Antropocentrizmas ar ekocentrizmas?

Pastarajai krypčiai atstovauja Mindaugo Survilos režisuota ir filmuota „Sengirė“ (2017) – nepretenzinga savo meniniu stiliumi, tačiau nuoširdi meile gamtai ir įtrauki savo žaismingais personažais (sengirės gyvūnija) bei slėpininga gamta. Svarbu, kad filmo kūrimo procesas buvo gerai apgalvotas ir lėtas, jam ruoštasi net aštuonerius metus, konsultuotasi su biologijos srities mokslininkais. Šis filmas – puikus darnios kino gamybos pavyzdys, nes jį kuriant buvo siekiama minimalizuoti filmavimo proceso poveikį aplinkai. Filmas ne tik patraukė tarptautinių festivalių dėmesį[1], bet ir tapo žiūrimiausiu lietuvišku dokumentiniu filmu. Remiantis 2018 m. kino teatrų lankomumo duomenimis, jį pamatė daugiau kaip 62 000 žmonių, neįskaitant vaizdo platformų žiūrovų. Palanki žiūrovų reakcija ir filmo surinktos lėšos paskatino Survilą kartu su bendraminčiais (daugiausia biologais ir ekologais) įkurti Sengirės sukūrimo ir išsaugojimo fondą, skirtą saugoti ir plėsti sengirių plotus Lietuvoje, o taip pat tęsti šį meninio ekoaktyvizmo projektą, pasitelkiant interaktyvią platformą, kurioje žiūrovai galėtų tyrinėti senųjų girių gyvūniją[2].

Dokumentiniai filmai, galintys įvairiais kanalais ir būdais (televizijoje, vaizdo platformose, socialinėse medijose, kino teatruose, galerijose, mokyklose ir kt.) pasiekti masinę auditoriją ir daryti jai poveikį įtaigia, lengvai suprantama retorika (vaizdais, ekspertų nuomonėmis, koncentruotais statistiniais duomenimis ir kt.), tapo patrauklia priemone, naudojama aktyvistų (aplinkosaugininkų, kino kūrėjų, politikų, nuomonės formuotojų ir kitų žinomų asmenų) ir suinteresuotų institucijų, siekiančių didinti visuomenės informuotumą apie mūsų laikų aplinkosaugos problemas bei netvarios ekonominės raidos pasekmes. Kino festivaliai, transliuotojai, vaizdo platformų operatoriai į savo programas, katalogus įtraukia šios problematikos filmus. Pavyzdžiui, „Netflix“ siūlo žiūrovams programas „Tvarumo istorijos“ („Sustainability Stories“) ir „Gamtos ir ekologijos dokumentika“ („Nature & Ecology Documentaries“), kuriose galima pamatyti vaidybinių, dokumentinių filmų bei serialų; dokumentinio kino platformos „Dafilms“ programa „Tarp gamtos ir žmonių“ („Between Nature and Humankind“) – kūrybinę dokumentiką iš įvairių pasaulio šalių, o LRT filmų platforma „Epika“ – negausią užsienio ir Lietuvos dokumentalistų filmų programą „Gamta“. Tad kino tyrėjai (David Ingram, Salma Monani, Sean Cubitt, Paula Willoquet-Maricondi ir kt.) pagrįstai konstatavo, kad kine susiformavo naujas reiškinys, apibrėžtinas kaip „aplinkosauginis“ arba „eko“ kinas, kuris, pasak Willoquet-Maricondi, plečia „žiūrovų suvokimą ir supratimą apie sudėtingą mus supantį pasaulį“[3]. Jame kristalizuojasi ir daugybė subžanrų, tokių kaip „aplinkosauginis feminizmas“, „geodokumentika“, „filmai apie gamtą ir gyvūnus“, „filmai apie pramonines katastrofas“, „apokaliptiniai filmai“, klasifikuojamų pagal kūrėjų ir užsakovų dėmesį atskiroms ekologinėms ir aplinkosaugos problemoms bei siūlomą perspektyvą. 

