Koks filmas ar serialas yra jūsų didžiausias guilty pleasure?

 

Vitalij Binevič

 

Mano didžiausias guilty pleasure – Takeshi Miike filmas „Varnai, pradžia“ („Kurôzu zero“, 2007). Filme pasakojama apie Suzurano vaikinų mokyklą, kurioje mokiniai, susiskirstę į grupuotes, kovoja tarpusavyje, siekdami užkopti į mokyklos viršūnę – užrašyti savo vardą ant mokyklos stogo. Iki šiol niekam nepavyko jos pasiekti, tačiau vietinio jakudzos boso sūnus Gendži (Shun Oguri), susiginčijęs su tėvu dėl gaujos paveldėjimo, pasiryžta tai padaryti. Filmas pasižymi ne tik nuostabiu, roko akordais perpildytu garso takeliu (kaskart išgirdęs pradžioje skambančią dainą apie varnus, nudegusius savo sparnus saulėje, susigraudinu), ar stilinga veikėjų išvaizda ir muštynių gausa, bet ir giliomis gyvenimiškomis tiesomis. „Varnai, pradžia“ kino žiūrovams primena, kaip sunku siekti savo tikslo, kai niekas tavimi netiki, kad kelionėje galima sutikti keletą ištikimų draugų ir galiausiai kad pati kelionė yra svarbesnė už tikslą. Juk, kaip atskleidžiama paskutinėje filmo scenoje, Suzurano viršūnė tėra mitas. Mačiau šį filmą mažiausiai penkis kartus ir vis grįžtu prie jo, kai gyvenime pasidaro sunku.
Gendži, skrisk!

 

Paulina Drėgvaitė

 

Perskaičiusi klausimą, norėjau atsakyti, kad nėra guilty pleasure, o tiesiog pleasure, nes „nuodėmingas malonumas“ reikštų, jog kai kuriais kūriniais mėgautis negalima. Galbūt dėl to, kad jie esą neturi išliekamosios vertės – nėra aukšto meninio lygio ir pan. Kita vertus, galbūt pats malonumo aspektas jau suponuoja vertę? Klausimų apie įvairias hierarchijas kyla vis daugiau, ir kūriniai, kadaise laikyti beverčiais, įrašomi į saugotinų filmų registrus, o jų kūrėjai sulaukia retrospektyvų muziejuose.

 

Žinau, kad ir vėl žiūrėsiu „Seksą ir miestą“ („Sex and the City“, 1998–2004), „Draugus“ („Friends“, 1994–2004) ir „Biurą“ („The Office“, 2005–2013). Prieš kelerius metus kone vienu prisėdimu pažiūrėjau daugiau nei dešimt „Grei anatomijos“ („Grey’s Anatomy“, nuo 2005) sezonų ir žinau, kad kada nors grįšiu žiūrėti likusių dvylikos. O artėjant Kalėdoms tikrai žiūrėsiu „Tegyvuoja meilė“ („Love Actually“, rež. Richard Curtis, 2005), nors puikiai suprantu, kad jis moraliai paseno. Neseniai atradau „Praktinę magiją“ („Practical Magic“, rež. Griffin Dunne, 1998) ir tikrai grįšiu vėl. Taip pat visada apsiverksiu „Armagedono“ („Armageddon“, rež. Michael Bay, 1998) pabaigoje. Bet visiškai nesijaučiu kalta.

 

Tad galvoju, ką mažiausiai afišuoju. Čia atsakymas gana paprastas – realybės šou, tokius kaip „Love is Blind“ ir „The Ultimatum: Queer Love“. Žiūrėdama pasineriu ir į juos supančią virtualią kultūrą, skaitau „Reddit“ forumus ir žiūriu „reelsus“ apie ten vykstančias peripetijas. Puikiai suprantu, koks problemiškas yra šių realybės šou turinys, bet stebėti visas tas intrigas yra taip malonu. „Ką ji pasakė?!“

 

Dmitrij Gluščevskij

 

Sutikęs papasakoti apie savo slaptuosius malonumus, greitai supratau, kad užduotis yra sudėtingesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ne dėl to, kad visai nežiūrėčiau abejotinos kokybės turinio, bet dėl to, kad pastaruoju metu nustojau jausti gėdą dėl savo pasirinkimų. Kažin ar begalėjo būti kitaip, kai jau kurį laiką aktyviai ginu mažabiudžečių siaubo filmų ir kino teatrus aplenkiančių bajevykų meninę vertę.

