Apranga, suteikianti galios
Power dressing kine ir serialuose
Johnas T. Molloy aprangos vadove „Women: Dress for Success“ („Moterys. Sėkmės apranga“) skelbė, jog dauguma moterų „rengiasi taip, kad joms nesisektų“: arba jos leidžia madai diktuoti drabužių pasirinkimą, arba laiko save sekso objektu, arba rengiasi pagal savo socialinę ir ekonominę padėtį. Visi trys aprangos būdai trukdo moterims užimti vadovaujančias pozicijas. Norėdamos sėkmingai veikti ar užimti vadovaujančias pareigas pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai, moterys „turi vienintelę alternatyvą – leisti mokslui padėti joms pasirinkti drabužius“[1]. Molloy propaguojamas aprangos valdymo mokslas, kurį jis vadino „garderobo inžinerija“, padėjo įvesti ir įtvirtinti stiprios moters aprangos[2] fenomeną, apibrėžiantį moterų profesinės aprangos stilių, kuris dabar yra tapęs tam tikra kliše: pilkas, mėlynas arba tamsiai mėlynas dviejų dalių sijono kostiumėlis su pečių pagalvėlėmis ir simboliniais moteriškais aksesuarais, pavyzdžiui, santūriais papuošalais ar raukiniais ties iškirpte. Taip šie elementai sukuria „feministinį, bet vis dar moterišką, valdingą, bet ne pernelyg ryžtingą, seksualų, bet ne desperatišką“[3] įvaizdį. Nors Molloy tikriausiai nebuvo pirmas ir toli gražu ne vienintelis ekspertas, apibrėžęs verslo ar vadovaujančių moterų „uniformą“, jo vadovas tebėra klasikinis taisyklių rinkinys, kaip vadinamoji karjeros moteris turėtų rengtis darbe.
Diskursas apie karjeros moterį ir jos aprangą pasiūlė tam tikrą „moters“ konstrukciją, suformuotą įvairiose srityse: mados industrijoje karjeros moters sąvoka atvėrė naujas rinkas ir buvo siejama su tam tikrais dizaineriais, tokiais kaip Ralphas Laurenas ir Donna Karan. Šis karjeros moters tipažas buvo kuriamas įvairiuose tekstuose, pradedant televizija, reklama ir baigiant moterų žurnalais, kuriuose buvo gausu „aukštos kvalifikacijos“ moterų vaizdinių. Itin populiarioje muilo operoje „Dinastija“ („Dynasty“, 1981–1989) Joanos Collins švarkai galėjo išdurti akis per arti prisikišusiems. Stiprios moters aprangą įkūnijo tokie visuomenės veikėjai kaip Margaret Thatcher, 9-ojo dešimtmečio pradžioje perrengta pagal Molloy sėkmės formulės principus.
Verta paminėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais galima aptikti moterų aprangos, kurią vėliau propagavo Molloy, užuomazgų: kostiumėlis iš siauro sijono ir švarko su stipriai paryškintais pečiais. Joan Crawford filme „Mildred Pirs“ („Mildred Pierce“, 1945) įkūnijo nepriklausomą sėkmingą restoranų verslą įkūrusią moterį, kurios garderobas pabrėžė jos statusą. Tais pačiais metais pasirodžiusiame Alfredo Hitchcocko filme „Apkerėtas“ („Spellbound“, 1945) Ingrid Bergman veikėjos apranga, kaip ir Mildred Pirs, reiškia tvirtumą ir vyriškumą. Vis dėlto tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje „galios aprangos“ diskursas tapo svarbiu aspektu populiariose karjeros moters reprezentacijose. Tada pastebimas skirtumas tarp sekretorės ir vadovės, daugiausia dėl skirtingos jų aprangos. Molloy vadove būtent ir siekiama, kad moteris verslininkė ar vadovė būtų matoma ir atskiriama nuo sekretorės. Todėl daugelyje jo taisyklių patariama vengti drabužių, kurie siejami su sekretorėmis ir kitomis „baltosiomis apykaklėmis“: biure reikia vengti pūkuotų megztinių, ilgų plaukų, ryškaus makiažo ir per daug papuošalų.
