Pedro Almodóvaro karantino dienoraštis. IV
IV dalis. Tegyvuoja liūdesys!
Kai ima trūkti bendravimo, pasiilgstu renginių ir švenčių, į kurias prieš karantiną nė nekreipdavau dėmesio. Net tokių kaip (atsiprašau tikinčiųjų) Didžiosios savaitės masinės religinės procesijos. Nors nesu nei tikintysis, nei stabmeldys, manau, kad kitais metais savo gimtajame mieste prisijungsiu prie procesijos, besilaikančios labai stiprių tradicijų. Arba Malagoje, į kurią mane tiek kartų kvietė Antonio.
Tačiau kai kuriems izoliacija gali būti net ir sprendimas. Kaip pažiūrėsi. „Karantinas mums davė naudos: kol jis tęsiasi, esame tikri, kad turėsime stogą virš galvos. Nežinome, kas nutiks vėliau, apie tai net negalvojame. Gyvename šia diena.“
Taip pasakė kubietis, prieš pusantrų metų atvykęs į Valensiją; miesto centre jis gyvena kartu su šeimomis iš Kolumbijos, Nikaragvos, Rumunijos, bute, kuriuo aprūpino privatus fondas „Per amor a l’art“ („Iš meilės menui“). Nors jis dirba atsitiktinius darbus (picų išvežiotoju, naktiniu sargu) ir neturi jokių dokumentų. Dabartinė situacija jam garantuoja stogą, tačiau kai viskas grįš į normalias vėžes, jam ir jo šeimai prasidės didysis nuotykis.
Mano draugas aktorius pasakojo, kad jo situacija panaši. Paskambinau jam, kad paklausčiau ne tik apie jo sveikatą, partnerį ir katinus, bet ir apie libido: kaip su juo per izoliaciją, o jis man atsakė, kad normaliai, net lyg ir geriau. Sumažėjus stresui, nereikiant kurti trumpalaikių ir ilgalaikių planų, jo santykiai su partneriu pasitaisė. Jam tai patvirtino ir draugas psichologas, mat jo pacientai jaučiasi daug geriau nei įprastai.
Bendras chaosas ir nerimas (tačiau streso nebuvimas) sukelia teigiamas emocijas; nereikia reaguoti į kasdienius poreikius ir tai išlaisvina. Suprantu, kad, palyginti su tokiu neramiu ir skausmingu pasauliu, jų problemos atrodo menkos. Nežinau, kaip paaiškinti, tačiau suprantu, kodėl psichologo pacientai gali jaustis geriau, nors viskas aplinkui griūva.
Tiems, kurie ir sekso prasme izoliuoti, sekasi ne taip gerai (ypač neįsipareigojantiems, gyvenantiems be partnerio). Štai kodėl paskambinau savo draugui, prieš tai perskaitęs laikraštyje straipsnį apie „strategijas, kaip numalšinti žmogiško ryšio alkį“...
Mano atveju, libido mane visiškai apleido nuo pat karantino pradžios. Manau, mano erotines fantazijas pakeitė liūdesys ir nerimas.
Taip pat suprantu, kad seksas yra ne tik būtinybė, bet ir verslas. Laikraštyje skaičiau straipsnį, kiek nevilties sekso profesionalų gyvenime.
„Mus apėmusi desperacija, – sako viena prostitutė iš Alikantės. – Niekas apie mus negalvojo, tačiau niekad nebuvome tokios nematomos kaip dabar.“
Kai kurios jos kolegės karantiną leidžia su klientais už mažesnę kainą. Kai šitai perskaičiau, pamaniau, kad tai būtų puiki idėja scenarijui. Prostitutė su klientu pragmatiškais sumetimais karantiną nusprendžia leisti kartu, įtraukdama ir nuolaidą už savo paslaugas.
Tai nereiškia, kad klientas per karantiną galės įgyvendinti visas savo kūniškas svajones, tačiau tai bus tarytum gyvenimas susituokus su profesionale: visą parą jie galės kalbėtis apie savo vaikystę, šeimas, apsinuogins fiziškai ir psichologiškai, kad vienas kitą geriau pažintų. Jei jie išgyvens karantiną, tokioms poroms pranašauju labai solidžius santykius.
Noriu pacituoti „Twitterio“ žinutę, kuria pasidalino mano brolis. Joje lyginama Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos reakcija į ekonominę katastrofą ir kokią įtaką ji padarys kultūros sektoriui. Ispanijos kultūros ministras patvirtino, kad nebus imtasi jokių konkrečių priemonių. Kitaip tariant, jokios pagalbos...
O štai Prancūzijos vyriausybė mobilizavosi, kad apgintų savo šalies kultūrą pandemijos akivaizdoje. Kultūros ministras teigė, kad bus skirti 22 milijonai eurų kultūros sektoriui remti.