 

Ir vis dėlto yra viena kategorija, kurią dažniausiai saugau privačioms peržiūroms: tai visokio plauko įkvepiančios autsaiderių istorijos. Iš serialų toks yra, pavyzdžiui, „Choras“ („Glee“, 2009–2015). Nieko negaliu padaryti, mokyklos nepritapėliai pribloškiančiais balsais yra baisi banalybė, bet visada duria man tiesiai į širdį. Beje, dėl tos pačios priežasties niekada nepraleidžiu socialinių tinklų algoritmų man pasiūlomos ištraukos iš kokių nors „Amerikos talentų“. O kas, jei ten dar viena Susan Boyle? Kaip ji pavergs viso pasaulio širdis neaplieta mano susijaudinimo ašaromis? Bet jei „Chore“ tik gerai dainuotų, būtų pusė bėdos. Serialų kūrėjų sugalvojamos naujos populiarių dainų aranžuotės mane bloškia prisiminimais maždaug link Bazo Luhrmanno „Mulen Ružo“, ir išlipti iš šios sentimentalios duobės aš jau nematau absoliučiai jokios galimybės.

 

Kine tokį pat tiesų takelį link mano dopamino centrų yra pramynę įvairiausi sporto filmai. Jie gali būti tikrai geri (pvz., „Prisiminkite Titanus“ / „Remember the Titans“, rež. Boaz Yakin, 2000), o gali būti ir visai prasti (Dieve atleisk, „Rokis IV“ / „Rocky IV“, rež. Sylvester Stallone, 1985). Man užtenka vien tik atpažįstamos dramaturginės arkos. Visus, net didžiausius režisūros ir vaidybos trūkumus paslaugiai nugludina iškerojusi empatija. Rimtai, kitiems kojas pakerta tas filmą vainikuojantis bėgimas pas mylimąją į oro uostą, o štai aš galiu tiesiog per „Youtube“ be jokio konteksto žiūrėti lemiamas labiau ar mažiau fikcines europietiškojo ir amerikietiškojo futbolo, krepšinio, ką jau ten – beveik bet kokios sporto šakos varžybas. Kažin ką apie visa tai pasakytų Freudas?

 

Elena Jasiūnaitė

 

Mano žiūrimų filmų ir serialų spektras pakankamai platus. Turbūt nežiūriu nieko, dėl ko būtų (labai) gėda prisipažinti. Esu mačiusi daug „Marvel“ produkcijos (išskyrus daugumą paskutinių kelerių metų – čia jau ir man per blogai) ir visus „Žvaigždžių karų“ galaktikos filmus bei serialus (išskyrus animaciją). Didžiausiu guilty pleasure visgi laikyčiau amerikietiškas romantines komedijas, sukurtas apie 2000-uosius: „Eurotrip“, „10 Things I Hate About You“, „Interstate 60“, „She’s All That“ (pavadinimų sąmoningai neversiu; sąrašas taip pat būtų labai ilgas). Dalį reguliariai „sukdavo“ kadaise egzistavęs TV kanalas TV1000. Galbūt tai ir mano kartos reiškinys, kurio kiti nesupras – kad šie filmai įsirėžtų į atmintį, reikėjo gyventi reikiamu metu reikiamoje vietoje. Tokių, žinoma, dabar niekas nebekuria, turbūt nebūtų nei įmanoma, nei reikalinga. Bet prisiminti smagu.

