Apie nepatogumą ir netvarką kaip queer dalykus

 

Man patinka queer kinas, kuris dažnai vadinamas LGBTQ+ kinu. Į mėgstamiausio queer kino panteoną įrašyčiau Pedro Almodóvarą ir jo filmus, net ir tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra susiję su LGBTQ+ temomis. Pavyzdžiui, Almodóvaro filmas „Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de nervios“, 1988), vienas iš queer kino šedevrų: pilnas kempo estetikos, nuvalančios nuo mūsų gyvenimo normatyvius lūkesčius, „tradicines“ vertybes, visuotinai pripažintus troškimus ir aistras.

 

Galvodamas apie queer kiną, prisimenu man įstrigusius klasikinius jo pavyzdžius. Prieš daugiau nei dešimtmetį studentams dažnai rodydavau Jennie Livingston dokumentinį filmą „Paryžius dega“ („Paris is Burning“, 1990) apie Niujorko šokių kultūrą ir afroamerikiečių, lotynoamerikiečių, gėjų bei translyčių dalyvavimą toje kultūroje. Niekada nepamiršiu ir lėto, dizainerio akims sukurto Tomo Fordo filmo „Vienišas vyras“ („A Single Man“, 2009). Tiesa, pirmiau perskaičiau Christopherio Isherwoodo to paties pavadinimo romaną, pagal kurį šis filmas sukurtas, o tik paskui jį pažiūrėjau. Ir romanas, ir filmas persekiojo mane rašant savo paties romanus ir eilėraščius.

 

Neįmanoma praleisti ir queer kino klasikos – Ango Lee filmo „Kuprotas kalnas“ („Brokeback Mountain“, 2005) ar Lucos Guadagnino „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, 2017). Abu filmai kupini sielvarto ir širdgėlos, kylančios iš neišsipildžiusios dviejų vyrų meilės. Neseniai matytas sukrečiantis Andrew Haigh „Visi mes svetimi“ („All of Us Strangers“, 2023) – taip pat šios queer kino tradicijos dalis.

 

Bet man patinka ir filmai, kurie nepatenka į klasikinę queer tradiciją. Galėčiau sakyti, kad mėgstu prastus arba vidutiniškus queer filmus, kritikų laikomus nevykusiais, kurių kadruotė susiūta baltais siūlais, bet kurie primena mano gyvenimą – netvarkingą, chaotišką, perpildytą nerimo ir netikėtumo. Kartais tuose filmuose įžvelgiu dalykų, kurių nematau niekur kitur. Tokių filmų sąrašus galima rasti kasmetinėse LGBTQ+ filmų suvestinėse.

 

Šiems queer filmams reikia specifinio žvilgsnio; jiems netinka paranojiška kritika, kartais būdinga ir rašantiems apie kiną lietuviams. „Paranojiškos kritikos“ sąvoką pasiūlė akademinės queer teorijos kūrėja Eve Kosofsky-Sedgwick: būdamas paranojiškas kritikas, apsimeti visažiniu, pagavesniu nei dauguma kitų, manai galįs pastebėti tai, kam pamatyti reikia ryškių šviesų ir prožektorių. Bet paranojiškas kritikas – pats sau prožektorius ar šviesulys.

 

Jei paranojiška kritika filmams, kurie stebina savo paraštiškumu arba nepretenduoja į jokį queer kanoną, netinka, ko reikia norint juos interpretuoti ir suprasti? Mano manymu, jiems labiausiai tinka skaitymo ir interpretavimo būdas, kurį E. Kosofsky-Sedgwick vadina atstatomąja skaitymo praktika (angl. reparative reading). Pastaroji remiasi ne įtarumu ir troškimu demaskuoti („filmas neįtikėtinai blogas! kodėl trūksta gerų queer filmų?“), bet rūpesčiu ir įtraukumu. Atmesdamas įtarumą, pasidarai atviras ir dosnus tiems filmams, kurie kasmet nugrimzta į greit pamirštamų queer filmų vandenyną.

