Visų laikų geriausios komedijos
Vitalij Binevič
Man trys geriausios visų laikų kino komedijos yra šios:
1) „Šerlokas jaunesnysis“ („Sherlock Jr.“, rež. Buster Keaton, 1924) – kūrinys, puikiai primenantis, kad kinas savo esme yra atrakcionas, skirtas žiūrovams kelti juoką ir susižavėjimą. Tačiau toks tariamai paprastas kino komedijų funkcionavimas, kaip atskleidžia scena, kurioje Busteris Keatonas įlenda į kino ekrane rodomą vaizdą, nereiškia, jog šis žanras negali spręsti sudėtingų klausimų.
2) „Džėjus ir Tylenis Bobas puola“ („Jay and Silent Bob Strike Back“, rež. Kevin Smith, 2001) – filmas, išmoningai sujungęs intelektualias nuorodas su „bachtinišku“ humoru, kuriame netrūksta išmatų, keiksmažodžių ir kitų žemosios kultūros elementų. Ypatingą džiaugsmą mano paauglio protui sukėlė scena, kurioje daug kartų iš eilės sakomas žodis fuck.
3) „Griaustinis tropikuose“ („Tropic Thunder“, rež. Ben Stiller, 2008) – nemanau, kad dar kada nors bus sukurtas toks politiškai nekorektiškas filmas, kuriame pašiepiamas Holivudą apsėdęs susidomėjimas brangiais filmais, taip pat apsimestinės kino industrijos pastangos į kiną labiau įtraukti įvairių rasių ar negalią turinčius žmones. Be to, šiame filme Tomas Cruise’as šoka vilkėdamas „storulio kostiumą“.
Rūta Birštonaitė
Jeano Roucho filmas, kurį vadinu „Povaliukais“ („Petit à petit“, 1970), – ne šiaip komedija, o tiesiog mano gyvenimo idealas. Dažnai jį pasižiūriu ir sakau sau: „Va, kaip reikia gyventi, mokykis!“ Iš esmės tai pasityčiojimas iš europiečių kelionių į egzotiškas šalis. Tik maršrutas čia apverstas: į Paryžių iš Nigerio verslo klase atšvilpia korporacijos galva Zika. Ištyrinėjęs vietos papročius ir sutvarkęs reikalus, į tėvynę jis grįžta su dviem žmonomis ir tarnu – valkata iš Kvebeko. Šiandien dėl tokių viražų turbūt įsižeistų visos įmanomos pusės. O man atrodo nuostabu, kad visur, kur beatsidurtum, lieki ištikimas sau, vaikštai išsipustęs nacionaliniais apdarais, bendrauji su šlavėjais ir perkiesi vienetinį kabrioletą, atsainiai paliepęs pardavėjui pačiam įsirašyti šešiaženklę sumą į čekį.
Beveik užmiršau visas François Truffaut filmo „Tai bent sekmadienis“ („Vivement dimanche!“, 1983) peripetijas, bet tikrai žinau, kad daug juokiausi. Jei jaunos sekretorės ir brandaus viršininko meilės istorija skamba pasibaisėtinai, verta pasižiūrėti bent pradžios titrus, kaip rytine miesto gatve skuba Fanny Ardant, o jai iš paskos skuodžia murzinas kudlius.
Tik sykį kadaise buvau įsikėlusi ir nusistačiusi telefono skambučio melodiją. Ir tai buvo Federico Fellini filmo „Džuljeta ir dvasios“ („Giulietta degli spiriti“, 1965) leitmotyvas „Amore per tutti“. Psichodelinė, ledinukų spalvomis nuspalvinta juosta dovanoja švelnų ir tylų juoką – ypač ta naktinio sodo scena, kur paslaptingas vyriškis pasakoja apie Kordobos rožyną ir ruošia sangriją, o Giulietta Masina žiūri į jį apvaliomis akimis.
Paulina Drėgvaitė
Labai mėgstu komedijas žiūrėti šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku, kaip priminimą, kad šviesesnės dienos tikrai ateis. Vis dėlto nuoširdžiai prajuokinanti komedija, pripažinsiu, – retas reiškinys, ir net nekalbu apie juokinimą, pokštus ar gyvenimo „nucukrinimą“, bet tą jausmą viduje, kad, nepaisant nieko, viskas bus gerai. To ir ieškau komedijose.
Bet išties keistas dalykas yra komedijas žiūrėti namuose. Dėstydama kino studijas mokykloje, su savo mokiniais darydavau eksperimentą – pasiūlydavau pažiūrėti Charlie Chaplino arba Busterio Keatono filmus individualiai ir visiems kartu. Efektas būdavo labai skirtingas – žiūrint kartu, Keatonas ir Chaplinas būdavo labai juokingi, o žiūrint atskirai – na, įdomu, bet visai kitaip. Juokas yra užkrečiamas ir, juokiantis kitiems, norime juoktis kartu. Atsakydama į anketos klausimą, svarstau, kokie filmai mane yra balsu prajuokinę, žiūrint namie, ir reikia gerokai pasukti galvą. Tuo tarpu net vaikystėje kine matyti filmai, kad ir ne patys geriausi, ypač su Jimu Carrey, yra ryškiai įsirėžę atmintyje. Išties, žiūrovų mėgstamiausias žanras retai susilaukia apdovanojimų ar įeina į kino kanonus – galbūt sunku įvertinti darbą, sukuriantį lengvumo įspūdį.
Vienas iš filmų, padedančių patirti „viskas bus gerai“ jausmą – „Kai Haris sutiko Salę“ („When Harry Met Sally...“, rež. Rob Reiner, 1989). Jame gera būti – rudenėjantis Niujorkas labai gražus, skamba džiazo muzika, o pagrindinių veikėjų Hario (Billy Crystal) ir Salės (Meg Ryan) meilės istorija rutuliojasi taip gyvenimiškai, kad norisi susiimti už galvos, bet žinai, kad jie vis tiek ras kelią vienas pas kitą. Atmintyje iškart iškyla scena, kai Haris kartoja „pepper“ planetariume, arba jųdviejų skambutis žiūrint „Kasablanką“. Jau nekalbu apie garsiąją frazę „I’ll have what she’s having“ („Norėčiau to paties, ką valgo ji“). Dar šiame filme yra Carrie Fisher, kurios „žinau, žinau“ refrenas priverčia atsidusti ir kikenti.