 

Auksė Kancerevičiūtė

 

Dabartinė realybė tokia, kad filmams ar serialams, kurie būtų mano guilty pleasure, nebelieka laiko. Jų vietą užima informacinės, istorinės, aktualijų laidos, kurias žiūrėdama bandau suprasti, kas vyksta ir kur link einam. O vyksta tikrai daug kone kiekvieną dieną. Su nostalgija prisimenu laikus, kai galėjau mėgautis tokiais istoriniais serialais kaip Neilo Jordano „Bordžijos“ („The Borgias“, 2011–2013) ar HBO ir BBC gamybos „Roma“ („Rome“, 2005–2007). Nežinau, ar jaučiausi kalta juos žiūrėdama, na, nebent kai „prarydavau“ kelias serijas iškart, pamiršusi visus darbus ir reikalus. „Bordžijas“ ėmiau žiūrėti vien dėl Aleksandro VI vaidmenį kūrusio Jeremy Ironso, bet dinamiškas veiksmas, nesibaigiančios intrigos ir apskritai puikiai atkurta Renesanso aplinka įtraukė taip, kad kuriam laikui iš mano regos lauko išstūmė daug rimtesnius filmus. Panašiai buvo ir su „Roma“, nors čia jau išlaikiau kritinę distanciją, be to, ir scenarijus buvo daugiau mažiau nuspėjamas.

 

Santa Lingevičiūtė

 

Nebūsiu originali – labiausiai po darbų ar prieš miegą mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus ir serialus apie serijinius žudikus. Ir nieko makabriško čia neįžvelgiu. Manau, kad peržiūrėjau ne tik visą „Netflixo“ produkciją, bet ir tai, ką dar pavyko iškrapštyti interneto platybėse. Kartais pagalvoju, kad jau pažįstu pusę pasaulio serijinių žudikų vardais, o kitą pusę – pagal nusikaltimų modus operandi. Jei kartais nebeatsirastų užsakymų kritikuoti arba girti filmus, turbūt galėčiau pretenduoti į FTB profiliuotojas – veikčiau kaip kokia Davido Fincherio serialo „Protų medžiotojai“ („Mindhunter“) agentė.

 

Kažkada susiradau mokslinių psichologinių tyrimų, kuriuose rašoma, kad žiūrėdamas vadinamąjį true crime žmogus jaučiasi saugiai: esą patiri baimę (nesu tuo įsitikinusi), bet ji – visiškai kontroliuojama. Be to, tokie filmai veikia kaip savotiška savisaugos instrukcija – stebi, kokius signalus aukos praleido, kaip veikia manipuliacija, kokios situacijos pavojingos. Mokslininkai tai net pavadino pasyvia „rizikos treniruote“.

 

Aišku, kaipgi be žmogiškojo smalsumo, taip pat noro suvokti ribines žmogaus psichikos teritorijas ir kas iki jų priveda – trauma, narcisizmas, patologinis melas ir/ar socialinių sistemų spragos? Mane, kaip žiūrinčią daug filmų, visada traukia motyvų anatomija, o true crime – beveik mokslinė medžiaga, tik pateikiama populiariau, panaudojant įtemptą dramaturgiją ir energingą montažą. Kai tenka analizuoti filmus su keliais dugnais, ieškoti prasmės tarp eilučių, tokia aiški kriminalinė dramaturgija veikia kaip savotiškas intelektinis poilsis, o pasaulis bent trumpam tampa labai aiškus. Tad per Kalėdas ar net vėlų Kūčių vakarą tikrai pasiieškosiu kokios naujos bylos rekonstrukcijos ir sugalvosiu maždaug tokį norą: jei kada prireiks pagalbos, FTB, tik mirktelk.

 

Živilė Pipinytė

 