Devintajame dešimtmetyje pasirodžiusių aprangos vadovų skirtumai pasireiškė tuo, kokiam moters tipui jie buvo skirti (taigi, kokios sėkmės ji siekia) ir su kokia savasties samprata buvo „dirbama“. Jie buvo skirti naujo tipo darbuotojoms – ne valytojoms ir kitoms „mėlynosioms apykaklėms“, o naujai dirbančių moterų rūšiai, atsiradusiai 8-ajame dešimtmetyje, – universitetinį išsilavinimą turinčioms, profesionalioms vidurinės klasės moterims, kurios įsitraukė į karjeros struktūras, anksčiau priklausiusias vyrams: teisę, politiką, verslą ir t. t. Sėkmės sąvoka buvo susijusi ne su tuo, „kaip susirasti vyrą“ – tai buvo daugelio ankstesnių vadovų objektas, o su tuo, kas anksčiau priklausė vyrams, – karjera.
„Galios aprangos“ tikslas buvo suteikti išsilavinusių, nepriklausomų moterų grupei – iki tol išstumtai iš viešosios sferos – tapatybės rinkinį, padedantį valdyti trapią pusiausvyrą tarp moteriškumo ir profesionalumo. Svarbiausias galios aprangos simbolis – griežtas dalykinis kostiumėlis, kuriuo Molloy siekia sumažinti galimą moters kūno seksualumą atpažįstama uniforma. Taigi, savo pirminiu variantu „galios apranga“ siekiama vyrų ir moterų lygybės bei moterų įgalinimo per aprangą. Vis dėlto ši reprezentacija gana dviprasmiška tiek savo tikslų, tiek rezultatų požiūriu, nes veikia privalomo heteroseksualumo rėmuose. „Galios apranga“ yra reguliavimo forma, ribojanti lyties raišką. Molloy aprašyta uniforma veikia kurdama karjeros moters statusą ir suteikdama jai matomumą bei pripažinimą vyrų aprangos konvencijose. Tad galima teigti, jog „galios apranga“ nesiekė nieko išjudinti, jos pagrindinis tikslas buvo suteikti moterims galimybę dirbti profesijose, kuriose dominuoja vyrai, todėl ji veikė pagal esamus aprangos kodus. Šiuo požiūriu „galios apranga“ iš esmės buvo konservatyvi, rekomenduojant moterims dėvėti moterišką vyriško kostiumo atitikmenį ir griežtai vengti kelnių posėdžių salėje, nes jos esą kelia grėsmę vyrų valdžiai.
„Dirbanti mergina“ ir Tes Magil
„Galios apranga“ suteikė moterims galios sampratą, susijusią su kūnu ir pagrįstą individualizmu. Kitaip nei sekretorės ar pardavėjos, karjeros moters apranga ne tik transliuoja informaciją apie įmonę ar korporaciją, kurioje ji dirba: jos išvaizda yra svarbi, nes ji pasako apie ją pačią, apie jos profesionalumą, pasitikėjimą savimi, savigarbą, gebėjimą atlikti savo darbą. Aprangos vaidmenį perduodant informaciją apie moterį rodo Mike’o Nicholso filmas „Dirbanti mergina“ („Working Girl“, kostiumų dailininkė Ann Roth, 1988). Šiame filme matome, kaip Melanie Griffith herojė iš sekretorės tampa įtakinga vadybininke. Filmo pradžioje jos Tes Magil – nuoširdi jauna moteris iš darbininkų klasės, rodoma kaip ryški sekretorė, į kurią niekas rimtai nežiūri ir prie kurios seksualiai priekabiauja darbdaviai vyrai. Tik pradėjusi dirbti pas moterį viršininkę (ją vaidina Sigourney Weaver), ji pradeda suvokti aprangos svarbą savo profesinei reprezentacijai ir sužino, kaip reikia rengtis. Weaver herojė Parker, vilkinti pilką švarką ir baltą palaidinę su apvalia apykakle, kurią puošia kuklus perlų vėrinys, pabrėžia Tes, kaip svarbu turėti „paprastą, elegantišką, nepriekaištingą uniformą“, ir su vos slepiamu pranašumu cituoja Coco Chanel, kultinio moteriško tvido kostiumėlio kūrėją: „Jei moteris blogai apsirengusi, jos suknelė pastebima. Jei ji nepriekaištingai apsirengusi, pastebima ji pati.“
