvelgti į tai, kad gerbėjų pretenzijų reiškinys grindžiamas svarbiu jų vaidmeniu palaikant vieno ar kito medijų produkto populiarumą. Todėl kai kuriems gerbėjams varginantis serialo pabaigos laukimas yra būtent tai, ką Gaimanas sumenkino, – netiesioginės sutarties, kurią kūrėjas su jais sudarė, pažeidimas. Kartais, patirdamas spaudimą, Martinas pats nesąmoningai įpila alyvos į ugnį, kai praneša apie rašymo eigą ir prognozuoja pabaigą, o paskui negali įvykdyti savo pažadų. Viena vertus, taip vykdoma šiuolaikinių franšizių kūrėjų prievolė palaikyti ryšį su savo auditorija, kita vertus, tai ją dar labiau suerzina.

 

Fantagonizmas

 

Gerbėjai – ne monolitinis reiškinys. Atvirkščiai, viena iš pagrindinių jų aktyvumo formų išlieka kritiškos diskusijos apie franšizę – jos praeitį, dabartinį pavidalą ir galimą kryptį. Todėl šiandieniniams kūrėjams svarbu rasti aukso vidurį laviruojant tarp numanomų lūkesčių. Šį nuolatinį ir dinamišką procesą, kuriame vyksta skirtingų gerbėjų frakcijų ir kūrėjų konfliktas dėl viršenybės formuojant ir interpretuojant kultūrinius tekstus, Derekas Johnsonas vadina fantagonizmu[5].

 

Tokių įtampų pavyzdys – „Žvaigždžių karų“ tęsinių trilogija, t. y. trys filmai, kuriuos sukūrė „Disney“ po to, kai 2012 m. įsigijo teises iš George’o Lucaso. Tačiau juos įteisino kūrybinis daugelio franšizės veteranų su aktoriais priešakyje dalyvavimas. Pirmasis filmas, „Galia nubunda“ („The Force Awakens“, rež. J. J. Abrams, 2015), tęsia originaliosios trilogijos siužetinę liniją, bet kartu priartėja prie „Žvaigždžių karų“ (1977) perdirbinio ribos, nes beveik kopijuoja jų siužetinį karkasą. Taip Abramsas patenkino lūkesčius tos gerbėjų dalies, kuriai užteko nostalgiško grįžimo prie mėgstamos istorijos ir kultinių personažų, o kitų, kurie tikėjosi naujo požiūrio į franšizę, viltis sužlugdė.

 

Tęsinyje „Paskutiniai džedajai“ („The Last Jedi“, Rian Johnson, 2017) pasirinkta visai kita strategija. Bandymas laužyti lūkesčius buvo toks demonstratyvus, kad vietomis pasiekė metatekstinio žaidimo su žiūrovais formą, ypač scenoje, kurioje Kailas Renas sako: „Tegul praeitis miršta. Jei reikia – nužudyk ją.“ Tačiau bandymas perkurti franšizę sulaukė stipraus konservatyvesnės gerbėjų frakcijos pasipriešinimo. Jos sukeltas triukšmas žiniasklaidos buvo taip smarkiai išpūstas, kad paskutinėje trilogijos dalyje „Skaivokerio iškilimas“ („The Rise of Skywalker“, J. J. Abrams, 2019) imtasi gynybinės ugnies gesinimo taktikos, tiesiog ignoruojant revoliucines ankstesnės dalies pertvarkas. Todėl negrabiai grįžta prie nostalgiško „Galia nubunda“ šablono, o tai dar kartą įsiutino dalį gerbėjų, pavargusių nuo abejotinų „Disney“ siūlomų franšizės perdirbinių. Nenuosekli trilogija, kurios kūrėjams teko laviruoti tarp savo ambicijų, gerbėjų spaudimo ir „Disney“ lūkesčių (pritraukti naują vaikų ir paauglių kartą), patenkino nedaugelį ir pakirto pasitikėjimą naujojo franšizės savininko gebėjimu tinkamai ją valdyti. Tai įrodo abejotini „Skaivokerio iškilimo“ finansiniai rezultatai.