 

Taigi, atstatomoji skaitymo praktika pasirinkta. Tačiau diskutuojant apie queer kiną, verta žvilgtelėti ir į pačią queer sąvoką, kuri lietuvių kalboje išlieka ganėtinai neaiški. Anglų kalboje šiai sąvokai priskirta daugybė reikšmių ir atspalvių, tarp kurių nesunku pasimesti. Kiekvienas kino ir ne kino tyrėjas pasirenka jam patogią reikšmę ar jos atspalvį.

 

Aš pats laikau žodį „queer“ terminu, trikdančiu palaimingą normalaus gyvenimo tvarką. Mano nuomone, tą patį daro ir nemaža dalis queer filmų, liekančių didžiojo kino šešėliuose. Jau trečią kartą prisiminsiu E. Kosofsky-Sedgwick, kuri knygoje „Tendencijos“ (1993) teigė, kad queer yra „atviras galimybių, spragų, sutapimų, disonansų ir rezonansų, prasmės trūkumų ir perteklių tinklas, kai bet kurios lyties ir bet kokio seksualumo sandara nėra (arba negali būti) monolitinė“. Vadinasi, queer sąvoką galima laikyti tinklu, įpainiojančiu mus į filmuose vaizduojamo kasdienio gyvenimo netvarką, prieštaraujančią aiškiems tikslingumo imperatyvams.

 

Kitas queer teorijos korifėjus Michaelas Warneris yra rašęs, kad queer sąvoka ir apskritai queer teorija prisideda prie tyrimų projekto, kuris leidžia laukiniam seksualinės kasdienybės kvapui įsiveržti į dezinfekuotus intelektinės kritikos koridorius ir juos pasmardinti savo nenormalumu ir netvarka. Šio kvapo persmelkti ir queer filmai, kuriuos žiūrime tada, kai norisi kažko keisto ir nenuspėjamo.

 

Sekdamas jau minėtais tyrėjais, queer sąvoką taip pat suvokiu kaip netvarką ir nejaukumą, kurie yra įgalinantys ir produktyvūs, ypač žvelgiant į nesaugų LGBTQ+ žmonių gyvenimą. Netvarka (angl. mess) ir nejaukumas (angl. inconvenience) – šiuo metu queer tyrimuose teorizuojamos ir plačiai taikomos sąvokos. Jos tinka ir rašant apie queer kiną. Tiesa, čia turėčiau patikslinti – kalbėdamas apie queer kiną, šiame straipsnyje turiu omenyje tik nedidelį jo porūšį, kurį galima siauriau vadinti queer vyrų kinu.

 

Kad mano samprotavimai apie queer reprezentacijas neatsidurtų visiškoje beorėje erdvėje, savo pasakojimui apie queer vyrų kiną pasitelksiu man į atmintį įstrigusį argentiniečių režisieriaus Lucio Castro filmą „Amžiaus pabaiga“ („Fin de siglo“, 2009), kurį mačiau net trejetą kartų. Jame protagonistas Očo (Juan Barberini), Barselonoje atostogaujantis argentinietis, atsitiktiniam seksui susitinka Chavi (Ramón Pujol), ispaną, gyvenantį Berlyne. Bendraudami vyrai suvokia, kad jau yra susidūrę prieš dvidešimt metų, kai abu ieškojo savo seksualinio tapatumo ir nebuvo pasirengę rimtesniems santykiams.

 

Laiko tėkmė šiame filme netvarkinga, kaip ir pati Barselona, kurioje daug triukšmo ir įvairiakrypčio judėjimo. Bet skirtingų laikų susikirtimai filme klausia mūsų, kas būtų, jeigu būtų, arba kokį gyvenimą būtume pasirinkę skirtingomis socialinėmis, istorinėmis ar romantinėmis aplinkybėmis.

 

Naudodamasis šiuolaikine queer teorija ir filmu „Amžiaus pabaiga“, toliau kalbėsiu apie nejaukumą ir netvarką kaip queer buvimo pamatus. Kaip minėjau anksčiau, mėginsiu nusiskandinti atstatomojoje skaitymo praktikoje, kurios tikslas – atpažinti netvarkingas ir kartais nejaukumą keliančias elgsenas, situacijas, požiūrius, veiklas, nukrypstančias nuo savaime suprantamumo ir kasdienio aiškumo.

