Nr. 2026/4 (389)

Šįkart žurnale daug lietuviškų akcentų. Pakvietėme į redakciją kino kuratorę, kritikę ir platintoją Aistę Račaitytę, prodiuserę Mariją Razgutę bei kino kritikes Rasą Paukštytę ir Živilę Pipinytę pasikalbėti apie iš pažiūros prozišką dalyką – lietuviško kino platinimą. Kodėl filmai dingsta iš repertuaro vos po poros savaičių? Kodėl festivalio prizas nebegarantuoja pilnų salių? Ir kodėl autorinio kino platinimas reikalauja ne šabloniškų strategijų, o nuoseklaus auditorijos auginimo?

Jurgita Astrauskienė rašo apie kitą mažai aptartą dimensiją – filmų įgarsinimą lietuviškai. Straipsnyje „Graži, silpna ir kvaila“ ji analizuoja lietuviško dubliažo atvejus, kai vertimas ne tik padeda tekstui skambėti natūraliai, bet ir sukuria naujų prasmių, kartais net labai nutolusių nuo originalo.

Aktorių atrankos režisierę Dalią Survilaitę, kuri dirba kine jau daugiau nei 20 metų ir prisidėjo prie tokių lietuviškų filmų kaip „Sangailės vasara“, „Stebuklas“, „Aktyvistas“ bei garsių tarptautinių projektų „Karas ir taika“, „Černobylis“, „Keisti dalykai“ ir kitų sukūrimo, pakalbino Kornelija Tananaitė. Ši „Kine“ debiutuojanti autorė taip pat apsilankė Latvijos, Lietuvos ir Bulgarijos bendros gamybos serialo „Paskutinės komunizmo skyrybos“ filmavimo aikštelėje.

Kaip visada, daug dėmesio skiriame rudens festivalių gausai. Žurnale rasite Lenkų kino festivalio, „Scanoramos“ ir VDFF programų pristatymus, taip pat Nataliios Serebriakovos ir Ilonos Vitkauskaitės įspūdžius iš Venecijos bei Gdynės festivalių.

Živilė Pipinytė rašo apie ypatingo talento vokiečių režisierę Angelą Schanelec. Pasak kritikės: „Schanelec filmai gali pasirodyti panašūs – tarp jų įvykių, interjerų ir veikėjų lengva paklysti, juolab kad ir aktoriai keliauja iš vieno filmo į kitą. Bet kiekvienąkart, kai prasideda Schanelec filmas, mintyse atsidūstu, supratusi, kaip jo pasiilgau. Schanelec kuria minimalistišką, eksperimentinį kiną, kai kam jis pernelyg radikalus, bet tai pačia tikriausia to žodžio prasme kinas.“ Naujausią režisierės filmą „Mano žmona verkia“ bus galima pamatyti „Scanoramoje“.

Aleksas Gilaitis „Kino istorijose“ pristato kitą unikalų režisierių – švedą Hansą Alfredsoną (1931–2017), kuris sugebėjo iš nacionalinio komedijos simbolio tapti vienu subtiliausių moralinių pasakotojų visame Skandinavijos kine. Alfredsono retrospektyvą taip pat rodys „Scanorama“.

Žurnalo puslapiuose – ir Izoldos Keidošiūtės tekstas apie legendinę aktorę Glenn Close, naujų filmų recenzijos bei namų kino naujienos. Tikrai bus ką paskaityti tarp filmų.

Kinas