Pedro Almodóvaro karantino dienoraštis.II
II dalis. Warrenas Beatty, Madonna ir aš
Tą naktį jau žinojau, kad kitą dieną bandysiu išeiti iš namų; jaučiausi taip, lyg tuoj įvykdysiu iš anksto apgalvotą nusikaltimą. Lyg leistum sau uždraustą vaisių ir nė nebandytum jo atsisakyti. Skamba kaip pigi popliteratūra, bet kaltę nurašau izoliacijos poveikiui.
Planas buvo minimalus: išeisiu nusipirkti maisto. Taigi tą antradienio rytą rengiausi ir jaučiausi tarytum daryčiau kažką nepaprasto: puošiausi! Paskutinįkart tą dariau prieš septyniolika dienų, o apsirengimas man visuomet asocijavosi su intymumu ir ypatingumu.
Prisiminiau kitas progas, kai puošiausi, – tai buvo man labai svarbios akimirkos ir tik dabar suvokiau, kad jos išliko mano atminty. Pavyzdžiui, pamenu 1980 metus, kai puošiausi „Pepi, Luci, Bom“ premjerai... Tuomet vilkėjau raudono atlaso striukę, kurią nusipirkau Londono Portobelo turguje...
Taip pat pamenu dizainerio Antonio Alvarado rožinį šantungo šilko smokingą ir dygliuotus aulinukus, kokius dabar kuria „Louboutin“. Taip buvau pasipuošęs pirmiesiems mano gyvenime „Oskarams“ 1989-aisiais. Nelaimėjome, mano draugystė su Carmen Maura dužo į šipulius, tačiau šią kelionę į Los Andželą prisimenu kaip kupiną nuotykių.
Keturias ar penkias dienas prieš ceremoniją vakarieniavome Jane Fondos namuose; ji buvo apsėsta minties sukurti „Moterų ties nervų krizės riba“ perdirbinį. Jane pakvietė keletą žmonių. Anjelicą Huston ir Jacką Nicholsoną, Cher, kuri su natūraliu makiažu atrodė kaip be makiažo, bet užtat žavesnė, mielesnė ir žemesnė, nei įsivaizdavau...
Kitą rytą po ceremonijos suskambo mano viešbučio kambario telefonas; moteriškas balsas. Tarytum nenumanydamas poveikio, tačiau neabejojantis, jog poveikį man padarys, jis pasakė: „Labas, čia Madonna. Filmuojuosi filme „Dikas Treisis“ ir norėčiau su tavimi susitikti filmavimo aikštelėje. Šiandien man filmavimas nenumatytas, tad galėčiau skirti tau visą dieną.“
Tai galėjo būti ir netikra Madonna arba psichopatas, norintis mane sukapoti į gabalus ir išmėtyti juos atliekų aikštelėse, kurias taip gerai savo romanuose aprašo Jamesas Ellroy... Tai galėjo būti ir kažkas, norėjęs iškrėsti man pokštą, tačiau mano pasitikėjimas savimi, nors „Oskaro“ taip ir nelaimėjau, buvo per didelis, kad nepatikėčiau, jog tai autentiškas skambutis. Madonnos balsas nurodė man studijos adresą...
Tiesą pasakius, mane šiltai pasitiko visa kūrybinė grupė: nuo Warreno Beatty iki Vittorio Storaro. Jie elgėsi su manim lyg būčiau George’as Cukoras. Beatty net privertė atsisėsti į jo vardinę kėdę – režisieriaus kėdę, – kad galėčiau stebėti, kaip filmuojama viena filmo scenų. Jau buvau beprisipažįstantis, kad suvokiau savo orientaciją vaikystėje, pamatęs Warreną filme „Vešli žolė“ („Splendor in the Grass“, rež. Elia Kazan, 1961). Beje, statybininkas iš „Skausmo ir šlovės“ niekada neegzistavo. Tačiau, aišku, neprasitariau...
Jeigu jums kada nors paskambintų Madonna ir parodytų tiek dėmesio, kiek ji man rodė kitą dieną, žinokite, kad „materiali mergaitė“ nuoširdžiai jumis domisi. Nors ir negavote „Oskaro“.
Grįžkime į realybę. Po septyniolikos dienų izoliacijos pirmąkart išėjau iš namų. Nenorėjau paleisti to sensacijos jausmo, o ir priežastis buvo unikali: nusipirkti maisto parduotuvėlėje kaimynystėje...
Jausmas buvo keistas, tačiau maloniai nuteikė tyla ir tuštuma. Tą akimirką negalvojau apie viruso aukas. Jaučiau, kad esu dar neregėto Madrido ir neįprastos situacijos, kurią nežinau kaip apibūdinti, liudininkas. Visi žinome apie baisius skaičius, o rašau būtent dėl to, kad užsimirščiau; tai tam tikra eskapizmo forma. Jei bandysiu išvengti realybės krisiu negyvas. O to nenoriu.
Parengė Santa Lingevičiūtė
