Nuo vidinės motyvacijos prie sisteminių pokyčių

 

Kodėl jums svarbi ekologijos kine tema? 

 

Brigita Beniušytė: Esu skautė, tad tvarumas man visada buvo svarbus. Įmonėje mes jau seniai galvojome apie tam tikrus tvarumo principus, kaip kino gamybą padaryti ekologiškesnę, pavyzdžiui, kaip naudoti mažiau popieriaus. Dar net nebuvo prasidėjusi susidomėjimo tvarumu banga ir nebuvo privaloma įtraukti tvarumo strategijų į paraiškas. Tik vėliau pradėjome sertifikuoti savo projektus.

 

Sertifikatus suteikia įmonės, kurios prižiūri tvarumo strategijų įgyvendinimą. Tu pateiki ataskaitą ir ji yra patvirtinama. Po to gali nurodyti, kad tam tikras projektas yra patvirtintas vienos ar kitos įmonės. Tokių įmonių yra daug, jos labai įvairios. Kai kurios iš jų leidžia lengvai gauti sertifikatą, kitų, pavyzdžiui, „Green Film“, sertifikatą gauti labai sudėtinga. Nors su jais dar nedirbome, ateityje planuojame bendradarbiauti naujuose projektuose.

 

Sertifikavimo įmonės padeda sudaryti tvarumo strategiją. Ji gana standartiška ir automatizuota, todėl svarbu pačiam įvertinti, kas iš tiesų tinka tavo projektui. Sistema veikia visose Europos šalyse, kiekvienai šaliai yra priskirti auditoriai, kurie gali bet kada apsilankyti projekte ir patikrinti, kaip realiai įgyvendinami numatyti tvarumo principai.

 

Danielė Kunčinaitė: Požiūris į tvarumą priklauso nuo vidinės motyvacijos. Mūsų studijoje einama dviem kryptimis: viena jų – kaip padaryti gamybos procesus tvaresnius, kita – kaip apie tvarumą kalbėti pačiais filmais. Net ir anksčiau, kol to nebuvo reikalaujama, galvojome apie tvarius sprendimus – nuo rūšiavimo iki atsakingo spausdinimo. Mūsų studija įsikūrusi kūrybiniame komplekse „SODAS 2123“, kuris taip pat neabejingas tvarumo principams. 

 

Tačiau tvarumas kine – ne tik buitiniai sprendimai. Svarbu ir tai, kaip keliami tvarumo klausimai pačiuose filmuose. Mums tai buvo lyg natūralus kelias, kuriuo judėjome dar prieš atsirandant oficialiems reikalavimams.

 

Šiandien Lietuvos kino centras reikalauja paraiškoje pateikti tvarumo strategiją, bet kol kas ji vertinama tik 2 balais – gana mažas svoris bendram finansavimo vertinimui. Tačiau Europos kontekste tvarumo sertifikatas tampa būtina sąlyga atsiskaityti už gautą finansavimą. Vis dėlto, ar tai tik formalumas, ar tikra praktika, priklauso nuo mūsų pačių. Ilgalaikė vertė atsiranda tada, kai tvarumas tau svarbus ne tik kaip reikalavimas, bet kaip vertybė.

 

Kaip tvarumo strategijos taikomos gamybos procese? Skaičiau, kad jos taikomos net skirtingiems etapams – pasiruošimui, gamybai ir net platinimui.

 

B. B.: Pasiruošimo etape, kai dirbama biure, tvarumo aspektai dažnai apsiriboja baziniais sprendimais. Vienas svarbiausių čia tikriausiai yra kelionių būtinybės įvertinimas: ar tikrai reikia vykti į susitikimą, ar galima tai padaryti nuotoliu? Galima sumažinti skrydžių skaičių, susitikimai su prodiuseriais galėtų vykti rečiau arba virtualiai. Tokie sprendimai gal ir neturi didžiulės įtakos bendrai emisijai, bet vis tiek yra svarbūs.

 

Daugiausia dėmesio skiriama pačiai gamybai. Čia svarbu įvertinti projekto dydį ir pagal tai rinktis sprendimus kiekviename skyriuje. Pavyzdžiui, grimo skyriuje stengiamasi naudoti tik ekologiškas, natūralias, žmogui ir aplinkai nekenksmingas medžiagas. Dailės – mažinti rekvizito pirkimą, ieškoti tvarių sprendimų dekoracijų gamybai, naudoti natūralias priemones, įsivertinti tikrąjį poreikį rekvizitui, nešvaistant išteklių. Aikštelės aptarnavimui – elektromobilius, saulės baterijomis varomus generatorius. 