Vokietija kultūrą įtraukė į savo „esminius poreikius“. Šis sektorius galės naudotis neribota finansine pagalba, suplanuota Angelos Merkel vyriausybės...
Devyni filmai
apie nelaimingą meilę
Tačiau grįžkime prie karantino ir priemonių, kaip su juo kovoti. Labai tikiu kinu, jo žiūrėjimu, kuris ir linksmina, ir praturtina. Kadangi pradėjau šį įrašą apie liūdesį, parinkau filmus apie nelaimingą meilę.
„Svetimi, kai susitinkame“ („Strangers When We Meet“, rež. Richard Quine, 1960). Su režisieriaus mūza Kim Novak. Tai tokia istorija, kuri aprašyta Richardo Yateso romanuose ar apsakymuose.
„Meilės romano pabaiga“ („The End of the Affair“, rež. Neil Jordan, 1999). Paremtas nuostabiu Grahamo Greene’o romanu, kuriame nevilties apimtas Ralpho Fienneso mylimasis kovoja su prisiminimais apie moterį, palikusią jį prieš kelerius metus. To išsiskyrimo jis niekada nesuprato. Visada manė, kad kažkas „kitas“ kliudė jų santykiams, ir neklydo, tačiau tikrai neįsivaizdavo, kad tas „kitas“ bus Dievas.
„Nepažįstamosios laiškas“ („Letter from an Unknown Woman“, rež. Max Ophüls, 1948). Įspūdingo subtilumo šedevras pagal amžinąjį Steafaną Zweigą. Romantinio kino įsikūnijimas.
„Liftas į ešafotą“ („Ascenseur pour l’échafaud“, rež. Louis Malle, 1958). Filmą verta žiūrėti vien dėl Jeanne Moreau, vaikščiojančios Paryžiaus gatvėmis. Ką jau kalbėti apie garso takelį, kurį improvizuodamas per peržiūrą sukūrė Milesas Davisas savo Paryžiaus metais. O Maurice’as Ronet – amžinai paslaptingas ir šiltas. Šiame filme liūdesys turi vertę.
„Sveikas, liūdesy“ („Bonjour tristesse“, rež. Otto Preminger, 1958). Dar su paaugle Jean Seberg, prieš jai išgarsėjant Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“, bet jau su berniukiška šukuosena. Žiūrėdamas šį filmą suminkštėju; ir dėl Françoise Sagan, Deborah Kerr ar Davido Niveno. Dievinu filmus, kuriuose kalbama apie buržuazijos nuobodulį. Nors filmas ne tik apie tai.
„Naktis“(„Lanotte“,rež.Michelangelo Antonioni, 1961). Dar daugiau egzistencinio nuobodulio, šįkart Milano aukštuomenėje su dievišku trio: Jeanne Moreau, Monica Vitti ir Marcello Mastroianni. Jeanne Moreau pabaigos monologas – vienas gražiausių ir liūdniausių, kuriuos prisimenu.
„Pienburniai“ („I vitelloni“, rež. Federico Fellini, 1953). Dievinu ir filmus, kurie atsigręžia į kaimo gyvenimą. Šia tema Ispanija turi du šedevrus: Miguelio Picazo „Teta Tula“ („La tía Tula“, 1964) ir Juano Antonio Bardemo „Pagrindinė gatvė“ („Calle Mayor“, 1956). Kai Ispanijoje kalbame apie kaimo gyvenimą, linkstame daugiau dėmesio atkreipti į moterų vienatvę. Šie du ispanų filmai, kuriuos rekomenduoju, pasakoja apie dviejų netekėjusių moterų gyvenimą.
O štai „Pienburniuose“ žvelgiama į viengungių vyrų vienatvę ir nuobodulį. Pagrindiniai veikėjai – trisdešimtmečiai dideli vaikai, neturintys ateities, savo vienatvę prablaškantys miesto kavinėse ir vis „prisidirbantys“. Dar vienas Fellini darbas su nepamirštamu Alberto Sordi.
„Švelni oda“ („La peau douce“, rež. François Truffaut, 1964). Vienas mano mėgstamiausių Truffaut filmų su dieviškąja Françoise Dorléac.
„Nuošalioje vietoje“ („In a Lonely Place“, rež. Nicholas Ray, 1950). Nepaprastas noir filmas apie žiaurios prigimties Humphrey Bogarto veikėją. Tačiau įdomiausia stebėti bjauraus charakterio bendrą gyvenimą su Glorios Grahame veikėja. Tai filmas apie žiauraus žmogaus švelnumą, ir pasakojama iš labai unikalios perspektyvos. Tačiau visi Ray’aus filmai unikalūs.
Parengė Santa Lingevičiūtė