Vienu pirmųjų ryškių XXI a. šios kategorijos filmų, parodžiusių, kad dokumentinis kinas gali turėti didelį poveikį plačiai auditorijai bei aplinkosaugos politikos formuotojams, yra amerikiečio Daviso Guggenheimo režisuota „Nepatogi tiesa“ („An Inconvenient Truth“, 2006), pelniusi „Oskarą“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje ir daug kitų svarbių apdovanojimų. Filmo scenarijų parašė ir moderatoriaus vaidmenį jame atliko buvęs JAV viceprezidentas, klimato aktyvistas Alas Gore’as, 2007 m. apdovanotas Nobelio taikos premija už žinių apie žmogaus sukeltą klimato kaitą gilinimą ir skleidimą bei padėtus pagrindus priemonėms, kurių reikia kovai su šia kaita. Filme gausu įtaigios aplinkosauginės retorikos, konstruojamos iš Gore’o paskaitų ir susitikimų įvairiose pasaulio vietose įrašų; diagramų ir mokslinių tyrimų rezultatų (pagrindžiančių CO2 poveikį globaliam klimato atšilimui); griežtų teiginių, adresuojamų auditorijai, taip pat apokaliptinių gamtos vaizdų, dėl ko šis filmas tapo vienu pirmųjų, paskatinusių visuomenę susirūpinti klimato atšilimu ir įtikinusių, kad žmogaus veikla turi tam tiesioginės įtakos. Apie filmo poveikį liudijo reprezentatyvios JAV gyventojų apklausos ir įvairių politikų pasisakymai.

Neatsitiktinai po šio filmo sėkmės padaugėjo panašios stilistikos ir tematikos filmų, kuriuose jau ne tik siekiama didinti visuomenės susirūpinimą, bet ir nurodoma į pagrindinius kaltininkus, siūlomi sprendimo būdai. Juos finansuoja, prodiusuoja, juose pasirodo žinomi aktoriai, režisieriai, politikai, verslo atstovai, pavyzdžiui: „Karvių sąmokslo teorija“ („Cowspiracy: The Sustainability Secret“, rež. Kip Andersen, Keegan Kuhn, 2014), „Prieš potvynį“ („Before the Flood“, rež. Fisher Stevens, 2016) su Leonardo DiCaprio pagrindiniame vaidmenyje, „Žmonių planeta“ („Planet of the Humans“, rež. Jeff Gibbs, 2019), prodiusuotas Michaelo Moore’o, dokumentinis serialas „Mūsų didieji nacionaliniai parkai“ („Our Great National Parks“, 2022) su jame vaidinančiu prezidentu Baracku Obama. Atliepdami visuomenės susirūpinimą, didieji vaizdo paslaugų rinkos žaidėjai – „Netflix“, „Hulu“, „Amazon Prime“, „Apple TV“, „BBC“, „Arte“ – prodiusuoja daug dokumentinių filmų ir serialų apie gamtą, nederamą žmogaus elgesį su gyvūnais, gamtos stichijas, aplinkosaugos problemas, taršiąsias industrijas ir pan. 

Lietuvoje taip pat didėja kino kūrėjų dėmesys ekologijos, aplinkosaugos, žmonių ir gyvūnų santykių temoms, o dokumentininkai nekopijuoja amerikiečių darbų retorikos ir ieško originalios kino kalbos. Puikūs nacionalinės kūrybinės dokumentikos pavyzdžiai – „Kapinynas“ (rež. Emilija Škarnulytė, 2022), „Čia buvo Vilnius“ (rež. Eitvydas Doškus, 2022), „Pasienio paukščiai“ (rež. Vytautas Puidokas, 2021), „Vienas gyvenimas“ (rež. Marija Stonytė, 2019), „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (rež. Aistė Žegulytė, 2018), „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018), „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2017), „Sirenomelia“ (rež. Emilija Škarnulytė, 2017), „Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys 2016), „Šaltos ausys“ (rež. Linas Mikuta, 2016) – Lietuvos ir tarptautinei auditorijai siūlo įvairias žvilgsnio perspektyvas (žmogaus, gyvūno, „kameros akies“) į planetą ir jos ekosistemą, analizuoja keliamas problemas globaliame, vietiniame, istoriniame ir netgi lyčių bei socialinės politikos kontekste.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugėjant ekologinės, aplinkosauginės tematikos filmų bei vizualinės komunikacijos kampanijų, sparčiai plėtojosi „ekomedijų“ ir „ekokino“ teorinės studijos, pasirodė daug reikšmingų darbų, apibrėžiančių pagrindines sąvokas ir tolesnių akademinių diskusijų kryptis[4]. „Ekokino“ terminas prigijo filmams, kuriuose dėmesys sutelktas į aplinką ir įvairias aplinkosaugos problemas – jos etiką ir estetiką, žmonijos santykį su gyvūnija ir augmenija, taršą, toksiškas pramonės šakas ir ekologines katastrofas, kertamus miškus, tvarumą, posthumanizmą ir pan. Ekokino sąvoka taikoma ne tik dokumentiniams, bet ir vaidybiniams bei eksperimentiniams ar edukaciniams filmams. Tačiau dar nėra vienos ekokino (dar vadinamo „žaliuoju kinu“ arba „ekokritiniu kinu“) sampratos ir aiškios tapatybės, dalis tyrėjų laikosi „skirtingų, galbūt net prieštaringų nuomonių apie tai, kas tiksliai yra ekokinas“[5]. 

