Lokys (The Bear)

Christopherio Storerio serialas prasideda, kai šefas Karmis Berzato (Jeremy Allen White) po brolio savižudybės grįžta į gimtąją Čikagą perimti šeimos užkandinės. Karmio atsinešta aukštosios virtuvės disciplina susiduria su žmonėmis, kurie čia dirbo iki jam sugrįžtant ir nelabai trokšta būti perauklėti. Pavyzdžiui, brolio bičiulis Ričis (Ebon Moss-Bachrach) priešinasi beveik viskam, o virėja Sidnė (Ayo Edebiri) mėgina suderinti pagarbą Karmio talentui su noru būti išgirstai.

Pirmajame sezone jų nervas greitai persiduoda žiūrovui – užsakymų spausdintuvas nesiliauja tarškėti, žmonės kalba vieni per kitus, o kamera vis atsiduria pernelyg arti įsitempusių veidų. Kartais norisi, kad ji bent minutei atsikvėptų ir paliktų ramybėje ir juos, ir žiūrovus. Karmio pyktis neretai užgauna kolegas, tačiau jiems nėra net kada įsižeisti – laukia dar vienas užsakymas, o neišsakytos nuoskaudos lieka iki kito ginčo. Nuotaiką palengvina tik kandūs juokeliai.

Visus penkis sezonus White’as perteikia Karmio būseną ir judesiais, ir kalba – virtuvėje jis dirba tiksliai kaip laikrodis, tačiau susidūręs su aplinkinių klausimais stringa lyg lifte ir, tarsi susigūžęs kamputyje, vengia bet kokio kontakto ar žvilgsnio. White’as išlaiko įtampą net ir tyloje, kai jo veikėjas užsisklendžia, palikdamas kitus spėlioti, kas jam nutiko. Tiesa, penktajame sezone jis dažniau pasilieka nuošalyje ir daugiau klausosi, kad ir kaip nelengva būtų susilaikyti nuo pastabų.

Užkandinei virtus „Michelin“ žvaigždės siekiančiu restoranu, Karmio reikalavimai ir ginčai dėl jų niekur nedingsta. Penktasis, paskutinis serialo sezonas prasideda jam nusprendus pasitraukti iš restoranų verslo. Sidnei, Ričiui ir Karmio seseriai Natali lieka skolos bei pamilta vieta, kurios ateitis priklauso nuo jų dėdės Džimio pinigų. Liūčiai užliejus virtuvę, sutrikusi rezervacijų sistema priima daugiau svečių, nei tikėtasi, todėl ima trūkti produktų. Džimiui svarstant parduoti pastatą, ši vakarienė gali būti paskutinė.

Pirmųjų septynių penktojo sezono serijų veiksmas telpa į vieną dieną – nuo rytinio pasiruošimo iki paskutinių užsakymų. Beveik neišeiname iš restorano, kur tenka perskirstyti ingredientus ir mažinti porcijas, kad maisto užtektų visiems. Vienai pamainai skirtas laikas leidžia atidžiai įsižiūrėti į komandos darbą, tačiau su kiekvienu nauju nesklandumu vis labiau pasiilgstame veikėjų gyvenimo už restorano durų.

Didžiausia atsakomybė penktajame sezone tenka Sidnei, jos ryžtą vadovauti aktorė derina su nuovargiu ir abejonėmis. Karmis tebėra čia pat, todėl jai reikia pasikliauti savo sprendimais jo akivaizdoje, o jam – susitaikyti, kad prie virtuvės vairo dabar stovi kitas žmogus. Ilgai laukusi šios galimybės, Sidnė vis dar turi pratintis prie to, kad atsakymo pirmiausia laukiama ne iš jos, o iš Karmio.

Nors sezonui bėgant darbuotojų balsai išlieka skardūs, o rėkimo vienas per kitą taip pat netrūksta, kolegos vis dažniau padeda vieni kitiems, užuot ieškoję, ką čia apkaltinus. Viskas pamažu juda pirmyn net tada, kai Karmis nebekontroliuoja kiekvieno žingsnio.

Kol Sidnė rūpinasi virtuve, Ričis stengiasi, kad svečiai salėje nepajustų, kiek pastangų kainuoja ši vakarienė. Jo dėmesys atėjusiems žmonėms padeda išlaikyti tvarką už virtuvės durų ir dirbti ramiau. Anksčiau vos ne kiekvieną pastabą laikęs asmeniniu įžeidimu, dabar jis rūpinasi, kad bendras darbas nenueitų perniek, nors vis dar tebėra nekantrus.

Tiesa, sezonui praverstų daugiau laiko praleisti už restorano durų. Kaip ir patiems veikėjams. Kuo ilgiau tęsiasi septynias serijas trunkanti diena, tuo labiau pradedame galvoti, kaip mūsų pamilti herojai gyvens jai pasibaigus. Juos visus, susirinkusius privačiai, pamatome tik per Ričio dukters gimtadienį. Tačiau kūrėjų noras atsisveikinant sutaikyti visus veikėjus kiek sušvelnina ankstesnių sezonų paliktą kartėlį. Bet juk į šią virtuvę grįžome daug kartų ir gerai žinome, su kuo norėtume ar nenorėtume ne tik dirbti, bet ir sėdėti prie bendro stalo.