Skyrybos karo metu

 

Režisierius Vytas rašo scenarijų. Apie ką, taip ir nesužinosime, bet televizoriaus ekrane išgirsime jo nuomonę, esą filmas turi atspindėti patirtą realybę ir skatinti žiūrovus susitapatinti su herojais. Rašyti akivaizdžiai nesiseka ir Vytas pasineria į namų ruošą – šluosto dulkes, tvarko tualetą, eina pasitikti dukters Dovilės (Amelija Adomaitytė), verda pietus. Gerai žinau jausmą, kai namų tvarkymas tampa pasiteisinimu, pakilus nuo rašomojo stalo. Tada prisimenu vienos išmintingos patarimų knygos autorės mintį, esą gulėdamas mirties patale niekas nesigailės, kad nepakankamai prižiūrėjo vonios kambarį. Bet Vytui iki mirties patalo dar toli – jis pačiame jėgų žydėjime, o gyvenimas, regis, sukasi lyg gerai suteptas ratas. Vytas nelaukia sukrėtimų, nors jie netrukus užklups. Staiga ir neišvengiamai.

 

Pirmasis smūgis jau beveik parengtas. Vyto žmona Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė) jau praliejo ašaras erdviame tualete ir grįžta į filmavimo paviljoną. Kai esi pasirengęs jos pasigailėti, supranti, kad tai ne gamybinis konfliktas. Atvirkščiai – reklamos bendrovės akcininkė giria Marijos talentą ir vadybinius sugebėjimus, nors akivaizdu, kad „Hungry Rabbit“ kuria produktą, skirtą tik pusgalviams. Bet tai paklausus ir pelningas produktas.

 

Marija grįžta namo, kur po pietų jaukiai snaudžia Vytas ir Dovilė, ir visi važiuoja į muzikos pamoką. Kol Dovilė smuikuos, Vytas sulauks likimo smūgio. Marija pasakys, kad su Vytu jaučiasi nelaiminga, kad gyvenimas turi būti įdomus, koks esą buvo prieš dvylika metų, kai jie susituokė, todėl ji nusprendė skirtis. Vytas įtars, kad Marijos gyvenime atsirado kažkas kitas, bet ji griežtai paneigs tokią galimybę. Taip prasideda drama. Nežinau, ar meilės: jos „Skyrybose karo metu“ taip ir nepamačiau, matyt, esu senamadiška. Greičiau filmas – dramatiškas veikėjų bandymas suprasti staiga ant galvos užgriuvusią realybę ir rasti joje savo vietą, arba, kalbant madingu žargonu, suprasti save, kai žemė ima slysti iš po kojų.

 

Vytas bus priverstas išsikraustyti pas tėvus, o personažų dramą dar paveiks ir prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą. Marijos ir Vyto skyryboms jis suteiks sodresnių spalvų, nes išryškins abiejų pasirinkimus, tiksliau, norą gyventi pagal jų sluoksniui įprastus vertybinius standartus ar taisykles, vis dėlto demonstruojančias siekiamą ar įsivaizduojamą moralinį pranašumą. Bet įsitikinimus lengviau deklaruoti nei įgyvendinti, todėl Blaževičius stebės, kaip kiekvienas iš jųdviejų bandys apsiprasti su pakitusia kasdienybe.

 

Vytas neturi pinigų – šeimą išlaikė Marija. Tėvai (Larisa Kalpokaitė ir Rimantas Bagdzevičius) skeptiškai žiūri į sūnaus pastangas rašyti scenarijų, jie prilipę prie rusiškų televizijos kanalų ir nesupranta sūnaus pasiryžimo padėti ukrainiečiams, tegu tik savanoriaujant „Maisto banke“ ar dalyvaujant Ukrainą remiančiose akcijose Lukiškių aikštėje. Jie mano, kad tai gali sugriauti potencialias sūnaus galimybes kurti serialus Rusijoje.

 

Vytas jaučiasi nesuprastas, atstumtas, nelaimingas. Jis nesiekia gilesnio ryšio su tėvais, net linkęs juos „auklėti“, nes netiki, kad jų patirtis gali būti vertinga. Tėvų žodžiai nesukelia jokių refleksijų, tik atstūmimą. Kad artimo ryšio gal niekad ir nebuvo, liudija kadrą užgriozdinę seni daiktai, daržovių lysvės prie namų, surūdijusi televizijos „lėkštė“. Jos sudaužymas filme tampa simbolišku įvykiu. Matyt, norėta pabrėžti, kad Vytas su Marija – iš kito laiko. Abu tiki savo pasaulį sukūrę patys. Tėvai ir jų televizorius yra tolimame šio pasaulio pakraštyje.

 

Netrukus susidurs moraliniai veikėjų standartai ir jų tikrovė. Marija išeis iš darbo, sužinojusi, kad „Hungry Rabbit“ nesirengia atsisakyti padalinio Rusijoje. Pas ją apsigyvens pabėgėlė ukrainietė Marina su dviem sūnumis paaugliais. Tik kad Marija nesugeba su jais susikalbėti, ir ne todėl, kad nemoka rusiškai, o šie – angliškai. Tiesiog namai tampa Marijai pernelyg ankšti, ją erzina netvarkingi berniukai, darkantys įprastą idilišką erdvę. Tegu ir įsivaizduotą ar tokią, kokią ją rodo operatorius Naubertas Naujalis, – beveik bespalvę, pilką, statišką, bet pilną nematomos tuštumos.