Būtent Parker, įvaldžiusi „galios aprangos“ kodus, netiesiogiai pataria savo sekretorei pamiršti savo stilių, o kartu ir proletarines vertybes bei kilmę, jei nori būti gerbiama ir vertinama. Tad nenuostabu, kad Tes aprangos stilius, atspindėdamas jos vidinę transformaciją, keičiasi labiausiai. Iš pradžių tai balti sportbačiai, juodas sijonas ir rudas odinis paltas bei ryškus makiažas, tačiau Tes įtakai kompanijoje augant jos stilius tampa vis elegantiškesnis. Kai Parker slidinėdama susilaužo koją ir patiki Tes savo buto raktus, mergina nedvejodama pasinaudoja proga pasisavinti jos aukštosios mados garderobą ir tapatybę. Tes tampa nauja personaže, nes perima „galios aprangos“ kodus; ji tampa moterimi, kurios drabužiai ir kalba atkartoja finansų pasaulio kodus ir vyriškas vertybes. Pamažu išnyksta odinės striukės, sumažėja pečių plotis, kad užleistų vietą plonesniems, kilnesniems tamsių ar šviesiai pilkų tonų audiniams, o ilgi plaukai nukerpami trumpai arba surišami į kuodą; papuošalai bei aksesuarai santūresni, jų mažiau. Atitinkamai keičiasi kalbėjimo maniera ir kūno kalba.
Tai, kas galėjo būti gražus feministinis pasakojimas apie moteriškus ryšius, greitai tampa bjauriu reikalu, o solidarumo idėja palaidojama, kai Tes sužino, kad viršininkė pavogė jos idėją. Tes pradeda kovoti, susikurdama ir labai panašų aprangos stilių (beje, nuvilioja net Parker mylimąjį – jį vaidina Harrisonas Fordas). Šios istorijos moralas individualistinis, pabrėžiantis, kad viskas, ko reikia merginai, norinčiai susilaukti sėkmės, – užsispyrimas ir geri aprangos bei išvaizdos standartai. Filmas puikiai įkūnija antrosios feminizmo bangos ir neoliberalizmo „santuoką“, kai kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo asmeninę sėkmę, o kiekviena moteris – už savo emancipaciją.
„Kortų namelis“ ir Kler Andervud
Vienas ryškiausių XXI a. stiprios moters aprangos pavyzdžių – „Kortų namelio“ („House of Cards“, sumanymo autorius Beau Willimon, 2013–2018) Kler Andervud stilius. Serialas – kandi JAV politinė ir socialinė satyra, kurios veiksmas daugiausia vyksta Baltuosiuose rūmuose. „Kortų namelio“ centre – narciziško kongresmeno Frensio „Frenko“ Andervudo (Kevin Spacey) ir viską šaltai apskaičiuojančios jos žmonos Kler (Robin Wright) kruvinas iškilimas į aukščiausią šalies postą; taip pat jų abiejų izoliacija, daugybei draugų ir bendražygių tapus jų makiaveliškos politikos aukomis. Iš esmės „Kortų namelis“ – tai šiuolaikinė karališkoji drama pagal Shakespeare’o „Makbetą“ ar „Ričardą III“, papildyta buržuazinių tragedijų, tokių kaip Sartre’o „Už uždarų durų“ ar Buñuelio „Keršto angelo“ (1962), elementais, o paskutinis sezonas net primena „Trečiojo Reicho žlugimą“ (2004).
