Animacijos virsmai

 

Kaip atradote animaciją ir kas Jums šiandien įdomiausia šioje srityje?

 

Turiu du gana skirtingus išsilavinimus, kurie turėjo įtakos animacijos supratimui. Tai fizika ir eksperimentinio kino režisūra. Fizika man visada buvo galimybė rinktis įrankius, pažįstant tikrovę. O eksperimentinis kinas leido dirbti su „animabilia“ (juntama kaip gyva) judančio vaizdo prigimtimi. Kai filmuoti ir animuoti procesai veikia išvien. Tačiau ribojo kino „bažnyčios“ sienos, stigo instaliacijos, fizinės sąsajos su tikrove. Todėl apsistojau šiuolaikiniame mene. Kas mane domina šiandien? Labai vertinu istorijas, tačiau mažai vertinu kiną apie „gyvenimą“. Filmas turėtų priminti žiūrovui, kad yra žiūrimas, o ne įtraukti į savąją realybę. Žiūrovas turi jausti, kad kinta ir pats žvilgsnis, žiūrėjimo būdas. Dabar mėgaujuosi seniai laukta galimybe kurti „teksto į vaizdą“ būdu, stebėti vaizdus „be prigimties“, tarsi kylančius iš bendro mūsų sapno.

 

Kokius svarbiausius animacijos dėstymo ir darbo su studentais aspektus galėtumėte išskirti?

 

Animaciją galima dėstyti dviem kryptimis. Viena – sieti su industrinėmis tradicijomis, kita –pristatyti kaip pažinimo procesų mechanizmą. Na, tarkim, viena kryptis būtų rodyti, kaip dalykus galima animuoti įvairiomis technologijomis ir kaip kurti filmą / žaidimą / konceptualų kūrinį. Kita – rodyti, kad kiekvienas daiktas kartu yra ir procesas. Jį sužadinant įvairiais įrankiais galima išlaisvinti laiką, kuriame kažkas tampa gyva. Vienu iš tokių žadinamų daiktų gali būti ir žodis. Dabartinėmis aplinkybėmis jau tiesiogiai iš žodžių galima išgauti animaciją.

 

Kaip apibūdintumėte dabartinę animacijos edukacijos padėtį Lietuvoje? Kokios jos stiprybės ir silpnybės?

 

Pradėti reikėtų nuo animacijos apibrėžimo ir su tuo susijusių animacijos edukacijos tradicijų. Animacijos samprata visuomenėje yra susieta su kino industrijoje suformuotu, jaunai auditorijai skirtu dirbtinės prigimties vaizdo filmu. Galima sakyti, tarsi šiek tiek „nerimtu“. O šiuolaikinis judantis vaizdas, ar jis būtų kuriamas vaizduojamojo meno, dailės, ar kino meno teritorijoje, dažnai yra paveiktas animavimo technologijų. Taigi, jei į animacijos edukaciją žvelgsime per animavimo įrankių ir technologijų perspektyvą, tai jie egzistuoja įvairiuose edukaciniuose kontekstuose ir net nemeninėse praktikose. Daug kur studijuojama dvimatė ar trimatė grafika, įvairios žaidimų kūrimo platformos, turinčios bazinę judančio vaizdo ideologiją. Galima sakyti, kad animacija studijuojama plačiai, tačiau... jos pažinimo padėtis tik patenkinama, nes savarankiška animacijos reiškinio teorinė bazė Lietuvoje formuojama viso labo keletą pastarųjų metų. Taigi stiprioji pusė – visi „žino“, kas yra animacija ir ji lengvai prieinama, silpnoji – ji įvairiai, bet siaurai suvokiama bei siūloma. Ji lengvai pritaikoma kaip pagalbinė technologija, apibrėžiama kaip kino rūšis, funkcionuoja kaip komunikacinė forma socialiniuose tinkluose. Animacija iš esmės apsimeta kultūrine priemone, būdama materijos sąveikų būdas. Sakyčiau, animacija yra nuolatinis mūsų sąmonės užsiėmimas, susitariant tarpusavyje dėl kartu patiriamo laiko, kuriame keičiamės gyvų ir negyvų vaidmenimis.

 

Kokiais aspektais per pastarąjį dešimtmetį keitėsi animacijos ugdymas Lietuvoje ir kokie veiksniai lėmė pokyčius?