 

Sugriauta vaikystė

 

„Žvaigždžių karų“ franšizė yra dėkingas fantagonizmo analizės objektas dar ir dėl ypatingo jos gerbėjų požiūrio į Lucasą. Iš tiesų dažnai galima susidurti su teiginiu, kad gerbėjai jo nekenčia. Šiam reiškiniui net suteiktas atskiras pavadinimas Lucas bashing (Lucaso talžymas), kuris plačiai vartotas tūkstantmečių sandūroje dėl dviejų priežasčių. Pirma, 1997 m. Lucasas pristatė specialų originaliosios trilogijos leidimą, kuris ne tik sumodernino trilogijos vaizdą, bet ir pakeitė filmų turinį. Viena labiausiai gerbėjus papiktinusių intervencijų – scenos, kurioje Hanas Solo nušauna premijų medžiotoją ir taip išgelbsti savo kailį, pakeitimas. Specialiajame leidime ši scena buvo skaitmeniniu būdu pakeista taip, kad Hano Solo priešininkas paleidžia salvę sekundės dalimi anksčiau. Lucasas šį pakeitimą paaiškino techniniu požiūriu nepatenkinamos scenos patikslinimu, tačiau daugeliui žiūrovų jis pasirodė keistas ir nereikalingas bandymas „išplauti“ moraliai dviprasmišką veikėją. Nepritarimas šiam konkrečiam pakeitimui buvo toks didelis, kad tarp gerbėjų atsirado populiarus šūkis „Hanas šovė pirmas“. Vėlesniais metais „Žvaigždžių karų“ kūrėjas ir toliau keitė smulkius klasikinės trilogijos elementus, kad estetiniu ir siužetiniu požiūriu atitiktų jos priešistorę (sukurtą 1999–2005 m.), tačiau atsisakė viešinti originalias filmų versijas.

 

Antra, tai, kaip Lucasas išplėtė savo visatos kanoną pradėdamas priešistorės trilogiją „Pavojaus šešėliu“ („The Phantom Menace“, 1999), sukėlė daugelio gerbėjų, užaugusių su klasikinėmis franšizės dalimis, pasipiktinimą. Kai kurie iš jų net ėmė skelbti pasauliui, kad Lucasas išprievartavo jų vaikystę. Šis terminas tikriausiai pirmą kartą buvo pavartotas 2001 m. gerbėjų peticijoje, kurioje buvo reikalaujama, kad Peteris Jacksonas, išgarsėjęs po filmo „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ (2001), perimtų iš Lucaso režisuoti „Sitų kerštą“ („Revenge of the Sith“, 2005) – priešistorės trilogijos finalą. Galiausiai pavargęs nuo nuolat nepatenkintų gerbėjų klyksmų, Lucasas nusileido ir 2012 m. pardavė savo franšizę. Todėl atrodo komiška, kad po „Disney“ tęsinių pasirodymo pastebimai pagerėjo gerbėjų požiūris ir į jį, ir į priešistorę. Neabejotinai tam didelę reikšmę turi kartų kaita – šiandien „Žvaigždžių karų“ gerbėjų branduolį sudaro žmonės, kurie užaugo su priešistorėmis ir buvo jų tikslinė auditorija, todėl turi kitokią nuomonę apie jas nei ankstesnės kartos.

 

Lucaso atvejis įdomus, nes būtent dėl jo veiksmų gimė dabar plačiai paplitęs šūkis „sugriauta vaikystė“, kuris pasirodo interneto komentaruose apie naujausius franšizių tęsinius, priešistores ir perkūrimus. Šiuos apgailestavimus dėl atgaline data prarasto nekaltybės rojaus noriai eskaluoja žiniasklaida, garsėjanti savo polinkiu stereotipizuoti gerbėjus, kurių elgesyje įžvelgiamas infantilumo, pernelyg sentimentalaus požiūrio į savo vaikystę / paauglystę ir konservatyvumo mišinys. Tai internete išsiveržia agresyviu, toksišku elgesiu, nukreiptu prieš tuos, kurie atsakingi už kūrinius, „sugriovusius vaikystę“.