 

Nors Lietuvoje taikyti tvarumo principus vis dar gana sudėtinga, filmavimo vietų aptarnavimo paslaugų teikėjai jau pradeda ruoštis pokyčiams. Jie domisi tvarumo sprendimais, nes prodiuseriai už ekologiškus pasiūlymus vis dažniau pasirengę sumokėti brangiau. Daugiausia dėmesio skiriama elektros naudojimui ir siekiui atsisakyti dyzelinių generatorių bei automobilių. Taip pat stengiamasi geriau organizuoti keliones, ypač lėktuvais, kad jos būtų kuo efektyvesnės.

 

Įdomu tai, kad lietuviški filmai dėl savo specifikos yra palyginti tvarūs – net ir nieko nekeičiant. Dėl mažų biudžetų ir nedidelių projektų dažnai esame priversti taupyti, o tai natūraliai veda prie tvaresnių sprendimų. Pavyzdžiui, maistą dažniausiai tiekiame porcelianiniuose induose, nes tai mums įprasta, o kitose šalyse dominuoja vienkartinis plastikas.

 

D. K.: Filmavimai reikalauja didžiulių išteklių – ir elektros energijos, ir įvairaus kuro. Norint užtikrinti tvaresnę gamybą, būtina ieškoti konkrečių sprendimų, ir vis daugiau komandų pamažu tai supranta. Nors dar pasitaiko nuomonių, esą tai daroma tik siekiant sutaupyti, iš tikrųjų čia svarbiausia ne finansinis aspektas, o požiūris į aplinkosaugą.

 

Taip, tvarūs sprendimai dažnai reikalauja didesnių investicijų ir papildomo darbo. Šiuo metu mes vis dar įpratę daryti „kaip visada“, nes taip paprasčiau. Dažnai užsakai paslaugą nežinodamas, kaip ji bus įgyvendinta – tvariai ar ne. Norint tai išsiaiškinti, tenka dėti daugiau pastangų. Visa tai rodo dar vieną aktualų dalyką – Lietuvos kino industrijoje kol kas neturime tvarumo specialistų. O užsienyje jau yra vadinamosios sustainability manager pareigos. Kitose industrijose tokie specialistai yra norma, jų labai reikėtų ir kino sektoriuje.

 

B. B.: Prieš porą metų dalyvavau dirbtuvėse, kuriose buvo pabrėžta, kad tvarumo principus taikančioje filmų gamyboje privalu turėti green steward – žmogų, atsakingą už aplinkosaugos sprendimų įgyvendinimą. Šis asmuo turi būti specialiai apmokytas ir sertifikuotas. Bet Lietuvoje net neturėčiau kam paskambinti ar į ką kreiptis, tiesiog tokių nėra.

 

Tvarumo pokyčių įgyvendinimas priklauso ir nuo gamybos prodiuserių, ir reikia pripažinti, kad situacija gerėja – žmonės vis rečiau priešinasi tvarioms iniciatyvoms. Tačiau pradžia buvo visai kitokia. Pamenu, kai viename projekte pasiūlėme tiekti tik vegetarišką maistą – reakcija buvo labai audringa: kai kurie komandos nariai ateidavo tiesiogine prasme išrėkti, „kaip mes drįstame neduoti mėsos“, kad be jos jie neturėsią energijos.

 

D. K.: Tai labai jautrus klausimas. Komandos moralė apskritai yra itin svarbi, o maitinimas – reikšminga jos dalis, kad ir kokia antraeilė ji atrodytų. Kai tik pradėjo plisti tvarumo principai, dažnai buvo imamasi gana radikalių sprendimų: vien vegetariškas maistas, maksimalus visų išteklių ribojimas. Tokie sprendimai kartais sukeldavo stiprų pasipriešinimą ir įtampą. Palaipsniui atsirado daugiau lankstumo. Pavyzdžiui, galima siūlyti vieną vegetarišką dieną per savaitę ar kas antrą dieną. Tai padeda išlaikyti pagarbą žmonių pasirinkimams ir jų laisvei. 