Labai mėgstu pasinerti į „Džiaze tik merginos“ („Some Like It Hot“, rež. Billy Wilder, 1959) pasaulį. Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, filme galima pastebėti tam tikrų queer poteksčių, ypač pabaigos „Nobody’s perfect“. Labiausiai mane džiugina Jacko Lemmono ir Tony Curtiso plastiškumas (arba jo nebuvimas) persirengus moterimis ir suvokimas, koks visgi performatyvus yra moteriškumas. Jų pastangos jį pakartoti yra itin juokingos, ypač kai apgavystė balansuoja ties riba. Šis filmas – vienas malonumas.
Kalbant apie komedijas, sunku nepaminėti vadinamosios screwball comedy, dominavusios Holivudo aukso amžiuje, kaip antai „Bringing Up Baby“ (rež. Howard Hawks, 1938). Chemija tarp Katharine Hepburn ir Cary Granto yra neprilygstama, jų dialogai – klasikiniai, o scenos – itin juokingos. Screwball comedy yra itin įdomus reiškinys, kadangi leisdavo apeiti tam tikras laikmečio normas ir rodyti subversyvias istorijas. Šiuose filmuose vyrai ir moterys yra lygiaverčiai partneriai, jų dialogai primena fechtavimą – užtenka pažiūrėti į Hepburn ir Grantą. O situacijų absurdiškumas kartais prajuokina iki ašarų.
Elena Jasiūnaitė
„Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, rež. Stanley Kubrick, 1964). Amžinas filmas, niekada neprarasiantis nei aktualumo, nei kokybės. Deja, pastaraisiais metais jį tenka prisiminti vis dažniau. Ne tik kaip politinę satyrą, bet ir kaip vieną tiksliausių visų žmogiškojo blogio formų studijų. Liūdna, kad žmonija nepasimoko iš savo klaidų.
„Adomo obuoliai“ („Adams Æbler“, rež. Anders Thomas Jensen, 2005). Tragikomedija, kurios įvykiai patiems personažams atrodo kaip labai rimta drama. Už biblinės alegorijos motyvų ir juodo, politiškai visiškai nekorektiško humoro slepiasi temos apie tai, kaip mūsų realybę ir gyvenimą formuoja įsitikinimai ir tikėjimas (religinis ir apskritai).
„Lėti arkliai“ („Slow Horses“, 2022 - dabar). TV serialas, kurio kiekvienas naujas sezonas nenustoja džiuginti. Visi nevykėliai MI5 padalinio slaptieji agentai kovoja ne tik su užsilikusiomis Šaltojo karo ir šiuolaikinio pasaulio grėsmėmis, bet ir su savo asmeniniais demonais. Prie puikiai sukurtų labai netobulų personažų sunku neprisirišti (nors kūrėjai jų gretas drąsiai retina), o kiekviena serija yra puiki dramos ir trilerio kombinacija. Vis dėlto be britiško humoro šio serialo tiesiog nebūtų.
Neringa Kažukauskaitė
Visai ne komedijų metai. Nei jų žiūrėti norisi, nei juo labiau galvoti, kurios iš jų geriausios iš geriausiųjų. Neturiu jokių instrumentų, kaip tą filmų gerumą per visus laikus išmatuoti, nors, žinoma, puikiai suprantu, kad šie rinkimai – tik naujametinė pramoga.
Toks laikas, kai net sunku įsivaizduoti, koks filmas galėtų prajuokinti. Bandau prisiminti tuos, kurie dabar sukeltų bent šypsnį ar nusiraminimo ir jaukumo pojūtį.
„Džiaze tik merginos“ („Some Like It Hot“, rež. Billy Wilder, 1959).
„Tutsi“ („Tootsie“, rež. Sydney Pollack, 1982).
Kažkodėl prisiminiau abu amerikietiškus filmus, kuriuose vyrai persirengia moterimis. Ir tas prajuokino... Puikūs aktoriai, iki šiol žvaigždės šviesą skleidžianti Marilyn Monroe, ir humaniškumas, sklindantis iš abiejų filmų. Juk „niekas nėra tobulas“ – gal reiktų atlaidžiau vieniems į kitus žiūrėti.
„Įstatymas yra įstatymas“ („La legge è legge,“ rež. Christian Jaque, 1958). Garsiųjų prancūzų komikų Fernandelio ir Totò duetas bei absurdiška (ir, deja, aktuali) situacija, aiškinantis, kaip turėtų eiti dviejų kaimyninių valstybių siena.
Dar atmintyje, žinoma, iškilo ir Charlie Chaplino „Aukso karštinė“ ar „Didmiesčio žiburiai“, Busterio Keatono, Fernandelio, Louis de Funèso komedijos, „Adamsų šeimynėlė“, „Dvylika kėdžių“, o ir „Vieną namuose“ gal būtų visai nieko pažiūrėti per šventes.
Izolda Keidošiūtė
Komedijos užduotis nuo pat šio žanro atsiradimo – priversti žiūrovus juoktis taip, kad pamirštų kasdienius rūpesčius. Tada bent akimirkai galima patekti į nepaprastą, kupiną humoro pasaulį. Visa kita komedijoje yra antriniai dalykai.
Kiekvienas žiūrovas – tai skirtingas humoro jausmas. Todėl komedijos tokios įvairios ir tu gali kvatoti, kai kaimynas net nenusišypsos. Vaikystėje žiūrėdama romantinę komediją „Atostogos Romoje“ apsiverkiau. Princesė ir žurnalistas išsiskyrė. Man būtinai reikėjo happy endo ir jį susikūriau lovoje prieš užmigdama. Šiandien kažkodėl man visai nejuokinga žiūrint komedijas su Louisu de Funèsu ar Pierre’u Richard’u. Nežinau, ar dėl to, kad atmintinai įsiminiau visus jų gegus, ar tiesiog šios komedijos paseno. Nors Charlie Chaplino „Aukso karštligė“ juokinga iki šiol.
Nekenčiu tokių topų, kaip „100 geriausių visų laikų komedijų“, nes visa tai melas. Tik kelių leidėjų ar grupės kritikų pasirinkimas. Ir pati negaliu sudaryti savo mėgstamiausių komedijų sąrašo. Todėl šiandien – apie tris iki šiol man patinkančias ir juokingas komedijas.
„Seksmisija“ („Seksmisja“, rež. Juliusz Machulski, 1984). Puikus scenarijus, šmaikštūs, dviprasmiški dialogai, pasišaipymas iš stereotipų, puiki vaidyba, įdomi scenografija. Nors komedija nufilmuota prieš keturiasdešimt metų, ji vis dar stebina originalumu. Filmas tiesiog nesensta, o jo temos apie lyčių dominavimą, branduolinį karą ar šiuolaikinių technologijų pažangą tebėra aktualios. Du vyrai dalyvauja moksliniame eksperimente, kurio metu užmiega žiemos miegu. Užuot pabudę po trejų metų, pabunda tik po penkiasdešimties. Jiems miegant įvyko branduolinis karas, išnyko visi vyrai. Albertikas ir Maksikas (taip veikėjai kreipiasi vienas į kitą) yra vieninteliai vyriškos lyties atstovai pasaulyje, kuriame gimsta tik mergaitės. Įžeisti ir pasipiktinę, jie bando sugrąžinti laikus, kai „gamta buvo jų pusėje“. Išeitis – berniuko gimimas. Toks paprastas linksmas pasakojimas apie netolimos ateities visuomenę, kur moterys valdo pasaulį, o vyrų tiesiog nebėra.
