Šarūnas Bartas, „Ramybė mūsų sapnuose“, 2015
Svetlana Chochriakova
Moskovskij Komsomolec
Tai filmas-requiem aktorei Jekaterinai Golubevai. Juostoje vaidinanti jos ir Šarūno Barto dukra – neįtikėtinas mamos portretas. Tos pačios gilios akys, veido ovalas. Ekrane pamatome ir mirusią aktorę. Taigi šis filmas – terapijos seansas pačiam Bartui. Tai pagrindžia mediniame name pasirodžiusi moteris iš praeities, kurią vaidina rusų aktorė Klavdija Koršunova (įvertinta „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Eurazijos aborigenas“, – red. past.), jai skirtas režisieriaus lūpomis išsakomas monologas. Tai ne kas kita, o Barto apmąstymai apie save ir gyvenimą. Po seanso salė plojo 10 minučių. Ant scenos su režisieriumi stovėjo ir jo dukra Ina. Katia Golubeva vis dar nepalieka šio pasaulio.
Boyd van Hoei
The Hollywood Reporter
Ir šiame Šarūno Barto filme daugelį dalykų sunku suprasti, tačiau paliekama labai daug vietos apmąstymams, ypač tose scenose, kuriose Barto vaidinamas vyras kalbasi egzistencinėmis temomis su dukra ar drauge. Ryškus operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas – miškai, laukinė gamta, svyrančios obelų šakos, pro kurias mirguliuoja saulė... Šios panoramos leidžia žiūrovams atsikvėpti nuo gilaus, besiskverbiančio žvilgsnio į personažų veidus, jų akis, tarsi į jų sielas.
Dan Fainaru
Screendaily
Veikėjai bando vienas kitą pasiekti, tačiau jiems sunkiai tai sekasi, kaip ir išreikšti savo jausmus bei baimes ar duoti patarimą, kurio iš jų tikimasi. Jie nori atsakymų į klausimus, deja, net nežino, kaip paklausti.
Jean-François Lixon
Culturebox.francetvinfo.fr
Nuostabūs gamtos planai. Nuostabūs, bet per ilgi. Dialogai negausūs, bet sentenciniai. Susidaro įspūdis, lyg būtume peršokę laike ir žiūrėtume 8-ojo dešimtmečio skandinavų filmą. Nieko nevyksta. Kai antraplanis personažas ašarų pilnomis akimis kažką sušnabžda, patikiu, kad gal kas nors įvyks, tada išgirstu žiūrovą salėje tyliai ištariant: „Mums patiktų!“
Jean-Michel Frodon
Slate.fr
Man pirmoje vietoje – jokiai kategorijai nepriskirtinas Šarūno Barto filmas – home movie, intymi, jaudinanti asmeninė, į gamtos begalybę ir praeinančio laiko sūkurį įsiskverbusi istorija. Tai nerimą keliančios gelmės kūrinys. Kartu su rodomais kūnais, emocijomis, atsiminimais, tylėjimais ir balsais klausiama apie žodžio ir kitų susikalbėjimo priemonių galias ir negalias, būdus, kuriais žmonės gali bendrauti tarpusavyje, su pasauliu, su pačiais savimi. Santūrus, mistiškas, nepretenduojantis į jokį apdovanojimą – vis dėlto tai vienas gražiausių festivalio filmų.
Laura Nanchino
Cineuropa
Režisierius labai aiškiai sudėliojo gamtos vaizdus, kad žiūrovui būtų lengviau suvokti sunkiai susikalbančius veikėjus ir pačią filmo tematiką. Mes nežinome, kas yra autobiografiška, o kas tik filmas. Čia, ko gero, ir slypi „Ramybės mūsų sapnuose“ stiprybė.
Claire Tison-Massenet
Cinematraque.com
Barto filmavimo metodas, leidžiantis veikėjams improvizuoti dialogus, priartina jo kuriamą kiną prie skaudžios realybės, kurią būtent ir reflektuoja pagrindinis, jo paties suvaidintas vyro personažas. Veikėjų autentiškai sukurtas žmogaus buvimas ir sudrumsčia tą magišką gamtos ramybę. Iš dramatiškų scenarijaus detalių sklinda slegianti ir niūri atmosfera. Būtent dėl to filmas gali būti nepriimtas, neįvertintas ar laikomas nuobodžiu. Jis nei lengvas, nei paguodžiantis, jis nepasiduoda visiems; gali būti suprastas kaip depresyvus arba per daug hermetiškas. Vis dėlto visur juntama autoriaus ranka, nematoma ir kartu esanti čia, talentinga ir subtili, tarsi vėjo dvelksmas nuostabiame plane, judinantis už balto lango kabančią užuolaidą.