Pagrindinė serialo tezė – politika yra ciniškas teatras. Apranga yra sudedamoji šio teatro dalis, tad kostiumai tampa vienu iš svarbiausių serialo akcentų. Neatsitiktinai Frensis ir Kler Andervudai nuo pirmos serijos aptarinėja, kaip turėtų apsirengti viena ar kita proga. Apranga – jų šarvai ir manipuliacijos priemonė, tai ypač ryšku žvelgiant į Kler. Jos išvaizda kruopščiai prižiūrima, o garderobas – ne tik serialo, bet ir realaus gyvenimo objektas (Robin Wright veikėja tapo mados ikona, kurios stilių aptarinėjo mados žurnalai ir gerbėjų forumai, o Melania Trump buvo apkaltinta Kler stiliaus kopijavimu). Kiekviena serija tampa podiumu, kuriame Kler demonstruoja įspūdingą geriausių mados dizainerių drabužių kolekciją. Todėl žiūrovai įprato ją matyti su prigludusia juoda suknele, prie jos priderinta YSL rankine ir „Christian Louboutin“ bateliais arba su „Gucci“, „Armani“, „Ralph Lauren“, „Narciso Rodriguez“ ar „Burberry“ suknelėmis.
Kler stilius yra neatsiejama veikėjos ir viso pasakojimo dalis. Jis įtaigiai komentuoja veiksmą, suteikia jam nuoseklumo, o veikėjai – įtikinamumo ir aiškiai atskiria ją nuo kitų moterų. Kaip savo veikėjos aprangą viename interviu apibūdino Robin Wright, Kler garderobas yra „efektingas, nes atlieka visus reikiamus dalykus visais reikiamais atvejais. Taigi ji atrodo stilingai, bet kartu yra seksuali, vis dar dalykiška ir rafinuota.“[4] O „Kortų namelio“ kostiumų dailininkė Kemal Harris yra sakiusi, kad Kler – chameleonas, galintis suvilioti bet ką, kad šis pereitų į jos pusę: „Kler visada naudojosi savo garderobu, kad manipuliuotų visais aplinkiniais, juos nuginkluotų arba suviliotų.“[5]
Viskas, kas susiję su Kler, yra neperprantama, kontroliuojama, negailestingai pragmatiška ir preciziška. Jos drabužiai labai struktūriški, tobulai priglundantys prie kūno linijų, išryškinantys liemenį ir kojas. Jie yra klasikinių neutralių spalvų: tamsiai mėlynos, pilkos, juodos ir prislopintų žemės atspalvių. Kler nepamatysite su džinsais ar kuo nors kasdienišku, išskyrus bėgimo aprangą (visada juoda ir pilka). Kiekvienas Kler drabužis dėvimas dėl tam tikros priežasties ir turi potekstę. Pavyzdžiui, neatsitiktinai ji nešioja tokio paties stiliaus „Cartier“ laikrodį kaip Jackie Kennedy.
Kler stilius pabrėžia jos galią tiek politikoje, tiek šeimyniniame gyvenime. Kaip teigia Harris: „Mano įkvėpimo šaltiniai keitėsi kiekvieną sezoną. Vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia, yra bendra Kler estetika, labai suderinta ir rafinuota. Pirmame ir antrame sezonuose ji dirbo ne pelno siekiančioje organizacijoje, todėl dažniausiai vilkėjo baltus marškinius su sagutėmis ir pieštuko formos sijonus. Trečiame sezone įkvėpimo ieškojau tarp 5-ojo dešimtmečio Holivudo žvaigždžių, tokių kaip Lauren Bacall ir Katharine Hepburn, o ketvirtas sezonas labai emocionalus. Kler vėl susitinka su mirštančia motina, daug laiko praleidžia šeimos rančoje, todėl buvo daug „Ralph Lauren“ jojimo batų ir tvido, o spalvų paletė neutralesnė. Penktajame sezone ji pajuto prezidentūros skonį, ir pradėjau naudoti šiek tiek militaristinių auksinių sagų detalių ant kai kurių pagal užsakymą pasiūtų drabužių. O šeštajame sezone, kuriame ji yra prezidento žmona, – apranga gana utilitari. Vis analizavau moterų, dirbusių kariniame jūrų laivyne per Antrąjį pasaulinį karą, nuotraukas – jų uniformos labai griežtos, viskas susegta žalvarine sagtimi. Šukuosenos labai kontroliuojamos.“[6]
Lyginant su kitomis „galios aprangos“ reprezentacijomis šiuolaikiniuose serialuose, tokiomis kaip Alicijos Florik seriale „Gera žmona“ („The Good Wife“, 2009–2016), Olivijos Paup „Skandale“ („Scandal“, 2012–2018), Kerės Matison „Tėvynėje“ („Homeland“, 2011) ar Peti Hjus „Nuostoliuose“ („Damages“, 2007–2012), Kler Andervud įvaizdis yra tradiciškiausias ir kartu novatoriškiausias. Tradicinis todėl, kad pagrindinės herojės stilius yra nuoseklus ir nepriekaištingas formalizuoto aprangos kodo pritaikymo rezultatas. Jos skonis yra kultūrinio ir ekonominio kapitalo, įgyto laikantis griežtos disciplinos, išraiška. Kler skonio ir jo santykio su kapitalu įrodymas yra jos natūralus perėjimas nuo „Brooks Brothers“ marškinių ir griežtų akinių profesinėje veikloje, „Nike“ bėgimo aprangos laisvalaikiu prie elegantiškų ir aptemptų drabužių oficialiuose renginiuose.