 

Toteminė nostalgija

 

Bandydamas pažvelgti į šį reiškinį kitu kampu, Williamas Proctoras rėmėsi triukšmo, kilusio dėl „Vaiduoklių medžiotojų“ („Ghostbusters“, rež. Ivan Reitman, 1984) perkūrimo, pavyzdžiu. Originalus kūrinys JAV turi itin didelį kultinį pasisekimą, ypač tarp 7-ajame dešimtmetyje gimusių žiūrovų, kurie jį žiūrėjo būdami jauni. Netrukus po pasirodymo buvo nufilmuotas tęsinys su originaliu ansambliu, tačiau žadėtoji trečia dalis taip ir nebuvo sukurta – iš pradžių dėl Billo Murray’aus nenoro, o vėliau ir dėl Haroldo Ramio mirties. Todėl prekės ženklą valdanti „Sony“ susigundė sukurti naują filmą, kurio pavadinimas būtų toks pat, tačiau su visiškai kita aktorių komanda. Pagrindinio veikėjų ketverto lytis buvo pakeista iš vyriškos į moterišką. Toks sprendimas sukėlė didžiulį ažiotažą. Užtenka pasakyti, kad pirmasis filmo „Vaiduoklių medžiotojai“ (rež. Paul Feig, 2016) anonsinis filmukas tapo daugiausiai nykščių žemyn „YouTube“ istorijoje surinkusiu reklaminiu klipu, o socialinėse medijose komandos nariai sulaukė neapykantos išpuolių, kurie dažnai buvo siejami su mizoginija ir – kadangi vieną iš naujųjų herojų vaidina juodaodė aktorė Leslie Jones – tarp originalių „Vaiduoklių medžiotojų“ gerbėjų paplitusiu rasizmu.

 

Nors Proctoras smerkia tokią neapykantos išraišką, jis atkreipia dėmesį, kad tai gana neutrali kritika. Kvestionuotinas ir „Sony“ sprendimas kurti filmą kaip restartą, t. y. serijos atnaujinimą, panaikinant ankstesnių filmų siužetinį tęstinumą. Taigi, jei franšizės perkūrimas būtų buvęs sėkmingas, tęsiniai galėjo ilgainiui pasmerkti originaliuosius „Vaiduoklių medžiotojus“ užmarščiai.

 

Pasak Proctoro, daugelio gerbėjų nenoras žiūrėti Feigo „Vaiduoklių medžiotojų“ kilo dėl stipraus emocinio ryšio su klasikiniu filmu, dėl to pasitelkiama ir „sugriautos vaikystės“ tezė. Tai sakydamas jis remiasi šiuolaikiniais tyrimais apie nostalgijos vaidmenį konstruojant individų sąmonę, teigiančiais, kad „nostalgija, sentimentalus praeities ilgesys yra viena iš priemonių, leidžiančių žmonėms patirti ir išsaugoti suvokimą, kad jų gyvenimas turi prasmę“[6].

 

Proctoro nuomone, kultiniai tekstai atlieka panašią funkciją gerbėjams. Jiems jie tampa toteminiais objektais, t. y. „dievinamomis (ir užburtomis) vaikystės ikonomis, nostalgiškais lęšiais, pro kuriuos žvelgiame į socialinės tapatybės, atminties ir asmeninės istorijos formavimąsi“[7]. Kitaip tariant, jie yra nostalgiškų naratyvų, kuriuos apie save kuriame ir kurie suteikia mums tapatybės tęstinumo jausmą, nešėjai.

 

Grėsmė toteminio objekto vientisumui sukelia gynybinę reakciją. Proctoras tai vadina totemine nostalgija, o „Vaiduoklių medžiotojų“ atveju viena iš jos apraiškų buvo gerbėjų bandymas diskredituoti sprendimą pradėti franšizę iš naujo, kad būtų apsaugotas originalaus filmo statusas. Reikia pridurti, kad šis bandymas tam tikra prasme buvo sėkmingas – kita serijos dalis „Vaiduoklių medžiotojai: iš anapus“ („Ghostbusters: Afterlife“, rež. Jason Reitman, 2021) atkūrė pradinio siužeto tęstinumą. Toteminės nostalgijos apraiškų galima rasti ir minėtoje gerbėjų kovoje už tai, kad būtų galima įsigyti originalias „Žvaigždžių karų“ trilogijos versijas, t. y. nepakeisti toteminių objektų nepriimtinais Lucaso falsifikatais.

