Šarūnas Bartas, „Ramybė mūsų sapnuose“, 2015

Kanų kino festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas aštuntasis režisieriaus Šarūno Barto pilno metražo filmas „Ramybė mūsų sapnuose“. Istorija apie tai, kaip vieną vasaros dieną vyras, jo paauglė duktė ir draugė atvažiuoja į kaimą praleisti savaitgalio. Vyro ir jo jaunosios draugės santykiai sudėtingi, šešiolikmetė duktė sunkiai išgyvena suaugusiųjų santykių krizę, jaučiasi vieniša ir atstumta, gyvena savo paslapčių ir fantazijų pasaulyje. Nuo mažumės ji draugauja su kaimo berniuku, sodyboje leidžia su juo dienas. Kartą berniukas iš medžiotojų pavagia šautuvą su optiniu taikikliu. Nuo tos dienos kaime prasideda drama.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė Šarūnas Bartas, jo duktė Ina Marija Bartaitė, draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir aktorius Edvinas Goldšteinas.

Lietuvos kino teatrus ši juosta pasieks spalio mėnesį. Pasaulinėje premjeroje Kanuose dalyvavę užsienio kritikai jau spėjo pasidalyti savo įžvalgomis. „Ramybė mūsų sapnuose“ lyginamas su ankstesniais režisieriaus filmais ir tai dar kartą patvirtina, kad jis ir jo kūrybos bruožai užsienio kritikams puikiai pažįstami.

Svetlana Chochriakova
Moskovskij Komsomolec

 

Tai filmas-requiem aktorei Jekaterinai Golubevai. Juostoje vaidinanti jos ir Šarūno Barto dukra – neįtikėtinas mamos portretas. Tos pačios gilios akys, veido ovalas. Ekrane pamatome ir mirusią aktorę. Taigi šis filmas – terapijos seansas pačiam Bartui. Tai pagrindžia mediniame name pasirodžiusi moteris iš praeities, kurią vaidina rusų aktorė Klavdija Koršunova (įvertinta „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Eurazijos aborigenas“, – red. past.), jai skirtas režisieriaus lūpomis išsakomas monologas. Tai ne kas kita, o Barto apmąstymai apie save ir gyvenimą. Po seanso salė plojo 10 minučių. Ant scenos su režisieriumi stovėjo ir jo dukra Ina. Katia Golubeva vis dar nepalieka šio pasaulio.

 

Boyd van Hoei

The Hollywood Reporter

 

Ir šiame Šarūno Barto filme daugelį dalykų sunku suprasti, tačiau paliekama labai daug vietos apmąstymams, ypač tose scenose, kuriose Barto vaidinamas vyras kalbasi egzistencinėmis temomis su dukra ar drauge. Ryškus operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas – miškai, laukinė gamta, svyrančios obelų šakos, pro kurias mirguliuoja saulė... Šios panoramos leidžia žiūrovams atsikvėpti nuo gilaus, besiskverbiančio žvilgsnio į personažų veidus, jų akis, tarsi į jų sielas.

 

Dan Fainaru

Screendaily

 

Veikėjai bando vienas kitą pasiekti, tačiau jiems sunkiai tai sekasi, kaip ir išreikšti savo jausmus bei baimes ar duoti patarimą, kurio iš jų tikimasi. Jie nori atsakymų į klausimus, deja, net nežino, kaip paklausti.

 

Jean-François Lixon

Culturebox.francetvinfo.fr

 

Nuostabūs gamtos planai. Nuostabūs, bet per ilgi. Dialogai negausūs, bet sentenciniai. Susidaro įspūdis, lyg būtume peršokę laike ir žiūrėtume 8-ojo dešimtmečio skandinavų filmą. Nieko nevyksta. Kai antraplanis personažas ašarų pilnomis akimis kažką sušnabžda, patikiu, kad gal kas nors įvyks, tada išgirstu žiūrovą salėje tyliai ištariant: „Mums patiktų!“

 

Jean-Michel Frodon
Slate.fr

 

Man pirmoje vietoje – jokiai kategorijai nepriskirtinas Šarūno Barto filmas – home movie, intymi, jaudinanti asmeninė, į gamtos begalybę ir praeinančio laiko sūkurį įsiskverbusi istorija. Tai nerimą keliančios gelmės kūrinys. Kartu su rodomais kūnais, emocijomis, atsiminimais, tylėjimais ir balsais klausiama apie žodžio ir kitų susikalbėjimo priemonių galias ir negalias, būdus, kuriais žmonės gali bendrauti tarpusavyje, su pasauliu, su pačiais savimi. Santūrus, mistiškas, nepretenduojantis į jokį apdovanojimą – vis dėlto tai vienas gražiausių festivalio filmų.

 

Laura Nanchino
Cineuropa

 

Režisierius labai aiškiai sudėliojo gamtos vaizdus, kad žiūrovui būtų lengviau suvokti sunkiai susikalbančius veikėjus ir pačią filmo tematiką. Mes nežinome, kas yra autobiografiška, o kas tik filmas. Čia, ko gero, ir slypi „Ramybės mūsų sapnuose“ stiprybė.

 

Claire Tison-Massenet
Cinematraque.com

 

Barto filmavimo metodas, leidžiantis veikėjams improvizuoti dialogus, priartina jo kuriamą kiną prie skaudžios realybės, kurią būtent ir reflektuoja pagrindinis, jo paties suvaidintas vyro personažas. Veikėjų autentiškai sukurtas žmogaus buvimas ir sudrumsčia tą magišką gamtos ramybę. Iš dramatiškų scenarijaus detalių sklinda slegianti ir niūri atmosfera. Būtent dėl to filmas gali būti nepriimtas, neįvertintas ar laikomas nuobodžiu. Jis nei lengvas, nei paguodžiantis, jis nepasiduoda visiems; gali būti suprastas kaip depresyvus arba per daug hermetiškas. Vis dėlto visur juntama autoriaus ranka, nematoma ir kartu esanti čia, talentinga ir subtili, tarsi vėjo dvelksmas nuostabiame plane, judinantis už balto lango kabančią užuolaidą.