Vilties uostas
(Hopeu)

Filmo veiksmas vyksta 1975–1985 metais nedideliame Pietų Korėjos miestelyje netoli nuo 38-osios paralelės, demilitarizuotu žemės rėžiu skiriančios pusiasalį pusiau, kur savimi patenkintas, bet negrabus pareigūnas Beom Seokas (Hwang Jung-min) ir gerokai įžvalgesnė jo kolegė Sung Ae (Hoyeon), padedami neretai ekscentriškų miestelio gyventojų, bando atremti paslaptingą visų gyvybėms iškilusią grėsmę. Gana eklektiškas pasakojimas, prasidėjęs monstrų žanrui būdingomis klišėmis, greit įpina humoro gijų, o pasukęs mokslinės fantastikos pusėn pasibaigia sąmoninga, o gal nesąmoninga satyra.

Kurdamas šį margą žanrų žaismą režisierius akivaizdžiai remiasi kolegų patirtimi. Vaizduodamas istorinį periodą, vadovaujasi įstabaus Bong Joon-ho psichologinio trilerio „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003) įdirbiu. Tačiau nesugeba laiko specifikos paversti integralia siužeto dalimi, kaip tai daro Bong Joon-ho; susisiekimo priemonių stoka, demilitarizuotos zonos artumas, pasienio ruože tokia gaji karo baimė tesukuria izoliuotą, įtemptą, paranojišką atmosferą bei kelias kliūtis personažams. Stendai, skelbiantys „Aplinkui minų laukai!“, „Apsaugok tautą nuo infiltracijos!“, „Pranešk, pamatęs šnipus!“, tėra mažai ką reiškiantys vaizdai.

Na Hong-jinas bando imituoti ir tautiečio kūrybai būdingą subtilų juodąjį humorą, šen bei ten įterpdamas paiką ginčą, komišką istoriją ar fizinių triukų elementus, tačiau nesukuria reikiamos pusiausvyros tarp komizmo ir tragizmo. Bailus ir atgrubnagis pagrindinis herojus kartkartėmis prajuokina, kaip ir šen bei ten pasirodantys kvaištelėję mokslininkai ar kiti įvairaus plauko keistuoliai, bet filme stinga egzistencinio absurdo, ironijos, sarkazmo, prieštaringos veikėjų motyvacijos, veiksmų.

Struktūruodamas filmą, kuriam būdingi staigūs žaidimo taisykles keičiantys posūkiai, režisierius tarsi grįžta į savo „Verksmą“, kuriame meistriškai išlaikė nežinią iki paskutinės akimirkos. Deja, senosios sėkmės formulės neatkartoja. Prie mažo biudžeto pratusiam autoriui koją pakiša daug didesnis filmo užmojis. Kita vertus, patirtį su praktiniais efektais Na Hong-jinas išnaudoja puikiai: sukuria įtikimą niokojamo miesto landšaftą, orkestruoja veiksmo scenas, nepagaili pastangų detaliems interjerams. Ko nepasakysi apie futuristines erdves, kurios tiesmukai nukopijuotos nuo Ridley Scotto „Svetimo“. Na, o apie kompiuterinius efektus verčiau išvis patylėti.

Tačiau labiausiai filmui kenkia vidinis pasaulio ir jo dėsnių nenuoseklumas, būdingas šiuolaikinei japoniškai animacijai. Priešiškų monstrų išvaizda bei sugebėjimų skirtumai niekuo nepagrindžiami, niekaip nepaaiškinti; vieno ant menčių nepaguldo tūkstančiai kulkų, kitą vos kelios suvarpo it rėtį, vienas nelygia miško paklote liuoksi it zuikis, kitas ant tiesaus plento slydinėja it pradedantysis čiuožėjas. Žmonių kūnų patvarumas toks pat nenuspėjamas; vieni, sviesti į sieną, ištykšta tartum pernokę pomidorai, kiti, saugomi siužeto šarvų, atrodo tiesiog neįveikiami. Toks keistas kai kurių personažų gyvybingumas kažkuo primena idiotiškas Takashi Miike hipersatyros „Mirę ar gyvi“ (1999) paskutines scenas. Tik Miike sprendimas buvo neabejotinai sąmoningas, ko apie Na Hong-jiną negali pasakyti.

Neaiški ir potekstė, paprastai būdinga Pietų Korėjos katastrofų žanrui. Galima spekuliuoti, kad demilitarizuotoje zonoje užgimusi neaiškios kilmės grėsmė simbolizuoja Šiaurės Korėjos keliamą pavojų. Tai paaiškintų pabaigoje atominę detonaciją primenantį sprogimą. Tik tokia interpretacija vargiai ar įmanoma, nes filme rodomas priešas humanizuojamas. Net kyla įtarimas, kad režisierius užpuolikus teisina, neva sakydamas, jog priešais laikome tuos, kurių nepažįstame, neišgirdome jų istorijų.

„Vilties uostas“ geriausiu atveju atrodo kaip atrajotas geresnių filmų koliažas, be to, dar ir neišbaigtas, nes tėra didesnio epo įvadas. Kas savaime nėra smerktina, tačiau tęsinys vargiai būtų pelnytas, nes pirmoji dalis atrodo tiesiog pretenzingai. O kaip kadaise pasakė Francis Fordas Coppola: „Nėra nieko siaubingesnio nei pretenzingas filmas; filmas, kuris siekia įstabaus rezultato, bet prašauna.“