Kaip patekti į rojų iš Belfasto (How to Get to Heaven from Belfast)

Serialo pradžioje susipažįstame su trimis vaikystės draugėmis, kurios keliauja į ketvirtosios laidotuves. Sirša (Roisin Gallagher) – sėkmės sulaukusi scenaristė, rašanti populiarų detektyvinį serialą, visada įnešanti tam tikro chaoso, Robin (Sinéad Keenan) – trijų vaikų motina, kategoriška ir pavargusi nuo tobulos mamos ir žmonos vaidmens, o Dara (Caoilfhionn Dunne) – draugių grupės keistuolė. Greta (Natasha O’Keeffe), ketvirtoji, su kuria ryšys nutrūko prieš daugelį metų, yra tikra mįslė, kurią kartu su veikėjomis bandys išnarplioti žiūrovai. Iš pirmo žvilgsnio veikėjų portretai gana šaržuoti, bet gelbsti McGee talentas kurti moteris veikėjas – jos daugialypės, būna visokios, jos klysta, erzina. Kartais nukrypstama į karikatūriškumą, bet puikūs dialogai, humoras bei aktorių trio darbas daro veikėjas įtikinamas.

„Kaip patekti į rojų iš Belfasto“ pradžioje gali pasirodyti, kad tai bus pasvarstymas apie artėjantį vidutinį amžių ir jį lydinčias neišvengiamas netektis, tačiau tonas greitai pasikeičia, paaiškėja, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Sužinome, kad draugės paauglystėje patyrė sukrečiantį įvykį, kurio šešėlis ir pasekmės persekioja jas iki šiol. Griežtas nenoras apie tai kalbėti pamažu tirpsta paaiškėjus, kad būtent šis įvykis gali tapti raktu Gretos dingimo mįslei. Atsiskleidžia ir veikėjų motyvai leistis į nuotykį, bandant suprasti, kas nutiko Gretai, – kiekviena savaip išgyvena tam tikrą sąstingį, tad galimybė atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir išsiaiškinti dingusios draugės gyvenimo paslaptis vilioja. Veiksmui įgaunant pagreitį ir persipinant su Siršos darbu televizijoje, veikėjoms iškyla ribos tarp pramano ir realybės klausimas – ar etiška tą ribą trinti kūryboje, net jei tai pagrindas labai gerai istorijai. O gal Siršą veda paprastas noras tai, ką tenka kurti, išbandyti tikrovėje.

Serialo šerdis yra pagrindinių veikėjų draugystė. Kiti veikėjai –  vaikinai, vyrai, sužadėtiniai – svarbūs, bet jie lieka antrame plane. Tai ir yra didžiausia „Kaip patekti į rojų iš Belfasto“ stiprybė. Draugių ryšys net nustelbia detektyvinę serialo istoriją – pagauni save galvojant, kad mielai stebėtum šias bičiules užsiimant ir kažkuo visai kitu, ne tik sprendžiant sudėtingą rebusą.

Vis dėlto užmojis sujungti komediją, detektyvą ir dramą ne visada pasiteisina, ir, deja, serialas kenčia nuo tam tikro tonų disonanso. Dramatišką sceną netikėtai keičia komiška arba staiga grįžtama prie įtampos kupinos detektyvinės linijos. Žiūrovą lydi puikus garso takelis su veikėjų paauglystės muzika, kuri gali kelti nostalgiją, tačiau muzikiniai intarpai, nors ir smagūs, kartais staigiai nutrūkę kelia tą patį vientisumo stokos pojūtį. O kokia paveiki detektyvinė serialo dalis, tegul sprendžia kiekvienas žiūrovas – ar ji išmoningai pateikta ir ar smagu buvo keliauti link atomazgos.