Francui Maureriui skirtas didelis lenkų „Vikipedijos“ straipsnis. Rašytojas Krzysztofas Varga mano, kad, kartu su Juliuszo Słowackio Kordianu, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ Gustavu/ Konradu ir „Pono Tado“ kunigu Robaku, Francas Maureris – viena svarbiausių lenkų romantizmo kultūros figūrų. Maureris – pagrindinis Wladysławo Pasikowskio filmo „Šunys“ („Psy“, 1992) herojus. Su juo susipažįstame salėje, kur vyksta saugumo darbuotojų liustracija – laikai pasikeitė ir į valdžią atėjo „Solidarumas“. Saugumietis Francas klausosi savo biografijos rūkydamas, atsainiai išsidrėbęs kėdėje. Netrukus jis bus pervestas į policiją, patirs geriausio draugo išdavystę, žmona jį paliks – išvyks su sūnumi gyventi į JAV ir parduos namą. Francas persikels į mažą butuką su iš vaikų namų, kur buvo pardavinėjama vyrams, išgelbėta septyniolikmete – kunigo dukra Andželika. Ji taip pat išduos Francą. Jam liks tik juodas ir pavojingas darbas – gaudyti narkotikų platintojus ir šiems niekšams dirbančius buvusius kolegas. Dabar „Šunys“ atrodo gana naivus filmas, bet jis tiksliai išsaugojo politinės ir socialinės šalies transformacijos pradžios atspindžius – interjerus, drabužius, automobilius, naktinių plaštakių spiečius prastuose viešbučiuose, bejėgiškumo, susidūrus su laukiniu kapitalizmu, nuotaiką.

 

„Šunys“ sulaukė milžiniškos sėkmės ir iškart tapo kultiniu filmu. Ne viena jo frazė, kad ir „Nes tai buvo bloga moteris“, liko šnekamojoje kalboje. Permainas išgyvenančiam lenkų kinui Pasikowskis pritaikė holivudišką formulę – „Šunyse“ daug prievartos, kraujo, ginklų, susišaudymų, keiksmažodžių, o pagrindinis veikėjas – tikras mačo ir dar saugumietis. Maurerį suvaidino Bogusławas Linda. Regis, skirtingų kartų lenkų žiūrovams jis iki šiol lieka tikrojo vyriškumo įsikūnijimas: cinikas Francas negailestingas nusikaltėliams, jis litrais maukia stipriuosius gėrimus, visąlaik rūko, bet ilgisi tikros meilės. Linda – unikalus aktorius, jis neatsiejamas nuo ekrano realybės, bet kartu neįtikėtinai tikras. Juo negali netikėti. Linda apdovanotas tokia charizma ir tokiu vyrišku žavesiu, kad nuo jo žvilgsnio (realaus ar iš ekrano) suvirpės ne tik širdis, bet ir pradės siausti drugeliai pilve.

 

Sutikdamas filmuotis „Šunyse“ Linda lyg ir atsisakė ankstesnių savo herojų, suvaidintų Krzysztofo Kieślowskio, Agnieszkos Holland filmuose. Moralinio nerimo kino režisieriai, kurių viltimi trumpam tapo Linda, heroizavo Liaudies Lenkijos inteligentų moralines dvejones, jų pastangas priešintis visuotiniam konformizmui, nenorą taikytis su mintimi, kad nieko negalima pakeisti. Pasikowskis sumanė „Šunis“ kaip atvirą maištą prieš šį grynai autorinį kiną, reflektuojančius jo personažus, rafinuotą kino kalbą. Režisierius provokuoja nuo pat pirmų kadrų: saugumietis Francas (bjauresnį lenkišką žodį už „ubek/esbek“, vargu ar rasi) tampa pagrindiniu herojumi, profesionalu, apdovanotu garbės kodeksu, net sugebančiu aukotis karininku. Jis pernelyg protingas, kad nesuprastų, kas laukia. Norėdamas nuo persekiojimo apsaugoti savo informatorius, kartu su kolegomis Francas degina lauže saugumo operatyvinius dokumentus, palydėdamas juos žodžiais „Į pragarą!“, nešdami savo girtą draugą buvę saugumiečiai parodijuoja vieną svarbiausių „Solidarumo“ dainų, pagerbiančią Gdansko neramumų 1970-aisiais auką Janeką Wiśniewskį (šis epizodas itin papiktino Andrzejų Wajdą). Franzas supranta, kad buvusių viršininkų vietą užėmė tokie pat netalentingi ir korumpuoti karjeristai. Rinktis nėra iš ko, bet lieka kovotojo už teisingumą instinktas ir principai. Todėl net suvokdamas savo bejėgiškumą Francas žudys niekšus, jo paties žodžiais tariant, „vardan principų!“ Ir tuo negaliu nesižavėti, net jei esu politiškai korektiška feministė.