 

Nejaukumas kaip seksualinis intymumas ir queer laikas

 

Neįpareigojančio sekso ieškančių vyrų susidūrimai dažnai kelia nejaukumo jausmą. Filmo „Amžiaus pabaiga“ protagonistas Očo atsidaro gėjų pažinčių programėlę, žiūri į pusnuogių vyrų nuotraukas, nusiunčia vieną kitą žinutę, paskui nusivylęs numeta telefoną. Nieko nepavyko rasti. Paskui vyras stovi nuomojamo buto balkone gerdamas alų ir stebėdamas atsitiktinius praeivius. Vėliau Očo guli Barselonos gėjų pliaže pačiame miesto centre. Žiūrėdamas į besimaudantį vyrą nutaria ir pats išsimaudyti, bet taip ir neišdrįsta vyro užkalbinti. Grįžęs vėl geria alų balkone, kol jo akys apsistoja ties vyru, ant kurio marškinėlių užrašytas riebus žodis „Kiss“ (tai nuoroda į taip pasivadinusią sunkiojo roko grupę). Očo šūkteli jam iš balkono, pakviečia užeiti į svečius. Kaip išaiškėja, tą patį vyrą vardu Chavi jis matė pliaže. Kalba tarp vyrų nesimezga, filmo kadrai tiesiog alsuoja nejaukumu. Bet gal nejaukumo jausmą nuslopins seksas?

 

Nejaukumą tarp vyrų galima apibūdinti kaip trinties pojūtį, kai jų gyvenimai atsitiktinai susiliečia, nors jie labiau norėtų brūžintis į vienas kito kūną. Kaip teigia amerikietė Lauren Berlant, nejaukumas įsispaudžia įvairiausiuose mūsų gyvenimo mikroįvykiuose, tokiuose kaip kito asmens žvilgsnis, kvapas, garsiai ištarti žodžiai, prisilietimai.

 

Žiūrėdamas į „Amžiaus pabaigos“ kadrus, fiksuojančius vyrų jaučiamą nejaukumą, suvoki, kad jis – neatskiriama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Nejaukiai jaučiamės trindamiesi nugaromis internetinių pažinčių programėlėse, viešajame transporte, prekybos centruose, poliklinikose ir ligoninėse. Nejaukumas neatskiriamas nuo mūsų socialinės patirties; jis atveria, kas esame ir kuo nesame, kur baigiasi malonumas ir kur prasideda smurtas, ką galima vadinti melodrama, o ką tragedija.

 

Dažnai paprasčiausias fizinis artumas su kitais taip pat kelia nesmagumo ir nejaukumo jausmą. Seksas, pasak Lauren Berlant, yra viena iš sferų, kurioje nejaukumas pats stipriausias. Dažnas seksualinis susidūrimas su kitu, ypač nepažįstamuoju, gali kelti nejaukumą net tada, kai seksas atrodo įprastas ar gana geras. Kūniški prisilietimai, veido mimika, patiriamo malonumo garsai gali atrodyti keisti ir neleisti susikoncentruoti. Sekso metu galima mobilizuotis orgazmui, prarasti sąmonę ir trumpam pamiršti nejaukumą, bet netrukus vėl į jį grįžti.

 

„Amžiaus pabaigoje“ Očo ir Chavi užsiima seksu, kuris atrodo aistringas, bet kartu tarsi išmoktas. Kažkurioje seksualinio veiksmo vietoje Chavi paklausia Očo apie prezervatyvus, šis jų neturi. Nejauki pauzė. Očo pasisiūlo nueiti jų nupirkti. Jam grįžus vyrai vėl trumpam pasineria į seksualinius malonumus. Kad ir koks nejaukus būtų, seksas šiuos du vyrus suartina. Šiuo aspektu seksas yra aistringo socialumo vieta, išgyvenama svaiginančio fizinio sąlyčio akimirką, kuri padeda ištrinti skirtumą tarp malonumo, rūpesčio, kontrolės bei žalos ir kurti naujas, kad ir trumpai trunkančias, gyvenimo formas.