 

Vis dėlto karas filme – tik fonas. Ne todėl, kad vyksta ne Lietuvoje, bet todėl, kad dramaturgiškai tik „paaštrina“ veikėjų situaciją. Ir leidžia pademonstruoti jų infantilumą, pasireiškiantį kad ir Vyto pomėgiu daužyti automobilių su rusiškais numeriais langus. Priglausta ukrainiečių šeima – labiausiai „pritempta“ prie siužeto ir dirbtinai susieta su pagrindiniais veikėjais filmo tema. Kaip savarankiški personažai ukrainiečiai, regis, nelabai domina režisierių – tai tik karo laiko realijų žymė. Scena, kai prie šeimos stalo pakviečiama sekso paslaugas Vytui teikianti pabėgėlių berniukų sesuo Olena, peržengia gero skonio ribas, ji lyg pasiskolinta iš seno vodevilio. Tai numanomas, banalus komiškas akcentas.

 

Scena, kai Marija apsivelka ukrainietės sportinį kostiumą ir žiūri į save veidrodyje, o žiūrovui siūloma patikėti, kad ji staiga suvokia savo buvusių įnamių patirties tragizmą, mažų mažiausiai melaginga. Marijai nereikia svetimo skausmo – ji nesugeba susidoroti su savo problemomis, su kasdienybe ar namų ruoša. Į tą kasdienybę netelpa poreikis padėti kitiems. Tai tik gražūs gestai ir nieko daugiau. Atrodo, kad tapusios bedarbe Marijos gyvenimas sustojo, neteko prasmės. Ji slepia romaną su bendradarbe Jūrate, bet neaišku, ar tai siejasi su seksualinės tapatybės paieškomis, ar Marija tiesiog nutarė patirti nuotykį. Sužinojusi, kad Jūratė rengiasi užimti jos pareigas, Marija iškart išveja meilužę. Iš namų ir iš gyvenimo.

 

Prisipažinsiu, nei Marijos, nei Vyto negaila, nors kartais įdomu stebėti jų reakcijas. Užuojautą sužadino tik Dovilė, staiga suvokusi, kad pati viena atsidūrė sudėtingame suaugusiųjų pasaulyje. Ji reaguoja gyvai, mokosi išgyventi tėvų išsiskyrimą, nes įprastos tokioje situacijoje „terapinės“ frazės yra tuščios ir skamba beveik kaip pasityčiojimas. Ji geria migdomuosius ir mokosi nekęsti. Dabar ji visa širdimi nekenčia rusų, bet, kad ir kaip būtų, neapykantos vartai jau plačiai atverti. Ko ji ims nekęsti vėliau?

 

Blaževičius nei smerkia, nei užjaučia savo herojus, nors kartais sarkastiškai juos stebi, balansuodamas tarp ironijos, distancijos ir, manau, suvaidinto ambivalentiškumo. Jis nesigilina į veikėjų vidų ar dvejones, leisdamas žiūrovui pačiam spręsti apie viską, ką mato, juolab kad filmo naracija paprasta ir sutampa su turiniu. Potekstės retos. Nors režisierius įpina į pasakojimą, sakyčiau, nelabai pastebimą optimizmo siūlą. Turiu galvoje raudoną kepuraitę, kurią Vytas užsisako internetu pačioje filmo pradžioje. Siunta vėluos maždaug porą mėnesių – tiek trunka ir „Skyrybų karo metu“ veiksmo laikas, bet telefone pamatyta kepuraitės ant Vyto galvos nuotrauka gal pirmąkart sužadins šiltą Marijos šypseną. Tai lyg ženklas, kad viskas baigsis gerai. Absurdiškas, vartotojiškas, bet vis dėlto ženklas. Gal tik daiktas dabar gali sužadinti prisiminimus apie gerus laikus, paversti juos apčiuopiamais? Kita vertus, kepuraitė yra lyg vėluojantis jausmas, gal ir nebereikalingas, juk lauke jau žaliuoja medžiai. Vis dėlto nugalės patogaus, įprasto gyvenimo poreikis ir gebėjimas prisitaikyti. Vytas ir Marija, matyt, susitaikys su mintimi, kad niekas nepasikeis.

 

Žiūrėdama filmą, prisiminiau pokalbį su prancūzų prodiuseriu Anatole’iu Daumanu. Šaltą 1993-iųjų pavasarį jis atvažiavo į Vilnių pristatyti savo prodiusuotų filmų retrospektyvos. Alaino Resnais, Robert’o Bressono, Wimo Wenderso ir kitų kino klasikų prodiuseris kažkodėl norėjo sužinoti apie nacionalines smulkiųjų lietuvių buržua būdo bruožų ypatybes. Net suplūkau bandydama paaiškinti, kad vis dar akivaizdžiai pokomunistinėje tikrovėje tokia kategorija neegzistuoja, o aukštojo mokslo diplomus turintys žmonės visi kaip vienas priskiria save inteligentams. Nežinau, ar patikėjo, bet dabar galėčiau jam pasiūlyti pasižiūrėti „Skyrybas karo metu“, nes filmas rodo smulkiaburžuazines, kitaip tariant, naujosios vidurinės klasės lietuvių vertybes, baimes, konformizmą ir požiūrį į save. Blaževičius kuria lietuviškos keturiasdešimtmečių šeimos portretą nesuvoktų istorinių slinkčių fone. Tik nežinau, ar portretuojamieji norės filme pamatyti save.