Jungtinėse Valstijose „Seksmisija“ buvo sutikta kritiškai, o Machulskis apkaltintas esą dedąs lygybės ženklą tarp feminizmo ir totalitarizmo. Tokių vertinimų filmas dabar sulauktų ir pas mus. Bet juk sukurta tiek filmų, kur totalitarizmas tapatinamas su vyrais, tai kodėl negalime iš savęs pasijuokti. O gal šis filmas – jau nebe fantastika, o artima pasaulio ateitis?
„Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de nervios“, rež. Pedro Almodóvar, 1988). Pažintis su pašėlusio ispano kūryba ir meilė iš pirmo žvilgsnio. Pats Almodóvaras interviu ne kartą yra pabrėžęs, kad ši komedija yra geriausias jo filmas. Visų jo filmų siužetus valdo moterys. Visas Almodóvaro kino pasaulis skirtas joms. Vyrai čia išnyksta antrame plane. Jie tingūs, neatsako už savo veiksmus ar žodžius. O juk būtent dėl vyrų Almodóvaro moterys patenka į sudėtingas gyvenimo situacijas, kuriose turi likti stiprios, padėti sau ir kitoms moterims. Almodóvaras tarsi žino visas šio gyvenimo paslaptis, valdo abu – vyro ir moters – pasaulius. Laukinis intrigų, įtampos, sekso, aistrų, barnių, ironijos ir ...miego mišinys, kuris viską nušluoja nuo žemės paviršiaus. Ankstyvuose savo filmuose jis įsukdavo mus į hipnotizuojantį transą. Tiesiog sėdėjom išsižioję ir žavėjomės visa ta beprotybe.
„Didysis Lebovskis“ („The Big Lebowski“, rež. Joel ir Ethan Coen, 1998). Pirmasis mano nusivylimas tarptautinių kino festivalių apdovanojimais. Beveik visus akredituotus kritikus labiausiai sužavėjęs filmas negavo nieko. Nuo tada supratau – gauna ne geriausi, o reikalingiausi. Kurdami absurdo komedijas broliai Coenai neturi sau lygių. O filmas apie Lebovskį ir jo draugus – vienas originaliausių ir populiariausių. Iki šiol žavėdamiesi filmo personažais ir cituodami jų dialogus daugelis gerbėjų net nežino, kas jį sukūrė.
Du banditai įsiveržia į bedarbio Džefo Lebovskio butą, manydami, kad užpuolė Pasadenos milijonierių Džefą Lebovskį. Nuskriaustasis apsilanko pas turtingąjį bendravardį, reikalaudamas kompensacijos už sudergtą kilimą (ant kurio šlapinosi įsilaužėliai)... ir įsivelia į juodąją klaidų, šantažo, klastojimo, sekso ir narkotikų komediją. Coenai visada tave apgauna, ir iš „Didžiojo Lebovskio“ išeini truputį apsvaigęs, bet absoliučiai laimingas. Jokios moralės, bet užtat kokia vidinė laisvė...
Gediminas Kukta
Vaikystėje tikrai nežiūrėjau Charlie Chaplino ir Busterio Keatono komedijų, nors būčiau norėjęs. Mano įsivaizdavimą, kas yra komedija, tuo metu formavo televizija, o konkrečiau – ponas Bynas, Benny Hillas, Jimas Carrey, žandaras iš San Tropezo, visokios policijos akademijos ir karštos galvos, ne paskutinėje vietoje paliekant produkciją šalies, kurios šiame tekste minėti nenorėčiau.
Nesakau, kad tai blogi pavyzdžiai. Anaiptol. Bet, gavus klausimą apie mėgstamiausias komedijas, pirmiausiai į galvą atėjo visai kiti vardai ir pavadinimai. Jie jau iš vėlesnio laiko, kai „ėjau ir paslydau“ tipo pokštus, prajuokindavusius vaikystėje ir paauglystėje, keitė, pavadinkime, kiek rafinuotesnis humoras.
Originalus nebūsiu. Čia ir neurotiškas Woody Allenas su „Meile ir mirtimi“ („Love and Death“, 1975), Milošo Formano „Atotrūkis“ („Taking Off“, 1971), brolių Coenų „Fargo“ (1996), Monty Python trupės filmai, o iš pastarųjų metų, žinoma, „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, 2016), kuriame tiršta to, ką komedijose, o ir kituose žanruose, mėgstu labiausiai – juoko pro ašaras.
Tačiau kai noriu nieko pernelyg negalvodamas pasijuokti, o dar konkrečiau sakant, tiesiog pažvengti, dažnai įsijungiu „Sunokusias pamerges“ („Bridesmaids“, 2011). Mano labai mėgstama Kristen Wiig net pačias kvailiausias režisieriaus sugalvotas situacijas sugeba suvaidinti subtiliai ir neperspausdama.
Santa Lingevičiūtė
Turbūt ir didžiausiam skeptikui ar realistui kartais norisi pabūti kitame pasaulyje, pavyzdžiui, siūlomame kino – fantastiniame, sąmojingame, džiazuojančiame, komiškame, žodžiu, kone idealiame. Tokiame pasaulyje atsiduriu žiūrėdama jau laiko patikrintas komedijas, kurioms suskaičiuoti neužtektų rankų pirštų, tad gavusi „Kino“ klausimą ilgai kapsčiausi atmintyje, kol susidėliojau tokį trejetuką.
„Bringing Up Baby“ (rež. Howard Hawks, 1938). Labai mėgstu klasikinio Holivudo screwball komedijas, gaila, kad šiais laikais tokių niekas nebekuria, galbūt dėl to, kad tapome per daug politkorektiški, turime galvoti apie kiekvieną į viešumą išskrendantį žodį. Tad kartais taip norisi nusikelti į nerūpestingus Cary Granto ir Katharine Hepburn laikus, kur pilna be galo linksmų (bent jau man) nesusipratimų, šmaikščių replikų, žaismingo absurdo. Kartu ieškoti dingusio dinozauro kaulo ir išdrįsti paglostyti Hepburn Vaikutį. Paskutinįkart filmą žiūrėjau per karantiną, mat jį savo karantininiame dienoraštyje priminė Pedro Almodóvaras. Ir tikrai, „Bringing Up Baby“ (ir kitos screwball komedijos) veikia kaip terapija, kuri niūrią lietuvišką žiemą reikalinga ne vienam.
