Bet kokia kaina


Režisierius David Mackenzie
Vaidina Ben Foster, Chris Pine, Jeff Bridges, Katy Mixon, Gil Birmingham
2016, JAV, 104 min.


Standartinį filmą apie brolius bankų plėšikus, kurie nusikalsta ne (tik) iš gryno noro pasipelnyti, bet iš keršto korporacijai ir meilės savo šeimai, čia į kitą – gerokai aukštesnį – lygį pakylėja įstabiai Jeffo Bridgeso suvaidintas personažas.

Jis – provincijos reindžeris, vadinamasis seno kirpimo žmogus, tačiau – kaip ir būdinga geriems filmams – neatstovauja vienai konkrečiai sąvokai. Pirmiausia jis – žmogus ir tik paskui stačiokas, mylintis vyras, policininkas, teisėjas. Ir tik galiausiai – iš viso to kylanti idėja apie pasekmes, teisingumą, susitaikymą ir kerštą. Būtent šis personažas nuolat augančios įtampos filmą pristabdo, veiksmą paverčia apmąstymo vertu įvykiu, o ne tiesiog dramos katalizatoriumi.

Jam oponuoja du gražuoliai tris dienas neskusta barzda ir vešliais ūsais. Vienas, kaip visada, labiau susikaustęs ir protingas, o kitas – labai nervingas, impulsyvus, nenuspėjamas. Tačiau tik toks – energijos ir proto – tandemas gali vieną po kito plėšti mažus provincijos bankus. Vyrai turi planą, apie kurį iš pradžių mes nežinome, tačiau aiškėja, jog pavogti pinigai bus skirti ne naujam džipui ar lošimams, o jaunesniojo brolio šeimos ūkiui išsaugoti.

Atrodo, kad jų pusėje ne tik mažų miestelių gyventojai („jie apvogė banką, kuris iš manęs vagia jau trisdešimt metų“), bet ir filmo landšaftas. Pabrėžtinai skurdus, iki permatomo geltonumo išdegintas vaizdas, pervargusios rūbų, pastatų ir gatvių spalvos. Atrodo, kiekviena kadro kompozicija, kiekvieno epizodo scenografija sukurta tik tam, kad pateisintų brolių veiksmus. Jų pusėje ir kontekstas: nekilnojamojo turto krizė Amerikoje, godžių bankų ir korporacijų naratyvas.

Tačiau J. Bridgeso personažui visa tai – tik detalės. Jis ramiai ieško teisingumo ir jam kontekstas visiškai nesvarbus. Kaip ir politkorektiškumas (jis nuolat laido kone rasistinius juokelius partneriui indėnui), liudininkų likimai (nepagaili padavėjos, kuriai plėšikai paliko 200 dolerių arbatpinigių). Ir viena vertus, galima galvoti, kad tai jį padaro savotiškai aklą, tačiau kita vertus, ypač pačioje filmo pabaigoje, netiesiogiai užduoda klausimą, kurį gali suformuluoti tik matantis: ar dėl savo šeimos gerovės galima kovoti bet kokia kaina?