 

Kultūros karai

 

Tačiau kas yra tie žmonės, kuriuos pernelyg dažnai anoniminėje interneto erdvėje laikome gerbėjais? Šį klausimą verta užduoti, nes popkultūros vartotojų elgesio internete aiškinimas kartais gali būti problemiškas. Sunku nubrėžti aiškią ribą tarp gerbėjo ir paprasto žiūrovo, kuris kartais pasisako diskusijose. Kartais jų taip pat neįmanoma atskirti nuo interneto trolių, kurie „tiesiog nori matyti, kaip dega pasaulis“. Tačiau niekas taip neapsunkina gerbėjų elgesio iššifravimo kaip kultūros karų fenomenas.

 

1991 m. Jamesas Davisonas Hunteris pavartojo šį terminą, norėdamas apibūdinti XX a. pabaigoje stiprėjančią progresyvistų ir reakcionierių kovą dėl lemiamos įtakos JAV. Kino kontekste tai pasireiškė didelio atgarsio sulaukusiais protestais prieš Martino Scorsese filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988), kurį konservatyviosios pusės atstovai laikė ikonoklastiniu. Hunterio terminas apie dviejų stovyklų konfliktą dėl sielų akivaizdus ir internete. 2014 m. videožaidimų industrijoje įsiplieskęs „Gamergate“ skandalas jį dar labiau paaštrino. Viskas prasidėjo nuo išpuolių ir melagingų kaltinimų prieš žaidimų kūrėją Zoë Quinn, tačiau greitai peraugo į socialinėse medijose besirutuliojančią neapykantos kampaniją, nukreiptą prieš žaidimų pasaulį „kolonizuojantį“ progresyvizmą. Karšta reakcija internete atskleidė giliai įsišaknijusią mizoginiją žaidimų industrijoje, kartu „Gamergate“ skandalas padėjo sustiprinti reakcionierių stovyklą ir išpopuliarino su baltųjų viršenybės šalininkais siejamą „Alt-Right“ judėjimą. Nuo to laiko žiniasklaidoje internetinės diskusijos apie pasaulėžiūrą nuolat pateikiamos kaip dešiniųjų ir progresyviųjų, kuriuos oponentai niekinamai vadina socialinio teisingumo kovotojais (Social Justice Warriors, SJW), susidūrimas.

 

Tokį dvipolį požiūrį į interneto erdvę, regis, patvirtina pastaraisiais metais vykę keli audringi karai dėl aktorių pasirinkimo pagrindinėse franšizėse. Vis dažniau atsisakant tradiciškai baltųjų vyrų herojų ir keičiant juos moterų ar mažumų atstovais, sulaukiama aršaus dešiniųjų šalininkų pasipriešinimo. Pavyzdys – internetinė neapykantos kampanija, nukreipta prieš Kelly Marie Tran, kuri filme „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“ suvaidino Rožę Tiko, taip tapdama pirmąja nebaltaode moterimi tarp pagrindinių franšizės aktorių. Tas pats pasakytina ir apie Moses Ingram, juodaodę moterį, kuri atliko antagonistės vaidmenį miniseriale „Obis-Van Kenobis“ („Obi-Wan Kenobi“, 2022, „Disney+“). Nors dalis kritikos buvo nukreipta į jų sukurtų vaidmenų kokybę, abiem atvejais aktorės buvo apipiltos rasistinėmis apkalbomis ir grasinimais.

 

Žinoma, panašias trintis noriai eskaluoja žiniasklaida, naudojanti poliarizuojančias naujienų istorijas. Tikrasis tokių kovų mastas paprastai būna perdėtas, todėl kartais sunku jas objektyviai vertinti kaip reprezentatyvias, nepaisant jas lydinčio šurmulio, kurį sunku ignoruoti.

 

Žiniasklaidos polinkis didinti poliarizuojantį balioną buvo akivaizdus ir 2014 m. lapkritį, kai pasirodžius pirmajam filmo „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ anonsui, tviteryje pasirodė grotažymė blackstormtrooper. Kai kurie žurnalistai ją laikė „Žvaigždžių karų“ gerbėjų rasistinės reakcijos į juodaodį aktorių Johną Boyega išraišką. Pasirodo, buvo atvirkščiai – dauguma tviterio vartotojų naudojo grotažymę reaguodami į medijų sukurtą „skandalą“ ir gindami aktorių.