Willoquet-Maricondi sudarytas straipsnių rinkinys „Pasaulio įrėminimas: ekokritikos ir kino tyrimai“ („Framing the World: Explorations in Ecocriticism and Film“, 2010) yra vienas pirmųjų išsamių tarpdisciplininių darbų apie ekokiną. Dažnai cituojamas ir komentuojamas jos parašytas šios knygos skyrius „Paradigmų kaita: nuo aplinkosauginių filmų iki ekokino“ („Shifting Paradigms: From Environmentalist Films to Ecocinema“)[6], nes jame apibrėžiamas ekokino reiškinys ir paaiškinama, kuo jis skiriasi nuo aplinkosauginio kino. Autorė pateikia gana platų sąvokos „ekokinas“ apibrėžimą ir, ieškant skirtumų tarp ekokino ir aplinkosauginio kino, siūlo gilintis į filmuose atsispindinčias vertybes (ir jų skirtumus), taip pat į antropocentrinę ir ekocentrinę pasaulėžiūrą (perspektyvą). Pasak jos, ekocentrines vertybes atspindi tai, kaip mes vertiname žmogaus vietą ir funkciją -(as) planetoje bei ekosistemas apskritai. Tai reiškia perėjimą nuo „antropocentrinės pasaulėžiūros prie į Žemę orientuoto, arba ekocentrinio, požiūrio, kuriame pagrindine vertybe laikoma ekosfera, o ne žmogus. O aplinkosauginiuose filmuose yra konkreti aplinkosaugos ar politinė darbotvarkė (tai gana įprasta tam tikruose Holivudo filmuose), linkstanti į aplinkos išsaugojimo ir tvarumo perspektyvą, tačiau taip „antropocentrinis etosas“ patvirtinamas, o ne jam metamas iššūkis“[7]. Pastaroji perspektyva dominuoja mūsų kultūroje ir medijose. Šis apibrėžimas atitinka Davido Ingramo pasiūlytą knygoje „Žaliasis ekranas: aplinkosauga ir Holivudas“ („Green Screen: Environmentalism and Hollywood“, 2004). Čia jis aplinkosauginį kiną vadina tokiu, kuriame aplinkosaugos klausimas yra aiškiai iškeltas pagrindinis pasakojimo elementas. Pavyzdžiui, vaidybiniuose filmuose aplinkosaugos tema dažnai vaizduojama kaip žmogiškosios dramos fonas.

