Ta nepadori raidė L

 

Kaip kino istorijoje atrodė lesbietė? Nevykėlė, auka, žudikė, neurotikė, narkomanė, prostitutė. Iš jos buvo tyčiojamasi, jos bijota ir gailėtasi. Dažniausiai jos gyvenimas baigdavosi kaip Anos Kareninos: laukdavo ne tik viešas pažeminimas, bet ir stebuklingas atsivertimas į heteroseksualumą, jei nepavykdavo – mirtis arba savižudybė.

 

Populiariajame kine lesbietė turėjo vieną ar net kelis (!) bruožus – ji galėjo būti sadistė, kerštinga, asociali iškrypėlė, neturinti motinystės instinkto, grobuonė, nekenčianti vyrų, ištvirkusi, su psichine negalia. Ji vyrų ir bijojo, ir kartu jų geidė arba vylėsi, kad jie ją išgelbės; ji buvo fiziškai ir kaip asmenybė nesugebanti išreikšti savęs, dėl neapsakomos neapykantos visam pasauliui nešiodavosi ginklą.

 

Tik 10-ajame dešimtmetyje pradėtas rodyti TV serialas „Ksena: karingoji princesė“ („Xena: the Warrior Princess“, sumanymo autoriai Sam Raimi, John Schulian, R. J. Stewart) sensacingai sumažino atotrūkį tarp heteroseksualios ir queer auditorijos. Amazonė princesė (Lucy Lawless) ir jos ištikima pagalbininkė Geibriel (Renée O’Connor) tai spardė vyrams užpakalius, tai dviprasmiškai žvelgė viena į kitą.

 

Elen Ripli, „Širdžių dykuma“, Korkė ir Violet, „Arbūzė“

 

Kad ir kaip eretiškai skambėtų, tačiau būtent vyras – Ridley Scottas – sukūrė Sigourney Weaver heroję Elen Ripli, tapusią daugelio lesbiečių (ir ne tik) ikona, nors ji ir buvo heteroseksuali (beje, pirmose dviejose „Svetimo“ dalyse vyro Ripli neturėjo). Weaver ši garbė priklausė kone tris dešimtmečius. 1997-aisiais pasirodžius filmui „Svetimas: prisikėlimas“ („Alien Resurrection“, rež. Jean-Pierre Jeunet) prie Ripli prisijungė Winonos Ryder veikėja – subtilioji Kolė. Įdomu, kad Winona paauglystėje buvo didelė Sigourney gerbėja, virš savo lovos pasikabinusi Ripli nuotrauką...

 

Ilgai laukti nereikėjo – 1985-aisiais pasirodė režisierės Donnos Deitch filmas „Širdžių dykuma“ („Desert Hearts“), patvirtinęs, kad atsirado veikėjų, su kuriomis po filmo galima nueiti į barą. Neperdėsiu sakydama, kad „Širdžių dykuma“ tapo filmu, kurio lesbietės laukė visą gyvenimą. Pirmą kartą kino istorijoje buvo sukurtas filmas apie romantišką lesbiečių meilę, skirtas pirmiausia tokiai pat auditorijai. Drama akimirksniu tapo hitu, buvo rodoma ne pogrindiniuose kino teatruose, susilaukė recenzijų ne tik specializuotoje spaudoje. Tuomet „Širdžių dykuma“ tapo vienu sėkmingiausių nepriklausomų filmų, iki šiol tebėra etalonas, su kuriuo lyginami visi kiti filmai apie lesbietes.

 

1996-uosius paženklino skandalingasis ir žanrinio kino kalbą perrašantis Wachowski filmas „Ryšys“ („Bound“). Kas galėjo pagalvoti, kad seserys taip įžūliai perdarys gangsterinį kiną ir suterš femme fatale įvaizdį?.. Kaip galėjo nutikti, kad dvi viena kitą pamilusios moterys ne nubaudžiamos, o skatinamos įveikti visus sunkumus ir nekeisti savo elgesio? Maža to, visiškai sujaukiamas heteroseksualių asmenų įsivaizdavimas, kuri sekso metu yra vyras, kuri – moteris.

 

Iš pradžių Wachowski žaidžia pagal taisykles: Korkę suvaidinusi Gina Gershon vaizduojama kaip butch, vairuojanti pikapą santechnikė tepaluotu kombinezonu, įžūlaus žvilgsnio. Jennifer Tilly suvaidinta gangsterio meilužė Violet – itin moteriška, su nepriekaištingu makiažu, katės balsu. Tačiau ne kas kitas, o Violet suvilioja Korkę ir po sekso palieka butch apsvaigusią bei apsalusią.