 

Užsiimdami seksu, queer individai nori ištirpti malonumo potyriuose, nesibaiminti savo pažeidžiamumo ir išdidžiai atsiduoti savo politiškai nekorektiškoms aistroms. Tą Očo ir Chavi ir daro. Sekso scenų filme nėra daug, bet jos netvarkingos ir nenuhigienintos net ir tada, kai filmas grįžta į praeitį ir Očo ieško seksualinių susidūrimų su vyrais viename iš Barselonos parkų, žinomų kaip anoniminio sekso vieta. Po to jis suserga, nors neaišku, ar jo liga kyla iš pasišlykštėjimo savimi, ar iš nesugebėjimo priimti save kaip queer vyrą.

 

Nejaukumą gali kelti ir vadinamasis queer laikas, kuris šiame filme taip pat akivaizdus. Tai trūkčiojantis laikas, kuris ne tik primena apie išsiskyrimus (Očo pasakoja, kad po dvidešimties metų buvimo kartu išsiskyrė su partneriu), bet ir suteikia trumpalaikės atgaivos, jei jis panaudojamas atsitiktiniam seksui ar susitikimui su Chavi, kuris tiek pat laiko neegzistavo filmo protagonisto gyvenime. Nepažįstamieji susitinka laike, užsiima seksu ir suvokia, kad jie jau buvo susitikę.

 

Kaip teigia Jackas Halberstamas, queer asmenys naudoja laiką priešindamiesi šeimos, heteroseksualumo ir reprodukcijos naratyvams. Kitais žodžiais, queer laiko supratimas griauna heteronormatyvų laiką, grindžiamą repronaratyvumu (Michaelo Warnerio sąvoka, reiškianti laiko sąsajas su biologine reprodukcija ir kartų kaita). Tiesa, „Amžiaus pabaigos“ veikėjų, ypač Chavi, gyvenimas nebūtinai išreiškia alternatyvų laikiškumo pojūtį: Chavi gyvena susituokęs su partneriu, jie augina dukrą, ir nors jų santykius galima laikyti atvirais, jie turi aiškias taisykles ir ribas, kurių negalima peržengti leidžiantis į seksualinius nuotykius (saugus seksas ir seksualinio santykio vienkartiškumas be jokių romantinių atspalvių tikriausiai yra esminiai Chavi ir jo partnerio susitarimo punktai).

 

Tačiau net jei queer vyrai ir įsispraudžia į heteronormatyvaus laiko tėkmę, tai visai nereiškia, kad jie yra sinchronizavę savo gyvenimą su vyraujančiomis laiko formomis. Šis filmas suteikia įvairių pasirinkimų: netvarkingo laiko kadruotėse – ir trumpalaikis buvimas kartu, ir išsiskyrimas, ir grįžimas į praeitį, ir susitikimas ateityje, ir stingdančios vienatvės jausmas Očo stovint balkone ir žiūrint į nueinantį, jau tikriausiai visam laikui, Chavi. Lieka tik tamsos apgaubta Barselonos senamiesčio gatvė.

 

Ar laikas, glūdintis už to, kas konvencionalu, tvarkinga, prasminga, reiškia, kad queer asmenys, šiuo atveju queer vyrai, prisimena praeitį ir įsivaizduoja ateitį be entuziazmo, nes jiems atrodo, kad laiko jau beveik nebėra (dvidešimt metų kaip viena diena)? Ar tai reiškia, kad efemeriški prisiminimai – tai vienintelis veiksmų, emocijų, požiūrių, praradimų archyvas, įamžinantis tai, ko oficiali istorija ar atmintis niekada nesugebės padaryti? Šie klausimai nepatogūs, bet tokie filmai kaip „Amžiaus pabaiga“ juos kelia, nors atsakyti į juos turime mes patys.  