 

Justinas Šuliokas

 

Žmonės keičiasi, ir dalykai, kurie jiems patiko vienu – mažiau apšviestu – gyvenimo etapu, vėliau gali tapti purvina paslaptimi, kurios neatskleistume net CŽV kankinimo centre Antaviliuose. Nes juk klausimas „koks tavo mėgstam(iausi)as filmas“ nėra nekaltas: jis užduodamas norint išsiaiškinti mūsų išprusimą, kultūrinio kapitalo balansą, saviprezentacijos rafinuotumą. Kas mes esame ir kaip save norime pristatyti 16-os ir 36-erių – yra du skirtingi dalykai.

 

Ir vis dėlto negalėčiau visiškai išsižadėti filmų, kurie man padarė gilų įspūdį ankstesniais gyvenimo etapais, net jei vėliau mano estetinis supratimas keitėsi. O didžiausias mano ankstyvos paauglystės kino įvykis – be konkurencijos – buvo „Titanikas“ („Titanic“, 1997). Tuo metu blokbasteriai į Lietuvą ateidavo vėluodami, tad kol jį pradėjo rodyti „Lietuvos“ kino teatras, mes jau žinojome, kad tai daugiausia Holivudo istorijoje uždirbęs ir (beveik) daugiausia „Oskarų“ apdovanotas filmas. Laukimas ir lūkesčių auginimas buvo „Titaniko“ patirties dalis. Galiausiai, kai jį pradėjo rodyti, eilės prie bilietų buvo tokios, kokių nebuvau matęs prieš tai ir nemačiau po to. „Lietuvos“ kino teatro kasos pardavinėjo bilietus tik tos pačios dienos seansams arba rytojui – tad šeštadienio ryte jau stovėjau eilėje – kuri netilpo kino teatro vestibiulyje, o vingiavosi per visą aikštę priešais jį – tikėdamasis, kad gausiu bilietus bent sekmadieniui. Galiausiai lauke pasirodė kažkas iš kino teatro administracijos ir pranešė, kad dėl didelės paklausos rytoj bus vienas papildomas seansas. Kai atėjo mano eilė, bilietų buvo likę tik į jį.

 

Laukimas ir lūkesčiai nebuvo nuvilti – veržlūs milžiniško laivo kadrai dideliame ekrane, vagneriška Jameso Hornerio muzika, Leo ir Kate man paliko tokį gilų įspūdį, kokio ir tikėjausi. Po pusmečio Gariūnuose jau pasirodė piratinės vaizdajuostės, tad kurį laiką „Titaniką“ pasižiūrėdavau bent kartą per savaitę ir kone atmintinai mokėjau visus (rusiškai įgarsintus) dialogus.

 

Kritinį diskursą tuo metu nebuvo sekti taip lengva kaip dabar, – nelabai anuomet man jis ir rūpėjo, – tačiau ilgainiui ir mane pasiekė žinutė, kad tokia fenomenali komercinė sėkmė ir populiarumas negali būti suderinami su menine verte. Pamenu, kad ryškiausiai šį kritinį konsensusą privertė suprasti Sauliaus Macaičio „100 žymiųjų pasaulio filmų“, anuomet bene vienintelė knyga apie kiną, kurią buvo galima rasti Lietuvos knygynuose. Nors įžangoje Macaitis pabrėžė, kad jo sąrašas nėra tai, kas, jo manymu, būtų geriausi visų laikų kino pavyzdžiai, o tiesiog filmai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių (nebūtinai estetinių) patraukę publikos dėmesį, jame buvo labai nedaug Holivudo filmų (jiems, rodos, buvo skirtas specialus skyrelis paniekinamu pavadinimu „Aukštoji komercija“), o dominavo europietiškas autorinis kinas (Fellini, Tarkovskis, net Šarūnas Bartas). Absoliuti dauguma filmų man nebuvo žinomi, bet pasiryžau šį kanoną peržiūrėti: kai kurie filmai man patiko, kai kurie – ne, nors apsimečiau, kad taip, kai kurių nesupratau, dalies iki šiol dar taip ir nemačiau.