 

Kad „Ryšio“ sekso scenos atrodytų kuo įtikinamiau, Wachowski konsultavosi su rašytoja ir sekso „pedagoge“ Susie „Sexpert“ Bright, o Gina Gershon atliko asmeninį tyrimą – lankėsi queer baruose ir išbandė įvairaus tipo „kabinimo“ meną (nors jai ir buvo nesvetimos lesbietiškos scenos). Ginos ir Jennifer seksualinė trauka viena kitai filme tiesiog kibirkščiuoja, sekso scenos be galo drąsios, tokių turėtų pavydėti ir dabartinės kūrėjos. Maža to, abi aktorės labai piktindavosi per interviu sulaukusios klausimo apie orientaciją. Beje, garsioji sekso scena nufilmuota vienu kadru, kad cenzoriai nieko neiškirptų.

 

1997-aisiais pasirodė filmas „Arbūzė“ („The Watermelon Woman“, rež. Cheryl Dunye), ieškojęs afroamerikiečių lesbiečių vietos kino istorijoje. Aišku, ta vieta – jokia, tačiau režisierė, vaidinanti pati save, leidžiasi į (neegzistavusios) afroamerikietės Holivudo aktorės paieškas. Per archyvinę medžiagą, pokalbius dėliojamas Holivudo istorijos paveikslas, kuriame juodaodžiai geriausiu atveju gaudavo dėdės Tomo ar Nanny vaidmenis – ką jau kalbėti apie queer...

 

Žodis, prasidedantis raide L, ir Šein

 

XXI amžius ateina su trenksmu – pasirodo „Showtime“ draminis serialas „Moterų pasaulis“ („The L Word“, sumanymo autorės Michele Abbott, Ilene Chaiken, Kathy Greenberg, 2004–2009). Serialo šūkis – „ta pati lytis, kitas miestas“, nurodantis į garsųjį serialą „Seksas ir miestas“ („Sex and the City“, 1998–2004). Šįkart veiksmas iš Manhatano persikelia į Los Andželą, o serialo veikėjos – lesbietės. Kaip ir Niujorko moterys, jos labai gražios, lieknos, mėgstančios gerai gyventi ir nepriekaištingo stiliaus. Los Andželo moterys nesislepia spintose ar už kampo, atvirkščiai – jos visų matomos ir gerbiamos, išsilavinusios, turtingos, užima aukštas pareigas.

 

Kiekvienas serialas dažniausiai turi savąjį širdžių ėdiką – ja „Moterų pasaulyje“ tapo kirpėja Šein (Kate Moennig). Jos prototipai buvo filmo „Širdžių dykuma“ Kei ir „Ryšio“ Korkė. Šein dėvi apsmukusius džinsus, marškinėlius be rankovių, po kuriais niekada nėra liemenėlės, jos juodi plaukai netvarkingai iškarpyti, ji sardoniškai šypsosi ir kalba žemu balsu. Viena iš serialo bendraautorių Ilene Chaiken kalbėjo, kad Šein vaidmuo buvo kone sudėtingiausias, mat tuo metu nebuvo daug aktorių, atrodančių įžūliai ir androginiškai. Serialas „Moterų pasaulis“ iškart tapo tikru fenomenu – Šein šukuoseną kopijavo ir marškinėlius be rankovių vilkėjo visos, ne vien lesbietės. Šein tapo ne tik stiliaus ikona – ją įsimylėjo įvairių orientacijų moterys.

 

Šių laikų herojės

 

Pastarojo dešimtmečio lesbiečių kino veikėjos – tikros begėdės, kurioms neegzistuoja jokie tabu, kurių nekamuoja jokie moralės dėsniai. Tačiau dešimtmetį įvardyti kaip lesbiečių kino Naująją bangą – per daug įžūlu. Šie filmai neatsirado vakuume, kaip vakuume negimė ir jaunosios feministės. Vis dėlto įdomu, kad jie kuriami naudojant žanrinio kino kalbą, o kūrėjos aproprijuoja įvairius anksčiau sukurtus filmus, tad smagu juose atpažinti brolių Coenų humorą, B klasės exploitation filmus, trešinį kiną, miuziklus.

 

Vienas toks pankiškas miuziklas buvo sukurtas dar 2014-aisiais – „Trešo merginų naktis“ („Girltrash: All Night Long“, rež. Alexandra Kondracke). Jis parodijavo ne tik kultiniu tapusį „Briliantiną“ („Greace“, rež. Rendal Kleiser, 1978) su Johnu Travolta, bet ir, kaip nurodoma pavadinime, – trešinį kiną. Istorija nukelia į kone Alisos stebuklų šalį, o veiksmas apima vieną merginų siurrealistinę naktį, kai jos bando patekti į vietinį „Band-slam“ konkursą. Kartu „Trešo merginų naktis“ aproprijuoja JAV labai populiarų „paskutinio mokyklos skambučio“ žanrą.