 

Netvarka ir chaosas kaip buvimas queer

 

Šiuolaikinėje queer teorijoje daug rašoma apie netvarką ir chaosą kaip reiškinius, apibūdinančius pačią buvimo queer idėją. Buvimas queer trikdo daiktų tvarką, juokiasi iš to, kas normalu ir normatyvu, sieja kasdienę rutiną su radikaliai kitokio gyvenimo ir meilės būdais, nuolat tvirtina nestabilumą, netikrumą ir nepastovumą. Queer asmenys dažnai padaro savo gyvenimą netvarkingą, nes nori priešintis socialinėms struktūroms, kuriose privalo gyventi, bet kuriose jie diskriminuojami ir emociškai žalojami. Netvarka, painiava, chaosas yra buvimo queer, queer troškimų ir queer istorijos dalis.

 

„Amžiaus pabaigoje“ daug tos queer netvarkos arba queer kaip netvarkos, kuri slypi užuominose, žvilgsniuose, miesto vaizdiniuose, trumpalaikiuose prisilietimuose, išgaruojančiuose tada, kai juos sunaikina heteroseksualių prašalaičių žvilgsniai. Netvarką ir chaosą queer gyvenime galima sieti su greit nutrūkstančiais susitikimais, psichiniais ir fiziniais sužalojimais, emocinėmis traumomis, kurios nekelia optimizmo. Nors queer analitikai vis labiau kritikuoja neslopstantį queer kino susidomėjimą neigiamomis emocijomis ir išgyvenimais, persmelkusiais queer asmenų vaizdavimą, vargu ar įmanoma pabėgti nuo neigiamų emocijų tiek kino, tiek kitose meno rūšyse.

 

Justi netvarką – tai kartu jausti ir malonumą suvokiant kitų queer asmenų savitarpio atpažinimo formas, kuriose matomos tiek kolektyvinės priespaudos, tiek pasipriešinimo istorijos. Queer santykiai, vaizduojami „Amžiaus pabaigoje“, ir ilgalaikiai, ir netvarkingi, ir chaotiški, ir nutrūkstantys, ir pažymėti specifinių geismų, kurie formuoja specifinio intymumo pasaulį. Pabrėždami savo skirtumus nuo kitų ir pasiduodami jausminiams bei seksualiniams impulsams, queer vyrai dažnai elgiasi neracionaliai, netvarkingai, netgi savidestruktyviai (kaip Očo, ieškodamas anoniminio sekso parke). Tačiau šis elgesys yra reakcija į socialinę stigmą ir socialinę diskvalifikaciją, kurią jie patiria.

 

Būdami socialiai diskvalifikuoti arba nepakankamai kvalifikuoti, queer vyrai nuskęsta vienas kito žvilgsnyje, kuris toks pat intymus, kaip ir seksas. Tai seksas viešose erdvėse. Tai apsikeitimas abipusiu geiduliu, tai jaudulį keliantis kūnų susitikimas, patvirtinantis keistą, nenuspėjamą, netvarkingą kasdienybę, kurioje vyrams tenka improvizuoti savo kūnais, laiku, geismo objektais, kančia ir malonumu.

 

„Noriu būti rašytojas arba, geriau – gyventi rašytojo gyvenimą...“ – sako Očo, kai kartu su Chavi geria vyną iš popierinio pakelio namo terasoje. Po to netvarkingas laiko trūkčiojimas vėl pakeičia žvilgsnio perspektyvą: Očo įsivaizduoja, kaip jo gyvenimas atrodytų, jei jis būtų ne rašytojas, bet augintų dukrą su Chavi. Tokį gyvenimą galima įsivaizduoti, tačiau filmo pabaigoje Očo ir Chavi tik melancholiškai atsisveikina. Chavi planuoja grįžti į Berlyną pas savo vyrą ir dukrą, o Očo lieka įsipareigojęs gyventi rašytojo (arba poeto, kaip jis save vadina) gyvenimą. Filmą užsklendžia atsitiktiniai, bet itin architektūriški Barselonos vaizdai. Vasaros karščiu alsuojantis miestas.