Kino ir medijų teoretikas Toby Milleris kelia kitus klausimus, susijusius su kino vaidmeniu keičiant žmogaus santykį su planeta. Jis akivaizdžiai pasigenda kito kino ir medijų industrijos bei kūrėjų vaidmens, užuot vien tik vaizdavus klimato ir aplinkosaugos katastrofas bei kuriant estetinį ar emocinį poveikį auditorijai. Taip pat kritiškesnio kino tyrėjų požiūrio į ekokiną ir aplinkosauginį kiną. Neabejotinai skaitytoją provokuojančioje knygoje „Padarykime medijas žalesnes“ („Greening the Media“, 2012), rašytoje kartu su Richardu Maxwellu, jis taikliai teigia, kad kino ir medijų tyrėjai ilgai ignoravo medijų fizinį aplinkosauginį poveikį, analizuodami vien tik estetinę, psichologinę jų įtaką auditorijai[8]. Autorių manymu, visuomenė per ilgai tikėjo mitu, kad medijos ir technologinė pažanga (spauda, telegrafas, radijas ir televizija, fotografija, kinas, mobilūs įrenginiai, internetas, vaizdo žaidimai ir pan.) neturėjo ir neturi jokio neigiamo poveikio planetai. Deja, kiekviena nauja technologija atsirado ir yra vystoma darant žalą natūralioms ekosistemoms, taip pat darbininkams, kuriems teko ir tenka dirbti kenksmingoje aplinkoje. Šią nemalonią tiesą užgožia simbolinė, politinė ir ekonominė medijų industrijų galia. Kitoje savo knygoje „Žaliaskalbystės kultūra“ („Greenwashing Culture“, 2017) Toby Milleris nukreipia kritikos strėles į žiniasklaidą, viešųjų ryšių korporacijas, kultūros ir meno bendruomenes, kurios save laiko moralesnėmis, labiau besirūpinančiomis tvarumu ir ekologija nei, pavyzdžiui, naftos verslai ar aviakompanijos. Tačiau neretai jos maskuoja savo užsakovų „žaliaskalbystę“, priima paramą iš įmonių, kurių veikla nusižengia aplinkosaugos ir darnaus vystymosi principams ir taip tampa „simboline uždanga“ teršėjams, padeda aplinkosauginiams nusikaltėliams laimėti kovą prieš mažas bendruomenes, netgi tarptautines nevyriausybines organizacijas. Išties Millerio kritika yra gana pagrįsta mąstant apie „ekomanipuliacijas“ ir „žaliaskalbystės“ atvejus. Kai kurie filmai gana akivaizdžiai propaguoja tam tikrų energetikos (pvz., saulės ar atominės) ir gamybos sričių (bioplastiko, biokuro) vystymą kaip išeitį iš globalios krizės. Vienas tokių kontroversiškų darbų, pristatytų 79-ajame Venecijos kino festivalyje, yra Oliverio Stone’o režisuotas filmas „Mūsų laikų branduolinė energetika“ („Nuclear Now“, 2022), akivaizdžiai apeliuojantis į jauną Vakarų auditoriją, nežinančią Černobylio katastrofos pasekmių, tad negalinčią pastebėti filme iškraipomų faktų. Filmo kūrėjai bando sužavėti ekologiška atomine energija, nutylėdami (kartu su filme dalyvaujančiais mokslininkais) kitką – atominių jėgainių kuro atliekų, išmontuotos įrangos ir pan. utilizavimo problemas, taip pat kad išgaunant uraną, statant jėgaines susidaro šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Visa tai eksperimentinėje dokumentikoje „Kapinynas“ puikiai atskleidžia Emilija Škarnulytė.

Nors Milleris kritikuoja žiniasklaidą ir kino tyrėjus dėl mažo dėmesio „tamsiajai“ kino ir medijų industrijos pusei, apie kino industrijos (ypač didžiųjų gamintojų) daromą neigiamą poveikį aplinkai, oro taršą užsienio žiniasklaidoje ir mokslo leidiniuose būta drąsių publikacijų. Štai „Independent“ 2007 m. paskelbtame straipsnyje „Neįmanoma emisija: kodėl Holivudas yra vienas didžiausių teršėjų“ („Emission impossible: Why Hollywood is one of the worst polluters“) išsakoma atvira kritika Holivudui, kuris yra vienas didžiausių Los Andželo teršėjų, taip pat šios industrijos garsenybėms klimato aktyvistams, tokiems kaip Leonardo DiCaprio, Cate Blanchett, George’as Clooney, Harrisonas Fordas ir pan., kurie propaguoja žaliąją kryptį, remia tokias organizacijas kaip „Greenpeace“ ir taip sukuria įspūdį, kad filmų gamybos pramonė yra atsakinga ir jautri aplinkosaugai[9]. Kritika straipsnyje grindžiama Kalifornijos universiteto atliktu Holivudo filmų kūrimo poveikio aplinkai tyrimu, kuris parodė, kad kino sektorius prisideda prie oro taršos labiau nei dauguma pagrindinių pramonės šakų, įskaitant aviacijos, kosmoso, drabužių ir viešbučių pramonę[10]. Be kritikos, tekste pateikiamas ir sektinas pavyzdys – mokslinės fantastikos filmo apie klimato kaitos padarinius „Diena po rytojaus“ („The Day After Tomorrow“, 2004) gamybos procesas, turėjęs minimalizuoti anglies dioksido išmetimą. Tuo rūpinosi pats filmo režisierius Rolandas Emmerichas. Straipsnis taip pat meta kaltinimus Jungtinės Karalystės kino industrijai dėl „neigimo kultūros“, kai paliečiamos filmų gamybos negerovės. Tad kino industrija šiuo požiūriu nesiskiria nuo kitų didžiųjų aplinkos teršėjų, ypač tų, kurie savo įvaizdį gerina pasitelkdami „žaliaskalbę“ komunikaciją. Audiovizualinės politikos formuotojai, filmų gamybą skatinančios nacionalinės agentūros ir tarptautiniai fondai, kino mokyklos ir įvairios kino organizacijos, – visi turi dėti pastangas, kad sektorius būtų tvaresnis ir žalesnis. 