„Brajano gyvenimas“ („Life of Brian“, rež. Terry Jones, 1979). Drįstu teigti, kad vieną geriausių humoro jausmą pasaulyje turi britai, o ypač „Monthy Pyton“. Nors šį filmą žinau kone atmintinai, kaskart jis iš naujo pralinksmina. Tik pasirodęs, filmas ne vienoje šalyje buvo uždraustas ir prilygintas neregėtai šventvagystei. Kodėl? Nes ėmėsi garsiausios žmonijoje papasakotos istorijos – Kristaus gyvenimo ir mirties. Filme nėra nieko švento: pašiepiamas aklas tikėjimas ir kulto kultūra, o moteris mylintį ir antiimperialistine politika labiau nei religija besidomintį Brajaną daugybė nesėkmių ir nesusipratimų priveda prie Kalvarijos kalno.
„Blogi įpročiai“ („Entre tinieblas“, rež. Pedro Almodóvar, 1983). Kaskart žiūrėdama šią Pedro vienuolyne surengtą puotą svajoju jame apsilankyti ir susilieti su vienuolėmis, auginančiomis Katharine Hepburn Vaikutį, rašančiomis baisiai populiarius meilės romanus moterims, šantažuojančiomis turtuolio, kuris rėmė vienuolyną, našlę, pasikalbėti su cigaretės iš dantų nepaleidžiančiu kunigu. Manau, ten tikrai rasčiau bendraminčių.
Augustė Nalivaikė
„Sunokusios pamergės“ („Bridesmaids“, rež. Paul Feig, 2011). Man tai viena geriausių komedijų, nes puikiai suderina humorą su gerai pažįstamomis gyvenimiškomis situacijomis, o kartu yra jautrus pasakojimas apie draugystę ir žmogiškumą. Filme vaizduojami draugystės pakilimai ir nuosmukiai, ypač tarp moterų – nuoširdūs ir juokingi. Ani (Kristen Wiig) nesaugumas dėl savo vaidmens draugės Lilian (Maya Rudolph) vestuvėse, Helen (Rose Byrne) pavydas ir nesmagūs santykiai su kitomis pamergėmis sukuria linksmą ir atpažįstamą įtampą, pradedant nesėkmingu Ani bandymu pasakyti kalbą nuotakos vakarėlyje ir baigiant jos apsvaigimu nuo vaistų lėktuve. O Kristen Wiig ir Melissos McCarthy vaidmenys – išskirtiniai. Filmas juokingas dar ir dėl to, kad žiūrovai lengvai atpažįsta užslėptus psichologinio nesaugumo ir socialinio spaudimo aspektus.
„Keistas penktadienis“ („Freaky Friday“, rež. Mark Waters, 2003). Siužetas, kuriame tam tikrų skirtumų turintys žmonės apsikeičia kūnais, yra nuvalkiotas komedijos motyvas, tačiau šiam filmui pavyksta išvengti lėkštumo. „Keistas penktadienis“ komiškai atskleidžia skirtumus tarp paauglės Anos (Lindsay Lohan) ir jos motinos Tes (Jamie Lee Curtis). Jų nuomonė apie muziką, madas, meilę visiškai priešinga, o šių skirtumų derinimas sukuria daugybę juokingų situacijų. Pavyzdžiui, Ana (mamos kūne) stengiasi susidoroti su jos darbo terapeutės etika, o Tes (dukros kūne) yra siaubingai priblokšta Anos mokyklos aplinkos ir socialinio gyvenimo. Apsikeitimas kūnais priverčia tiek mamą, tiek dukrą pabūti viena kitos kailyje, kas sukelia nuoširdžių „aha!“ momentų, kai jos suvokia, kaip sunku būti kitu asmeniu.
„Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ („My Big Fat Greek Wedding“, rež. Joel Zwick, 2002). Įsiminė humoras, spalvingai vaizduojant Portokalos šeimą – glaudžią, triukšmingą ir besilaikančią tradicijų. Kiekvienas šeimos narys išsiskiria ryškiomis, nors kiek absurdiškomis savybėmis, pavyzdžiui, Tulos (Nia Vardalos) tėvas Gusas (Michael Constantine) įsitikinęs, kad „Windex“ purškalas yra panacėja. Tulos kelias nuo drovios, savimi nepasitikinčios merginos iki meilę atrandančios moters kupinas juokingų ir atpažįstamų akimirkų. Jos savikritiškumas ir pastangos rasti pusiausvyrą tarp šeimos lūkesčių ir asmeninio gyvenimo – kartu ir šmaikštūs, ir jaudinantys.
Filmas išryškina subtilius skirtumus tarp tradicinės graikų šeimos ir santūresnės, „amerikietiškai įprastos“ Ijano (John Corbett) šeimos. Šie skirtumai sukelia daugybę juokingų situacijų, kuriose dera nejaukumas ir šiluma – nuo Ijano pastangų perprasti graikiškus papročius iki komiškų nesusipratimų dėl entuziastingo ir kartais pribloškiančio graikų svetingumo. Filmas meistriškai atspindi šeimos gyvenimo absurdus ir džiaugsmus, kuriuos nesunku atpažinti, nepriklausomai nuo kultūros. Jame parodoma, kaip šeimos nariai gali vienu metu prajuokinti, suerzinti ir likti artimi.
Justina Paltanavičiūtė
Nesu didelė komedijos žanro mėgėja – manau, kad prajuokinti kur kas sudėtingiau nei sugraudinti. Be to, reikia pripažinti, kad dauguma komedijų yra nepatvarios laikui – greitai praranda aktualumą.
Vis dėlto į atmintį įsirėžę keletas filmų, kuriuos žiūrėdama raičiausi iš juoko. Vienas tokių – Jimo Jarmuscho „Už įstatymo ribų“ („Down by Law“, 1986). Žavesio šiam filmui suteikia mano mėgstamas Tomas Waitsas ir kituose filmuose pamiltas aktorius ir režisierius Roberto Benigni. Nespalvota komedija apie tris iš kalėjimo pabėgusius nusikaltėlius prajuokino savo absurdiškumu bei veikėjų reakcijomis sudėtingose situacijose. Galima sakyti, „Už įstatymo ribų“ įprasmina posakį „duok durniui kelią – jis vis tiek jo neras“. Taip pat parodo, kad idioma „rasti kelią“ yra labai reliatyvi, priklausanti nuo to, ką laikome tuo „keliu“.