 

Kalbėsiu tik apie Vilniaus dailės akademiją, kaip apie vienintelę meno įstaigą, kurioje animacija dėstoma akademiniu lygiu. Animacijos programa čia buvo įsteigta 2002 m. dabartinėje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedroje. Iš pradžių animacijos studijų ideologija buvo paremta kino studijų tradicija (scenarijus, kadruotė, animatikas, filmas), tačiau vėliau ją paveikė bendra katedros meninė politika ir ji ėmė orientuotis į šiuolaikinio meno kontekstus (koncepcija, objektas, instaliacija, judantis vaizdas). Šiuo metu ji mėgina tyrinėti savo, kaip pakankamai savarankiškos medijos, identitetą. Svarbu, kad studijuojant nebandoma primesti būdų ar metodų – siūloma analitiškai žvelgti į savo meninę problemą, idėją ir pasirinkti animavimo mechanizmus. Labai džiugina, kad animacijos reiškinio edukacija užsiėmė buvę studentai, sukūrę savo sklaidos ir mokymo modelius.

 

Kaip Lietuvos animacijos ugdymo sistema atrodo lyginant su kitomis šalimis ir ko galima pasimokyti iš tarptautinės praktikos?

 

Visos mūsų kaimynės šalys turi didesnę ir labiau išvystytą kino animacijos industriją. Animacijos mokyklos su tuo glaudžiai susietos ir į tai orientuotos. Kai kurios, pavyzdžiui, Estijoje, turi netgi savitą vaizdo tradiciją, garsią pasaulyje. Lietuviškas kelias, sakyčiau, gal tik prasidėjo, nežiūrint į tai, kad mėgstama girtis masteliais ir šimtamete patirtimi – Vladislavo Starevičiaus filmais. Bent jau savo, kaip animacijos tyrėjo, užduotį matau judančio vaizdo, susiformuojančio netradiciniuose kontekstuose, tyrimuose. Laikausi nuomonės, kad animacijos reiškiniai, „atgijimai“ randasi su visais žmonijos sukuriamais įrankiais, darančiais mus galingesnius. Patys įrankiai susilieja su mumis, keisdami mūsų santykį su tikrove. Mes neatpažįstame, bijome savęs pačių, besinaudojančių įrankiais, ir jaučiamės susvetimėję. Kartu tai traukia. Ši įrankio metafizika kuria menamus reginius, mums suvokiamus kaip animacija, sueitis su gamta, su materija. Vadinasi, galima ir tirti, ir kurti visai netradiciniais būdais bei įrankiais, taip formuojant savitą eksperimentinę edukacijos sistemą.

 

Kuo Lietuvos animacijos ir edukacijos metodai šiandien gali būti įdomūs platesnei Europos ar pasaulio animacijos bendruomenei?

 

Prieš porą metų VDA buvo įkurtos animacijos magistro studijos. Jų pagrindinis tikslas ir buvo plėsti animacijos reiškinio tyrimus, stebėti animacijos kontekstus ir raiškos būdus. Studijos vyksta anglų kalba, taigi, orientuotos į tarptautiškumą. Kita vertus, animatorius – tai menininkas, kuriantis padedant įvairiems laiko pajautos modeliams ir laiko veikimo režimams. Jis jaučia esamus ir galimus laiko derinius tikrovėje. Tam nėra būtinos išankstinės meno studijos, nors estetiniai įgūdžiai labai padeda. Kviečiame ateiti žmones iš įvairių sričių, taip kultūriškai „įdarbindami“ animaciją. 

 

Kokie yra Lietuvos animacijos mokyklų santykiai su animacijos industrija?

 

Pastaruoju metu animacijos industriją užplūdo nauja jaunų kūrėjų banga. Industrija yra sujudinta – susibūrė daugiau ar mažiau kvalifikuota animatorių bendruomenė, dirbanti ir spėriai pati besimokanti. Tai skatina jaunimą domėtis, įsitraukti ir kryptingai studijuoti. Tačiau nėra taip paprasta. Animacijos technologijų įvairovė yra milžiniška ir nedidelėje Lietuvos vaizdo industrijoje gerai paruošti plataus profilio specialistus gana sudėtinga. Kino, žaidimų, reklamos įmonės galėtų rodyti iniciatyvą, steigdamos edukacinius modelius savo reikmėms. Tarkim, yra kino ir žaidimų pramonės sričių (pvz., vizualinių efektų kūrimas), kurios galėtų pritraukti animacijos absolventus, kartu apmokydamos ir naudoti specifinio profilio įrankius. O akademinio lygio meno mokyklos turi rūpintis labiau ne amato mokymu, o meninio mąstymo ugdymo užduotimis.