Kita vertus, Kler stilius gali būti laikomas novatorišku dėl savo nuoseklumo, pragmatiškumo ir vientisumo. Palyginti su lytinės tapatybės neapibrėžtumu, būdingu postfeministiniam mados diskursui, kuris ryškus „Eli Makbyl“ („Ally McBeal“, 1997–2002) kostiumėlyje su mini sijonu (jį apskritai galima vertinti kaip veikėjos pasipriešinimą patriarchalinei galiai dėvint profesinę aprangą) arba serialo „Seksas ir miestas“ („Sex and the City“, 1998–2004) stilių (ir veikėjų) mišinyje, Kler Andervud stilius yra „galingas“ būtent todėl, kad ji, regis, sugeba kontroliuoti savo emocijas ir pačias žmogiškiausias savybes per nepriekaištingą įvaizdį. Šia prasme jis atitinka trečiosios feminizmo bangos idėją apie madą kaip įgalinimą. Madą galima laikyti priemone ir įgūdžių spektru, kuriuos moterys – kaip Kler – gali panaudoti savo tapatybės kūrimui šiuolaikinėje visuomenėje. Akivaizdu, kad Kler stilius – kaip visos medijų įtvirtintos lyčių reprezentacijos – yra hegemoninės galios rezultatas, o Robin Wright herojė puikiai parodo, kaip ta galia pasinaudoti.
***
Apranga (tikrovėje ir kine) – tai kalba, atskleidžianti kultūrą, epochą, aplinką, ideologiją, individą ar socialinę grupę, suponuojanti klasę, hierarchinę padėtį, amžių, lytį ir apskritai tai lemiančius galios santykius. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje atsiradusi ir 9-ajame dešimtmetyje įvairių medijų išpopuliarinta, su tam tikruose profesiniuose sluoksniuose dėvimais moteriškais drabužiais siejama „galios apranga“ yra kultinis stilius, nes yra dalis kultūrinio reiškinio, kurio poveikis vis dar juntamas mados, darbo ir politikos pasaulyje, kai menkiausia moters aprangos detalė gali paskatinti arba, priešingai, pakenkti moters karjerai.
[1] John T. Molloy, Women: Dress for Success, New York: Peter H. Wyden, 1980, p. 18.
[2] Power dressing verčiu ir straipsnyje sinonimiškai naudoju kaip galios, stiprios moters arba karjeros moters aprangą.
[3] Susan Hopkins, Girl power-dressing: Fashion, feminism and neoliberalism with Beckham, Beyoncé and Trump, Celebrity Studies, 9(1), 2018, p. 100.
[4] Meghan Blalock, Exclusive: Robin Wright describes Claire Underwood’s wardrobe in one word,
WhoWhatWear, 2015, http://www.whowhatwear.com/robin-wright-claire-underwood.
[5] Vanessa Friedman, A Primer on Power Dressing From ‘House of Cards’, The New York Times, 2017, https://www.nytimes.com/2017/06/08/fashion/house-of-cards-power-dressing-melania-trump-claire-underwood.html.
[6] Emma Firth, Six new rules of modern power dressing, Hunger, 2018, https://hungermag.com/editorial/six-new-rules-of-modern-power-dressing.