Kalėdiniu laikotarpiu visad mielai žiūriu Chriso Columbuso „Vienas namuose“ („Home Alone“, 1990). Banalu, bet klasika. 1990-ųjų juokeliai pasenę, bet šis filmas man asocijuojasi su šv. Kalėdų laukimu, sukuria šiltą ir šventinę atmosferą, primena vaikystę ir jaukias žiemos šventes pas močiutę, kai klimato atšilimas dar nebuvo toks pastebimas ir lauke buvo sniego.
Trečioji mano favoritė – George’o Millerio „Istviko raganos“ („The Witches of Eastwick“, 1987). Dar viena seniena, kurioje žiba Jackas Nicholsonas, Cher, Susan Sarandon ir Michelle Pfeiffer. Ši stilinga feministinė fantazija, nuvainikuojanti vidurinės klasės baltojo vyro mitą, man yra vienas žavingiausių moteriškos bendrystės įprasminimų.
Živilė Pipinytė
Nežinau, ar šios komedijos yra geriausios, bet jas galima žiūrėti tada, kai pasaulis griūva, nelaimės lipa ant kulnų ir nėra kur pasislėpti. Tada prisimeni nemirtingą Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo patarimą: „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ ir išmeti sau gelbėjimosi ratą. Man toks ratas yra Howardo Hawkso „Bringing Up Baby“ (1938). Visuotinė lietuvių enciklopedija išvertė filmo pavadinimą „Auginti kūdikį“, nors jokio kūdikio filme nėra – tik meiliai Vaikučiu vadinamas leopardas. Tiksliau, du leopardai – prijaukintas Vaikutis ir antrasis – cirko leopardas, pasižymintis nuožmiu būdu.
Paleontologas Deividas Hakslis (Cary Grant) ne vienus metus atkūrinėja didžiulio brontozauro skeletą – trūksta tik vieno menko kauliuko, kad jis pradėtų stebinti lankytojus. Muziejui stinga ir pinigų, tad Deividas vyksta susitikti su milijoną pažadėjusios mecenatės advokatu. Bet kelyje link pinigų jis sutiks visišką savo priešingybę – emancipuotą aštrialiežuvę mecenatės dukterėčią Siuzaną Vans (personažas buvo rašomas turint omenyje maištininkės Katharine Hepburn charakterio ypatybes), kuri iškart pradės uždavinėti nepatogius klausimus. Deividui pasakius, kad kitą dieną jis tuokiasi, Siuzana klausia: „Kam jums to reikia?“ Sakyčiau, normalus klausimas, bet 1938-aisiais jis, matyt, skambėjo įžūliai ir iškart apibūdino Siuzaną. Klausimai dar būtų nieko, bet Siuzana sugeba įpainioti Deividą į nepatogiausias situacijas, iš kurių, beje, suktis teks abiem. Ji mano, kad Deividas yra zoologas ir įkalba jį padėti nuvežti iš Brazilijos atsiųstą Vaikutį į tetos fermą Konektikute. Vaikutis pasimes, iš cirko furgono pabėgs nuožmusis leopardas, o filmui artėjant prie pabaigos daugybė personažų ir abu leopardai susitiks policijos nuovadoje. Hawksas personažų (t. y. žmonių) nebando vertinti, neprimeta savo nuomonės apie pasaulį. Pasaulis yra toks, koks yra. Regis, vieninteliai broliai Coenai gerai išmoko Hawkso pamokas ir leidžia filmų veikėjams panašiai dalytis su kitais savo beprotybe.
„Bringing Up Baby“ – ideali klasikinė screwball comedy, jungianti ekscentriškas situacijas ir efektingus dialogus, bet Hawksas filmą dar pripildė gegų, primenančių nebylias komedijas, kai vienas ar kitas herojaus judesys galėjo sukelti juoko griausmą. Užtenka prisiminti, kaip susirinkusiųjų stebimas Deividas veda suknelės apačios netekusią Siuzaną per prabangų klubą, ar savaip simboliškai naujųjų laikų moters galią ir užsispyrimą įrėminantį epizodą, kai Siuzana tempia už virvės piktąjį leopardą į policijos nuovadą – kas gali sulaikyti moterį, kuri sugeba pririšti net nevaldomą žvėrį?
Mareko Piwowskio komedija „Reisas“ („Rejs“, 1970) Lenkijoje laikoma kultine, jos dialogus iki šiol kartoja išsilavinę žmonės. „Reise“ vaidino daug neprofesionalų, ne viena filmo scena – gryna improvizacija. Pasakojimas apie pramoginiu laivu vieną vasaros dieną ekskursijon po Vyslą išplaukusius Liaudies Lenkijos piliečius – viena įtaigiausių vadinamosios liaudies demokratijos, į totalitarinės ideologijos marazmą nugrimzdusios visuomenės ir komunistinės sistemos, nykumo metaforų. Skurdžia, medine kalba pasižymintys, įvairiems socialiniams sluoksniams (net filosofams) atstovaujantys ekskursantai lengvai pasiduoda zuikiu į laivą patekusio pramogų animatoriaus įtakai, o šis sumaniai jais manipuliuoja, įtraukia į beprasmiškus muzikinius pasirodymus ir sportinius žaidimus, priversdamas imituoti visuotinį entuziazmą, rinkti laivo tarybą ir rašyti skundus.