Amerikiečių dienraščio „Time“ straipsnio antraštė skelbia „Kino ir televizijos anglies dioksido pėdsakas yra per didelis, kad jį būtų galima ignoruoti“ („Film and TV’s Carbon Footprint Is Too Big to Ignore“, 2024), o turinyje pateikiama šokiruojanti informacija, pagrindžianti antraštę: „Kasmet pasaulinė pramogų industrija išmeta į atmosferą milijonus tonų CO2. Priklausomai nuo filmo gamybos apimties – vidutiniškai apie 391 toną mažo biudžeto filmui ir iki 3370 tonų didelės apimties ir biudžeto filmams, tokiems kaip „Openheimeris“ ar „Barbė“, o tai prilygsta 656 namų energijos sunaudojimui per metus.“[11] 2020 m. Britų kino instituto (BFI) ir Britų kino ir televizijos akademijos (BAFTA) paskelbtoje ataskaitoje apie aplinkosauginį tvarumą D. Britanijos kino gamybos sektoriuje taip pat atskleisti panašūs faktai: vidutinio blokbasterio, kurio biudžetas viršija 70 mln. dolerių, gamybos metu susidaro 2840 tonų CO2, o tai prilygsta metiniam 3709 akrų miško absorbavimui[12]. Naudojant medžiagas paviljonams ir rekvizitui gaminti, energiją transportui ir kino įrangai, sukuriami dideli kiekiai pramoninių atliekų, šiukšlių ir pan. Šių faktų išties negali ignoruoti Europos Komisija, nacionalinės kino agentūros, tarptautinė kino bendruomenė, taip pat mokslininkai, priversti kartu ieškoti būdų, kaip audiovizualinę industriją padaryti žalesnę ir atsakingesnę. Pavyzdžiui, 2021 m. Amerikos prodiuserių gildija pakvietė kino industriją pereiti prie švarios energijos, apeliuodami į tai, kad nestabdoma klimato kaita daro neigiamą poveikį pačios kino bendruomenės gyvenimo kokybei ir sveikatai bei filmavimų vietoms. O Europos Komisija 2023 m. paskelbė gidą „Kūrybingos Europos“ programos finansuojamų projektų vykdytojams siekti, kad kūrybinės praktikos vyktų derinantis prie aplinkos[13]. Lietuvoje kol kas džiaugiamasi susikūrusia kino industrija, augančiu žiūrovų skaičiumi ir apdovanojimais, užsienio filmų gamintojų projektais, vykdomais Lietuvoje, tad apie industrijos „žalumą“ dar mažai galvojama, tačiau kino bendruomenės sąmoningumą Lietuvos kino centras mėgina sužadinti mažomis priemonėmis – filmų parengiamųjų darbų ir gamybos paraiškose įtraukdami skiltį „tvarumo strategija“. Tad tikėkimės, kad šalies kino ir medijų industrijos bendruomenė nepaklius į „žaliaskalbystės kultūros“ spąstus, o ekologinio tvarumo reikalavimai bus taikomi ir Lietuvoje filmuojamiems užsienio užsakovų blokbasteriams, reklamoms bei serialams.