 

2023-iaisiais pasirodęs filmas „Užpakaliukai“ („Bottoms“, rež. Emma Seligman) „paskutinio mokyklos skambučio“ žanrą ne tik aproprijuoja, bet uzurpuoja bei pašiepia ir tokius garsius paauglių filmus kaip „Amerikietiškas pyragas“ („American Pie“, rež. Paul Weitz, Chris Weitz, 1999) ar „Kietakiaušiai“ („Superbad“, rež. Greg Mottola, 2007). Kaip reikalauja žanras, filme turi būti du ar keli draugai, mokykloje laikomi nevykėliais, tačiau filmo pabaigoje tampantys populiaresni už amerikietiškojo futbolo žaidėjus, mylimus komandos palaikymo šokėjų. Taip nutinka ir filme „Užpakaliukai“, tik tradicinių vertybių vaikinus keičia dvi draugės lesbietės, viena kurių – Rachel Sennott, vaidinusi ne vienoje nepriklausomoje komedijoje.

 

Ne veltui anksčiau paminėjau brolius Coenus, mat Ethanas su žmona Tricia Cooke parašė scenarijų filmui „Ieškomos lėlytės“ („Driwe-Away Dolls“, rež. Ethan Coen, 2024). Akivaizdu, kad filmo kūrimas jiems buvo tikras pasilinksminimas – linksma turėjo būti ir žiūrovams, mėgstantiems brolių kiną. Ko vertas vien pavadinimas, primenantis vulgarųjį exploitation kiną. Šiame filme, kaip ir trešiniame kine, yra visko – skerdynių ir kraujo, nesusipratimų, absurdiškų personažų. Tik šįkart į koenišką nesusipratimų košmarą patenka dvi geriausios draugės lesbietės, dar 1999-aisiais atsitiktinai pasisavinusios labai svarbų lagaminėlį ir keliaujančios iš Filadelfijos į Floridą. Kaip tyčia, lagaminėlis priklauso keliems labai negeriems veikėjams. Filme atpažįstamas ir pirmasis brolių kartu kurtas filmas „Paprastas kraujas“ („Blood Simple“, 1984), ir Samo Raimi „Nusikaltimų banga“ („Crime Wave“, 1985), kuriam scenarijų rašė visa trijulė – pats Raimi ir broliai Coenai.

 

Į brolių Coenų filmus, ypač „Paprastą kraują“, referuoja „Kraujuojanti meilė“ („Love Lies Bleeding“, rež. Rose Glass, 2024), o naująja Šein tampa Kristen Stewart. Dar 2011 m. pasirodęs Dee Rees filmas „Pariah“ tęsia afroamerikiečių režisierių moterų 10-ajame dešimtmetyje pradėtą rašyti kino istoriją – Julie Dash, Kasi Lemmons, jau minėtos Cheryl Dunye, Leslie Harris, Ava DuVernay.

 

Specialiai neminiu istorinių melodramų apie viena kitą pamilusias moteris – jos egzistuos visada. „Saturday Night Live“ šmaikščiai įvardijo tik šiam žanrui būdingas taisykles: viena iš veikėjų turi būti kamuojama depresijos, tad jai reikia šviežio oro, žuvėdrų klyksmų, kompanionės moters ir ilgų pasivaikščiojimų akmenuota jūros pakrante. Pageidautina, kad „lesbiečių istorinėje dramoje“ vaidintų dvi heteroseksualios aktorės, kurios išdrįstų nesidaryti makiažo. Dialogų turi būti kuo mažiau – daugiausia dvylika eilučių, rekomenduojama filmo trukmė – iki 3 valandų. Svarbiausia – „Oskaru“ apdovanota žvilgsnių choreografija ir taip pat „Oskarui“ nominuotas antraplanio vaidmens atlikėjas – vėjas. Flirtas turi būti kuo liūdnesnis, dvi pirmos filmo valandos tokios įtemptos, o sekso scena tokia grafiškai išraiškinga, kad kiltų pasipiktinimas, jog tokią surežisuoti galėjo tik vyras. Tokių dramų turi būti sukuriama ne daugiau nei viena per metus.

 

 

Naudota literatūra

 

Alison Darren, Lesbian Film Guide, London: Cassell, 2000.

 

Emma Specter, „Making Shane: An Oral History of The L Word’s Resident Heartbreaker“, Vogue, 2019 12 09.