Keistas dalykas: sovietmetis seniai baigėsi, bet laive skambančių diskusijų atgarsius iki šiol galima išgirsti net lietuviškoje erdvėje, kad ir apie sporto svarbą. Kartais atrodo, kad inžinieriaus Mamonio refleksijos apie lenkų kiną žodžiais vis dar naudojasi nacionalinio kino problemas aptariantys lietuviai: „Bet lenkų kine, gerbiamasis, yra taip: nuobodulys... Nieko nevyksta, gerbiamasis. Nieko. Taip, gerbiamasis... Dialogai blogi... Labai blogi dialogai. Apskritai stinga bet kokio veiksmo. Nieko nevyksta. O lenkų aktoriai, gerbiamasis... Tai tuštuma... Tuštuma, gerbiamasis... Niekas! Visiškas niekas. Tarkime, gerbiamasis... Kaip vaidina lenkų aktorius... Vaidina, ar ne? Mačiau kadaise tokią sceną... Pavyzdžiui, tarkime... Pavyzdžiui, tegu jis užsidega cigaretę, ar ne? Štai, užsidega cigaretę... Ir, gerbiamasis, jis žiūri taip: į dešinę... Paskui žiūri į kairę... Tiesiai... ir nieko... Ištęsta, gerbiamasis... Tai iš..., tiesiog ištęsta, gerbiamasis. Ištęsta... Sėdžiu kine, gerbiamasis, kine... Suprantate... Ir taip sau žiūriu... sėdžiu kine, gerbiamasis... Normaliai... Žiūriu, žiūriu į tai... na, ir noriu išeiti iš... kino, gerbiamasis... Ir išeinu... Na, ir kas už tai moka, gerbiamasis? Jūs mokate, jūsų žmona moka, mes mokame. Gerbiamasis, tai yra mūsų pinigai. Visuomenės.“
Jei Eldaro Riazanovo komedija „Saugokis automobilio“ („Beregis avtomobilia“, 1966) būtų pasirodžiusi 10-ajame dešimtmetyje, visi žavėtųsi jos postmodernistiniais viražais. Bet Riazanovas ir scenaristas Emilis Braginskis kūrė ironišką pasaką apie SSRS neįmanomo teisingumo siekį ir detektyvinę komediją su parodiją primenančiomis gaudynėmis, kai postmodernizmas tik ėmė rastis. Jie kalbėjo Ezopo kalba. Kaip ir „Reise“, „Saugokis automobilio“ dialogai ar atskiros frazės ilgam įsitvirtino sovietų kasdienybėje. Iki šiol prisimenu kad ir vieno itin nemalonaus personažo kalbą teisme: „Sovietinis teismas – pats humaniškiausias teismas pasaulyje.“
Pagrindinis veikėjas Jurijus Detočkinas (Innokentij Smoktunovskij) yra draudimo agentas. Jis vaidina saviveikliniame teatre, bet slapta jaučiasi teisingumo įrankiu: Detočkinas tiria, ar jo klientai – jie sovietmečiu būdavo apibūdinami posakiu „moka gyventi“ – dorai uždirbo pinigus, už kuriuos nusipirko prestižinius automobilius, sovietinės svajonės simbolį. Jeigu ne, Detočkinas vagia jų „Volgas“ ir parduoda, kad ir Donato Banionio kunigui, juk ne visi piliečiai nori eilėje laukti automobilio kelis dešimtmečius. Gautus pinigus Detočkinas perveda vaikų namams.
Aplinkiniai jį laiko nemokančiu gyventi keistuoliu, dideliu vaiku – tai pabrėžia ir herojaus pavardė. Vogtų automobilių bylą tiria Maksimas Podberiozkinas (Oleg Jefremov), kartu su Detočkinu vaidinantis tame teatre. Teatras stato „Hamletą“. Danų princą įkūnija Detočkinas. Podberiozkinas, kurio kabinete vietoj Felikso Dzeržinskio kabo Konstantino Stanislavskio portretas, žavisi Detočkino talentu, bet pradeda jį įtarti.
Įdomu stebėti, kaip pasitelkdamas ankstesnius aktorių vaidmenis Riazanovas išnaudoja visas pastišo galimybes, sutirština ir išryškina Konstantino Stanislavskio metodą. Pripažinimą Smoktunovskiui atnešė du vaidmenys – tuometinio Leningrado Didžiajame teatre suvaidintas kunigaikštis Myškinas Fiodoro Dostojevskio „Idiote“ (1957) ir Hamletas to paties pavadinimo Grigorijaus Kozincevo filme (1964). Ne visai prie šio pasaulio pritampantis Detočkinas turi kunigaikščio Myškino bruožų, o vaidindamas Hamletą tiksliai laikosi garsiojo metodo. Santykį su metodu, arba, tiksliau, su tada jau suakmenėjusia, bet oficialiai vienintele pripažįstama rusų teatro tradicija vaidina ne tik Smoktunovskio Detočkinas, bet ir Shakespeare’o spąstus jam spendžiantis Podberiozkinas. Ironiška, bet Olegas Jefremovas netrukus dešimtmečiams pats taps tos tradicijos tvirtove vadinamo Maskvos dailės teatro vadovu. Stebėti abu aktorius – didelis malonumas, nes gebėjimas virtuoziškai pasinaudoti saviironija ir kartu šaipytis iš dominuojančio marazmo retai pasitaiko ne tik kine.
Prisimindama mėgstamas komedijas jaučiuosi taip, lyg pati juokčiausi iš savo pasakojamo anekdoto. Komedijas vis dėlto reikia žiūrėti.
Justinas Šuliokas
Galvojant, kas galėtų būti geriausias visų laikų kino komedijos meistras, pirmiausia į galvą ateina Ernstas Lubitschas. Berlyne gimęs Rytų Europos žydų sūnus Holivudą užkariavo elegantiškomis manierų komedijomis, kurių humoras kyla ne tik iš žaismingų innuendo, – ir dialoguose, ir mizanscenose, – bet ir iš tobulo ritmo, pasikartojimų ir netgi kameros pasukimų. Galbūt Lubitscho filmų nepavadintum socialine satyra, bet jie neatsiribojo nuo savo laiko aktualijų – pavyzdžiui, 1942-ųjų „Būti ar nebūti“ yra, greta Chaplino „Didžiojo diktatoriaus“, geriausia komedija apie nacius, sukurta Trečiajam Reichui dar skinant pergales Europoje.
Keleriais metais anksčiau pasirodžiusi „Ninočka“ („Ninotchka“, 1939) satyros objektu padaro Sovietų Sąjungą. Represijos ir cenzūra nelieka nepaminėti ir neišjuokti – tuo metu Vakaruose dar nebuvo iki galo suvoktas Stalino valymų mastas, – tačiau labiausiai filmas pašiepia komunizmo statytojų asketiškumą ir fanatišką pasišventimą. Tai įkūnija Gretos Garbo vaidinama Maskvos funkcionierė Nina Ivanovna, su misija pasiųsta į Paryžių. Iš pradžių ji visiškai abejinga kapitalistinio pasaulio hedonizmui (ir Melvyno Douglaso vaidinamo grafo žavesiui). Neracionali Paryžiaus prabanga jai netgi kelia nuoširdžią nuostabą – na kas galėtų tai nešioti, nusistebi Ninočka, parduotuvės vitrinoje pamačiusi absurdiškos formos skrybėlaitę. Žinoma, filmo pabaigoje ji pati ją užsidės.
„Ninočka“ įdomi ir tuo, kad perteikia Holivudo įsivaizdavimą, kas yra toji Sovietų Sąjunga, prieš tai, kai Šaltasis karas viską sudėliojo į aiškias lentynėles ir šalys atsuko viena į kitą branduolines raketas. Niekas taip aštriai nesatyrizavo potencialiai katastrofiško šio pasaulio fanatizmo, kaip Stanley Kubricko juodoji komedija „Daktaras Streindžlavas“ (1964). Kai pirmą kartą žiūrėjau šį filmą, jis atrodė kaip įdomus, tačiau jau nebeaktualus pasibaigusios eros istorinis dokumentas. Šiandien taip nebeatrodo. Visas filmo pavadinimas – „... arba kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“ – vėl įgavo grėsmingo aktualumo.