 

„Titanikas“ buvo bene vienintelis tarp šimto, kurį buvau matęs, ir mane giliai sukrėtė, kaip neigiamai apie jį atsiliepė Macaitis. Istorija banali, tonas sentimentalus, Kate Winslet pernelyg būriška, kad įtikintų kaip aukštuomenės ledi, ir apskritai kaip kam nors gali patikti toks filmas? Kurį laiką nebūčiau už nieką prisipažinęs, kad netgi prieš save patį šiek tiek gėdijausi savo ankstesnio entuziazmo („negi aš neturiu gero skonio, kad suprasčiau, kas yra geras kinas?“)

 

Antroji asmeninių estetinių nuostatų revizija atėjo po kurio laiko, žiūrint filmus ir daugiau apie juos skaitant (universiteto biblioteka ir „torrentai“ turėjo vienodai didelį poveikį mano estetiniam išsilavinimui). Sužinojau, kad „autorinis kinas“ tėra tik viena vertės kriterijų traktuotė iš daugelio, kad kanonas yra nuolatinės polemikos objektas ir rezultatas, kad kinas ne tik atsirado, bet ir suklestėjo kaip populiarios pramogos forma ar kad komercinė Holivudo sistema atsakinga už didžiulius kūrybinius pasiekimus. Galų gale kad kritinis „Titaniko“ vertinimas nėra toks vientisas, koks man atrodė.

 

Iki dabar kas keletą metų su didžiuliu malonumu ir popkornų dubeniu pasižiūriu „Titaniką“. Ir mane vis dar žavi Jameso Camerono kruopštumas atkuriant istorinį lainerį, man vis dar atrodo aktuali filmo klasinės visuomenės kritika, įtaigi jo pagrindinė mintis apie žmogaus megalomanijos sudužimą į ledkalnį, aš kiekvieną kartą įsimyliu jauną Leo ir liūdžiu, kai jis panyra į tamsų vandenį.

 

Ilona Vitkauskaitė

 

Turiu daugybę „nuodėmingų malonumų“. Man patinka ir kvaila popmuzika, ir „tiktokas“, ir įvairūs minties gyliu nepasižymintys serialai ar blokbasteriai. Kitaip sakant, esu suformuota postmodernizmo kultūros, vartoju viską ir visaip. Nors išlikęs kaltės jausmas tarsi sufleruoja, kad kultūrinis elitizmas, kuris iki šiol gajus Lietuvoje, padarė savo. Tad dažnai save baru, kad švaistau laiką ir žiūriu schematiškus bei klišinius serialus ar filmus, kuriuose viskas aišku nuo pat pradžių ir kurie remiasi seniai nugrotais mitais ir įvaizdžiais. Pavyzdžiui, to vienintelio išrinktojo mitu, nesvarbu, ar kalbėtume apie pasaulio gelbėjimą, ar amžiną meilę ir laimingą pabaigą. Matyt, tas atpažįstamumas ir nuspėjamumas turi kažką raminančio. Nors dažnai dėl to tenka abejoti, ar jau esu tokių progresyvių pažiūrų, kaip manausi.

 

Paskutinis serialas, kurį „Netflixe“ sugliaudžiau kaip saulėgrąžas, – tai kempiška lenkų satyra „1670“ (rež. Maciej Buchwald ir Kordian Kądziela, nuo 2023) apie didikų ir valstiečių santykius ATR laikais. Minties gyliu serialas tikrai nepasižymi, humoras neretai „medinis“, o paralelės su dabartimi labai prikišamos. Tačiau vis tiek malonu žiūrėti, kaip šaipomasi iš didikų (kuriais Lietuvoje iki šiol žavimasi, leidžiamos knygos apie bajorų virtuvę, visiškai pamirštant baudžiavos „malonumus“), dievobaimingumo, patriotizmo ir dvasininkijos.

 

Pagrindinis serialo veikėjas – Janas Pavelas Adamčevskis (Bartłomiej Topa), išdidus sarmatas („Mes, sarmatai, esame išrinktieji, pagal aiškią Kūrėjo valią turime didžiausius protus, širdis ir falus“), gyvenantis „galingiausioje pasaulio šalyje“, kuri, deja, byra, kaip ir Adamčykos kaimas, valdomas Jano Pavelo. Jis turi du gyvenimo tikslus: „tapti garsiausiu Janu Pavelu Lenkijos istorijoje“ ir ištekinti savo dukterį Anielą (Martyna Byczkowska) už magnato sūnaus.