 

B. B.: Visiškai sutinku, kad pokyčius reikia įgyvendinti palaipsniui. Tačiau jei visą laiką tik prisitaikysime ir nesiimsime iniciatyvos, niekas iš esmės nepasikeis. Man atrodo, kad kompromisinis variantas – vegetariškas maistas kas antrą dieną – būtų idealus. Norint įgyvendinti tvarius sprendimus, vis dėlto reikia išdrįsti išeiti iš komforto zonos. Prodiuseriai visko nepadarys, bet mūsų atsakomybė priimti sprendimus, susijusius kad ir su maitinimu. Jei kam nors netinka vegetariškas meniu, visada gali atsinešti savo maisto. 

 

Kodėl vegetarizmas svarbus tvarumui?

 

B. B.: Trumpai tariant, daugiausia CO2 išskiria mėsos pramonė.

 

Kokiuose mokymuose teko dalyvauti?

 

D. K.: Šiais metais buvau Turino „Green Production Lab“. Turėjome galimybę pristatyti savo projektus, kurie buvo pasiruošimo stadijoje, bet jau artėjo prie filmavimo. Buvo atrinkti trys tokie projektai, o profesionalai iš kitų industrijų, pavyzdžiui, renginių organizavimo, kultūros, bet ne iš kino srities, išnagrinėjo mūsų medžiagą ir pateikė siūlymus, kas galėtų būti pritaikoma konkretiems atvejams. Jie analizavo skirtingas sritis: transportą, logistiką, komunikaciją, maitinimą, dailės skyrių. Iš esmės jie padėjo parengti individualią tvarumo strategiją kiekvienam projektui. Mūsų, kaip prodiuserių, užduotis buvo paaiškinti situacijas – pavyzdžiui, kodėl kartais būtina susitikti gyvai.

 

Žinoma, pandemija smarkiai pakeitė darbo įpročius – pradėta bendrauti per nuotolį. Tai tapo svarbu tvarumo požiūriu: sumažėjo kelionių, sutaupoma laiko ir išteklių. Vis dėlto gyvas kontaktas išlieka būtinas. Ypač kine, kur santykiai tarp kūrėjų formuojasi ilgam laikui, svarbus emocinis ir intelektinis ryšys – tai kūrybos ir pasitikėjimo pagrindas. Tvarumo sprendimai turi būti prasmingi.

 

B. B.: Dėl to ir atliekami įvairūs skaičiavimai – kad būtų galima įvertinti, kurie sprendimai iš tiesų naudingi aplinkai, o kurie tik atrodo „žali“. Rezultatai kartais gali nustebinti. 2023 m. dalyvavau mokymuose Romoje. Ten taip pat buvo keturi ar penki projektai, tačiau mūsų grupėse nedalyvavo tvarumo profesionalai. Dirbome komandose su konkrečiais projektais ir patys kūrėme tvarumo strategijas. Bet naudingiausia mokymų dalis buvo paskaitos – apie tai, kaip kitų šalių kino kūrėjai siekia tvaresnės gamybos, kaip planuoja logistiką, mažina atliekas, naudoja atsinaujinančius išteklius. Buvo pateikta daug pasaulinės statistikos ne tik apie kino industriją, bet ir apie tvarumą apskritai. 

 

Tuo metu jau buvome įgyvendinę vieną sertifikuotą filmą, tačiau per mokymus supratau, kiek dar daug nežinau. Iki tol man atrodė, kad visa tai gana paprasta, bet iš tikrųjų mes žengiame tik pirmus žingsnius, o visa industrija juda dideliais tempais. Buvo liūdna suvokti, kad Lietuvoje dar neturime tvarumo specialistų. Jų trūksta visoje Europoje, labai mažai kvalifikuotų žmonių.

 

D. K.: Svarbu, kad tvarumo klausimais rūpintųsi atskiras žmogus – tai neturėtų būti prodiuserio atsakomybė. Tvarumo specialistas nuima dalį krūvio nuo prodiuserio pečių. Tačiau šis žmogus turi būti jautrus kino gamybos specifikai – jis turi suprasti, kodėl tam tikri procesai vyksta būtent taip, kodėl kartais būtini kompromisai. Kiekvienas tvarumo sprendimas turėtų būti individualiai pritaikytas konkrečiam projektui. Nepakanka komandai nupirkti gertuvių ar išdalinti daugkartinių maišelių – tai netgi gali būti tiesiog perteklinis žingsnis, kuris prisideda prie taršos. 