Anas Šaltasis karas, laimė, nesibaigė taip, kaip Kubricko filmas, ir po jo ėjo tas keistas laikotarpis, kurį bent amerikiečiai prisimena kaip neilgą „istorijos pabaigą“. Priešas nugalėtas, ideologinis ginčas išspręstas, niekas nebesikėsina į amerikietiškąjį gyvenimo būdą – taigi, galima ramiai mėgautis taikiu ir pasiturimu gyvenimu. Tiesa? Jameso Camerono veiksmo komedija „Melas vardan tiesos“ („True Lies“, 1994) yra vienas iš filmų, atliepiančių istorijos pabaigos ennui. Arnoldas Schwarzeneggeris vaidina Harį, slaptosios tarnybos agentą, kuris aplinkiniams ir net savo šeimai apsimeta nuobodžiu kompiuterinės įrangos prekeiviu. Nors „komandiruotėse“ jis vykdo Džeimso Bondo vertas misijas, Harį graužia nerimas, kad maskuotė yra tapusi jo tikruoju aš. Paauglė dukra juo nesižavi, netgi žmonai (nuostabi Jamie Lee Curtis) jis yra nuobodus ir – kas blogiausia – seksualiai nebepatrauklus. Paskutinis lašas – ji galimai mezga romaną su kažkokiu eiliniu sukčiumi, kuris moteris vilioja iš esmės apsimetinėdamas Hariu. Na, to jau per daug – ar istorija baigėsi, ar ne, Amerika vis dar yra stulbinamai galinga, ir Schwarzeneggeris tuo pasinaudos, kad atgautų savo modžo!
Linas Vildžiūnas
Seniausias ir demokratiškiausias kino žanras šiais laikais tarsi prarado savo buvimo prasmę, juokas nebe vienija, o skiria, ir ieškant geros kino komedijos tenka dairytis į praeitį.
Pavyzdžiui, prisiminti paskutinį liūdnąjį klouną Poną Julo, kurio įvaizdį – gunktelėjęs išstypėlis siaurakrašte skrybėle, pilku išaugtiniu lietpalčiu, striukomis kelnėmis, dantyse styrančia ilga pypke – sukūrė prancūzų aktorius ir režisierius Jacques’as Tati. Jo Ponas Julo niekad nepritampa prie aplinkos, maišosi visiems po kojų, bet sykiu yra akylas stebėtojas. O didžiajame Tati kūrinyje „Pramogų metas“ („Playtime“, 1967) net diagnozuoja ateitį. Tam Tati pastatė ištisą dekoracijų miestą iš stiklo ir metalo, gavusį Tativilio vardą, kuriame mechaniškai sukasi viskas – uždaru ratu rieda automobiliai ir vartojimo ritualus kartoja gyventojai, tarp kurių kaip vilkelis įsukamas senamadiškas Ponas Julo. Taip Tati protestavo prieš de Gaulle’o planus paversti Paryžių modernios architektūros didmiesčiu. „Playtime“ buvo brangiausias Prancūzijos filmas, nesuprastas kritikų ir žiūrovų, nuvaręs Tati į bankrotą, tačiau jo pranašiška įžvalga bėgant metams vis didėjo. Paryžius, laimė, nevirto Tativiliu, tačiau pasaulyje jų sparčiai daugėja, įskaitant ir gražiąją mūsų sostinę. O žodis „žaidimas“ įaugo į kalbą kaip žmogaus veiklos, kūrybinio akto ir apskritai egzistencijos sinonimas.
Ar tokią universalią ištarmę išsaugojo Georgijaus Danelijos liūdna komedija „Mimino“ (1977)? Man ji nepriekaištinga savo režisūra, aktoryste, dramaturgija ir joje užkoduotu pranešimu, bet ar šiandien jis perskaitomas, ar jo neiškreipė pakitusios istorinės aplinkybės, net ir pastarųjų mėnesių įvykiai šalyje, kurią politkorektiškai (ne tradiciškai) dabar vadiname Sakartvelu. Jis, regis, labai paprastas ir aiškus – emigracijoje žmogų, nepaisant asmeninės sėkmės, neapleidžia kamuojantis tėviškės praradimo jausmas. Tai aktualu ir naujojo „tautų kraustymosi“ laikais, tačiau emigracijos vektorius šiame filme nukreiptas į Maskvą. Be to, „Mosfilm“ kino studijoje jį sukūrė Maskvoje gyvenęs režisierius gruzinas. Ir šios aplinkybės turbūt sunkiai suprantamos šiandienos Lietuvoje, sovietmečiu, beje, nepatyrusioje tokio protų nutekėjimo į „Centrą“, kaip Kaukazo respublikose. Visas „Mimino“ kontekstas liudija, kad Danelijai tai skaudi tema, perteikta su nepakartojamu subtiliu humoru (scenarijus rašytas su Revazu Gabriadze ir Viktorija Tokareva). Pats režisierius, suvaidinęs epizodinį į Tbilisį iš Maskvos skrendančio lėktuvo vado vaidmenį, nepriima į reisą pinigų nebeturinčio tautiečio, atimdamas iš jo paskutinę galimybę sugrįžti.
Filmo herojus, pramintas Mimino (gruziniškai Sakalu), dirba malūnsparnio pilotu kalnuotoje Tušetijoje ir skraidina iš Telavio oro uosto į atokius kaimelius ir iš jų ne tik žmones, bet ir rakandus, o kartais net gyvulius. Jis visų gerbiamas ir mylimas, bet nėra laimingas, nes ilgisi dangaus platybių. O kur ieškoti svajonės išsipildymo? Tik Didžiosios šalies sostinėje, ir dar per pažintis. Po daugybės meistriškai sukomponuotų mikrosiužetų neįmanoma tampa galima, ir Mimino, jau antrasis tolimųjų reisų pilotas, skrenda į platųjį pasaulį. Bet čia filmą ištinka netikėtas stilistinis lūžis – gyva jo materija tarsi sustingsta, tampa sterili ir beveidė. Toks yra baltasis oro laineris ir nuasmeninta jo komanda, toks ir „Europa centras“, kuriame atsiduria herojus, kažkiek primenantis Tativilį. Tačiau čia, nešnekėjimo ir nesusišnekėjimo erdvėje, žiūrovo laukia vienas jautriausių filmo epizodų... telefonu. Užsakęs pokalbį į gimtąjį Telavį, kitame laido gale Mimino išgirsta gruzinišką balsą iš Tel Avivo. Nepažįstamas žmogus klausia, ar seniai jis buvęs Kutaisyje, ar tebestovi ten visi tiltai, o galiausiai paprašo kartu padainuoti. Ir ši daina, nutrūkstanti užspaudus ašaroms, turbūt negali nesugraudinti net nesuvokiančiųjų konteksto. Plonytė riba tarp juoko ir ašarų, sparnuotomis frazėmis virtę dialogai bei išmintingos metaforos daro „Mimino“ nesenstančiu filmu. Juk taip ryškiai įsimena grandine prie kuoliuko prirakintas malūnsparnis. Arba pakelėje besivoliojanti torto dėžė, į kurią, neįstengdamas priimti jokių gyvenimo sprendimų, piktai spiria silpnavalis Buzykinas kitame Danelijos filme „Rudens maratonas“ ir pataiko į gudriai paslėptą akmenį.