 

Likimas jo negaili. Aristokratija bando balsuoti už mokesčių padidinimą vietos seimelyje („Žmogus kažką pasiekia savo valstiečių sunkiu darbu, o tada tai iš jo atimama – toks yra mentalitetas“), kaimynas Andžejus (Andrzej Kłak) nuima didesnį derlių, o religinės mažumos nori surengti kasmetinį žygį per kaimą. Be to, yra totoriai ir bajorų garbė, kurią reikia nuolat ginti. Kaip prieš dvikovą sako vienas iš „1670“ veikėjų: „Dievas, garbė ir tėvynė. Tai dažniausios lenkų bajorų mirčių priežastys. Pastaruoju metu į pirmą vietą iškilo garbė, todėl mes įvedėme naują ginklo rūšį – spragilą. Kitaip mes patys išsižudysime. O ką darys vargšė Lenkija be savo bajorų?“

 

Jano Pavelo santuoka taip pat nėra nusisekusi. Pasirodo, jo žmonos Zofijos (Katarzyna Herman) dievobaimingumas tėra nerealizuotų seksualinių troškimų padarinys – ji supranta turinti potraukį moterims. Stanislavas (Michal Balicki), vyriausias Jano Pavelo sūnus, – tiesiog kvailys, o kitas sūnus ir mano mėgstamiausias serialo personažas Jakubas (Michal Sikorski), – ciniškas ir suktas kunigas be jokių skrupulų, pasiryžęs padaryti viską, kad gautų paveldėjimo teisę. Taip pat seriale sutinkame feministę, Apšvietos idėjų nešėją Anielą, kuri baudžiauninkams aiškina apie klimato atšilimą ir moko juos rūšiuoti šiukšles, o tėvą bando įkalbinti atsisakyti tokių pramogų kaip medžioklė.

 

Kartu su Adamčevskiais kaime gyvena Zofijos brolis, nevykėlis plikbajoris Bogdanas (Dobromir Dymecki), dalyvavęs „visuose šio dešimtmečio Respublikos pralaimėjimuose, apie kuriuos rašomos dainos“. Kai tik išgirsta, kad Lenkija kažkur kariauja, jis bėga kautis, kad galėtų prisigrobti.

 

Taip pat seriale veikia Macejus (Kirył Pietruczuk), kuris atvyksta į Adamčyką iš Lietuvos, kaip jis pats aiškina, pagal valstiečių „Erasmus“ mainų programą. Jis savo likimą mato taip: „Baudžiauninko gyvenimas yra sunkus, pilnas kančių ir vargo, bet jį galima gyventi net su šypsena veide. Tik reikia prisiminti žodžius, kuriuos kiekvienas iš mūsų girdi iš savo motinos prieš miegą: nieko nesitikėk ir netrokšk. Atmink, ramaus gyvenimo raktas yra neturėti troškimų, nes valstiečio gyvenime troškimai reiškia bėdą.“ Sakyčiau, tikra budistinė išmintis!

 

Neįmanoma nepaminėti tikrai aukšto lygio serialo kostiumų (kostiumų dailininkė Katarzyna Lewinska) ir scenografijos (dailininkas Miroslaw Koncewicz), o jų įkvėpimo šaltinis – baroko tapyba. Matyti, kad serialui skirtas didelis biudžetas. Kostiumai atspindi to laikotarpio dvasią, bet kartu yra spalvingi ir ryškūs, ypač didikų. Tas pats pasakytina ir apie scenografiją. Adamčykos kaimas buvo filmuojamas Kolbušovos muziejuje po atviru dangumi (mūsų Rumšiškių atitikmuo), kur panaudota tonos vaizdingo purvo – jis lydi personažus daugelyje scenų. Visa tai suteikia ekrane sukurtai realybei tankumo bei svorio ir yra kur paganyti akis, kai juokeliai tampa pernelyg lėkšti, o siužetas nuspėjamas.