 

Koda

 

„Amžiaus pabaiga“ – nepastebėtas, tačiau kritikų neblogai įvertintas filmas, leido man trumpai apibrėžti nejaukumą ir netvarką kaip du queer buvimo ir vaizdavimo aspektus. Nejaukumas ir netvarka – neatsiejama mūsų kasdienių susidūrimų ir socialinių reiškinių dalis. Tiek šis, tiek kiti queer vyrų filmai liudija apie tai, kaip mus veikia pasaulis, žmonės, daiktai ir kaip susidūrimas su jais mus kartais verčia jaustis nejaukiai arba „pamesti galvą“. Kai šiuose filmuose vyras prisiliečia prie vyro, jie susitaiko su vienas kito prisilietimais; šių vyrų, kaip pažeidžiamos ir diskvalifikuotos grupės narių, žvilgsnis į pasaulį atima daug energijos, bet kartu ir padeda atsigaivinti vienas kito prisilietimais, kurie gali būti ir svaiginantys, ir varginantys, ir trokštami, ir atstumiantys.

 

Kartu šie filmai yra efemeriški queer egzistencijos įrodymai, queer asmenų pėdsakai, pasakojantys dažnai šešėliuose glūdinčias istorijas gana seksofobinėse tradicinėse kultūrose. Queer vyrų filmai, ir tie, kurie yra tapę queer kanono dalimi, ir tie, kuriuos pamirštame tik pažiūrėję, padeda archyvuoti queer gyvenimus ir troškimus, kurie viešose erdvėse matomi nepakankamai. Kiekvienas iš mūsų veikiausiai galėtume susikurti queer vyrų filmų, reprezentuojančių LGBTQ+ žmonių gyvenimus ir patirtis, registrą. Į šį registrą aš įrašyčiau ir Philippe’o Faucono miniserialą „Pasididžiavimas“ („Fiertés“, 2018), ir Matto Carterio filmą „Į vidų iš šono“ („In from the Side“, 2022), ir Iros Sachso „Labirintus“ („Passages“, 2023), ir Nicoláso Teté „Skeletą spintoje“ („Todos tenemos un muerto en el placard o un hijo en el closet“, 2020), ir Eytano Foxo „Išnuomotą butą“ („Sublet“, 2020), ir Hong Khaou „Lietaus sezoną“ („Monsoon“, 2019), ir kitus.

 

Man queer vyrų filmai, net ir nepripažinti ar vidutiniški, yra alternatyvi erdvė, susiejanti queer gyvenimus, žvilgsnius ir veiksmus. Jie mano kasdienybės erdvės, padedančios fantazuoti ir neprarasti vilties, ypač gana pesimistinėje Lietuvos socialinėje ir politinėje aplinkoje, kurioje lengva būti nepatogiam ir netvarkingam, dalyvauti socialinėse trintyse ir brūžintis į daugumos heteronormatyvias bėdas.

 

Kiekvieną kartą žiūrėdami naują queer vyrų filmą, galime klausti kartu su Lauren Berlant, Jacku Halberstamu ar Michaelu Warneriu: kokią kainą queer žmonės moka už tai, kad gyvena kaip nepatogūs kitų žmonių objektai? Kokia kaina mokama už tai, kad norisi būti geidžiamiems ir pribloškiantiems, nors reakcija į mūsų nepatogumą ir netvarkingumą dažniausiai lengvai nuspėjama (t. y. neigiama)? Kokiu mastu buvimas queer kine atveria duris nejaukumui, netvarkai, nenuspėjamumui, vilčiai, kūrybingumui, seksualumo kvapui, nesėkmei, atsitiktinumui?

 

 

Naudota literatūra

 

Lauren Berlant, On the inconvenience of other people, Duke University Press, 2022.

 

J. Jack (Judith) Halberstam, In a queer time and place: Transgender bodies, subcultural lives, New York University Press, 2005.

 

Eve Kosofsky Sedgwick, Tendencies, Duke University Press, 1993.

 

Eve Kosofsky Sedgwick, Touching feeling: Affect, pedagogy, performativity, Duke University Press, 2003.

 

Michael Warner, Fear of a queer planet: Queer politics and social theory, University of Minnesota Press, 1993.