 

Kiek svarbus tarpdisciplininis bendradarbiavimas (pvz., animacijos, fotografijos ir medijų meno) animacijos mokymo procese?

 

Kaip minėjau, VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedroje tarpdiscipliniškumas yra kertinis, animacijai tai padeda save pateikti įvairiose erdvėse, instaliuotis, rištis prie kito medžiagiškumo ir tokiu būdu perteikti tas esmines animacijai „gyvo ir negyvo“ sąveikas. Kita plotmė yra tarpsritinis menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas, kuriame animatoriai gali naudotis bendromis technologijomis ir kartu bendrinti menininkų ir mokslininkų žinojimo formas – tarkim, sociologijos, miesto antropologijos, gamtos mokslų. Mokslininkas naudoja įrankį „pagal paskirtį“, siekdamas tikslinių rezultatų. Menininkas animatorius stebi ir sąveikas tarp įrankio bei tyrėjo realiu laiku, ir galimus „drugelio efektus“. Jis gali pasiūlyti ne tik menines reakcijas, kylančias iš intuityvaus santykio su įrankiu keičiama tikrove. Savo „laiko uosle“ jis gali nukreipti įrankį į sustingusius ir nematomus ar veikiančius kitu greičiu sociumo kontekstus.

 

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, ateityje mokant animacijos atliks naujos technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas ar virtualioji realybė? Galbūt poveikis matomas jau šiandien?

 

Animacijoje laikas yra kūrybinė medžiaga, todėl ir žodis „ateitis“ yra suvokiamas ne kaip buitinis „kada nors“, o kaip galimybė, kuri veikia dabartyje savęs aiškiai neatskleisdama. Animatorius bando ją „prikelti“, „atgaivinti“ įvairiais būdais. Jis stebi daiktus kaip „animabilius“ – turinčius galimybę būti gyvus, bet gal ne esamuoju laiku. Tam jis naudoja įrankius – nuo pieštuko iki lazerio ar dar kažko. VDA animacijos programoje, drįsčiau sakyti, mažai neišbandytų zonų, susijusių su inovatyviais įrankiais – jau dabar dirbama su 360 laipsnių videovaizdu, lazeriniu erdvės skenavimu, kūno judesio kopijavimo technologijomis, virtualia ir išplėstine realybė, DI vaizdais, neuroskenavimu, žvilgsnio sekimo technologija ir t. t. 

 

Kiek šios naujosios technologijos keičia animacijos industriją ir kaip į ją žvelgiama edukacijos bei akademiniame kontekste?

 

Animacijos menas yra paremtas technologijomis. Jų rastis nesustabdoma, todėl ir industrija patiria nuolatinę transformaciją. Štai dabar, atsiradus „teksto į vaizdą“ ir kitiems modeliams, vaizdas tampa atrištas nuo konkrečios realybės, galima sakyti, siūlo savąją vaizdinę tikrovę, tarsi apibendrintą ir „išvestą“ iš bendražmogiškos vaizdinės patirties.

 

Vis dėlto tam tikri dalykai greičiausiai nekis niekada. Kad ir kaip tobulėtų technologijos, jų išmanymas ir aptarnavimas vis vien atsiims tą laiką, kurį tikėjomės laimėti. Tai reiškia, kad perleisdami įrankiams kūrybinį darbą vienoje srityje (tarkim, nebereikia filmuoti ar kurti 3D grafikos), turime rodyti kūrybiškumą ir eikvoti laiką, kurdami tekstą (prompt rašymas) „teksto į vaizdą“ modeliams. Manyčiau, laiko formų įvairovė ir yra ta esminė biologiškai mums svarbi prekė, kurią siūlo animacijos menas – taip maksimaliai praplėsti tą „čia ir dabar“, kad tarsi pasijustume amžini. Animacija, nurodydama galimą gyvybę, iš esmės kalba ir apie laiko netektį. Taigi, greičiausiai kis tas įrankinis santykis su tikrove, kurį ir apima animacijos reiškinys. Tai verta ir reikia tirti, studijuoti.

 

Kalbant apie industrijos ir akademinio konteksto santykį, nekis ir konkurencija tarp amato ir meno, nes amatas reikalauja taisyklių paisymo, o menas linkęs jas laužyti.