 

Vadinasi, reikėtų tokio žmogaus, kuris išmano tvarumo principus, moka skaičiuoti, turi kino gamybos patirties, myli kiną ir gamtą?

 

D. K.: Kūrybinėse dirbtuvėse mane sužavėjo pažintis su kitų sričių profesionalais. Kai kurie iš jų galėtų būti idealūs žmonės tvarumo vaidmenims kine. Jie neatrodė kaip „ekologijos policija“ ir sugebėjo visą procesą racionaliai supaprastinti.

 

B. B.: Anksčiau maniau, kad viską galime pasidaryti patys, bet po mokymų supratau, kokios šio darbo apimtys. Man atrodo, kad mūsų įmonė neįgyvendina net pusės to, ką galėtų įgyvendinti. Ne tik dėl resursų, bet ir dėl žinių stokos. 

 

D. K.: Pavyzdžiui, per filmavimus kiekvieną dieną turi surinkti kuro duomenis iš visų transporto priemonių, fiksuoti elektros suvartojimą, pasverti ir registruoti susidariusias atliekas. Tik turėdamas šiuos duomenis gali gauti tvarumo sertifikatą. 

 

B. B.: Tačiau sverti šiukšles ar tiksliai apskaičiuoti kurą prodiuserio darbe nėra svarbiausia. Bet jei būtų paskirtas konkretus žmogus, jis galėtų būtent tuo ir užsiimti. Pavyzdžiui, mes su grimo skyriumi buvome sutarę naudoti ekologiškas medžiagas, bet aš asmeniškai nėjau tikrinti kiekvieno pirkinio. Tvarumo specialistas čia veiktų kaip kontrolė ir pagalba.

 

Kuo skiriasi tvarumo strategijos dokumentinio ir vaidybinio kino gamybos procese? Antai, „Just a moment“ daug dirba su dokumentika.

 

D. K.: Dokumentinio kino gamyba paprastai yra gerokai mažesnės apimties nei vaidybinio – čia dirba mažesnės komandos, todėl tokia gamyba savaime tvaresnė. Tačiau ne kelionių sąskaita. Dokumentikoje jų neišvengsi, nes itin svarbu kurti stiprų ryšį su veikėjais. Kartais tenka vykti vien tik pasikalbėti, net nefilmuojant, tačiau tai viso kūrybinio proceso dalis.

 

B. B.: Kai dirba mažos komandos, lanksčiau priimami tvarūs sprendimai. „Green Film Lab“ mokymuose nagrinėjome dokumentinio filmo projektą, kuris iš pradžių kėlė klausimų – pati su dokumentika visai nedirbu. Vis dėlto mums pavyko viską taip sudėlioti, kad emisija buvo beveik nulinė – tik šiek tiek elektros baterijų krovimui ir nedaug kuro. Nes jie filmavo kalnuose ir gyveno palapinėse, važinėjo arklių traukiamais vežimais. 

 

D. K.: Tvarumo principas galioja ir atliekant baigiamuosius darbus. Jie vyksta studijoje, kur tikrai išeikvojama daug elektros. Mokymuose mums pristatė Vokietijoje pastatytą specialiai tvarumo reikalavimus atitinkančią baigiamųjų darbų studiją. Bet kiek išteklių reikėjo tokią sukurti. 

 

Kaip filmų baigiamieji darbai teršia gamtą?

 

B. B.: Elektra, kelionės, viešbučiai... 

 

D. K.: Tai, kad tam tikri procesai atrodo nematomi, dar nereiškia, kad jie neturi poveikio aplinkai. Baigiamųjų darbų studijose naudojami serveriai, kuriems reikalingas nuolatinis aušinimas, suvartojama daug energijos ir vandens. Tai nėra šiukšlės, kurias matome ir galime fiziškai pasverti, todėl susidaro įspūdis, kad baigiamieji darbai yra tvariausia gamybos dalis.

 

Minėjote, kad „Just a moment“ studijai tvarumas svarbus ne tik gamybos procese, bet ir filmų temose?

 

D. K.: Pagrindinis projektas, prie kurio dabar dirbame, yra dokumentinis filmas „Baltic UXO“. Jis pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo metu Baltijos jūroje nuskandintus nesprogusius sprogmenis, kurie dabar ỹra ir teršia jūrą. Šiai aplinkosaugos temai kartu kuriame socialinio poveikio kampaniją, kuri skirta darbui su aplinkosaugos ir kitomis organizacijomis, rengsime edukacinę medžiagą. Filmas savaime kelia svarbius ekologinius klausimus.