Gerai komedijai reikia daug ko – nušlifuoto scenarijaus, meistriškų dialogų, paradoksalių situacijų, talentingų aktorių, pageidautina, inteligentiškos (kaip Woody Alleno) ar įžūlios (kaip Quentino Tarantino) režisūros. Amerikiečių kine tokių filmų netrūksta, bet jei tenka išsirinkti, tebūnie tai brolių Coenų „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“, 2008) – pirmiausia dėl fantastiško aktorių ansamblio. Ši pašėlusi nesusipratimų komedija apie žmogiškąją kvailybę reikalauja nepriekaištingo įkūnijimo, ir prašom – tobulas Johno Malkovichiaus, Tildos Swinton, Frances McDormand, Brado Pitto, George’o Clooney ir Richardo Jenkinso debilų sekstetas. Bet ir tarp debilų yra debiliausių, tai gimnastikos salės darbuotojai Čadas Feldheimeris (Pittas) ir Linda Lickė (McDormand), labai trokštanti pinigų plastinei operacijai. Dėl jos šaunieji bendradarbiai ir imasi šantažo, informacijos prasme visiškai beverčio, bet sukeliančio paniką, išprovokuojančio lavonus ir pabėgimą į Venesuelą, įtraukiančio Rusijos ambasadą ir Centrinę žvalgybos valdybą, kuri galiausiai „sudegina tai, kas perskaityta“. Tačiau plastinei operacijai Linda Lickė vis dėlto gauna kompensaciją.
Ilona Vitkauskaitė
Pradėsiu nuo gana akivaizdaus pasirinkimo – Charlie Chaplino politinės satyros „Didysis diktatorius“ („The Great Dictator“, 1940). Priežasčių daugybė: Chaplinas padarė milžinišką įtaką komedijai kaip žanrui ir kino istorijai apskritai (Jamesas Agee yra rašęs, kad Chaplinas buvo pirmasis, „suteikęs sielą nebyliajai kalbai“), o jo sukurtas Valkatos personažas – vienas labiausiai atpažįstamų pasaulio kultūros istorijoje. Ir, žinoma, „Didysis diktatorius“ nepraranda aktualumo, nors man visi Chaplino filmai tokie dėl savo humanizmo ir poezijos.
„Didžiajame diktatoriuje“ yra ne viena geniali scena. Tokia, be abejo, – šokis su gaubliu, skambant Richardo Wagnerio „Lohengrino“ pirmojo veiksmo garsams. Arba kaip Chaplinas parodijuoja Hitlerio kalbėjimo manierą, kuri būdinga ir šiuolaikiniams wannabe diktatoriams, rišlių žodžių čia net nereikia, turinys aiškus ir be jų. Ko verti vien Chaplino Hinkelio ir Henry Daniellio Garbičiaus dialogai apie streikuojančius darbininkus, kuriuos reikia sušaudyti, mat Hinkelio šalyje negali būti nepatenkintų žmonių, arba kad nieko nėra blogiau už brunetus – po žydų ateis jų eilė...
Tikriausiai neįmanoma nepaminėti klasikinio Holivudo screwball comedy, kuri Didžiosios depresijos laikais ne tik siūlė eskapizmą, bet ir sprendė lyčių problemas. Šios komedijos išsiskyrė neįprastai stipriomis veikėjomis, pasitikinčiomis savimi, nepriklausomomis, šmaikštumu bei energija prilygstančiomis vyrams. Filmai pasižymėjo greitu pasakojimo tempu, komiškomis situacijomis ir rafinuotu dialogų humoru. Viena tokių komedijų – Howardo Hawkso „His Girl Friday“ (1940), kuri net sumušė daugiausia per minutę pasakytų žodžių rekordą. Nors filmas iš pažiūros apie tai, kaip darboholikas vieno Čikagos laikraščio redaktorius (Cary Grant) bando susigrąžinti buvusią žmoną ir neprilygstamą žurnalistę (Rosalind Russell), kuri ketina susituokti su gana nykiu draudimo agentu (Ralph Bellamy) ir išvykti gyventi į provinciją, „His Girl Friday“ iš tikrųjų yra apie moters pasirinkimą. Ji turi nuspręsti – rinktis profesinį ar ramų šeimyninį gyvenimą. Spėkite, ką renkasi Russell herojė, kuri tikrai nėra Girl Friday (veikli ir ištikima biuro darbuotoja)?
Peršokant į šiuos laikus, viena labiausiai įsiminusių komedijų – tai Adamo McKay’aus „Didžioji skola“ („The Big Short“, 2015) apie 2008-ųjų ekonominę krizę. Nepaisant puikaus aktorių ansamblio (Christian Bale, Steve Carell, Ryan Gosling, Brad Pitt, Jeremy Strong) ar scenos, kai Margot Robbie veikėja muilo burbulų vonioje gurkšnodama šampaną aiškina hipotekos sistemą, nežinau, kiek filmas pakels nuotaiką. „Didžioji skola“ parodo, kaip JAV politikai, biurokratai ir bankininkai savo kvailumu sugriovė visą finansų sistemą. Dar baisiau – niekas nepasikeitė, niekas nebuvo nubaustas, bankus gelbėjo valstybė, o ekonominė stratifikacija tik padidėjo. Na, ir jei manote, kad tik Amerikos sistema tokia idiotiška, tereikia prisiminti, kokiomis atrištomis rankomis pas mus veikia Skandinavijos bankai, kurių palūkanos Lietuvoje – vienos didžiausių Europoje, pačioje Skandinavijoje neįsivaizduojamos, ir kaip jų atstovai lyg paršiukai verkė dėl laikinojo solidarumo įnašo (kurio niekas net neišdrįso pavadinti mokesčiu)...