 

Mūšis už Viduržemę

 

Išsiplėtusios franšizės vis dažniau reikalauja eksperto statuso, kad būtų galima sklandžiai jose susivokti. Dėl to kyla karštų ginčų, kurie dažnai lemia pernelyg hierarchinių santykių susidarymą tarp pačių gerbėjų. Skirstomi tikri gerbėjai ir neinformuoti uzurpatoriai, nusipelnantys drausminimo. Šis reiškinys žinomas kaip gatekeeping, nes galimybė patekti į „tikrųjų“ gerbėjų pasaulį kruopščiai saugoma. Jis vyrauja ten, kur vyksta aršios diskusijos apie gerai žinomas franšizes, taigi, daugiausia socialiniuose tinkluose, konkrečių prekės ženklų diskusijų forumuose ir beprotiškai populiariame „Reddit“.

 

Viena iš dažniausių gatekeeping formų, kurią naudoja patyrę gerbėjai, yra pašaipus požiūris į tuos, kurie tapo franšizės gerbėjais dėl naujos jos populiarumo bangos. Taip yra todėl, kad, kai kurių veteranų nuomone, neofitai negeba suvokti visų subtilybių, todėl niekada netaps „tikrais“ gerbėjais ir jų nuomonė neverta dėmesio. Taigi gatekeeping rodo, kad santykiai tarp gerbėjų taip pat gali būti toksiški. Taip atsitinka, kai atsisakoma diskusijų, kad ir kokios aštrios jos būtų, ir pereinama prie asmeninių išankstinių nusistatymų ir išpuolių, ypač pasižyminčių neapykantos kalba.

 

Gatekeeping taip pat pasireiškia karštuose ginčuose dėl kanono. Būtent juose labiausiai atsiskleidžia gerbėjų konservatyvumas, suprantamas kaip prisirišimas prie franšizės pamatinių tekstų, kurie kone sakralizuojami. Be to, religinį atspalvį pabrėžia ir paties angliško žodžio „gerbėjas“ („fan“) etimologija – juk tai žodžio fanatikas trumpinys. Todėl toteminių objektų išniekinimas jų sekėjams yra didžiausias nusikaltimas, kokį tik galima padaryti. Puikus tokio fanatiško požiūrio pavyzdys – serialo „Žiedų valdovas: galios žiedai“ („The Lord of the Rings: The Rings of Power“, 2022) pasirodymas. Jį į purvus sutrypė daugybė Tolkieno puristų. Už serialo gamybą atsakinga „Amazon“ sugebėjo įsigyti teises tik į kai kuriuos literatūros kūrinius, sudarančius Viduržemės visatos pagrindą, ir istorijos spragas užpildė savo nuožiūra, o tai buvo įvertinta kaip nepagarba kūrėjui ir klastingas pasinaudojimas knygų bei filmų populiarumu. Serialas kaltintas visišku Tolkieno kūrinių dvasios ir filosofijos iškraipymu.

 

„Galios žiedai“ buvo įtraukti į kultūros karus ir dėl aktorių pasirinkimo bei moterų personažų išryškinimo, kuris vieniems buvo absurdiškas franšizės pritaikymas woke kultūros reikalavimams, o kitiems – pagirtinas įtraukties pavyzdys. Taigi, iš dešinės „Amazon“ buvo bombarduojama neapykantos išpuoliais, nukreiptais prieš juodaodžius aktorius, o iš kairės – kaltinimais, kad hobitų siužete naudojami airių stereotipai.

 

Ironiška, kad visame triukšme, kilusiame dėl „Galios žiedų“, vienas iš bandymų diskredituoti „Amazon“ serialą buvo socialinėse medijose daugeliu kalbų paskelbta rašytojo citata: „Blogis nepajėgus sukurti nieko naujo, jis gali tik iškraipyti ir sunaikinti tai, ką išrado ar sukūrė gėrio jėgos.“ Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai nebuvo autentiškas Tolkieno tekstas, o tik anoniminė  „Karaliaus sugrįžimo“ ištraukos parafrazė. Posttiesos eros ginčuose vis mažiau remiamasi faktais, o vis daugiau – emocijomis.