 

Bet tvarumo idėjas galima integruoti ir į vaidybinius filmus. Pavyzdžiui, rodyti, kad veikėjas naudojasi medžiaginiu maišeliu – tai nedidelis, bet reikšmingas simbolis, kuris skatina žiūrovus susimąstyti ir imtis pokyčių.

 

B. B.: Šis procesas jau turi pavadinimą – green placement. Svarbu, žinoma, neperlenkti lazdos. Įdomu, kad dabar filmuojant Andriaus Blaževičiaus filmą „Skyrybos karo metu“ šie dalykai atsirado tarsi natūraliai – turbūt todėl, kad per mokymus pirmą kartą išgirdome apie green placement ir tai tiesiog įstrigo. Tai reiškia, kad į filmo istoriją sąmoningai įterpiami ženklai, jog tvari gyvensena yra normali: pavyzdžiui, veikėjai važiuoja elektromobiliais, rūšiuoja šiukšles, paminimi rūšiavimo konteineriai. Atrodo, smulkmena, bet tokias detales žiūrovai įsimena.

 

D. K.: Turbūt bjauriausia šioje temoje yra žaliaskalbystė (angl. greenwashing). Tai reiškia, kad kažkas atrodo tvaru, bet iš tiesų tvarumo ten mažai, arba kai veiksmai daromi labiau dėl įvaizdžio, o ne iš tikro noro keistis. Tai labai slidi riba. 

 

Kaip kino industrijoje pasireiškia žaliaskalbystė?

 

B. B.: Dabar, kai tvarumo klausimai tik atsirado paraiškose, jokios kontrolės dar nėra. Dažnai viskas baigiasi vienu sakinuku paraiškoje. Net jei pats esi atsakingas ir nori realiai įgyvendinti tvarius sprendimus arba sieki gauti sertifikatą, vis tiek atsiranda daug pilkų zonų. Yra būdų apeiti sistemą, padaryti tik iš dalies, formaliai. Ir tada kyla klausimas: ar tu darai iš tikrųjų, ar tik kuri įvaizdį, rodai komandai, kad esi „žalias“?

 

D. K.: Akivaizdžiausias toks pavyzdys man yra gertuvės. Jos, atrodo, geriausiai skleidžia tą žinutę, bet kai pagalvoji...

 

B. B.: ...kad tai jau dešimta dešimto projekto gertuvė. Mes plastikinių buteliukų nenaudojam jau kokius penkerius metus. Tai mums seniai savaime suprantamas dalykas. Daugkartinių gertuvių taip pat neduodame – jų tiesiog per daug. Bet štai neseniai kažkas iš komandos sako: „Tai kaip čia dabar, neduosit gertuvių? Kaip man gerti?“ 

 

Ar matot Lietuvos kino industrijoje besikeičiantį požiūrį į tvarumą?

 

B. B.: Požiūris tikrai gerėja, atsiranda daugiau nuovokumo, sąmoningumo. Bet, man atrodo, visiems trūksta žinių. Dabar LKC reikalauja tvarumo strategijos, bet kartais net nelabai aišku, nuo ko pradėti. Kai kurie prodiuseriai kažką daro, bet bendros žinių kaupimo ar dalinimosi sistemos nėra. Daug naudos duoda mokymai. Žinios ir jų atnaujinimas tikrai daug kam keltų motyvaciją. 

 

D. K.: Pati mokymų patirtis labai įdomi, jei jau dalyvauji, vadinasi jauti, kad jie reikalingi. Tvyro toks ekologinis nerimas dėl klimato, dėl ateities, turbūt jis ir veda į tas dirbtuves. Bet paradoksalu – vyksti į Barseloną, kur svarstoma, kad gal nereikėtų tiek keliauti. Ir vis tiek, kai ten atsiduri, pamatai, kad tai turės prasmę. Patenki tarp žmonių, kuriems rūpi, ir tas bendrumas labai įkvepia. Grįžusi ne tik skleidžiu žinią, bet ir pati toliau galvoju, ką daryti, kad ekologija mūsų industrijoje taptų ne priverstiniu dalyku, ne spaudimu, bet tiesiog savaime suprantama kasdienybės dalimi.